S. Skvernelis tada atsistatydino. kuom L. Kukuraitis geresnis?

by julius

prieš trejus metus, lapkričio 20ą Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis premjerui įteikė atsistatydinimo pareiškimą. vienas tokio sprendimo motyvų – iš policijos komisariato pabėgusio ir ginklą pavogusio narkomano gaudynių istorija: joje nesėkmingai sudalyvavo nuo patrulių iki policijos vadovų.

ką tuomet sakė S. Skvernelis? Sakė, kad taip elgiasi „vardan visuomenės intereso ir stabilumo mūsų šalyje“, ir kad „politinės kultūros lygis ar partiniai interesai neturi sugriauti piliečių pasitikėjimo valstybe, ginančia savo žmonių interesus“.

visada malonu matyti žmogų, kuris sugeba savo egoizmą pažaboti didesnio tikslo vardan. ir tauta įvertino: formaliai netekęs posto, S. Skvernelis ne tik kad išlaikė rinkėjų pasitikėjimą, bet savo reitingus ilguoju periodu sustiprino iki realių prezidentinių ambicijų.

praėjo trys metai ir turime panašiai „karštą“ situaciją – vaiko teisių apsaugos taikymo skandalus. nežinau oficialios statistikos, kiek kartų pritaikyta apsauga pavirto teisiniais procesais, kuriuos valstybė vėliau pralaimėjo. ir tikrai nežinau faktinių aplinkybių, nesiimsiu vertinti, kokiu atveju valstybė, įsikišdama į šeimos gyvenimą, elgėsi teisingai ir teisėtai.

nepaisant to, yra gerokai aiškesnių punktų. pirmiausia, tai faktas, kad Seime priimtas Vaiko teisių apsaugą reguliuojantis įstatymas – pažangus. ne taip dažnai pasitaiko, kad teisės aktas žvelgia į visuomenės raidą, įvertina perspektyvas – labiau esame įpratę prie šią, jeigu ne vakarykščią dieną reguliuojančių teisės aktų.

ne taip dažnai už įstatymą balsuojama vieningai. naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas priimtas šimtui Seimo narių balsavus „už“ ir vienintelei Aušrai Maldeikienei susilaikius.

viešoje erdvėje išlikusi A. Maldeikienės kritika nukreipta į įstatymo įgyvendinimą. ji taikliai atpažino, kad įstatymo įgyvendinimui nepasiruošta. nuo socialinių darbuotojų ir akivaizdaus finansavimo trūkumo iki pasenusių ar atvirai ydingų elgesio protokolų: „tragedijos savaime neišnyksta nuo to, kad atsirado įstatymas“.

įstatymas atskirtas nuo įgyvendinimo? galioja tokia schema: Seimas parengia teisės aktą, o Vyriausybė pasirūpina jo įgyvendinimu. kuo labiau vienalytis Seimas ir Vyriausybė, tuo sklandžiau sutariama dėl įstatymo ir jo įgyvendinimo schemos. ši kadencija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos monopolis – ir yra tokioje padėtyje, kuomet tikimasi darnaus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių bendradarbiavimo.

bet praktika pasirodė priešinga. nors Seimas priėmė ambicingą įstatymą, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis nesugebėjo sukurti veikiančios sistemos.

tokie lopai, kuriuos paskubomis siūlo (pavyzdžiui, filmavimo kameromis padabinti socialiniai darbuotojai) ministras L. Kukuraitis ne tik nesprendžia problemos, bet pretenduoja dar labiau kaitinti aistras.

taip, teisingai perskaitėte: vis dar ministras Linas Kukuraitis. nors būtent jo rankose buvo įgyvendinimas, jis atsakomybės vengia atkakliai. maksimaliai sumažino savo buvimą viešoje erdvėje ir lyg politikos pirmokas ar pažangus išsisukinėtojas vengia būti siejamas su šita nesėkme.

mažų mažiausia tai nėra garbingas elgesys – bent jau tikrai ne toks, kokio tikėtumeisi iš padorumą ir kitus malonius žodžius sau priskyrusio aktyvaus tikinčiojo. nusimetęs atsakomybę, kuri ateina kartu su jo, ministro, pareigomis, L. Kukuraitis, matyt, mėgaujasi visuomenės kivirčais ir nepagrįstais kaltinimais visam Seimui dėl nekokybiško įstatymo.

aš sunkiai įsivaizduoju, kokią dar klaidą turėtų padaryti ministras, kad pasitrauktų ir be pareikalavimo. tragiškai (ne)įgyvendintas įstatymas, nesantaika visuomenei ir grasinimai susidoroti su įstatymo viena iš autorių – L. Kukuriačiui tai nėra pagrindas atsistatydinti.

vėl priminsiu 2015 metus: priešingai negu dabartinėje situacijoje, S. Skvernelis asmeniškai buvo bejėgis, bet prisiėmė atsakomybę už savo sistemą. šįkart L. Kukuraitis yra asmeniškai atsakingas ir turėjo visus svertus pakeisti situaciją – deja, asmeninės atsakomybės vengia kaip tik įmanydamas.

įprastai blogose situacijose ieškau gerosios pamokos. kritinėje padėtyje atsidūrusiems padedu surasti augimo momentą, perspektyvią trajektoriją. ir tokia yra, tik ne L. Kukuraičiui, bet mums, rinkėjams: kitą kartą iš partijos, kurią remiame, pareikalaukime bent preliminaraus ministrų sąrašo – apie programą jau nekalbu. galbūt iš anksto matydami profesionalumo imitacijas galėsime geriau joms atsispirti?