ar valstiečiai turi sąjungininkų?

by julius

vos pradėjusi darbą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) paskelbė, kad juos supa priešai. nors manome, kad kur kas pavojingiau, kai supa draugai – komfortas užliūliuoja, – bet su kolega nusprendėme paskaičiuoti, ar turi valstiečiai draugų.

prisiminkime, kad LVŽS į Seimą žengė galingai: 56 mandatai ir beveik monopolizuota blaivybės tema. rašydamas „blaivybės tema“, turiu mintyje išvestines ekonomines ir kultūrines potemes, kurios garantuoja placdarmą labai įvairiam politikų ratui.

tokio „konkurencinio pranašumo“ ieško visos partijos. konservatoriai investavo į kryžius ir nacionalizmą, socialdemokratai – į pavargusių pyktį, liberalai – į egoizmą, aibė kitų partijų – į revanšizmą.

faktas, kad valstiečių sėkmė opozicijos nepradžiugins. atkreipkite dėmesį: koalicijos partneriai socialdemokratai kaskart lengviau atsikvepia, kai kairieji valstiečių nariai pralaimi kovą daug konservatyvesniam LVŽS branduoliui. po rinkimų LSDP nariai dalinosi baime, kad LVŽS, jeigu įvykdys kelis pamatinius kairius darbus (pvz., mokesčių progresyvumas), perims LSDP narių bazę. oi kaip tuometinės LSDP vadovybės nežavėjo mintis likti vien tik su žmogaus teisių tema!

patikrinkim, ar LVŽS turi fanų kitose auditorijose.

potenciali auditorija buvo samdomi darbuotojai. jų ir valstiečių sąsaja galėjo būti ilgalaikė ir tiesioginė – Darbo kodeksas ir Socialinis modelis.

jeigu Raimundo Kuodžio ir Romo Lazutkos vertinimai dėl Socialinio modelio yra teisingi, jis teigiamo santykio tarp LVŽS ir atskirų auditorijų nesukurs. atvirkščiai, sukels daugiau nesusipratimų bei konfliktų –permainoms jautrios auditorijos ačiū nepasakys ir ilgalaikėje perspektyvoje.

ar LVŽS susirado draugų tarp stambaus verslo? Darbo kodeksas buvo priimtas intensyviai dalyvaujant stambių finansų srautų valdytojams ir jų atstovams – galbūt jie padėkos LVŽS? praktika rodo, kad tokių struktūrų „padėką“ reikia „išsigryninti“ iš karto – mokesčių sistemos reforma parodys, ar pavyko ką nors išpešti iš to neįspūdingo dokumento priėmimo.

kai vertinu atotrūkį tarp galimybių ant popieriaus ir to, kas buvo padaryta rutuliojant Darbo kodekso ir Socialinio modelio temas, galvoju, kad terminas fiasko yra per griežtas. juk negali niekas garantuoti, kad verslas tikrai nebus džentelmeniškas ir negerbs rankos paspaudimo Tomui Tomilinui: gal gavę daugiau lengvatų dalinsis su darbuotojais daugiau. būtų šlovė, jeigu pasaulio akyse taptume išimtimi iš praktikos gavus daug imti dar daugiau.

ar bus mokesčių reforma palankumo LVŽS katalizatorius? taikiklyje atsidūrę ūkininkai lieka saugūs, tačiau aš turiu abejonių dėl jų palankumo LVŽS: prie ankstesnių valdžių diskusijos apie ūkininkų apmokestinimą baigdavosi greičiau. reformos pristatymas, kurį mačiau Finansų ministerijos svetainėje, nuteikė dvejopai. pavyzdžiui, jaunoms šeimoms žadama nuo 30 iki 75 EUR kasmėnesinių išmokų, ypač skurdžioms – maisto talonai. 20 EUR didesnės pensijos ir iki 36 EUR didesnės šalpos išmokos. nesu tikras, kiek bus kosmetinių ir kiek – sisteminių pokyčių. kol kas nesimato bendro paveikslo, pvz., ar šildymo lengvatos panaikinimas nesueikvos prieaugio, numatyto daliai žmonių. nežinau atsakymo, kaip bus efektyvinama savivalda – ar žinote, kad 2015 m. savivaldybės nepanaudojo 55 proc. socialinėms pašalpoms ir kitoms panašioms išmokoms mokėti skirtų lėšų – per 125 mln. EUR? pinigų pelnyti atskirų auditorijų palankumą yra, bet potencialas nėra garantija.

51136 valstybės tarnautojai – ar jie ir jų artimieji bus atrama LVŽS? pridursiu – būtinoji atrama: valstybė laikosi ne ant laikinų politikų, bet biurokratinio aparato dėka. reformų greitis, kokybė – galima vardinti ir vardinti, kiek daug priklauso nuo dirbančių valstybės vardu. bėda tik tai, kad dažnas valstybės tarnautojas nuolat kamuojamas 2 minčių: darbas yra mažo efektyvumo ir abejotinos prasmės bei mokami pinigai nėra verti kovos su absurdiška politine vadovybe. šios permanentinės mintys valstybės tarnautojus išmokė išgyventi valdžios kaitą. kol kas valstiečiai neatrodo kaip darantys pakankamai, kad pakeistų valstybės tarnautojų mąstyseną ir elgseną.

visų partinių svajonėse sukasi mistinė auditorija, vadinama užsienio lietuviais. visi ten randa visko: nuomonės formuotojų, finansavimo šaltinių, gausų balsų kiekį – emigravęs kontingentas labai įvairus. valstiečiams neprošal geriau įvertinti, kokias žinias apie juos gauna užsienio lietuviai, kiek jie tebepasitiki Lietuvoje likusiais nuomonės formuotojais. ir visada prisiminti, kad užsienio Lietuvių piniginės perlaidos įpareigoja adresatus – taip už vienos auditorijos kainą galima gauti kelias.

birželio mėnesį Vilmorus paskelbti LVŽS reitingai rodo, kad už juos balsuotų 15,7 proc. rinkėjų, o tai vis dar yra nemažas pasitikėjimo procentas. nemažas, bet mažėjantis – galbūt jūs rasite auditorijų, kurios sustabdys LVŽS reitingo kritimą?