emigracijos stabdymas – tik visa ko švaistymas

by julius

gruodį emigruos milijoninis lietuvis – tokia prognozė sukėlė eilinę rašinių „uždaryk mane, Tėvyne, savyje“ , bangą. ketinu jums įrodyti, kad tokios rūpesčio bangos – ne tik nenuoširdžios, bet ir visai nereikalingos.

esminis nuoširdumo indikatorius man – ar turinys sutampa su forma, t. y. darbai su žodžiais. būtent todėl veiklas kaip „sukursime informacinį portalą emigrantams“ vadinu reklaminiais ėjimais. tokių buvo ne vienas ir visų šerdis – rūpesčio demonstravimas prieš kameras.

socialinių santykių reforma turėjo būti įrodymas, kad reklaminis mąstymas visgi išaugo į strateginį. konstatuota, kad Lietuva turi struktūrinę problemą: piliečiai uždirba mažai, bet susimoka už prekes, paslaugas ir Valstybę daug. ir nors sumoka visiems už viską daug, atgal gauna mažai ir nekokybiškai. tokia tai struktūrinė problema.

pasirodo, tik požiūrio klausimas, problema tai ar galimybė. teisingai perskaitėte: alkis ne tik kliūtis, bet ir motyvacija. nuspręsta stagnuojančią būtį pakeisti progresyvia konkurencine aplinka. nuo kaštų ir biurokratijos išlaisvintas darbdavys galės ne tik bet kada parodyti duris darbo jėgai, bet ir matys, kaip savo tikrąjį potencialą suvokę darbuotojai iš jo eina eilėmis. taip darbdavys ir darbuotojas taps lygiomis santykio šalimis, tarpduryje sveikinsis ir vienas kitam šypsosis.

apibendrinu idėją: laisvesnės šalys pradėti ir nutraukti tarpusavio santykius reiškia mažiau socialinių įtampų ir daugiau pinigų visiems. kodėl nutylima, kad bendruomenes skaldo ne absoliučiai visi, bet nevykdomi ir potencialą įšaldantys įpareigojimai, aš suvokiu tiksliai: socialinio modelio kūrėjai sprendė ne Lietuvos struktūrinę, o Lietuvos verslo struktūrų problemą.

nauju Darbo kodeksu sudaromos sąlygos operatyviai pradėti ir baigti santykius leidžia projektuoti pigios darbo jėgos įsivežimą. imtas pavyzdys iš Lenkijos: išvykusius „lenkų santechnikus“ pakeitė virš milijono ukrainiečių.

tiek to nuoširdumo, toks santykis tarp žodžių ir darbų. belieka patikrinti, ar emigracijos stabdymas apskritai yra prasmingas.

jeigu manote, kad lietuvis turi gyventi Lietuvoje, matyt, toliau skaityti neverta: galva perkais svarstant, kur turi gyventi „amerikietis“. perspėju: emocijas atmesiu, ieškosiu argumentų.

pradėkime nuo to, kad valstybė – teisinė konstrukcija, egzistuojanti dokumentuose, galvose, bet ne gamtoje. socialinis antstatas – atmetus jį lieka klausimas, kur žmogus geriausiai patenkins savo bazinius poreikius, o pasisekus – realizuos save ir bus pripažintas kaip vertingas bendruomenės narys.

pažiūrėkite į emigrantus taip ir pamatysite ne gelbėjimo reikalingą visuomenės dalį, bet savo laisvėmis pasinaudojusius, savo mobilumą suvokusius žmones. ir šalia išvysime savo egoistišką norą, kad jie liktų čia, savo darbu prisidėtų prie mūsų buities, prie busimų pensijų.

puikiai suprantu tokį norą – ir man iš pirmo žvilgsnio gyvenimas šalia pažįstamo lietuviško tipo atrodo lengvesnis nei šalia ukrainiečio, siro ar etiopo. bet mano egoizmas negali riboti kitų laisvės. o ir egoizmo absurdiškumas akivaizdus, kai supranti, kad kaimynas yra ne pasas, bet žmogus, jo etika. prisipažinkite, ir jūs žinote, kuriuos bendrapiliečius iš savo laiptinės mielai išlydėtumėte į emigraciją.

tad nustokime tampyti už rankovės išvykstančius. gana lieti krokodilo ašaras. viešoje erdvėje sklando teiginys, kad valstybei nuo gimimo iki aukštosios mokyklos baigimo užauginti žmogų kainuoja 60 tūkst. eurų. milijonas emigrantų – 60 milijardų eurų. galiu tik pasvajoti, kaip atrodytų Lietuva, jeigu tiek būtume investavę į kokybę: valdymo sistemų, rūpybos sistemų, edukacijos sistemų. esu tikras dėl vieno: į tokią Lietuvą būtų kur kas daugiau priežasčių grįžti.