apie kitų klaidas.

tegu griūna

taip jau nuskilo, kad Gedimino kalnas ir buvusios pilies laiptinė – Lietuvos simbolis. protingesni įvardins, kad taip kalnas atlieka tris funkcijas: palengvina kultūros perdavimą iš kartos į kartą, cementuoja grupes ir kuria darną bei tarpusavio supratimą.

Gedimino kalnas yra simbolis iš praeities: iš ten mes stiprybę semiame. bet ar tikrai?

tikrai: Gedimino kalnas įkūnija supratimą, kad buvome dideli, galingi ir įvairūs. vertikalus simbolis: mes buvome mitybos piramidės viršuje. o paskui nebebuvome: mus skaldė, mus valdė, mus vartojo.

Gedimino kalnas yra karo simbolis. LDK ir Vytautas Didysis buvo karas. šitas simbolis – grubus, kietas, vienišas – yra apie vieną būties stadiją: kovą. fizinę kovą – ją, beje, laimėjome, tik Vytauto karūnos kelionė baigėsi išdavyste ir apgavyste.

ar atkreipėte dėmesį, kad karas yra valstybės stadija, kai pasipriešinimas – tautos reikalas? sėkmė šypsosi geriausiems: gali būti, kad Gedimino kalne rasti vieno iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikai.

kad ir atšviežintas, Gedimino kalnas vis tiek yra konflikto naratyvas. ir tada kyla klausimas: ar konfliktas mus vienija, saisto ir identifikuoja?

noriu tikėti, kad ne. priešingu atveju reikštų, kad tikrasis simbolis yra Pilėnai – visi įmanomi konfliktai viename, – tik padarėme kompromisą dėl problemiško atvaizdavimo.

viliuosi, kad nesame arba-arba situacijoje: galime ir savo istorines patirtis priimti, ir save telkti ties kažkuo, orientuotu į ateitį.

beliko paskutinė dalis, žinoma kaip „vertybės“. ateitis neįmanoma be vertybių, o vertybės neįmanomos be istorijos – su šitaip teigiančiais esu turėjęs vieną-kitą pokalbį. ir su jais sutinku: yra aiškus loginis ryšys tarp istorijos, vertybių ir ateities. bet jis nėra absoliutus: net ir nežinodamas savo istorijos gali būti etiškas ir vertingas bendruomenės narys. suskaičiuokite, kiek aplink jus yra žmogystų, kurios puikiai žino savo istoriją ir nepraleidžia progos deklaruoti tvirtas vertybes – tik nei jums, nei man nesinorėtų būti vienoje ateityje su jomis.

pradėjau skambiai: tegu griūna. krizės gali būti geros priežastys refleksijai. kalną mes atstatysime. dvigubą tokį, jeigu tik norėsime! bet remontuokime jį kaip istorinį fragmentą, paminklą ar muziejų. o simbolių paieškokime kitokių: be nuoskaudų, įgalinančių ir dinamiškų.

I. Šimonytės ir R. Šadžiaus skeletų paieškos

Seime – iniciatyva aiškintis, ar 2009-2012 metais konservatorių Vyriausybė padarė didelio masto žalą skolindamasi iš komercinių bankų už nepagrįstai dideles palūkanas.

šiek tiek netolimos istorijos. 2009-2012 metais Finansų ministerija, vadovaujama Ingridos Šimonytės, pasiskolino 7,5 milijardo eurų. Iniciatyvos autoriai skaičiuoja, kad palūkanos sudarys dar 3,2 milijardo eurų.

dar ne viskas. apeliuojama į 2010 m. ir vėlesnes Valstybės kontrolės išvadas, kad „buvo sudarytos palankios sąlygos komerciniams bankams ir finansinėms institucijoms neviešu būdu įsigyti Vyriausybės vertybinius popierius“.

šalia kaltinimų I. Šimonytei ir jos politiniam tėtušiui Andriui Kubiliui „praskolinus Lietuvą“ skamba ketinimai ištirti, ar nebuvo gauta asmeninės naudos dėl būtent tokios skolinimosi taktikos.

pretekstas tokiam Seimo žingsniui nėra paslaptis tiems, kurie prisimena, kad Latviai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo už palūkanas, nesiekusias 3 proc. Lietuvos 2009-2012 m. skolinimosi vidutinė palūkanų norma – 6,96 proc.

atidūs pastebi, kad pretekstas dar nereiškia priežasties. noras sudoroti konservatorius ir pakirsti I. Šimonytės reputaciją prieš 2019 m. prezidento rinkimus yra verta pastangų priežastis.

bet tai tik žiedeliai, palyginus su dalimi, liekančia už kadro.

2009 m. sprendimai nenutiko iš niekur. prisiminkime: prieš I. Šimonytę Finansų ministerijai vadovavo Rimantas Šadžius, o Vyriausybei – Gediminas Kirkilas.

šitie misteriai pražiopsojo atslenkančią krizę: kaupė viešų finansų problemas ir nuoširdžiai nepersistengė saugodami piliečius nuo perteklinio skolinimosi iš bankų. domina pastaroji situacija? Stasys Jakeliūnas 2010 metais apie tai parašė knygą „Lietuvos krizės anatomija“. Iš esmės tai yra kaltinamasis aktas to meto valstybės vadovams – S. Jakeliūnas knyga dalinasi nemokamai.

ar nustebsite sužinoję, kad I. Šimonytės ir A. Kubiliaus elgesio tyrimo savo parašais paprašė 2008 m. Vyriausybei ypač artimi Irena Šiaulienė, Rimantas Sinkevičius, Antanas Vinkus, Algirdas Butkevičius?

galbūt todėl jų reakcija į Gabrieliaus Landsbergio norą pasidomėti ne tik I. Šimonytės skolinimosi viražais, bet ir R. Šadžiaus aplaidumu buvo ypač neigiama?

jeigu mus iš tikrųjų domina krizės epizodo vertinimas, turime aprėpti bent jau 2007-2012 m. epizodą. ir negalime leisti pilkose zonose gyvenantiems politikams konstruotis asmenines tikroves – eliminuoti sėbrų klaidas ir permesti atsakomybes kitiems.

daugiau to paties!

kandidatai į kandidatus į prezidento pareigybę kelia galvas ir pristato savo lozungus.

galvos – jas matome jau daugybę metų. Robertas Dargis, Visvaldas Matijošaitis, Valentinas Mazuronis, Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis yra gerai atpažįstami veikėjai: jie jau dešimtis metų dalyvauja Lietuvos gyvenime ir formuoja valstybės politiką.

