apie išmoktą atsilikimą

by julius

prieiga prie telefone saugomų failų, galimybė prisijungti prie mikrofono ir kameros. tai tik keli iš punktų, kuriuos aš turiu priimti, nes noriu, kad mobiliame veiktų atnaujinta CityBee aplikacija. jeigu jūs dėl šitokios išsamios prieigos prie savęs irgi jaučiatės nejaukiai, tikrai atkreipėte dėmesį, kad mūsų pasirinkimai – labai riboti: arba atmetame aplikaciją, arba priimame žaidimo taisykles.

yra apie ką pagalvoti, tiesa? ir būtų šaunu, kad galvotume ne tik mes, galutiniai vartotojai. norėčiau, kad man nereikėtų galvoti, kiek esu pažeidžiamas, kiek man reikia bijoti negerų ketinimų iš stipriosios – aplikacijos savininko – pusės. rašau atvirai: norėčiau, kad aplikacijos valdytojo veikimas būtų reguliuojamas ir kontroliuojamas mano naudai.

taip, aš galvoju apie įstatymų leidėją, iš kurio tikiuosi lyderystės.

ir tada prisimenu, kad Seimas panaikino Informacinės visuomenės plėtros komitetą, bet įsteigė Kultūros komitetą. negarantuoju, kad Irenos Šiaulienės vadovaujama informacinė plėtra galėjo nuversti kalnus, bet Kultūros komitete svarstomi tautinių drabužių dizainai maksimaliai nutolę nuo ateities technologijų. deja, įstatymų leidėjas skaitmeninės tikrovės kontekste neparodo ne tik lyderystės, bet ir strateginio išmanymo.

o kokia situacija vykdomosios valdžios sektoriuje? ar pakanka Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos? atsakymo ieškau jų svetainėje: nuo 2009 m. Vyriausybei pateikti 9 teisės aktų projektai, iš išorės užsakyti 3 tyrimai – jaučiu, kad jums pateikiu labai kritišką vaizdą, kuris gali būti nepilnas, nes šitas komitetas dar prisideda prie registrų rengimo ir duomenų atvėrimo.

ir, taip, nereikia užmiršti Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT): vienas iš jų steigimo tikslų buvo konkurencijos elektroninių ryšių sektoriuje didinimas. visgi net ten kilusios teisingos idėjos nėra teisėkūros iniciatyva, valstybei gairių nenubrėš.

tačiau RRT pavyzdį daviau ne veltui: man tai yra gera iliustracija, kad užmigome ant „greičiausias internetas pasaulyje“ laurų. mes užstrigome ties laidų infrastruktūra. užstrigome ir vėluojame įdiegti aibę skaitmeninių sprendimų – nuo paslaugų viešame sektoriuje iki sprendimų, reikalingų priimti 4ą pramonės revoliuciją.

vaikystėje tėčio klausdavau: kada gyvensime kaip Vokietijoje? nebeprisimenu, kodėl man tai buvo etalonas. „30-50 metų“, – man sakydavo tėvelis. net tiek nepraėjo, o dalis jau gyvena Vokietijoje.

juokas juokais, bet mes niekada negyvensime kaip Vokietijoje, jeigu ir toliau kapstysimės pernykščiuose lapuose. nereikia stebėtis: mes vis dar renkamės žmones, kurių programinis epicentras – geras žmogus.

kas yra puiku: geras žmogus yra gėris savaime. bet kai po 3jų kartų vaikai paklaus, kodėl mes vis dar negyvename kaip Vokietijoje, ką atsakysite? kad, žinok, žmones visgi buvo ypatingai geri?

melas! jeigu žmogus, kuris eina vesti valstybę, nežino savo stiprybių ir ribotumo, jis nėra geras. egoistas ir susireikšminęs labiau. jeigu mūsų teises administruoti perimantis ir mūsų sutelktus išteklius valdantis investuoja į užvakar, jis nėra geras žmogus, o labiau galios kompleksų kamuojamas, sutinkate?

sprendimas, kurį matau aš – papildyti valstybę skaitmena: dirbtinis intelektas ir pažangios skaičiavimo sistemos viešame sektoriuje.

  1. visuomenės ir ūkio vizija, pagrįsta ne senų praktikų ir procedūrų euroremontu, bet algoritmais, kurie lengviau leistų pereiti prie 4, 5, ir t.t. pramonės revoliucijų.
  2. investavimas į švietimą. bent jau tam, kad nereikėtų sekančio derliaus valstybės tarnautojams nudelbus akių aiškinti apie tautinio kostiumo galią tarptautinėse darbo rinkose pralaimėjusiam Lietuvos jaunimui.
  3. kitas požiūris į valstybę. mes žaidžiame regionų politiką – net tuo atveju, kai „galvojančių apie regioną“ yra vos vienu mažiau, negu gyvenančių tame regione. mano akyse mėginimas paneigti išteklių koncentraciją ir kitus dėsnius nėra nacionalinis heroizmas – labiau individualus kvailumas, primestas nacijai. estai susivokė, jiems pasiteisino. gal suveiktų ir mums?
  4. persitarimas dėl viešo sektoriaus apimties. kas nors gali suskaičiuoti, kiek užsienio ir vidaus ekspertų davė patarimus ir perspėjimus dėl neproporcingo viešo sektoriaus finansavimo, lūkesčių ir plėtros? į dabartinį sektorių galime sumerkti visą BVP ir vis tiek bus blogai: tu pilk į rėtį kiek tik nori tepalo, vis tiek jis netaps vidaus degimo varikliu.
  5. persitarti dėl reikalavimų užimti įstatymų leidėjo pareigas. visais gyvenimo atvejais mes norime, kad mums paslaugas suteiktų savo srities ekspertai. kodėl savo teisių, pareigų ir sutelktų išteklių administravimo srityje mes turėtume norėti atvirkščiai? galima šaržuoti iki begalybės apie tai, kaip renkamės statybininkus ne pagal jų patirtis, bet pagal rašinėlį „mano santykis su plytomis“, bet neturiu tokio tikslo – tik viltį, kad pagaliau visi sutarsime, kaip nesinori gyventi valstybėje, iš tikrųjų valdomoje teisingai melžiančių.
  6. duomenų atvirumas. man niekada nepabos baksnoti pirštu į Seimo aiškinamuosius raštus ir kartoti: tragiška kokybė. būtent tai ir nekliudo korporacijoms nusipirkti įstatymus: jų nereikia normaliai pagrįsti! užtenka parašyti „neigiamų pasekmių nenumatome“ ir prisukami politikai atitarnauja procesą.

utopija, Juliau – taip mano mintis sutinka dalis draugų. jeigu tai – utopija, tai kokia tikrovė? kad nuolatos vilksimės uodegoje, tendencijas perimsime tik tada, kai nebebus kitos išeities? mano akyse tai ne tikrovė, bet išmokto skurdo vergija – ir dar savanoriška.