apie kitų klaidas

visuomeniniai judėjimai siekia vieno – daryti pokyčius. koks turi būti IQ, kad nesuprastum, jog, norėdamas daryti pokyčius, turi dalyvauti politinėje veikloje?

suprantu kankinančią kovą su nuoboduliu, kai žurnalistui tenka pasiekti numatytą simbolių skaičių, bet rimtam politologui, Tomui Janeliūnui, rašinėti apie truizmus – sprangi duona.

pasak politologo, „ „kuo jūs skiriatės nuo partijų, jei jūsų tikslas – prieiti prie valdžios lovio?“ – pagrįstai galėtų klausti tokio nepartinio judėjimo laikinai suviliotas žmogus“. kodėl iš anksto užprogramuotas priešiškumas („lovys“, „laikinai suviliotas“) galėtų atsakyti nebent politologą, kaip ekspertą, ugdę dėstytojai, tačiau abejonės dėl objektyvumo visgi iškyla.

kyla abejonės ir dėl straipsnio analizės kokybės: štai frontininkai priskiriami ne Algirdui Paleckiui, o jo tėvui, europarlamentarui Justui Paleckiui: „ir prieš atliekų deginimo gamyklą protestuojančių vilniečių, ir Drąsių Kedį palaikančių kauniečių, ir komunistuojančių Justo Paleckio „frontininkų“, ir..“.

o kad pakeliui į „tiesą ir šviesą dar galima užsukti į savivaldybių tarybas ar Seimą“ – negaliu nesutikti. bet viskas priklauso nuo pradinės nuostatos: matyti stiklinę pusiau tuščią ar pusiau pilną.

apmaudu, kad T. Janeliūnas pasirinko trečią alternatyvą: stiklinę sudaužyti net neparagavus jos turinio.

prisipažinsiu, gėda. gėda, nes nedūstu. praleidau progą, stovėdamas minties tranšėjose, pajusti moralinį ryšį su Tomu Venclova, Algirdu Patacku, Romu Gudaičiu, Eligijumi Dzežulskiu ir kitais minties meno advokatais.

tiesą pasakius, nesuprantu dūstančiojo ir dusinančiojo priešpriešos. atrodo, kad tuo metu jie kaip reta panašūs: vienas negali įkvėpti, o kitas, sulaikęs kvėpavimą, visą save koncentruoja į (už)dusinimą.

gal todėl nesuprantu, kad, deja, esu ne minties, o tik žodžio meno klapčiukas.

o gal todėl, kad aš – fiktyvus intelektualas. nedega manyje tamsus priešpriešos šaltis. norėčiau dusti, bet kaip tai įmanoma, kai aplinkui tiek oro minčiai ir kūnui, – dėkui už tai nekvėpuojantiems: dūstančiam ir dusinančiajam.

kartais ieškau įrodymų, kad visa tai – Asfiksijos kartos auka mums. bet jų neradęs imu šventvagiškai abejoti visu dusinimo mitu: kas gali uždusinti laisvą kūną ir protą? maištinga siela, pati save dusinanti ir per šią autoerotinę patirtį vėl atrandanti kančioje subrandinto intelektualo vertę?

per ilgai užsižaidžiant su dusinimusi iškyla pavojus gyvybei. užprogramuotas susinaikinimas – Asfiksijos kartos, Kančios intelektualų prakeiksmas. Toks, kaip ir gėda mūsų, „komforto intelektualų“, prakeiksmas ir išganymas.

D. Brazauskaitė AB „Lietuvos draudimas“ apkaltino lėtai reaguojant į „žmonių bėdą“. Pasak prezidentės, inkvizicija prieš draudėjus prasideda: „Tai nėra toleruotina. Manau, kad į tai ir aš, ir Vyriausybė atkreips dėmesį“.

štai dabar ir patikrinsime, ar Apyaušrio Dalios žodžių tikroji vertė ir įsivaizduojamoji galia neprasilenkia.

jei draudimo rinkoje nepamatysime AB „Lietuvos draudimas“ agonijos – o aš įtariu, kad visgi nepamatysime – gal mūsų akyse D. Brazauskatė pagaliau taps kur kas mažesnis „mesijas“, nei pati save mato?

„sutinku, kad reikia būti pragmatikais, realistais, bet yra vertybės, apie kurias reikia garsiai kalbėti“, – sako kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

kalbėti mes galime bet ką – ilgą laiką taip ir darėme. kad mus išgirstų, reikia kalbėtis – o šito nepavyksta jau kuris laikas.

V. Adamkus kalba, bet svarbiausi, pavyzdžiui, ES jo negirdi. D. Grybauskaitė tyli – jos administracija tai vadina „protingu nutylėjimu“ ir „pragmatiška politika“.

tačiau ir pats silpniausias balsas tyruose yra garsesnis už šauksmą triukšme – galbūt todėl stojusią tylą išgirsta visi.

gilias konservatoriškas šaknis turintis žurnalas „Valstybė“ skelbia, kad respondentai, paprašyti įvardyti, kuris dabar aktyviai veikiantis politikas galėtų prilygti A. M. Brazauskui, įvardijo D. Grybauskaitę (22,7 proc.).

kažkada AMB mestelėjo R. Paksui: „per siauri tavo pečiai“. „per didelis tavo ego“, – gaila, savo auklėtinei AMB laiku nepasakė.

tai, kad Apyaušrio Daliai kompromisai nei su kitais, nei su savimi neįmanomi – bent viena priežastis, kodėl Dalia niekad neprilygs AMB.

sakysi, atvirkščiai, puiku, kad Dalia yra Dalia, o ne AMB klonas? negaliu nesutikti: lygiai tokia pati nelaimė, kaip turėti AMB kloną yra stabmeldystė demokratijos kluonui.