apie kitų klaidas.

S. Skvernelis tada atsistatydino. kuom L. Kukuraitis geresnis?

prieš trejus metus, lapkričio 20ą Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis premjerui įteikė atsistatydinimo pareiškimą. vienas tokio sprendimo motyvų – iš policijos komisariato pabėgusio ir ginklą pavogusio narkomano gaudynių istorija: joje nesėkmingai sudalyvavo nuo patrulių iki policijos vadovų.

ką tuomet sakė S. Skvernelis? Sakė, kad taip elgiasi „vardan visuomenės intereso ir stabilumo mūsų šalyje“, ir kad „politinės kultūros lygis ar partiniai interesai neturi sugriauti piliečių pasitikėjimo valstybe, ginančia savo žmonių interesus“.

visada malonu matyti žmogų, kuris sugeba savo egoizmą pažaboti didesnio tikslo vardan. ir tauta įvertino: formaliai netekęs posto, S. Skvernelis ne tik kad išlaikė rinkėjų pasitikėjimą, bet savo reitingus ilguoju periodu sustiprino iki realių prezidentinių ambicijų.

praėjo trys metai ir turime panašiai „karštą“ situaciją – vaiko teisių apsaugos taikymo skandalus. nežinau oficialios statistikos, kiek kartų pritaikyta apsauga pavirto teisiniais procesais, kuriuos valstybė vėliau pralaimėjo. ir tikrai nežinau faktinių aplinkybių, nesiimsiu vertinti, kokiu atveju valstybė, įsikišdama į šeimos gyvenimą, elgėsi teisingai ir teisėtai.

nepaisant to, yra gerokai aiškesnių punktų. pirmiausia, tai faktas, kad Seime priimtas Vaiko teisių apsaugą reguliuojantis įstatymas – pažangus. ne taip dažnai pasitaiko, kad teisės aktas žvelgia į visuomenės raidą, įvertina perspektyvas – labiau esame įpratę prie šią, jeigu ne vakarykščią dieną reguliuojančių teisės aktų.

ne taip dažnai už įstatymą balsuojama vieningai. naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas priimtas šimtui Seimo narių balsavus „už“ ir vienintelei Aušrai Maldeikienei susilaikius.

viešoje erdvėje išlikusi A. Maldeikienės kritika nukreipta į įstatymo įgyvendinimą. ji taikliai atpažino, kad įstatymo įgyvendinimui nepasiruošta. nuo socialinių darbuotojų ir akivaizdaus finansavimo trūkumo iki pasenusių ar atvirai ydingų elgesio protokolų: „tragedijos savaime neišnyksta nuo to, kad atsirado įstatymas“.

įstatymas atskirtas nuo įgyvendinimo? galioja tokia schema: Seimas parengia teisės aktą, o Vyriausybė pasirūpina jo įgyvendinimu. kuo labiau vienalytis Seimas ir Vyriausybė, tuo sklandžiau sutariama dėl įstatymo ir jo įgyvendinimo schemos. ši kadencija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos monopolis – ir yra tokioje padėtyje, kuomet tikimasi darnaus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių bendradarbiavimo.

bet praktika pasirodė priešinga. nors Seimas priėmė ambicingą įstatymą, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis nesugebėjo sukurti veikiančios sistemos.

tokie lopai, kuriuos paskubomis siūlo (pavyzdžiui, filmavimo kameromis padabinti socialiniai darbuotojai) ministras L. Kukuraitis ne tik nesprendžia problemos, bet pretenduoja dar labiau kaitinti aistras.

taip, teisingai perskaitėte: vis dar ministras Linas Kukuraitis. nors būtent jo rankose buvo įgyvendinimas, jis atsakomybės vengia atkakliai. maksimaliai sumažino savo buvimą viešoje erdvėje ir lyg politikos pirmokas ar pažangus išsisukinėtojas vengia būti siejamas su šita nesėkme.

mažų mažiausia tai nėra garbingas elgesys – bent jau tikrai ne toks, kokio tikėtumeisi iš padorumą ir kitus malonius žodžius sau priskyrusio aktyvaus tikinčiojo. nusimetęs atsakomybę, kuri ateina kartu su jo, ministro, pareigomis, L. Kukuraitis, matyt, mėgaujasi visuomenės kivirčais ir nepagrįstais kaltinimais visam Seimui dėl nekokybiško įstatymo.

aš sunkiai įsivaizduoju, kokią dar klaidą turėtų padaryti ministras, kad pasitrauktų ir be pareikalavimo. tragiškai (ne)įgyvendintas įstatymas, nesantaika visuomenei ir grasinimai susidoroti su įstatymo viena iš autorių – L. Kukuriačiui tai nėra pagrindas atsistatydinti.

vėl priminsiu 2015 metus: priešingai negu dabartinėje situacijoje, S. Skvernelis asmeniškai buvo bejėgis, bet prisiėmė atsakomybę už savo sistemą. šįkart L. Kukuraitis yra asmeniškai atsakingas ir turėjo visus svertus pakeisti situaciją – deja, asmeninės atsakomybės vengia kaip tik įmanydamas.

