produktyviausias Europoje Seimas?

by julius

jeigu Seimo narių darbą vertinate pagal informaciją „viešoje erdvėje“, greičiausiai turite nepilną vaizdą. matote atspindžius, fragmentuotus bei kryptingus. laiku ir vietoje pasirodė Valstybės kontrolės ataskaita, kurioje – labai rimtos pastabos dėl Seimo narių darbo kokybės.

štai ką turiu pasakyti pirmiausia: skaitant ataskaitą mane lydėjo keistas jausmas. atrodo, kad objektyvesniam parlamentarų darbo įvertinimui trukdo jų pareigų suvokimas: jis pasibaigia ties „leisti teisės aktus“. kas iš tikrųjų vyksta, tai yra teisių ir atsakomybių bei išteklių paskirstymas. būtent Seime susitariama dėl pagrindinių taisyklių, kaip bus paskirstytas bendras ekonominis gėris. kartu padalinamos teisės ir atsakomybės, o visa tai nugula teisės aktuose ir sudaro vieningą, aiškią ir teisingą sistemą – bent jau tokia siekiamybė.

siekiama atkakliai. Seimo kanceliarija skelbia, kad 2012-2016 m. priimti 2105 įstatymai, o tai yra daugiausia skaičiuojant nuo 1992 m. įspūdingai atrodo šis skaičius: per posėdį priimami bent 7 teisės aktai – Europos šalių kontekste tai yra labai daug. bene iškalbingiausias rodiklis: apie 95 proc. visų priimtų teisės aktų – iki tol galiojusių įstatymų pataisymai.

perfrazuosiu: 5 proc. tikimybė, kad Seimo nariai iš karto tinkamai padalins teises ir atsakomybes, taip pat išteklius. nenustebinsiu: jeigu Lietuvoje vienas įstatymas priimamas per apytiksliai valandą, Vakarų šalyse įstatymui priimti skiriama apie parą.

kodėl tokia situacija?

pradėkime nuo filosofijos. paklauskite aktyvių parlamentarų, koks jų galutinis tikslas įstatymų leidybos maratone. išgirsite daug bendrinių frazių, tokių kaip „kad būtų darbo vietų ir taika“. kuriam laikui to gali pakakti: skambu, inertiška. bet ką tai reiškia? kaip kinta piliečių teisių turinys, ar keičiasi atsakomybių struktūra? o kaip tokia politika paremiama ištekliais, jų perskirstymu?

iš patirties rašau: absoliuti Seimo narių dauguma šitiems klausimas neskyrė ir neskiria pakankamai laiko. jie ateina į apibrėžtą sistemą ir prie jos prisitaiko daug dažniau negu ją keičia. sprinto taktika priimami įstatymai – tai neveikiančios praktikos, kurios yra atkartojamos iš parlamentarų kartos į kartą.

praktika – taip, tai antras momentas. kokių reikia žinių, kad parengtum kokybišką algoritmą, kaip tarp piliečių padalinti išteklius, kaip skirstyti jų teises ir pareigas? gana įvairių: kaip mobilizuoti išteklius, kaip optimizuoti sistemas, kaip vyksta socialinių procesų raida ir kokios yra vartojimo psichologijos taisyklės. ar dabartiniai Seimo nariai gali pasigirti tokia žinių kombinacija? tik labai retas: kur kas dažnesnis yra „geras žmogus“, kuris norės gero ir tiesiog bus teisingas.

taip, aš teigiu, kad turėtume norėti kokybiškesnių Seimo narių. išteklių dalyba, kaip ir teisių bei atsakomybių paskirstymas, yra pernelyg atsakinga sritis, kad patikėtume ją „besimokantiems eigoje“ – o ar galėtumėte pasakyti, kuris Seimo narys vis dar sugeba į save žiūrėti kritiškai ir neabsoliutinti savęs?

antras, mano akimis būtinas dalykas, yra juokingi reikalavimai teisės akto pagrindimui. nepatikėkite manimi ir patys patikrinkite, kokia yra aiškinamųjų raštų (jais pagrindžiamas teisės akto ar jo pakeitimo reikalingumas) kokybė. neperdedu: universitete studentų rašto darbams keliami aukštesni reikalavimai. nėra būtina suskaičiuoti kaštus ir pakeisto reguliavimo efektyvumą. tinklinės kavinės, atidarinėdamos naujus kavos inkilėlius, kelis kartus atidžiau svarsto ir skaičiuoja, negu Seimo nariai siūlydami teisės aktą!

o trečias – parlamentarų atsakomybė. man sako, kad tokia yra: Konstitucinė atsakomybė už sulaužytą priesaiką, baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą. o kaip elgtis situacijoje, kada parlamentaras leidžia sau pasiūlyti ar palaikyti teisės aktą, vėliau sukeliantį neigiamų pasekmių? imkime bet kurią įmonę – kas nutiks jeigu jūs sulaužysite įrangą, jeigu išdaušite langą ar apgadinsite transportą? turėsite kompensuoti žalą ir netgi dėl to labai nesipriešinsite: tai yra teisinga. tuo tarpu parlamentaras, iš rinkėjų gavęs mandatą ir padaręs žalos, liks neliečiamas, jeigu nebus nusikaltimo sudėties: nekokybiškas įstatymų leidėjas, bet žmogus – geras, todėl pretenzijų jam neturime?

tikrai suvokiu, kad visos trys sprendimo dedamosios turi niuansų – ir tai yra labai atlaidus vertinimas. bet matyti mėgėjiškai veikiantį Seimą ir tai priimti kaip nekintantį absoliutą, mano įsitikinimu, yra kenkimas patiems sau. iššūkis – smagu, lengvo mes ir neieškome, tačiau savidestrukcija įstatymų leidybos lygmeniu yra pernelyg blogas elgesys su savimi.