apie civilių problemas ir karines investicijas

by julius

ar prisimenate, kaip partijos pasirašinėjo susitarimą dėl pastovaus karinių išlaidų didinimo? „URA-patriotai“ sakė, kad tai yra receptas Lietuvai. tik Lietuvos socialdemokratų partija ir jos pirmininkas Gintautas Paluckas laikėsi pozicijos, kad karinių išlaidų didinimas nėra panacėja. šoviniai ir geležys yra gerai, bet kai paradai baigiasi, kas lieka?

nurimus šventiniams fejerverkams pasirodė, kad investicijos į gynybą negali užmaskuoti švietimo, sveikatos apsaugos sistemų griuvėsių; viešų paslaugų žemos kokybės ir dar eilės nacionalinių grėsmių.

šiomis dienomis vykusiame ginkluotės parade matėme naujus karo įrankius: žvangūs ir blizgūs. tik kaip juos panaudoti kovai su Švietimo ir mokslo ministerijos patalpose miegančiais mokytojais? kokiais ginklais bus įveiktas medikų sąjūdis?

galbūt negirdėjote, kad švietimo profsąjungos ir atskiri politikai svarsto apie „Nacionalinį susitarimą“ dėl pedagogų atlyginimų. suprask, partijos turėtų susitarti, kiek reikšmingas švietimas. tada beliks susitarti dėl sveikatos apsaugos, energetikos, žemės ūkio, miškų kirtimo, žaliosios politikos, eksporto skatinimo – kitaip sakant, susitarti dėl visko.

tai stebina: juk prieš rinkimus vyksta išsamūs debatai, rengiamos programos, o vyriausybės maketuoja ilgalaikius, strateginius dokumentus. lyg pastatę pastatą pradėtume svarstyti kiek reikia langų – kvaila situacija, švelniai pasakius. tarsi gyvenimo naujokai nustembame, kad grožio konkurse mūsų pasirinkti favoritai veikia trumpalaikiais epizodais. ar tikrai galėjome tikėtis kitko, jeigu rinkomės vedini labiau keršto negu pagarbos sau; rinkomės ne strategiją ir ilgalaikį scenarijų, bet reikalingas, tačiau padrikas ir vienkartines tramdomąsias akcijas.

visgi šitos nuolatinės problemos yra menkas rūpestis: pagaliau atskiros grupės pripažino sau, kad valstybei reikia strategijos, kuri: 1) neapsiribotų viena ministerija, o apimtų visą situaciją, nepriklausomai nuo jos „gylio“; 2) neapsiribotų viena kadencija, vienu biudžetu; 3) būtų vertinama ne kaip išlaidos, kurias patiria valstybė, bet kaip investicijos, kuriomis visuomenė kuria save.

taigi, švietimo „bėda“. Ji nepasibaigia ties mokytojų alga, o apima daug daugiau: finansavimas, švietimo turinys, logopedai ir psichologai, pilietinis ugdymas – esu tikras, kad net iš dangaus nukritę pinigai nebūtų sprendimas tol, kol neapsispręsta dėl instituto padėties visuomenėje ir valstybėje, jo strateginių užduočių.

todėl su viltimi žiūriu į kad ir pavienius, bet vis dažnesnius „praregėjimus“. prastai veikiančios sistemos sulipdytos ne per dieną, korumpuotos mąstysenos ir bejėgiškumo esame mokomi be pertraukų – reikia laiko pasikeisti patiems ir pakeisti aplinką.