S. Skvernelio kelias jėgos struktūrose sukosi labiau apie sprendimų įgyvendinimą negu jų priėmimą, bet trys metai policijos generalinio komisaro poste leidžia ir jį priskirti prie valstybės gyvenimo formuotojų.

tuo tarpu V. Matijošaičio ir G. Nausėdos įtaką dažnai nuvertiname. ilgą laiką dėmesį koncentravome tik į fragmentuotą ir nevisapusišką jų veiklos atspindį – už kadro visuomet lieka gerokai daugiau.

smagu, kad galvos yra atpažįstamos, tik bėda, kad jos nesiūlo nieko naujo.

štai R. Dargis ir V. Matijošaitis. tai senos kartos verslininkai, kurių verslų epicentre yra kaštų mažinimas. kuo pigiau pagaminai pusfabrikatį – pastatą ar maistą – ir kuo brangiau jį parduoti. „kai esi plaktukas, viskas yra vinis“ – išgirdus R. Dargio mintis apie darbo santykių reformą, man įspūdis vienas: skęsime pasroviui.

G. Nausėda 17 savo karjeros metų praleido kalbėdamas banko vardu. gynė banko interesus, kiekvienai valdžiai rasdavo ir, manau, efektyviai pritaikydavo įvairias spaudimo priemones. asmeniškai G. Nausėdos nepažįstu ir negaliu tvirtinti, kad būtent jis ir negali pasikeisti ar pakeisti savo pasaulėžiūros DNR. bet man kur kas nenuoširdžiau atrodytų ir daugiau klausimų keltų kardinalus pažiūrų pokytis. kad ir toks, kokį girdžiu jo teiginyje: „pastaruoju metu aš labiau pasisakau už socialinius sprendimus, kurie galbūt nukreipti ne tiek į verslo konkurencingumo skatinimą, kiek į socialinės atskirties mažinimą“.

apie V. Mazuronį rašyti prasmės nematau. nevardinsiu kaltinimų jam: kiekvienas iš jų yra įžeidimas mums, nes mes viskam įvykti leidome – pasyviai ar aktyviai, bet leidome. svarbu pasakyti tiek: šis žmogus mėgina kurtis savo tikrovę pagal gana tolimos praeities šablonus. vienintelis kelias, kuriuo jis gali vesti žmones, yra į lygiavertę konkurenciją su trečiojo pasaulio šalimis.

o mes eilę metų vis kartojame ir kartojame tas pačias klaidas. manote, kad vykdome reformas? geriausiu atveju mūsų reformos yra skylių lopymas, o kur kas dažniau – mėginimai taisyti tai, kas po kelių metų tiesiog nebebus aktualu.

apmaudu klausyti kandidatų, kurie mums pavyzdžiu rodo Estiją ir nepasako, kad esminis estų proveržis buvo priimtas radikaliai naujas požiūris: pasaulio mastais esame tik vienas mažas miestas; taip ir turime elgtis su savo ištekliais, t.y. žmonėmis, idėjomis ir kapitalu. tuo tarpu mes svarstome, kad galbūt Skype atsirado Estijoj, nes ten sėkmingesnė viešo transporto schema.

tad kam tas prezidento postas, jeigu nėra fantazijos, gerbiamieji? tiksliau, kam mums prezidentas, kuris tepasiūlys naujas formas nudėvėtiems teiginiams ar gins sprendimus, kurie vos perlipa vakar-šiandien kartelę, bet niekaip nepretenduoja į ateitį.

šituo retoriniu klausimu ir ketinau baigti tekstą, bet turėjau galimybę aptarti temą su kolega, kurio pastaba buvo taikli: šiandien pasirūpinkime šiandiena, o ateitimi pasirūpinsime kai ji ateis.

nes buitis apibrėžia būtį: alkanas, sušalęs, be saugumo ir teisingumo jausmo tu proveržio nepadarysi. svarbu ne bepilotės mašinos, bet viešo transporto bilietų kainos.

faktas: buitinė tikrovė yra svarbu. žinokite ir tai: sprendimai, apie kuriuos nekalbame, buitį galėtų paversti gerokai kokybiškesne ir jie ilgalaikėje perspektyvoje kainuotų mažiau mūsų pinigų.

nes aš vis dar įsitikinęs: prezidentas, kuris kartu su mumis klaidžios vakarykštės dienos sprendimuose, yra visų mūsų pralaimėjimas, įskaitant ir tą prezidento pareigas eisiančią personą.

PR prieš Konstituciją: LSDP atvejis

po kiekvienų Seimo rinkimų, pasirašant naujos koalicijos sutartį, prasideda ir totalizatorius „kiek išsilaikys ši koalicija?“. gana piktdžiugiškas reikalas: nesėkmės linkima labiau.

