daugiau to paties!

by julius

kandidatai į kandidatus į prezidento pareigybę kelia galvas ir pristato savo lozungus.

galvos – jas matome jau daugybę metų. Robertas Dargis, Visvaldas Matijošaitis, Valentinas Mazuronis, Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis yra gerai atpažįstami veikėjai: jie jau dešimtis metų dalyvauja Lietuvos gyvenime ir formuoja valstybės politiką.

S. Skvernelio kelias jėgos struktūrose sukosi labiau apie sprendimų įgyvendinimą negu jų priėmimą, bet trys metai policijos generalinio komisaro poste leidžia ir jį priskirti prie valstybės gyvenimo formuotojų.

tuo tarpu V. Matijošaičio ir G. Nausėdos įtaką dažnai nuvertiname. ilgą laiką dėmesį koncentravome tik į fragmentuotą ir nevisapusišką jų veiklos atspindį – už kadro visuomet lieka gerokai daugiau.

smagu, kad galvos yra atpažįstamos, tik bėda, kad jos nesiūlo nieko naujo.

štai R. Dargis ir V. Matijošaitis. tai senos kartos verslininkai, kurių verslų epicentre yra kaštų mažinimas. kuo pigiau pagaminai pusfabrikatį – pastatą ar maistą – ir kuo brangiau jį parduoti. „kai esi plaktukas, viskas yra vinis“ – išgirdus R. Dargio mintis apie darbo santykių reformą, man įspūdis vienas: skęsime pasroviui.

G. Nausėda 17 savo karjeros metų praleido kalbėdamas banko vardu. gynė banko interesus, kiekvienai valdžiai rasdavo ir, manau, efektyviai pritaikydavo įvairias spaudimo priemones. asmeniškai G. Nausėdos nepažįstu ir negaliu tvirtinti, kad būtent jis ir negali pasikeisti ar pakeisti savo pasaulėžiūros DNR. bet man kur kas nenuoširdžiau atrodytų ir daugiau klausimų keltų kardinalus pažiūrų pokytis. kad ir toks, kokį girdžiu jo teiginyje: „pastaruoju metu aš labiau pasisakau už socialinius sprendimus, kurie galbūt nukreipti ne tiek į verslo konkurencingumo skatinimą, kiek į socialinės atskirties mažinimą“.

apie V. Mazuronį rašyti prasmės nematau. nevardinsiu kaltinimų jam: kiekvienas iš jų yra įžeidimas mums, nes mes viskam įvykti leidome – pasyviai ar aktyviai, bet leidome. svarbu pasakyti tiek: šis žmogus mėgina kurtis savo tikrovę pagal gana tolimos praeities šablonus. vienintelis kelias, kuriuo jis gali vesti žmones, yra į lygiavertę konkurenciją su trečiojo pasaulio šalimis.

o mes eilę metų vis kartojame ir kartojame tas pačias klaidas. manote, kad vykdome reformas? geriausiu atveju mūsų reformos yra skylių lopymas, o kur kas dažniau – mėginimai taisyti tai, kas po kelių metų tiesiog nebebus aktualu.

apmaudu klausyti kandidatų, kurie mums pavyzdžiu rodo Estiją ir nepasako, kad esminis estų proveržis buvo priimtas radikaliai naujas požiūris: pasaulio mastais esame tik vienas mažas miestas; taip ir turime elgtis su savo ištekliais, t.y. žmonėmis, idėjomis ir kapitalu. tuo tarpu mes svarstome, kad galbūt Skype atsirado Estijoj, nes ten sėkmingesnė viešo transporto schema.

tad kam tas prezidento postas, jeigu nėra fantazijos, gerbiamieji? tiksliau, kam mums prezidentas, kuris tepasiūlys naujas formas nudėvėtiems teiginiams ar gins sprendimus, kurie vos perlipa vakar-šiandien kartelę, bet niekaip nepretenduoja į ateitį.

šituo retoriniu klausimu ir ketinau baigti tekstą, bet turėjau galimybę aptarti temą su kolega, kurio pastaba buvo taikli: šiandien pasirūpinkime šiandiena, o ateitimi pasirūpinsime kai ji ateis.

nes buitis apibrėžia būtį: alkanas, sušalęs, be saugumo ir teisingumo jausmo tu proveržio nepadarysi. svarbu ne bepilotės mašinos, bet viešo transporto bilietų kainos.

faktas: buitinė tikrovė yra svarbu. žinokite ir tai: sprendimai, apie kuriuos nekalbame, buitį galėtų paversti gerokai kokybiškesne ir jie ilgalaikėje perspektyvoje kainuotų mažiau mūsų pinigų.

nes aš vis dar įsitikinęs: prezidentas, kuris kartu su mumis klaidžios vakarykštės dienos sprendimuose, yra visų mūsų pralaimėjimas, įskaitant ir tą prezidento pareigas eisiančią personą.