suprantu kankinančią kovą su nuoboduliu, kai žurnalistui tenka pasiekti numatytą simbolių skaičių, bet rimtam politologui, Tomui Janeliūnui, rašinėti apie truizmus – sprangi duona.

pasak politologo, „ „kuo jūs skiriatės nuo partijų, jei jūsų tikslas – prieiti prie valdžios lovio?“ – pagrįstai galėtų klausti tokio nepartinio judėjimo laikinai suviliotas žmogus“. kodėl iš anksto užprogramuotas priešiškumas („lovys“, „laikinai suviliotas“) galėtų atsakyti nebent politologą, kaip ekspertą, ugdę dėstytojai, tačiau abejonės dėl objektyvumo visgi iškyla.

kyla abejonės ir dėl straipsnio analizės kokybės: štai frontininkai priskiriami ne Algirdui Paleckiui, o jo tėvui, europarlamentarui Justui Paleckiui: „ir prieš atliekų deginimo gamyklą protestuojančių vilniečių, ir Drąsių Kedį palaikančių kauniečių, ir komunistuojančių Justo Paleckio „frontininkų“, ir..“.

o kad pakeliui į „tiesą ir šviesą dar galima užsukti į savivaldybių tarybas ar Seimą“ – negaliu nesutikti. bet viskas priklauso nuo pradinės nuostatos: matyti stiklinę pusiau tuščią ar pusiau pilną.

apmaudu, kad T. Janeliūnas pasirinko trečią alternatyvą: stiklinę sudaužyti net neparagavus jos turinio.

tiesą pasakius, nesuprantu dūstančiojo ir dusinančiojo priešpriešos. atrodo, kad tuo metu jie kaip reta panašūs: vienas negali įkvėpti, o kitas, sulaikęs kvėpavimą, visą save koncentruoja į (už)dusinimą.

gal todėl nesuprantu, kad, deja, esu ne minties, o tik žodžio meno klapčiukas.

o gal todėl, kad aš – fiktyvus intelektualas. nedega manyje tamsus priešpriešos šaltis. norėčiau dusti, bet kaip tai įmanoma, kai aplinkui tiek oro minčiai ir kūnui, – dėkui už tai nekvėpuojantiems: dūstančiam ir dusinančiajam.

kartais ieškau įrodymų, kad visa tai – Asfiksijos kartos auka mums. bet jų neradęs imu šventvagiškai abejoti visu dusinimo mitu: kas gali uždusinti laisvą kūną ir protą? maištinga siela, pati save dusinanti ir per šią autoerotinę patirtį vėl atrandanti kančioje subrandinto intelektualo vertę?

per ilgai užsižaidžiant su dusinimusi iškyla pavojus gyvybei. užprogramuotas susinaikinimas – Asfiksijos kartos, Kančios intelektualų prakeiksmas. Toks, kaip ir gėda mūsų, „komforto intelektualų“, prakeiksmas ir išganymas.

štai dabar ir patikrinsime, ar Apyaušrio Dalios žodžių tikroji vertė ir įsivaizduojamoji galia neprasilenkia.

jei draudimo rinkoje nepamatysime AB „Lietuvos draudimas“ agonijos – o aš įtariu, kad visgi nepamatysime – gal mūsų akyse D. Brazauskatė pagaliau taps kur kas mažesnis „mesijas“, nei pati save mato?

kalbėti mes galime bet ką – ilgą laiką taip ir darėme. kad mus išgirstų, reikia kalbėtis – o šito nepavyksta jau kuris laikas.

V. Adamkus kalba, bet svarbiausi, pavyzdžiui, ES jo negirdi. D. Grybauskaitė tyli – jos administracija tai vadina „protingu nutylėjimu“ ir „pragmatiška politika“.

tačiau ir pats silpniausias balsas tyruose yra garsesnis už šauksmą triukšme – galbūt todėl stojusią tylą išgirsta visi.

kažkada AMB mestelėjo R. Paksui: „per siauri tavo pečiai“. „per didelis tavo ego“, – gaila, savo auklėtinei AMB laiku nepasakė.

tai, kad Apyaušrio Daliai kompromisai nei su kitais, nei su savimi neįmanomi – bent viena priežastis, kodėl Dalia niekad neprilygs AMB.

sakysi, atvirkščiai, puiku, kad Dalia yra Dalia, o ne AMB klonas? negaliu nesutikti: lygiai tokia pati nelaimė, kaip turėti AMB kloną yra stabmeldystė demokratijos kluonui.

tai nėra blogai: tai yra darbas. blogai yra tada, kai žadėjai „propagandą“, o pavyksta tik štai kas: „tai, kad premjero išvyka buvo įvertinta kaip gana normalus reiškinys, rodo, kad įsitvirtina racionalus požiūris į Lietuvos vaidmenį pasaulyje, ir kad diplomatijos kurso pakeitimui pritaria platūs gyventojų sluoksniai“.

nei normalus, nei nenormalus, bet gana normalus reiškinys..? racionalus požiūris į kokį ten vaidmenį..? pritaria platūs sluoksniai..?!

taip ir rašykite: „99.9% piliečių karštai palaiko LitBel‘o liaudies ilgalaikę ir tvarią draugystę“.

ura.

nes „revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus“. o žinant, kad apetitas auga bevalgant – nenustebčiau sulaukęs ir daugiau „pokyčių“.

klausimas visgi išlieka – kas pakeis A. Nugaraitę? eteryje matau porą kandidatų, „atstovėjusių Maskvą“ – vis dar aklai Apyaušrio Dalios išmintą žemę garbinančių politologų-apžvalgininkų.

ši prezidentūros komanda – silpniausia komandą per visą nepriklausomybę?

remiantis šiais ir kitais, ne mažesnį svorį turinčiais argumentais, autoritetingai nuspręsta, kad “pirmuosius D.Grybauskaitės prezidentavimo metus lydi sėkmė“.

kurgi nelydės, kai už ditirambų departamentą atsakingi tie, kurie nulyje skylės nemato.

she’s so Lucky… o mes, turintys prezidentę, dalyvaujančią amžiname “kaip čia gražiau pasirodžius?” konkurse?

kuomet dirbau Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų ryšių tarnyboje su tuometiniu vicemeru Algirdu Paleckiu (dar LSDP nariu) naiviai ketinome perprasti VEKS struktūrą ir finansavimą. virš mėnesio mėginau išsireikalauti dokumentus, rodančius, kokias sumas jie gavo ir kaip tas sumas panaudojo komunikacijai ir marketingui.

tiek darbuotojai, tiek vadovybė tokių dokumentų taip ir nepateikė. jie net patys negalėdavo atsakyti, kiek kokio projekto viešinimui buvo skirta/išleista/planuojama išleisti. jau nekalbant apie tai, kad nebuvo atsakyta, kas tų lėšų gavėjas.

apskritai aptarkite šitą!

I. Degutienei AMB staiga didžiavyriu tapo, K. Prunskienė sakosi esanti vis dar giliai sukrėsta, o V. Landsbergis dabar jau ir kunigo akivaizdoje už rankučių laikėsi. negi nėra jokios cenzūros nuo šio koktaus dirbtinumo?

ar girdite komentatorius, virkaujančius „kokio lyderio netekome!“. mirti AMB prireikė, kad taptų legendiniu politiku.

prisiminkite, kad, kaip ir kiekviena legenda, ir ši turėjo tamsią pusę. bet laikas patylėti ir man – jei ne iš pagarbos AMB, kaip politikui, tai bent jau gerbiant velionį Algirdą Mykolą Brazauską.