šitos koalicijos sudarymas buvo specifinis: Valstiečių ir žaliųjų sąjungos partneriai socialdemokratai į koaliciją norėjo pusėtinai. senoji, pragmatiškai savo atžvilgiu nusiteikusi LSDP gvardija koalicijos norėjo, o su Gintautu Palucku save siejantys socdemai – ne. G. Paluckui tapus partijos pirmininku, nenoras būti koalicijoje tavo esminiu LSDP klausimu. buvo pasakyta: jeigu LSDP lieka koalicijoje, nebelieka LSDP.

patikėsite ar ne, bet ne ši „griūvančio dangaus“ dalis yra įdomiausia. įdomybės prasideda, kai G. Palucko iniciatyva įvyksta partijos skyrių apklausa: trauktis iš koalicijos ar ne?

aplinkos subruzda: kokia demokratiška iniciatyva! ar partija, tiek metų gėdingai imitavusi socialdemokratiją, pradeda praktikuoti demokratijos dalį? liberte, egalite, fraternite – ir absoliuti skyrių dauguma pasisako už koalicijos su LVŽS nutraukimą. kažkas iš „reformuotų socdemų“ dar ir lepteli: kaip buvo pasirašyta sutartis tarp partijų, taip ją ir nutrauksime – suprask, partijos organas šitą reikalą sutvarkys.

bėda, kad „partijos organai“ užmiršo Lietuvos Respublikos Konstituciją. šito dokumento 59 straipsnyje yra sakinys: „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“.

„negali būti varžomi jokių mandatų“ reiškia, kad parlamentarui nei partija, nei Vyriausybė, nei verslo struktūrų sukurti institutai – netgi Prezidentūra negali nurodyti, kaip galvoti ir balsuoti.

jūs galite manimi netikėti. Aš netgi norėčiau, kad jūs aklai netikėtumėte ir mano žodžius tikrintumėte – pavyzdžiui, atsiverstumėte Konstitucinio Teismo oficialią doktriną, kurioje susitarta: „laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant imperatyvaus mandato, teisės atšaukti Seimo narį“.

tai reiškia, kad Seimo nariai, išrinkti kaip LSDP atstovai, gali remti LVŽS nepriklausomai nuo partijos norų ar nurodymų. jie gali būti išmesti iš partijos, jų nuotraukos gali atsirasti socdemų gėdos lentose, bet jie su savo balso teise gali elgtis kaip išmano.

visgi tai, ką parašiau, nėra esamos koalicijos gynyba. kalbu apie teisės viršenybę, kurios net ir tokie sumanūs „pažaiskime demokratiją“ komunikacijos sprendimai neturi paneigti.

tarptautinės politikos parodija: Kataro atvejis

užsienio naujienos į mūsų dėmesio lauką skverbiasi vangiai. man žinomi žiniasklaidos kanalų valdytojai ir redaktoriai į užsienio aktualijas žiūri abejingai. jie sako, kad užsienio naujienų skaitomumas yra tragiškai žemas – ypač kai palygini su paspaudimais, kuriuos gauna skandalinga polytinių pramogų naujiena.

gal ir gerai: skęsdami buityje mes neaprėpiame viso politinio lauko absurdiškumo. nematome gausybės įrodymų, kokia visgi tragikomiška yra politinė scena.

bet jeigu tokiai karčiai šypsenai visgi esate pasiryžę, tuomet atkreipkite dėmesį į Saudo Arabijos ir Kataro konfliktą.

vasarą 7 arabų šalys, kurių priešaky yra Saudo Arabija, nutraukė santykius su Kataru. deklaravo, kad Kataras remia terorizmą, ir iš esmės izoliavo šalį, net ir oro erdvę susiaurino iki vienintelio koridoriaus.

pretekstas ir priežastys čia yra persipynę – jos ir nuobodžios (dujų eksportas), ir intriguojančios (Kataro nacionalinės televizijos „nulaužimas“).

Saudo Arabija šiame konflikte pretendavo į geriečių rolę. jos vadovaujamos koalicijos pareiškimas, kad Kataras finansuoja teroristų tinklus, susilaukė entuziastingo JAV palaikymo: Donald Trump tai įvardino kaip įrodymą, kad jo politika arabų šalių atžvilgiu yra sėkminga. tokia Saudo Arabijos lyderystė buvo sveikinama ir giriama, vadinama ryžtingu pavyzdžiu kitoms šalims.

o tuo pačiu metu JAV šeimos, nukentėjusios nuo 9/11 teroristinių atakų, mėgina išsikovoti teisę Saudo Arabiją paduoti į teismą ir prisiteisti kompensacijas už patirtas traumas bei netektis. Saudo Arabija daro viską, kad 25 tokie skundai būtų atmesti.

prie „daro viską“ reikia priskirti ir 110 milijardų vertės karinį kontraktą tarp JAV ir Saudo Arabijos – nuo THAAD priešraketinės gynybos sistemos iki Blackhawk malūnsparnių. netrukus pasirodė pranešimai, kad JAV už dar 500 mln. parduos žemė-oras raketų ir kitos amunicijos. ne vienas aš matau absurdą: JAV Senatas ketino apkarpyti sandorį, bet 53 prieš 47 laimėjo karo pinigai.

taip, jūs perskaitėte teisingai. šalis, be kurios palaikymo nebūtų 9/11, savo konkurentą ir buvusį vasalą Katarą kaltina terorizmo rėmimu. kad kaltinimas būtų sklandesnis, jį paremia milijardiniais karo technikos pirkimais.

valstybinę užsienio politiką yra pakeitusi reikšmingus finansų srautus valdančių korporacijų politika. tokių korporacijų interesai seniai peržengė „tauta“ ar „valstybe“ apibrėžiamus kontūrus. jų etinė ir vertybinė sistema reikšmingai skiriasi nuo tos, kuria (tariamai) savo gyvenimus įrėminame mes, fiziniai asmenys. gal dėl to nematome, kokia parodija vaidinama tarptautinėje scenoje?

