blogo Šimašiaus geros pamokos

by julius

jeigu pastarosiomis dienomis neįsijungėte LRT, nematėte „nekokio vaizdelio“ – kaip nacionalinio transliuotojo eteryje kadenciją baigiantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius tapatino save su liberalizmu ir balino savo reputaciją.

yra ką balinti: kai organizacijai „Liberalų sąjūdis“ pirmininkavo tas pats R. Šimašius, jo artimas ratas įsivėlė į korupcijos, kyšininkavimo, įstatymų rengimo konkretaus UAB’o naudai skandalus. Eligijus Masiulis buvo pagautas su „paskola“ iš MG Baltic koncerno, Šarūnas Gustainis ir Gintaras Steponavičius jau pašalinti iš aktyvios politikos už valstybės ir visuomenės interesams priešingus darbus.

visgi R. Šimašius iš visuomeninės veiklos nesitraukia – tiesiog keičia formatą. tačiau naujas juridinis darinys ar sena kontora neturi jokios reikšmės: bėda ne toli gražu nesibaigia su E. Masiuliu, Š. Gustainiu ar G. Steponavičiumi.

galbūt dauguma spėjo pamiršti, kad minėta machinatorių trijulė nuolat supo tuometinį pirmininką R. Šimašių. tai nebuvo atsitiktinė kompanija, o bendražygiai, kurie kartu „paėmė valdžią“. netikite manimi? jokių problemų – paieškokite šių pavardžių ir vaizduose pamatysite juos kartu. pasižiūrėkite į jų kūno kalbą – taip atrodo savų ketveriukė.

ir kuomet trys iš ketveriukės pradėjo matuotis įtariamųjų, o vėliau ir teisiamųjų etiketes, R. Šimašius įjungė durniaus rėžimą. kas, jeigu ne padorumo deficitas, leidžia buvusiam partijos pirmininkui aiškinti nieko nežinojus apie jo artimiausių kolegų veiklas partijos vardu?

ar yra šansas, kad nežinojo? bet kuris, susipažinęs su partijų veikla iš vidaus, jums patvirtins: tai nėra įmanoma. pernelyg daug informacijos kasdien absorbuoja partijos vadovybė, o sprendimų dėl pozicijos priėmimas partijos pirmininko už borto tikrai nepalieka.

tai ne pirmas purvinas R. Šimašiaus epizodas – rinkimų komunikacijos specialistams net liūdno juoko nekelia R. Šimašiaus teiginiai apie partijos finansus 2012 m. Seimo rinkimuose ir panaudotas rinkimines technologijas 2015 m. savivaldos rinkimuose. tie, kurie susidūrę su rinkimų reklama ir komunikacija, neturėtų užmiršti, kaip reikšmingai skyrėsi liberalų eterio kiekis ir suma, deklaruota už eterio pirkimą – neįsivaizduoju, kaip tai galėjo nutikti be R. Šimašiaus palaiminimo.

kaip gūdžiais Algirdo Mykolo Brazausko laikais, partijos vadas lipa iš purvo ir apsimeta esąs švarus. „kalta aplinka“ – tai jau kito prezidento, Rolando Pakso, linija, kuria jis mėgino atskirti save nuo dar labiau pažeidžiamų aplinkinių. R. Šimašius apjungia abi praktikas ir tai daro ypatingai įžūliai: „liberalų idėjai reikia išlįsti iš apkasų ir eiti į priekį“.

kai papasakoju savo vakariečiams kolegoms apie šią situaciją, jie mano, kad perdedu. tenka parodyti ištisą antologiją R. Šimašiaus tema – jie iš naujo paleidžia Google vertėją ir amerikietiškai mandagiai, bet akivaizdžiai nejaukiai šypsosi. papasakojau situaciją ir kolegoms iš Ukrainos – jiems straipsnių rodyti nereikėjo, dukart tikslinti detalių taip pat. „kaip ir pas mus“, – sakė ukrainiečiai.

nuoširdžiai: neįsivaizduoju, kaip R. Šimašius aplink save vis dar buria žmones. kita vertus, aš pats buvau patikėjęs, kad Artūras Zuokas gali pasikeisti. bet įrodymas po įrodymo ir mano pasitikėjimo kreditas išseko – kaip aš norėčiau, kad dabar R. Šimašių supantys irgi turėtų limitą savo pasitikėjimo kreditui.

neužmirštu ir labai žmogiškos savybės norėti apginti puolamą personą – o R. Šimašiui kritikos negaili ir savi, ir oponentai. bet globėjiškas instinktas ištiesti ranką neturėtų paneigti mūsų savisaugos instinkto; noras pasitikėti neturėtų užgožti kritinio mąstymo. ir auksiniai antrieji bei tretieji šansai neturėtų būti sueikvojami tiems, kurie sąmoningai vengia atsakomybės už savo pirmines klaidas.