sumažinti Seimą? o gal išvaikyti?

by julius

pavasarį referendumu spręsime, ar mažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121. Ramūno Karbauskio diriguojama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga vardina motyvus: mažėja rinkėjų skaičius ir galimybė sutaupyti 2 mln. eurų.

abu teiginiai yra teisingi. tačiau jie – tik pretekstas, atkakliai maskuojantis tikrąją siūlymo mažinti parlamentarų skaičių priežastį: viskas vardan rinkimų.

ne paslaptis, kad Seimas – nemėgstama institucija. sausio 11-20 dienomis Vilmorus atlikta apklausa rodo, kad Seimu nepasitiki 57,1 proc., dar apie 36 proc. nėra apsisprendę. Mažiau pasitikima tik partijomis.

kaip manote, kada gausite didesnį visuomenės palaikymą: kai Seimą girsite ar kai jį kritikuosite? elementaru, Vatsonai: 6,8% palaikančių prieš 57,1% ne.

pyktis, kuris telkia

tokia strategija – kritikuoti nemėgstamą asmenį ar instituciją – turi ilgametes tradicijas. psichologai ir gyvenimo praktikai žino, kad bendras priešas suvienija. be to, Seimas nėra šiaip nemėgstamas – dėl neypatingos Lietuvos būklės ir prastos asmeninės buities kaltinami įstatymų leidėjai. o tuos, kuriuos mes kaltiname, siekiame nubausti – vadinkite kaip tik norite: kerštas, atpildas, teisingumo atstatymas.

šitą keršto ir bausmės mechanizmą savo labui naudoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. sekdami blogiausiais JAV ir Prancūzijos rinkimų pavyzdžiais, jie ieškojo pykčio rezervų – ir tokį rado. radinys nėra naujas: dar 2012 m. Artūro Zuoko rinkiminis darinys „TAIP“ siūlė Seimo narių skaičių nukirpti iki 101. didesnio efekto nebuvo ne tik dėl to, kad mažinti Seimą siūlė politiškai nereikšminga organizacija. elitistinio „TAIP“ judėjimo siūlymas taupyti ir atsikratyti dykaduoniais pirmiausia susilaukdavo siūlymo pasižiūrėti į veidrodį patiems – nesėkmė buvo suprogramuota.

šįkart viskas kitaip. LVŽS savo aritmetinę galią jau ne kartą įrodė, o ir anti-elitistinės, keršto akcijos jiems kur kas labiau tinka negu A. Zuokui. LVŽS tuo pasinaudos su kaupu. jie niekur nepraleis progos pakartoti, kad yra tie, kurie kovoja prieš vieną nemėgstamiausių šalies įstaigų – Seimą.

seimo kokybės matas

ar iš tikrųjų Seimas dirba blogai? jeigu vertintume produktyvumą – Lietuvos Seimas yra vienas produktyviausių Europoje: 2016-2020 metų kadencijų I-IV sesijos metu priimti 1465 teisės aktai, 3-4 kartus aplenkiant Skandinavijos kaimynes. jeigu vertintume kokybę, padėtis yra tragiška: apie 95 proc. priimamų teisės aktų – tai galiojančių įstatymų pataisymai.

stebitės? o jūs pavartykite Seimo narių biografijas: gal ir neblogi žmonės, bet akademinio valstybės valdymo, politologijos, teisėkūros žinių iš esmės nerasta. jeigu norite pajusti dar didesnį nusivylimą, pasiklausykite parlamentarų pasisakymų per plenarinius posėdžius: vienetai iš 141 kalba sklandžiai, minties primityvumas ir liūdina, ir žeidžia vienu metu.

kas leidžia tikėtis, kad, sumažinus Seimo narių skaičių 20, 30 ar 40 žmonių, pagerės likusių kokybė? niekas: Seimo nario bilieto akademinė kokybė nelemia.

visgi yra ne vienas būdas, kaip Seimo darbo kokybę pakelti.

4 sprendimai

numatyti išsilavinimo cenzą kandidatams į Seimą. man atrodo, Lietuvos valdymas yra pakankamai svarbi sritis, kad jo nepatikėtume žmonėms be tinkamo išsilavinimo. pasiūlyčiau jums analogijas apie medikus, architektus ir eilę kitų sričių, kurių nepatikėtumėte atsitiktiniams žmonėms – bet tai yra taip akivaizdu, kad nuoširdžiai keistas atrodo toks šaudymas sau į kojas.

pagerinti Seimo narius aptarnaujančio aparato kokybę. dabar Seimo narys turi kelis mokamus padėjėjus, kurie dažniau yra draugai ar partijos deleguoti pritarėjai negu profesionalūs teisininkai, ekonomistai ar politologai. ir, tiesą pasakius, jokio „ar“ neturėtų būti: rengiant teisės aktą reikia ir teisininkų, ir ekonomistų, ir politologų. verkiant reikia – paskaitykite įstatymų projektų aiškinamuosius raštus ir kokybe pasibaisėkite patys. beveik prieš dešimtmetį išgirdau planus, kad Martyno Mažvydo biblioteka bus Seimą aptarnaujantis smegenų centras – kaip manote, tapo?

pasitelkti skaitmeninius sprendimus. nuo Statistikos departamento iki įvairiausių valstybės registrų, nuo Eurostat iki privačių analitinių agentūrų – mes pasirenkame būti akli, o galėtume pasirinkti didesnį žinojimą. mintyje turiu skaitmenines prognozavimo galimybes, kurios leistų geriau įvertinti skirtingus raidos scenarijus, konkuruojančius įstatyminius sprendimus. štai svarstomas įstatymas – su savo pareiškimais ateina Laisvos rinkos institutas, pranešimą parašo profsąjungos ir tiek analizės, jų nuomonių ribose ir vyksta diskusija. vidutinis vartotojas prieš priimdamas buities sprendimus padaro nuoseklesnę analizę negu įstatymų leidėjas!

turėti kokybės vertinimo indikatorius. nuo šalies ilgalaikės raidos strategijos iki atskirų gyvenimo kokybės indikatorių – jų sąrašas ir konkretūs rodikliai padėtų įvertinti sprendimų kokybę, grožio ir gražbyliavimo ritualai vėl galėtų virsti rinkimais. rodiklių sekimas įstatymų korekcijas padarytų kur kas prasmingesnėmis ir suprantamesnėmis. dar daugiau: į šitokį procesą (ar bent jau į jo aktyvų stebėjimą) būtų galima įtraukti gerokai didesnę visuomenės dalį.

klaidos – svetimos, problema – visų

bet vietoje šitos diskusijos mes svarstome, kiek personų pašalinti iš bebalsių choro tam, kad šis darniai užgiedotų. misija absurdiška, jos autorių kėslai – egoistiški, o padariniai valstybei bus tarp nulio ir minuso.