diskusijos strategija: 7 etapai

atostogų režimas leido atidžiau sekti viešas diskusijas. Ne taip dažnai turiu laiko formai ir niuansams – ketinau atsigriebti.

bet įdomios temos ir save intriguojančiai pristatantys pašnekovai dar negarantuoja vertingos diskusijos. dar blogiau: keturios iš penkių diskusijų buvo beprasmės. visa, ką aš gavau, buvo triukšmas – be taisyklių, be pagarbos. diskusijos dalyvius vienijo identiškas tikslas: būti teisiu. ne suprasti ar padėti suprasti – tik apginti savo išankstinę nuostatą. išjuoktas oponentas – vyšnia ant torto, kurios kauliuku paspringti taip troško save garbingai pristatę pašnekovai.

mano pirmoji reakcija buvo tokius veikėjus kritikuoti. kokia beprasmybė ir laiko gaišatis! todėl vietoje ironijos ir kartėlio siūlau loginę seką, kuri jums padės suprasti pašnekovą – jeigu, aišku, to norite.

pradėkime nuo prasivardžiavimo – tai irgi diskusijos forma, kurios klasikinis pavyzdys – „tu idiotas“. jeigu auklėtojai būtų skyrę daugiau dėmesio bent pusvalandžiu, tuomet vietoje prasivardžiavimo naudotume ad hominem argumentus. kritikuotume asmenybes, nes argumentai ir esmė mums dar neįdomu.

tai ir mano dažna klaida: turiu nuolatos prižiūrėti save, kad man nepatinkančių personų žodžius priimčiau atidžiai – juos nuasmeninčiau.

tokia pati nesėkmė yra sukoncentruoti kritiką ties tonu. ne veltui nachalai rašo nachališkai: kai pradėsime piktintis kalbėjimo maniera, argumentai per greitai taps neįdomūs. provokacija, kuriai akivaizdžiai per dažnai pasiduodame.

nepasidavus šiai provokacijai mažėja tikimybė, kad norėsite išvengti pačios diskusijos apskritai. nes nutraukti diskusiją – paprasta: tiesiog pateikite alternatyvią poziciją, pageidautina be argumentų. agresyviai kartokite teiginį tam, kad niekas nesusivoktų paklausti jo įrodymų.

o jeigu jau nusprendėme reaguoti į oponentą ir priešingą nuomonę pagarbiai, tuomet imkimės argumentų. įvertinkime juos atskirai, po vieną ir, pasitelkę įrodymus ar logiką, neikime oponento hipotezę.

rekomenduoju žengti žingsnį toliau: rasti pozicijoje, su kuria nesutinkate, klaidą ir, cituojant tikslią oponento frazę, įrodyti, kodėl neapsirikote suabejodami pasiūlytais teiginiais.

visgi geriausia, ką galime padaryti vardan objektyvumo ir supratimo, tai paneigti oponento pozicijos esmę. ne visi oponento pateikti skaičiai yra klaidingi. tikrai ne visas prielaidas galima ar, juo labiau, būtina paneigti. mūsų tikslas neturi būti pažeminti ar sunaikinti: jeigu mes diskutuojame dėl kažko kitko, negu apginti objektyvią tikrovę nuo klaidingų jos interpretacijų, galbūt problema ne diskusijos metodas, bet mes patys?

ar valstiečiai turi sąjungininkų?

vos pradėjusi darbą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) paskelbė, kad juos supa priešai. nors manome, kad kur kas pavojingiau, kai supa draugai – komfortas užliūliuoja, – bet su kolega nusprendėme paskaičiuoti, ar turi valstiečiai draugų.

prisiminkime, kad LVŽS į Seimą žengė galingai: 56 mandatai ir beveik monopolizuota blaivybės tema. rašydamas „blaivybės tema“, turiu mintyje išvestines ekonomines ir kultūrines potemes, kurios garantuoja placdarmą labai įvairiam politikų ratui.

tokio „konkurencinio pranašumo“ ieško visos partijos. konservatoriai investavo į kryžius ir nacionalizmą, socialdemokratai – į pavargusių pyktį, liberalai – į egoizmą, aibė kitų partijų – į revanšizmą.

faktas, kad valstiečių sėkmė opozicijos nepradžiugins. atkreipkite dėmesį: koalicijos partneriai socialdemokratai kaskart lengviau atsikvepia, kai kairieji valstiečių nariai pralaimi kovą daug konservatyvesniam LVŽS branduoliui. po rinkimų LSDP nariai dalinosi baime, kad LVŽS, jeigu įvykdys kelis pamatinius kairius darbus (pvz., mokesčių progresyvumas), perims LSDP narių bazę. oi kaip tuometinės LSDP vadovybės nežavėjo mintis likti vien tik su žmogaus teisių tema!

patikrinkim, ar LVŽS turi fanų kitose auditorijose.

potenciali auditorija buvo samdomi darbuotojai. jų ir valstiečių sąsaja galėjo būti ilgalaikė ir tiesioginė – Darbo kodeksas ir Socialinis modelis.

jeigu Raimundo Kuodžio ir Romo Lazutkos vertinimai dėl Socialinio modelio yra teisingi, jis teigiamo santykio tarp LVŽS ir atskirų auditorijų nesukurs. atvirkščiai, sukels daugiau nesusipratimų bei konfliktų –permainoms jautrios auditorijos ačiū nepasakys ir ilgalaikėje perspektyvoje.

