kaip kairė idėja prarandą aktualumą ir 5 jos atnaujinimo būdai

by julius

žmogus negali išgyventi vienas: kad būtų sukurtos gėrybės, o jis pats būtų apsaugotas nuo skirtingų pavojų, vis dar prasminga bendradarbiauti. tokia kooperacija – santykis.

dažna situacija, kai viena iš santykio šalių – stipresnė. stipresnė nebūtinai fiziškai: galbūt turtingesnė, sumanesnė, etc. vakuume abi santykio šalys galėtų pasikliauti viena kitos etika – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų – arba pragmatišku stipresniojo suvokimu, kad jam nenaudinga sunaikinti silpnesnę santykio pusę.

visgi praktika rodo, kad stipresnis dažniausiai randa galimybių, kaip persverti santykį savo naudai. spėju, kad toks elgesys yra prigimtinis: mes esame baigtinės biologinės būtybės, ieškančios būdų, kaip suvartoti kuo mažiau energijos ir iš to gauti didžiausią vertę.

prigimtis yra persipynusi su išmoktu elgesiu. aibė socialinių eksperimentų rodo, kad užtenka valgykloje pakabinti ekraną, transliuoti jame akis, šių žvilgsnį nukreipti į atsitiktinius valgytojus ir jie 75 proc. dažniau nepaliks panaudotų indų.

kad dvi santykio šalys būtų teisingos viena kitos atžvilgiu reikia antstato – susitarimo dėl taisyklių, kuriomis vadovaujantis trečioji šalis padės vienai santykio šaliai arba ribos kitą. toks mąstymas mums davė valstybę ir jos persipynusius amplua: valstybė-sargas apgina nuo neteisybės; valstybė-maitintojas per natūralias monopolijas suteikia gerybes; valstybė-globėjas išlaiko švietimo, sveikatos, rūpybos ir kitus institutus.

kairė ideologija tai atpažįsta ir iš to semia savo stiprybę. manoma, kad valstybės rolėmis skirtingi žmonės naudojasi skirtingai – ir gauna nevienodą vertę. už skirtingas sąnaudas ir naudas reikia ir skirtingai mokėti. tuo tarpu sumokėti pinigai (mokesčiai – tai valstybės paslaugų kaina) yra investuojami atgal į valstybės paslaugas. uždaras ciklas, nuolat augančios viešų paslaugų kokybės pažadas.

bet toks požiūris į kairę (ir social-pažiūrų žmonių savęs supratimas) atsilieka nuo tikrovės: mes neįvertiname, kaip iš tikrųjų pasikeitė atskiro žmogaus galimybės.

dar 70-100 metų ir bet kokia kooperacija nebebus būtinybė. pastebime ar ne, bet Ketvirtos kartos industrinė revoliucija vyksta. jos išskirtinis bruožas – individualizuotų daiktų gamyba masinės gamybos kaštais. technologijų vystymasis mažina bendradarbiavimo neišvengiamybę. naujos energijos konservavimo galimybės, nauji žinių perdavimo metodai ir įrankiai, naujos medicinos perspektyvos – sąrašą pratęskite patys.

artėjame prie etapo, kuomet tradicinė valstybė nebegalės pasiūlyti nieko, ko žmogus negalėtų gauti pasirėmęs technologijomis. galime eiti per kiekvieną valstybės funkciją ir įsitikinsime, kad valstybė taikos sąlygomis nebeturės monopolio jokiame sektoriuje.

apibūdintą situaciją matau kaip galimybę ir kaip grėsmę kairei idėjai.

pradėkime nuo grėsmės. skyriau laiko peržiūrėti LSDP narių tinklalapius, kai kuriuos įrašus Facebook’e, prisiminiau turėtus pokalbius su socialdemokratais. pažangiausia jų siūloma kairioji idėja – progresiniai mokesčiai. po jos seka „dėmesys žmogaus teisėms“.

kad ir kokie jūsų politiniai pomėgiai, tikiuosi, sutiksite, kad mokesčiai yra iš pragmatikos srities – skaičiai lentelėse. jeigu yra ilgalaikė vertė – darome progresiją. bet skaičiavimų nėra, yra tik reklaminiai lozungai. kiek dar laiko lozungai bus pakankamas kairės konkurencinis pranašumas?

