geriausi metai įmanomi!

by julius

nebūk niūrus, paprašė kolega sužinojęs, kad sėdu rašyti Lietuvos politikos apžvalgos. suprantu jo perspėjimą: kiek teko skaityti 2019 metų revizijų, jos negatyvo nestokojo: nuvylė, sukiršino, nesiklausė, nepatenkino – ir dar eilė įvairių „ne“. tuo tarpu aš galvoju, kad šie metai buvo ypatingai geri ir dosnūs – štai 6 momentai, kuriais verta pasidžiaugti.

bunda jau Baltija

kiek Lietuvoje vienu metu vyko protestų? protestavo vairuotojai, protestavo vairuotojų darbdaviai, protestavo akademinis jaunimas ir protestavo ūkininkai. prieš tai protestavo medikai ir mokytojai, o kažkada vėliau protestuos ugniagesiai. tuoj vienintelė dar neprotestavusi grupė bus valstybės tarnautojai.

tiesa, yra lyginančių mūsų protestus su Vakarų Europos šalimis ir sakančių, kad mūsiškiai – neefektyvūs. žali kryžiai laukuose atrodė taip pat keistai, kaip ir studentai, pasmerkti vienam nekokybiškam diplomui ir savanoriškai susirinkę pasiimti antrą diplomą su pašaipiu „ačių“.

tebūnie protestai ir ne patys efektyviausi – sutinku, protestuotojai savo tikslų nepasieks, tačiau ne tai yra svarbiausia. esmė, kad atsiranda jausmas, jog poveikis sistemai yra įmanomas. iš pradžių tas jausmas – kolektyvinis. en masse į gatvę, reikalavimai paremti jėgos pozicija: mūsų daug ir mes išsimušime. yra teorinė galimybė, kad, masei išsiskirsčius, gebėjimo daryti įtaką jausmas užsiliks kiekvieno dalyvio galvoje. įgalintas suvokimas, kad gali būti permainos dalis – ownership – yra bene geriausia, kas gali mums nutikti.

dangus griūva ir niekaip nenugriūva

paplokime sau per petį: Lietuva išgyveno daugiau gelbėtojų negu jų buvo seriale „gelbėtojai“. kokius tik neatlaikėme: ir kairieji, ir žalieji, ir violetiniai. ir pajacai gelbėjo, ir verslininkai gelbėjo; duonos valgytojai (taip, tokia partija buvo) ir Darbo davėjai, emigrantai irgi.

jeigu kalbėtume apie sistemą ar tiesiog korporaciją, tokia kaita greičiausiai reikštų permanentinę krizę. tuo tarpu Lietuvoje fiksuojama vis gerėjanti statistika pačiuose įvairiausiuose sektoriuose: nuo augančio BVP iki didėjančių išlaidų socialinei apsaugai.

o jūs tik pažiūrėkite, kokias asmenybes mes išgyvenome pastaraisiais metais. „kiršink ir valdyk“ meistrus, atvirai korupcinius politinius verslininkus, įspūdingo neišprusimo ministrus ir parlamentarus – ir nieko tragiško neįvyko. mums velniškai sekasi, ne kitaip!

pasroviui plaukiame ir neskęstame

turėjau ne vieną galimybę parodyti lietuviškų partijų rinkiminius siūlymus kolegoms nuo Lenkijos iki JAV. vienintelis dalykas, kuris juos nustebino – inovatyvių, išties situaciją keičiančių, radikalių siūlymų nebūvimas.

vos užmetę akį į žmonijos istoriją įsitikinsite, kad nuobodus stabilumas yra pilnatvės palydovas. lenkų kolegos su pavydu žiūri į mūsų rinkimines programas ir dūsauja, kad jie mielai keistų, pavyzdžiui, savo teismų reformų programą į mūsų „kelsime regionu“ lozungus. o jeigu jums kyla klausimas, kaip su trumparegiškomis programomis mes vis dar nenugrimzdome – štai dar viena priežastis stebėtis ir džiaugtis: kažkaip!

atsikratėme stereotipų

tiesą pasakius, tai buvo ilgalaikis procesas. kada jis prasidėjo? gal prie AMB, kai socialdemokratai su pramonininkais sutarė, kad progresiniai mokesčiai trukdo versliai aplinkai. bet procese sėkmingai dalyvavo liberalai, kurių drąsiausia kada nors pasiūlyta idėja – tai parama konservatoriams. nes kas sakė, kad pavadinimas turi apibrėžti turinį? arba žalieji valstiečiai – jų vadas ne tik su maksimaliai neekologišku džipu, bet ir politika, kurios padarinys – nuo beatodairiško kirtimo saugoti miškus išėję žmonės.

išlaisvinome save iš pančiojusių „profesionalas“, „nacionalinis susitarimas“, „valstybinė mąstysena“ sąvokų. ir vėl esame avangardas: kur dar valdančios partijos vadas taip atvirai neprisiima atsakomybės ir mėgina valdyti valstybę nuo galinės sėdynės?

drąsūs eksperimentai su savimi be dramatiškų padarinių – jeigu tai nėra sėkmė dėl kurios verta pasidžiaugti, tai sakau jums atvirai: esate per griežti sau.

pasirinkome tinkamus orientyrus

elgsenos specialistas jums pakartos tą patį: lūkesčių nebuvimas yra kelias į laimę. štai Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge Lietuva – 11 vietoje! Sabonio numeris, šachas ir matas. rodome puikius rezultatus kredito gavimo, nuosavybės registravimo, statybos leidimo gavimo ir prieigos prie elektros grafose. jeigu išmestume nemokumo sprendimo grafą (48 vieta), būtume verslo čempionai.

pasirinkome teisingai ir valstybės sėkmę apibrėžiame per bendrą vidaus produktą, o ne GINI koeficientą, nes pastarasis iš buhalterijos pereina į socialinių santykių sritį. ir skurdą kur kas geriau įvertiname pasirinkę „absoliutaus skurdo“ rodiklį – pinigų normą, kurios gana nenumirti. išmintingai pasirinkome, nes būtų tekę įvertinti tai, kas vadinama „santykiniu skurdu“ – ieškoti pinigų normos, reikalingos žmogui tam, kad jis visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

subtilus balansas tarp alternatyvios tikrovės kūrimo ir objektyvaus nutylėjimo – ir laimės daugiau, ir perspektyvos šviesesnės.

2020 galime geriau?

ką galiu garantuoti, kad tikrai galime blogiau. prie valdžios vartų rikiuosis naujos politinės jėgos ir, atrodytų, jau užmiršti veidai. bus aktyvinamos senos baimės, išradingesni pasiūlys naujus priešus. yra aibė scenarijų, kurių pabaigoje galime likti skurdesni, labiau susiskaldę, kurtesni mokslui ir aklesni laiko dvasiai. ir tada 2019 metai atrodys pavydėtini – štai ir paskutinė priežastis džiaugtis tuom, ką turime.