ar LVŽS susirado draugų tarp stambaus verslo? Darbo kodeksas buvo priimtas intensyviai dalyvaujant stambių finansų srautų valdytojams ir jų atstovams – galbūt jie padėkos LVŽS? praktika rodo, kad tokių struktūrų „padėką“ reikia „išsigryninti“ iš karto – mokesčių sistemos reforma parodys, ar pavyko ką nors išpešti iš to neįspūdingo dokumento priėmimo.

kai vertinu atotrūkį tarp galimybių ant popieriaus ir to, kas buvo padaryta rutuliojant Darbo kodekso ir Socialinio modelio temas, galvoju, kad terminas fiasko yra per griežtas. juk negali niekas garantuoti, kad verslas tikrai nebus džentelmeniškas ir negerbs rankos paspaudimo Tomui Tomilinui: gal gavę daugiau lengvatų dalinsis su darbuotojais daugiau. būtų šlovė, jeigu pasaulio akyse taptume išimtimi iš praktikos gavus daug imti dar daugiau.

ar bus mokesčių reforma palankumo LVŽS katalizatorius? taikiklyje atsidūrę ūkininkai lieka saugūs, tačiau aš turiu abejonių dėl jų palankumo LVŽS: prie ankstesnių valdžių diskusijos apie ūkininkų apmokestinimą baigdavosi greičiau. reformos pristatymas, kurį mačiau Finansų ministerijos svetainėje, nuteikė dvejopai. pavyzdžiui, jaunoms šeimoms žadama nuo 30 iki 75 EUR kasmėnesinių išmokų, ypač skurdžioms – maisto talonai. 20 EUR didesnės pensijos ir iki 36 EUR didesnės šalpos išmokos. nesu tikras, kiek bus kosmetinių ir kiek – sisteminių pokyčių. kol kas nesimato bendro paveikslo, pvz., ar šildymo lengvatos panaikinimas nesueikvos prieaugio, numatyto daliai žmonių. nežinau atsakymo, kaip bus efektyvinama savivalda – ar žinote, kad 2015 m. savivaldybės nepanaudojo 55 proc. socialinėms pašalpoms ir kitoms panašioms išmokoms mokėti skirtų lėšų – per 125 mln. EUR? pinigų pelnyti atskirų auditorijų palankumą yra, bet potencialas nėra garantija.

51136 valstybės tarnautojai – ar jie ir jų artimieji bus atrama LVŽS? pridursiu – būtinoji atrama: valstybė laikosi ne ant laikinų politikų, bet biurokratinio aparato dėka. reformų greitis, kokybė – galima vardinti ir vardinti, kiek daug priklauso nuo dirbančių valstybės vardu. bėda tik tai, kad dažnas valstybės tarnautojas nuolat kamuojamas 2 minčių: darbas yra mažo efektyvumo ir abejotinos prasmės bei mokami pinigai nėra verti kovos su absurdiška politine vadovybe. šios permanentinės mintys valstybės tarnautojus išmokė išgyventi valdžios kaitą. kol kas valstiečiai neatrodo kaip darantys pakankamai, kad pakeistų valstybės tarnautojų mąstyseną ir elgseną.

visų partinių svajonėse sukasi mistinė auditorija, vadinama užsienio lietuviais. visi ten randa visko: nuomonės formuotojų, finansavimo šaltinių, gausų balsų kiekį – emigravęs kontingentas labai įvairus. valstiečiams neprošal geriau įvertinti, kokias žinias apie juos gauna užsienio lietuviai, kiek jie tebepasitiki Lietuvoje likusiais nuomonės formuotojais. ir visada prisiminti, kad užsienio Lietuvių piniginės perlaidos įpareigoja adresatus – taip už vienos auditorijos kainą galima gauti kelias.

birželio mėnesį Vilmorus paskelbti LVŽS reitingai rodo, kad už juos balsuotų 15,7 proc. rinkėjų, o tai vis dar yra nemažas pasitikėjimo procentas. nemažas, bet mažėjantis – galbūt jūs rasite auditorijų, kurios sustabdys LVŽS reitingo kritimą?

sąmokslo teorija: „giluminis valdymas“

prieš metus, gegužę, Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai aplankė Eligijų Masiulį ir pradėjo Liberalų sąjūdžio (LS) demontavimą. metinių proga noriu jums papasakoti sąmokslo teoriją, dar žinomą kaip „giluminis valdymas“.

krata E. Masiulio namuose nebuvo paskutinis smūgis – nusikalstama veika įtariami liberalai Šarūnas Gustainis, Gintaras Steponavičius. užkulisiuose – ten, kur nėra praktikos atsakyti už savo žodžius, – kalbama, kad įtarimai kabo dar virš 2-3 aukšto rango LS narių galvų. beje, tarp jų nėra Remigijaus Šimašiaus: populiari nuomonė, kad „jį ir taip Vilnius suės“. tačiau įtarimai bus pareikšti ar ne, priklauso nuo LS įtakos: jeigu kažkokiu būdu liberalai susigrąžins rinkėjų pasitikėjimą, teisėsauga vėl dalyvaus.

kad ir ką manytumėte apie teisingumo sistemos darbo efektyvumą, prisiminkite: Darbo partija (DP) buvo reiškinys, o beliko tik juridiškai. ir būk tu teistas už kiek tik nori gerų darbų, malonės nesulauksi: pasitikėjimo tiek nedaug, kad rinkėjai politikus mieliau matytų su kalėjimo kombinezonu negu su kostiumu.

tokį mūsų požiūrį į politikus formavo ne atsitiktinumai, bet jų ilgametis „nėra kraujo – nėra nusikaltimo“ elgesys. balansavimas ant (ne)teisingumo ir (ne)teisėtumo ribų politikus padarė juridiškai ir morališkai pažeidžiamus.