žmogaus teisių srityje bent jau socialdemokratų partija ne tik kad neturi pranašumo, bet susiduria su giluminėmis problemomis. Mažvydo Jastramskio sausio 9 d. paskelbtas grafikas rodo, kad su teiginiu „tos pačios lyties asmenų poros turi turėti teisę sudaryti partnerystę“ sutinka arba greičiau sutinka 10 proc. apklausoje dalyvavusių LSDP narių. dar 7 proc. neturi nuomonės. o ir kalbėti apie partnerystę vietoje dalyvavimo pasaulinėje diskusijoje apie ištisą trečios kartos žmogaus teisių paketą – tai savanoriškas konservavimasis praeityje.

taigi matau grėsmę kairei idėjai tapti nebeaktualiai. užstrigusiai lozunguose, kurie beviltiškai atsiliko nuo gyvenimo. ne viskas prarasta, ponai ir ponios: kairieji galėtų pasinaudoti proga ir į santykius pilietis-bendruomenė-valstybė pasižiūrėti kitaip: štai penki galimi kairės idėjos atnaujinimai.

  1. tiesioginis dalyvavimas. aš įsivaizduoju save periodiškai prisijungiantį prie elektroninės sistemos, kurioje matau detalią valstybės biudžeto išklotinę. matau, kiek lėšų kokiam tikslui kokia institucija sunaudojo, galiu sekti pinigus. smulkmė? taip, bet aš tikiuosi, kad man periodiškai bus leista priimti sprendimą dėl pinigų panaudojimo: investuoti į atominę ar hidroenergiją?; leisti savivaldybėms vykdyti vidaus sandorius ar ne? ir tokius pasirinkimus norėčiau daryti ne kas ketverius metus, bet bent jau kas mėnesį. taip pat tikiuosi, kad kiekvieną iš pasirinkimų lydės išsamios diagramos ir projekcijos, kur toks pasirinkimas gali nuvesti.
  2. trečios kartos teisių gynyba. štai teisė į sveiką aplinką, teisė į darnų vystymąsi. neaišku, kas tai? tai, gerbiami, naujas požiūris, sakantis, kad trumpalaikiai juridinio asmens interesai (net jei tas asmuo yra valstybė) neužgožia ilgalaikių bendruomenės interesų. kol kas jokia partija šios temos sau nepriskyrė, bet jeigu jūs sekate pažangius užsienio politikus ar judėjimus, suprantate, kad tai tik laiko klausimas.
  3. naujas požiūris į Lietuvą. estai keli metai atgal garsiai pasakė, kad Estija pasauliniame kontekste – tik mažas miestas. tai leidžia kitaip elgtis su turimais resursais. tuo tarpu mes kalbame apie regionų vystymą. kiek daug galimybių atvertų požiūris į mus kaip į vieną mažą, bet sutelktą bendruomenę! pasiūlykite kitą mąstymą ir atsivers naujos mobilumo galimybės, galbūt kitaip žiūrėsime į investicijų pritraukimą, į renovaciją, į „specialistų parengimą darbo rinkai“.
  4. atsakomybė. socialdemokratai, bene labiausiai nukentėję nuo švogerizmo skandalų, galėtų siekti politikų teisinės atsakomybės už nekokybiškus sprendimus. nematau jokių ženklų, kad pasitikėjimas partijomis galėtų reikšmingai augti. kodėl nepasinaudojus proga ir LSDP pirmajai nesusivokus, kad visa politinė rinka yra niekinama? kol kitos politinės jėgos reikalauja blaivumo iš elektorato, kairieji galėtų pirmieji blaiviai įvertinti visą milžinišką žalą, kuri pilietį padarė tiesiog gyventoju. klaidų, svetimų ir ypač savų, taisymas yra didžiulė galimybė.
  5. mokestinis raštingumas. ar jūs žinote, kiek reikia pinigų išlaikyti efektyvią sveikatos apsaugos sistemą? o kiek kainuotų sutvarkyti gatves ir apšviesti skverus? kiek išleidžiame atliekų utilizavimui? ministerijos deda pastangas ir traukia biudžetus į dienos šviesą, bet aš vis dar nežinau, kiek kainuoja valstybė. nežinau ir kiek galima surinkti mokesčių – mane pasiekia tik pranešimai apie kažkokiu procentu įvykdytą planą. jeigu mes žinotume tikrąją savo kasdienybės kainą, jeigu mūsų, kaip bendruomenės, finansinės galimybės ir poreikiai būtų aiškesni, esu tikras, mūsų elgesys su savimi ir kitais keistųsi.

tai, ką parašiau, panašiau į kairės idėjos revoliuciją, ne į evoliuciją. ir juk aš esu tas, kuris ragina skubėti iš lėto. bet net aš žinau: kai vėluoja galima ir spurtuoti.