pamaldžių politikų kritika

by julius

jeigu per šias Velykas savęs neatjungėte nuo visų informacijos kanalų, tikrai gavote bent kelis palaiminimus iš politikų. likau nemaloniai nustebintas: kiek daug politikų sveikino ne su gamtos atgimimu, ne su moralinio atsinaujinimo galimybe, bet tiesmukai šlovino religinius simbolius.

ilgai abejojau, ar rašyti šitą tekstą. tikrai galima nurašyti sveikinimus kaip banalius ir nesiimti jų vertinti: mes prasmę randame pačiose netikėčiausiose erdvėse ir situacijose. be to, esu mokytas, kad tikėjimas – asmeninis reikalas, privatus ir intymus. kaip nosies krapštymas ar seksas: kiekvieno individualus pasirinkimas, kuris neturėtų būti viešai aptarinėjamas.

ir jeigu ne specifinis sveikintojų statusas – sprendimų priėmėjai – šito teksto nebūtų. bet religines pozicijas politikai demonstruoja tik dažniau ir tai yra priežastis, kodėl visgi pasirinkau su tavim, skaitytojau, pasikalbėti.

nes bažnyčia, kaip institucija, nėra valstybės draugas. ji valdo milžinišką turtą, tačiau nemoka žemės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, turi PVM lengvatas. ir visa tai netrukdo bažnyčiai rinkti pinigus iš žmonių, imti pinigus iš valstybės rezervo fondo. įžūloka.

esu nekartą matęs, kaip bažnyčios atstovai veržiasi į darbo grupes pareikšti poziciją švietimo, sveikatos klausimais. taisyklės, už kurias bažnyčia pasisako, dažnai prieštarauja mokslo pažangai – ir tai nėra didžiausia bėda. blogiausia, kad jie dalyvauja siekdami išlikti svarbūs, tik tiek. daugeliu atveju tokios veiklos sėkmės matas – institucijos įtaka, ne GINI indeksas, ne visuomenės laimės ar gyvenimo kokybės augimas.

o ko dar nesu matęs, tai rinkimai, kuriuose bažnyčia neveiktų kaip komunikacijos kanalas. pamoksluose ir po jų pamokslautojai patardavo klaidžiojančioms avelėms už ką balsuoti ir už ką ne. šiandien dalis tų, už kuriuos buvo agituota, yra pasitraukę arba patraukti nuo politikos dėl neskaidrių veiklų. galbūt jūs turite įrodymų, kad religinė-politinė agitacija buvo nuoširdi, bet aš girdžiu fone skambant 30 auksinių.

jeigu jau pradėjau eiti šituo keliu, neapsiribosiu pastabomis bažnyčiai kaip institucijai. ne mažesnį nerimą kelia viešai dievams atnašaujantys politikai.

labai dažnai įsitikinu, kad politikų reklamuojamas tikėjimas – socialinis antstatas, įtvirtintas ankstyvoje vaikystėje, be galimybės klausti ir abejoti. daugelis jų buvo indoktrinuoti be pasirinkimo – taip, kaip šiandien tėvai kūdikiams užvelka mėgstamos futbolo komandos marškinėlius: tuščiaviduris įprotis, ir tiek. žmonėms, nepretenduojantiems priimti sprendimų valstybės vardu – t.y. nenorintiems naudotis mano teisėmis bei mano resursais, – aš jokių priekaištų neturiu: kad ir kiek tuščios būtų jų praktikos, jos man neaktualios tol, kol nedaro žalos man. viliuosi, ir į mano keistenybes tokie žmonės žiūri atlaidžiai.

politikas – visai kita kategorija. iš jo reikalauju gerokai aukštesnio sąmoningumo ir sąžiningumo: nėra priežasčių bausti save atiduodant teises ir resursus bet kam. todėl kaltinu „tuščiavidurio tikėjimo“ politikus: jūs nepatikimi. nesitikiu iš jūsų brandžių sprendimų ir etiško elgesio, nes jūs nesuprantate patys savęs.

ypatingas tikinčių politikų porūšis – tie, kurių tikėjimas yra iš išskaičiavimo. jie remiasi tuo, kas vadinama Paskalio lažybomis: jeigu netiki ir dievo nėra – nieko neprarandi; jeigu tiki ir dievo nėra – perarandi, bet nedaug; jeigu netiki ir dievas yra – bėdelė. šitoks utilitarizmas man girdėtas: paėmiau kyšį iš įmonės, kuri ir taip turėjo laimėti – jokios žalos nepadariau. greičiausiai nustebsite, kiek daug korupcija įtariamų politikų teisme laikėsi pozicijos, kad padarytas formalus įstatymo pažeidimas, bet reali žala valstybei neatsirado.

neišvengiamai yra ir tokių politikų, kurių religinė pajauta – nuoširdi. tokie įsitikinę, kad tikėjimas suteikia moralinį pranašumą, neva tikėjimas garantuoja etiškumą. jiems šitoks įsitikinimas leidžia turėti tai, ką jie vadina „tvirta pasaulio konstrukcija“. kviečiu įsiklausyti: ar tai nepanašiau į akidangčius, neleidžiančius savęs vertinti kritiškai?

mano akimis, žmogus negali sau padaryti nieko blogesnio, negu pareikšti, kad turi visus atsakymus, ypač kai į viską atsakoma paliepimu ne galvoti, o tikėti. paneikite mano hipotezę: arba tokia pozicija veda į tamsuoliškumą, arba ji yra nenuoširdi.

kalbant atvirai, nebūčiau šito teksto parašęs, jeigu nebūčiau perskaitęs eurokomisaro Vytenio Povilo Andriukaičio sveikinimo Velykų proga. jis prašė: „Jis [Kristus] išpildė savo pažadą – prisikėlė, sutiko savo mokinius, virš kelių tūkstančių žmonių matė Jį ir bandymai tai nuneigti nepadėjo. Šiandien daugelis tyrimų patvirtina šio fakto tikrumą“. tyrimai patvirtina, kad Kristus prisikėlė? taip, ir man reikėjo skaityti kelis kartus – galbūt paspausta ne ta raidė, galbūt ES vadovybėje dirbantis politikas netinkamai suformulavo mintį.

perklausiau. daug laiko praėjo nuo bendro darbo ir aš buvau užmiršęs, koks atidus net ir nereikšmingiems žmonėms yra V. P. Andriukaitis. gavau išsamų atsakymą – jis bene ilgesnis už šitą įrašą! bravo, pavyzdys, kaip reikia bendrauti su žmonėmis. pavyzdinga forma, tačiau turinys mane nuliūdino. asmuo, atsakingas už tokią reikšmingą sritį, savo asmenines religines patirtis ne tik kad absoliutina, bet ir skelbia netiesą kaip faktą: ne, mokslas neįrodė nei prisikėlimo, anei zombių egzistavimo.

šį kritišką tekstą pabaigsiu alternatyviu Velykiniu sveikinimu. ieškokime ne stabų, bet stiprybės savyje. abejokime maldininkais ir ateistais vienodai, niekada nebijokime jų paklausti „kodėl?“. kalbėkime argumentais, ne asmeninėmis emocijomis, tikėkime ne į dievus, bet savimi ir vienas kito protu bei sąžine. pamėginkite ir įsitikinsite: šitokiam elgesiui visai nereikia šventinės progos.