prieš pereinant prie „giluminis valdymo“ esmės, reikia pasakyti, kad tiek DP buvo vertas taikinys: turėjo gerai organizuotą informacijos sklaidos periferijoje tinklą, įžūlią poziciją ir „sisteminio elito“ nemėgstantį elektoratą, suteikusį krūvą mandatų Seime ir savivaldybėse. tuo tarpu LS pretendavo tapti jaunų žmonių alternatyva – spėkite, kuriai politinei jėgai dešinio jaunimo uzurpavimas grėsė senatviniu marazmu?

jeigu žinote, kad LS ir DP supo skirtingi didelius finansų srautus valdančių veidai, tuomet nenustebsite, kad tie veidai retai rodydavosi prezidentūros rėmėjų ratuose.

vyrauja nuomonė, kad santykiai tarp prezidentūros rėmėjų ir DP ar LS rėmėjų negerėjo, o pati prezidentė minėtas partijas matė kaip grėsmę. kadangi prezidentūra neturi nei kantrybės, nei laiko jai, buvo pradėtas „giluminis valdymas“: viena partija – eliminuota, o kita bent jau paralyžiuota.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – svarbus „giluminio valdymo“ komponentas. tiksliau, svarbus save išbandantis premjeras Saulius Skvernelis, nes būtent jam numatoma vieta Daukanto aikštėje 2019 m. gegužę. tokiu atveju Dalia Grybauskaitė „imtųsi veiksmo“ ir taptų Vyriausybės vadovė.

2019 m. planuose – ir daugiau permainų Vyriausybėje: turėtų keistis bent jau Aplinkos apsaugos, Sveikatos apsaugos ministrai. iki to laiko tikimasi tarp S. Skvernelio ir Ramūno Karbauskio įkalti tokį pleištą, kad R. Karbauskis liktų išjuoktas ir be rimtesnės įtakos LVŽS, o S. Skvernelis – su racionalumo ir santūrumo aureole.

įdomus niuansas: „giluminio valdymo“ kontekste apie socialdemokratus nekalbama: jų net skaldyti nereikia, o viltis, kad ten tuoj ir valdyti nebebus ko, labai gyva.

būtent „valdyti“ yra raktažodis, kurį, kalbėdami apie D. Grybauskaitę, man kartoja žmonės. „valdyti“, nes aplink – nelabai gabūs ir nelabai gudrūs žmonės: jiems patiems bus daug geriau, kai gaus gyvenimo instrukciją.

pakartot, rokenrol, pakartot rokenrol!

kai valstiečiai nusprendė imtis alkoholio, tauta subruzdo: juk prašėme imtis ne alkoholio, o alkoholikų!

ar jūs atkreipėte dėmesį į „tauta subruzdo“? įžūliai hiperbolizuoju: sujudo pavienės žmonių grupės. bet pavienės nereiškia negausios ar nereikšmingos – įvardinkime jas.

alko-mėgėjai. jie save atskyrė nuo ligonių per gėrimų kainą: ligoniai geria piguvą, o alko-mėgėjai geria prabangiai ir taip ant savo svaigių pečių neša kultūrą. ne, nesišaipau: su tokia potekste buvo parašytas jų manifestas. galvoju, dažnas alko-mėgėjas yra įsitaisęs mažos alkoholizmo rizikos zonoje – ši nustatoma pagal išgertą alkoholio kiekį per savaitę. negluminsiu jūsų detalėmis išskyrus šią: Anglijos Nacionalinė sveikatos sistema pateikia duomenis, kad 6 stiklinės (175 ml) 13 proc. svaigumo vyno ar 5 dideli bokalai (568 ml) alaus arba sidro yra kiekis, dėl kurio susirgti alkoholizmui rizika yra maža.

alko-gamintojai ir alko-pardavėjai. kas gi su džiaugsmu sutiktų pasikėsinimą į pinigų šaltinį? ypač į tokį, kuris ne tik duonai ir sviestui pakankamas, bet ir vieną kitą ikrą leidžia įkąsti.

bet gamintojai ir pardavėjai pasikartojančius pasikėsinimus išgyvena jau ne kartą: tai akcizų padidinimas, tai darbo laiko ribojimas, tai egzodas iš degalinių. visgi didžiausias jų skriaudėjas anaiptol ne valdžia, o galutinis vartotojas ir kintančios gyvensenos mados.

kad vartotojas savo logikos slinktyse nepasimestų, alko-gamintojai ir alko-pardavėjai vardan jo sujungė alkoholį su sportu ir muzika. nieko unikalaus: tabako pramonė seniai įtraukė žaidimo elementus pakeliuose, „įjungiamuose skoniuose“, etc. kaip ir tabakas, taip ir alko investuoja į ateities vartotoją – tą, kuris šiandien dar neturi teisės pirkti alko/tabako gaminių.

nepaisant to, o gal dėl to muzikinių festivalių organizatoriai pranešė, kad dalies festivalių gali nelikti be paramos iš alko-gamintojų. ir tada jie tarė: laisvė rokenrolui!

kiek etiška laisvę sulyginti su įkaušimu? vien tai, kad alkoholis yra kontrolės praradimo įrankis, vargu ar jį padaro laisvės simboliu. greičiausiai laisvės turinys, kokį jį girdime Marcinkevičiaus-Masytės „Laisvėje“ yra kiek platesnis už alko-laisvę.

girdėjau ir tokį argumentą: muzikantai be alko-paramos neišgyvens. juokas labiausiai ima, kada jį kartoja nevaržomos rinkos šalininkai. skaitau ir galvoju: jeigu už tavo muziką blaivas nemokėtų, gal ne toks didelis praradimas, jeigu jos neišgirs išgėręs?

