S. Skvernelis – A. M. Brazausko reinkarnacija

by julius

ar dar prisimenate Algirdą Mykolą Brazauską? Lietuvos prezidentas, kuriam tokiu tapti nesutrukdė nei atviras netikėjimas nepriklausomybe, nei „vsio zakonno“ praktika.

„vsio zakonno“? jeigu esate iš laimingųjų, kurie tiesiogiai neliudijo šito įžūlaus pasityčiojimo iš teisinės valstybės, primenu, kad tai reiškia „viskas teisėta“. ir ne šiaip teisėta, bet atlikta griežtai laikantis galiojančių formalumų.

tai kurgi įžūlumas? štai kur: „vsio zakonno“ principas leidžia situacijas, kurios yra akivaizdžiai neteisingos, laikyti teisėtomis. atmintyje turėtų iškilti visi privatizavimo atvejai, kada valstybei žalingi sprendimai atlaiko bet kokią juridinę kritiką, nes parašai – vietoje ir laiku. sakydami „vsio zakonno“ turėtumėte galvoti apie tūkstančius žemės perkėlimų – nelogiškus ir nesąžiningus sprendimus, kurie yra absoliučiai teisėti, nes atlikti sekant ydingo įstatymo raide. su „vsio zakonno” turėtų asocijuotis akiplėšiškai draustinyje pamėtyti akmenys ir už kitus gudresnis, akis išpūtęs veikėjas: „tai – pamatų liekanos, galiu statytis vasarnamį, viskas legalu!“.

„vsio zakonno“ – vienas šlykščiausių modernios Lietuvos istorijos etapų: gudresni ir įtakingesni prisidengia nepadoriu formalumu tam, kad padorūs užspringtų įstatymo raide: juk jos buvo laikomasi preciziškai!

„vsio zakonno“ etapu teisingumas buvo žemiau formalaus legalumo, įstatymo tikrasis tikslas, reguliavimu siektinas rezultatas buvo už kadro. ir, taip, kai kada reguliavimas buvo šviesiai tiesiai korupcinis.

ekspertai iš Vakarų ir nacionaliniai filosofai „vsio zakonno“ sutartinai vadino jaunos demokratijos ydomis: suprask, su laiku praeis. visuomenė, pasak jų, bręs, susipras, o „vsio zakonno“ mentalitetu užkrėsti tarybiniai žmonės pavirs dulkėmis – kartu su savo šiukšlina praktika.

jeigu jie skaitė arba girdėjo sausio 21 dienos Lietuvos Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio komentarą, turėtų bent jau įsikąsti į liežuvį. kalbu apie šiuos ministro pirmininko žodžius: „nei Konstitucija, nei įstatymai neįpareigoja ministro pirmininko, kuris nutarė kandidatuoti į prezidentus, atsistatydinti“.

tarsi skaityčiau Ričardo Gavelio plunksnos fantasmagoriją: viskas yra teisėta! iš tikrųjų nėra įstatymo ar straipsnio, kuris S. Skverneliui pasakytų: žmogau, susiprask, kad tau nedera važinėti po Lietuvą kaip ministrui pirmininkui ir kartu agituoti už save prezidento rinkimuose.

tarsi AMB dvasia būtų atgijusi: S. Skvernelis giriasi, koks teisėtas jis yra, nes „nieko nepadarysi, mūsų Konstitucijos garantuojama kiekvienam asmeniui dalyvauti įvairiuose rinkimuose“.

ir jeigu tikitės, kad ministras pirmininkas – neišmanėlis, kuris padarė klaidą, nes nesuvokia įstatymo tikrosios paskirties, klystate: S. Skvernelis pats priduria, kad „ministras pirmininkas negali naudoti pareigų teikiamų galimybių rinkiminėje kampanijoje“. ir tai jis sako po to, kai apie kandidatavimą pranešė lyg mesijas, kirtęs vandenį – priimdamas Rusnės estakados darbus.

nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, pastovūs susitikimai su rinkėjais, periodiškas kontaktas su verslo ir akademinėmis bendruomenėmis, vizitai užsienyje ir užsienio diplomatų vizitai Lietuvoje – visą tai, už ką kiti kandidatai moka patys, S. Skverneliui yra jo, ministro pirmininko, pareigų vykdymas dar ir gaunant algą bei administracinį aparatą. juokas pro ašaras yra įsivaizduojant, kaip S. Skvernelis persijunginėja iš kandidato į premjerą ir iš premjero į kandidatą atgal, o žmonės – iš rinkėjų į gyventojus bei atvirkščiai.

politinė šizofrenija – prisipažįstu, nesitikėjau, kad S. Skverneliui pakaks įžūlumo apie tokią fantazuoti. suprantu, kad tai yra savo tikslo siekiantis ir atkaklus žmogus – nenuspėjau, kad jame taip stipriai įsismelkusi AMB dvasia, ir dar blogiausia savo versija.