privačiai – despotas, viešai – demokratas?

by julius

premjeras Saulius Skvernelis pateko į nepavydėtiną situaciją: žinoma, kad pasitarimo metu Vyriausybėje jis buvo daugiau negu kritiškas žiniasklaidos atžvilgiu – ir pasisakymas buvo užfiksuotas. sklinda gandai, kad S. Skvernelis kritikavo žiniasklaidos objektyvumo stoką ir kaltino įvykius nušviečiant taip, kaip naudinga žiniasklaidos savininkams. pasakojama, kad premjeras iš žiniasklaidos socialinės funkcijos vykdymo nesitiki – todėl ir į žiniasklaidos verslo laisvę žiūri skeptiškai.

tai nėra nauja pozicija. žiniasklaidos priemonių redakcijos tikrai priklauso verslo subjektams, kurie iš žiniasklaidos nori uždirbti. vieni uždirba per reklamos pardavimus, kiti savininkai uždirba panaudodami viešumą kaip spaudimo ir įtakos įrankį.

pozicija „žiniasklaida yra tik verslas“ nenauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. ji buvo centrinė atremiant pačias įvairiausias kritikas. Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės santykiai, Agro korporacijų (ne)mokėti mokesčiai, alkoholio prekybos niuansai, mokesčių pertvarkos – kai tik R. Karbauskis ir LVŽS pritrūkdavo argumentų, jie visada sakydavo, kad savų egoistinių motyvų turinti žiniasklaida juos puola.

žinant tai – kritišką LVŽS požiūrį, įrodytas žiniasklaidos praktikos ydas, verslo atkaklumą kapitalizuojant galimybes, žmogiškas silpnybes – S. Skvernelio išsakytas neigiamas požiūris į žiniasklaidą nestebina. paskutinė vieša kritika žiniasklaidai, kurios metu premjeras rėžė, kad galėtų pakartoti kiekvieną įraše nuskambėjusį, bet ištrintą žodį, atrodo kaip logiška ir natūrali pozicija tam, kuris galvoja jėgos ir pavaldumo algoritmais.

ties tuo galėtume ir baigti, jeigu premjeras nebūtų tiek daug laiko prisistatinėjęs kaip žodžio laisvės fanas. kolegos, kurių rankas premjeras spaudė ir dosniai gyrė žiniasklaidos svarbą demokratinei Lietuvai, sako, kad premjeras jų nenustebino: privačiai yra labai spalvingai pasisakęs apie laisvą žodį ir visuomenę.

bent jau politikoje galiodavo taisyklė „sakyk, ką galvoji, galvok, ką sakai“ – ji primindavo politikams būti sąžiningiems su savimi ir rinkėjais, kartu apsaugodavo nuo tiesioginės pasąmonės srauto transliacijos. S. Skvernelis nei pirmas, nei paskutinis, kuris šitą taisyklę pritaikyti užmiršo.

taip iš tikrųjų buvo galima pateisinti S. Skvernelio dviveidystę. iš išskaičiavimo demokratiška, žiniasklaidai draugiška pozicija ir nuoširdus noras gyventi be iš anksto nesuderintų klausimų.

visgi premjeras žengė ypatingą žingsnį: sunaikino vyriausybės posėdžių įrašus. visus!

geroji žinia – S. Skvernelis išsprendė vidinį konfliktą. jis nebeapsimetinėja laisvo žodžio fanu ir demokratijos imitacija nebeužsiiminėja. minus viena kaukė visada yra gera žinia – sveika premjero psichika irgi.

ar yra blogoji žinia? grėsmė demokratijai? žodžio laisvė? piliečio teisė žinoti? nepasinaudosiu proga dramatizuoti, nes žinau, kad absoliuti dauguma piliečių ne tik įrašų nežiūrėdavo, bet ir tiesioginės transliacijos nėra matę. galimybės, kuria niekada nesinaudojai, atėmimas iš esmės neskauda?

neskauda, nebent  galvojate, kad tik mums, ne kažkam kitam yra valia nuspręsti, kaip ir kokiu formatu praktikuojame savo teises, įskaitant ir teisę žinoti. arba jeigu matote, kad valdžios skaidrumo principas nepriklauso nuo nuotaikos ir partinio bilieto.

jeigu taip, tada situacija turėtų jus neraminti. linkiu šito nerimo nepamiršti iki kitų metų kovą vyksiančių savivaldos rinkimų, o jeigu pavyks, iki gegužės mėnesio Respublikos prezidento rinkimų.