tai, ką parašiau, niekaip nekaičia mano įsitikinimo, kad žmogus yra laisvas daryti su savimi ką tik pageidauja, net ir susinaikinti. jeigu kas nors nori pasitraukti iš visuomenės ar gyvenimo – aš pripažįstu tokią teisę ir tikiuosi, kad man suteikiamas lygiai toks pat ilgas muiluotos virvės galas.

tačiau net ir laisvė nėra egoistiškai besąlyginė. laisvių, kuriomis mes mėgaujamės, ribas matau tokias: dėl mūsų sprendimų neturi nukentėti kiti žmonės, kas kitais žodžiais skamba kaip „vieno žmogaus teisės baigiasi ten, kur prasideda kito“.

kur baigiasi alko-mėgėjo alko-laisvė? mano nuomone, ties padariniais: juos alko-mėgėjas turi prisiimti sau. susirgai, o tavo kondicijai turėjo įtakos alko-pomėgis? tuomet tavo gydymas kompensuojamas ne iš suneštinio biudžeto, o iš asmeninio. atsikratei darbu ir artimaisiais? bėda, bet tu neturi teisės jos spręsti naudodamasis visuomeniniu, suneštiniu biudžetu. tiesiog nebūk skolingas visuomenei, ir tavo sprendimas nedalyvauti dalyje ar visose jos praktikose bus sąžiningas bei gerbtinas.

deja, mano požiūris neveikia: pardavėjai – daiktų, paslaugų, idėjų ar procesų – remiasi mūsų neracionaliais pasirinkimais. taip, tais ne visada subtiliai skatinamais cheminiais procesais smegenyse, kurie priverčia 80 proc. pirkimų parduotuvėse padaryti remiantis emocija, ne skaičiavimu.

šitai žinodami alko pramonės atstovai leidžia sau sakyti: elkitės sąmoningai. juk niekas nedraudžia vartoti kultūringai! niekas, išskyrus patį produktą, gamintojų ir pardavėjų požiūrį bei informacinį spaudimą. matyt, nebereikia stebėtis, kodėl „kova su alkoholiu“ dažniau pralaimima negu laimima.

o vietoje išvados noriu „rokenrolo laisvės“ šaukliams priminti bliuzo legendą Vilijų Važnevičių. neaprašysiu jo biografijos, bet paprašysiu pasitikėti manimi: tai buvo žmogus, patyręs įvairias laisvės ir nelaisvės formas. galiu tik įsivaizduoti jo šypseną: atleisk jiems, jie nesupranta, kad prašo laisvės gyvenimo filosofijai, gimstančiai iš konflikto.

kaip kairė idėja prarandą aktualumą ir 5 jos atnaujinimo būdai

žmogus negali išgyventi vienas: kad būtų sukurtos gėrybės, o jis pats būtų apsaugotas nuo skirtingų pavojų, vis dar prasminga bendradarbiauti. tokia kooperacija – santykis.

dažna situacija, kai viena iš santykio šalių – stipresnė. stipresnė nebūtinai fiziškai: galbūt turtingesnė, sumanesnė, etc. vakuume abi santykio šalys galėtų pasikliauti viena kitos etika – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų – arba pragmatišku stipresniojo suvokimu, kad jam nenaudinga sunaikinti silpnesnę santykio pusę.

visgi praktika rodo, kad stipresnis dažniausiai randa galimybių, kaip persverti santykį savo naudai. spėju, kad toks elgesys yra prigimtinis: mes esame baigtinės biologinės būtybės, ieškančios būdų, kaip suvartoti kuo mažiau energijos ir iš to gauti didžiausią vertę.

prigimtis yra persipynusi su išmoktu elgesiu. aibė socialinių eksperimentų rodo, kad užtenka valgykloje pakabinti ekraną, transliuoti jame akis, šių žvilgsnį nukreipti į atsitiktinius valgytojus ir jie 75 proc. dažniau nepaliks panaudotų indų.

kad dvi santykio šalys būtų teisingos viena kitos atžvilgiu reikia antstato – susitarimo dėl taisyklių, kuriomis vadovaujantis trečioji šalis padės vienai santykio šaliai arba ribos kitą. toks mąstymas mums davė valstybę ir jos persipynusius amplua: valstybė-sargas apgina nuo neteisybės; valstybė-maitintojas per natūralias monopolijas suteikia gerybes; valstybė-globėjas išlaiko švietimo, sveikatos, rūpybos ir kitus institutus.

kairė ideologija tai atpažįsta ir iš to semia savo stiprybę. manoma, kad valstybės rolėmis skirtingi žmonės naudojasi skirtingai – ir gauna nevienodą vertę. už skirtingas sąnaudas ir naudas reikia ir skirtingai mokėti. tuo tarpu sumokėti pinigai (mokesčiai – tai valstybės paslaugų kaina) yra investuojami atgal į valstybės paslaugas. uždaras ciklas, nuolat augančios viešų paslaugų kokybės pažadas.

bet toks požiūris į kairę (ir social-pažiūrų žmonių savęs supratimas) atsilieka nuo tikrovės: mes neįvertiname, kaip iš tikrųjų pasikeitė atskiro žmogaus galimybės.

dar 70-100 metų ir bet kokia kooperacija nebebus būtinybė. pastebime ar ne, bet Ketvirtos kartos industrinė revoliucija vyksta. jos išskirtinis bruožas – individualizuotų daiktų gamyba masinės gamybos kaštais. technologijų vystymasis mažina bendradarbiavimo neišvengiamybę. naujos energijos konservavimo galimybės, nauji žinių perdavimo metodai ir įrankiai, naujos medicinos perspektyvos – sąrašą pratęskite patys.

artėjame prie etapo, kuomet tradicinė valstybė nebegalės pasiūlyti nieko, ko žmogus negalėtų gauti pasirėmęs technologijomis. galime eiti per kiekvieną valstybės funkciją ir įsitikinsime, kad valstybė taikos sąlygomis nebeturės monopolio jokiame sektoriuje.

apibūdintą situaciją matau kaip galimybę ir kaip grėsmę kairei idėjai.

pradėkime nuo grėsmės. skyriau laiko peržiūrėti LSDP narių tinklalapius, kai kuriuos įrašus Facebook’e, prisiminiau turėtus pokalbius su socialdemokratais. pažangiausia jų siūloma kairioji idėja – progresiniai mokesčiai. po jos seka „dėmesys žmogaus teisėms“.

kad ir kokie jūsų politiniai pomėgiai, tikiuosi, sutiksite, kad mokesčiai yra iš pragmatikos srities – skaičiai lentelėse. jeigu yra ilgalaikė vertė – darome progresiją. bet skaičiavimų nėra, yra tik reklaminiai lozungai. kiek dar laiko lozungai bus pakankamas kairės konkurencinis pranašumas?

žmogaus teisių srityje bent jau socialdemokratų partija ne tik kad neturi pranašumo, bet susiduria su giluminėmis problemomis. Mažvydo Jastramskio sausio 9 d. paskelbtas grafikas rodo, kad su teiginiu „tos pačios lyties asmenų poros turi turėti teisę sudaryti partnerystę“ sutinka arba greičiau sutinka 10 proc. apklausoje dalyvavusių LSDP narių. dar 7 proc. neturi nuomonės. o ir kalbėti apie partnerystę vietoje dalyvavimo pasaulinėje diskusijoje apie ištisą trečios kartos žmogaus teisių paketą – tai savanoriškas konservavimasis praeityje.

taigi matau grėsmę kairei idėjai tapti nebeaktualiai. užstrigusiai lozunguose, kurie beviltiškai atsiliko nuo gyvenimo. ne viskas prarasta, ponai ir ponios: kairieji galėtų pasinaudoti proga ir į santykius pilietis-bendruomenė-valstybė pasižiūrėti kitaip: štai penki galimi kairės idėjos atnaujinimai.

  1. tiesioginis dalyvavimas. aš įsivaizduoju save periodiškai prisijungiantį prie elektroninės sistemos, kurioje matau detalią valstybės biudžeto išklotinę. matau, kiek lėšų kokiam tikslui kokia institucija sunaudojo, galiu sekti pinigus. smulkmė? taip, bet aš tikiuosi, kad man periodiškai bus leista priimti sprendimą dėl pinigų panaudojimo: investuoti į atominę ar hidroenergiją?; leisti savivaldybėms vykdyti vidaus sandorius ar ne? ir tokius pasirinkimus norėčiau daryti ne kas ketverius metus, bet bent jau kas mėnesį. taip pat tikiuosi, kad kiekvieną iš pasirinkimų lydės išsamios diagramos ir projekcijos, kur toks pasirinkimas gali nuvesti.
  2. trečios kartos teisių gynyba. štai teisė į sveiką aplinką, teisė į darnų vystymąsi. neaišku, kas tai? tai, gerbiami, naujas požiūris, sakantis, kad trumpalaikiai juridinio asmens interesai (net jei tas asmuo yra valstybė) neužgožia ilgalaikių bendruomenės interesų. kol kas jokia partija šios temos sau nepriskyrė, bet jeigu jūs sekate pažangius užsienio politikus ar judėjimus, suprantate, kad tai tik laiko klausimas.
  3. naujas požiūris į Lietuvą. estai keli metai atgal garsiai pasakė, kad Estija pasauliniame kontekste – tik mažas miestas. tai leidžia kitaip elgtis su turimais resursais. tuo tarpu mes kalbame apie regionų vystymą. kiek daug galimybių atvertų požiūris į mus kaip į vieną mažą, bet sutelktą bendruomenę! pasiūlykite kitą mąstymą ir atsivers naujos mobilumo galimybės, galbūt kitaip žiūrėsime į investicijų pritraukimą, į renovaciją, į „specialistų parengimą darbo rinkai“.
  4. atsakomybė. socialdemokratai, bene labiausiai nukentėję nuo švogerizmo skandalų, galėtų siekti politikų teisinės atsakomybės už nekokybiškus sprendimus. nematau jokių ženklų, kad pasitikėjimas partijomis galėtų reikšmingai augti. kodėl nepasinaudojus proga ir LSDP pirmajai nesusivokus, kad visa politinė rinka yra niekinama? kol kitos politinės jėgos reikalauja blaivumo iš elektorato, kairieji galėtų pirmieji blaiviai įvertinti visą milžinišką žalą, kuri pilietį padarė tiesiog gyventoju. klaidų, svetimų ir ypač savų, taisymas yra didžiulė galimybė.
  5. mokestinis raštingumas. ar jūs žinote, kiek reikia pinigų išlaikyti efektyvią sveikatos apsaugos sistemą? o kiek kainuotų sutvarkyti gatves ir apšviesti skverus? kiek išleidžiame atliekų utilizavimui? ministerijos deda pastangas ir traukia biudžetus į dienos šviesą, bet aš vis dar nežinau, kiek kainuoja valstybė. nežinau ir kiek galima surinkti mokesčių – mane pasiekia tik pranešimai apie kažkokiu procentu įvykdytą planą. jeigu mes žinotume tikrąją savo kasdienybės kainą, jeigu mūsų, kaip bendruomenės, finansinės galimybės ir poreikiai būtų aiškesni, esu tikras, mūsų elgesys su savimi ir kitais keistųsi.

tai, ką parašiau, panašiau į kairės idėjos revoliuciją, ne į evoliuciją. ir juk aš esu tas, kuris ragina skubėti iš lėto. bet net aš žinau: kai vėluoja galima ir spurtuoti.