įprastai blogose situacijose ieškau gerosios pamokos. kritinėje padėtyje atsidūrusiems padedu surasti augimo momentą, perspektyvią trajektoriją. ir tokia yra, tik ne L. Kukuraičiui, bet mums, rinkėjams: kitą kartą iš partijos, kurią remiame, pareikalaukime bent preliminaraus ministrų sąrašo – apie programą jau nekalbu. galbūt iš anksto matydami profesionalumo imitacijas galėsime geriau joms atsispirti?

blogo Šimašiaus geros pamokos

jeigu pastarosiomis dienomis neįsijungėte LRT, nematėte „nekokio vaizdelio“ – kaip nacionalinio transliuotojo eteryje kadenciją baigiantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius tapatino save su liberalizmu ir balino savo reputaciją.

yra ką balinti: kai organizacijai „Liberalų sąjūdis“ pirmininkavo tas pats R. Šimašius, jo artimas ratas įsivėlė į korupcijos, kyšininkavimo, įstatymų rengimo konkretaus UAB’o naudai skandalus. Eligijus Masiulis buvo pagautas su „paskola“ iš MG Baltic koncerno, Šarūnas Gustainis ir Gintaras Steponavičius jau pašalinti iš aktyvios politikos už valstybės ir visuomenės interesams priešingus darbus.

visgi R. Šimašius iš visuomeninės veiklos nesitraukia – tiesiog keičia formatą. tačiau naujas juridinis darinys ar sena kontora neturi jokios reikšmės: bėda ne toli gražu nesibaigia su E. Masiuliu, Š. Gustainiu ar G. Steponavičiumi.

galbūt dauguma spėjo pamiršti, kad minėta machinatorių trijulė nuolat supo tuometinį pirmininką R. Šimašių. tai nebuvo atsitiktinė kompanija, o bendražygiai, kurie kartu „paėmė valdžią“. netikite manimi? jokių problemų – paieškokite šių pavardžių ir vaizduose pamatysite juos kartu. pasižiūrėkite į jų kūno kalbą – taip atrodo savų ketveriukė.

ir kuomet trys iš ketveriukės pradėjo matuotis įtariamųjų, o vėliau ir teisiamųjų etiketes, R. Šimašius įjungė durniaus rėžimą. kas, jeigu ne padorumo deficitas, leidžia buvusiam partijos pirmininkui aiškinti nieko nežinojus apie jo artimiausių kolegų veiklas partijos vardu?

ar yra šansas, kad nežinojo? bet kuris, susipažinęs su partijų veikla iš vidaus, jums patvirtins: tai nėra įmanoma. pernelyg daug informacijos kasdien absorbuoja partijos vadovybė, o sprendimų dėl pozicijos priėmimas partijos pirmininko už borto tikrai nepalieka.

tai ne pirmas purvinas R. Šimašiaus epizodas – rinkimų komunikacijos specialistams net liūdno juoko nekelia R. Šimašiaus teiginiai apie partijos finansus 2012 m. Seimo rinkimuose ir panaudotas rinkimines technologijas 2015 m. savivaldos rinkimuose. tie, kurie susidūrę su rinkimų reklama ir komunikacija, neturėtų užmiršti, kaip reikšmingai skyrėsi liberalų eterio kiekis ir suma, deklaruota už eterio pirkimą – neįsivaizduoju, kaip tai galėjo nutikti be R. Šimašiaus palaiminimo.

kaip gūdžiais Algirdo Mykolo Brazausko laikais, partijos vadas lipa iš purvo ir apsimeta esąs švarus. „kalta aplinka“ – tai jau kito prezidento, Rolando Pakso, linija, kuria jis mėgino atskirti save nuo dar labiau pažeidžiamų aplinkinių. R. Šimašius apjungia abi praktikas ir tai daro ypatingai įžūliai: „liberalų idėjai reikia išlįsti iš apkasų ir eiti į priekį“.

kai papasakoju savo vakariečiams kolegoms apie šią situaciją, jie mano, kad perdedu. tenka parodyti ištisą antologiją R. Šimašiaus tema – jie iš naujo paleidžia Google vertėją ir amerikietiškai mandagiai, bet akivaizdžiai nejaukiai šypsosi. papasakojau situaciją ir kolegoms iš Ukrainos – jiems straipsnių rodyti nereikėjo, dukart tikslinti detalių taip pat. „kaip ir pas mus“, – sakė ukrainiečiai.

nuoširdžiai: neįsivaizduoju, kaip R. Šimašius aplink save vis dar buria žmones. kita vertus, aš pats buvau patikėjęs, kad Artūras Zuokas gali pasikeisti. bet įrodymas po įrodymo ir mano pasitikėjimo kreditas išseko – kaip aš norėčiau, kad dabar R. Šimašių supantys irgi turėtų limitą savo pasitikėjimo kreditui.

neužmirštu ir labai žmogiškos savybės norėti apginti puolamą personą – o R. Šimašiui kritikos negaili ir savi, ir oponentai. bet globėjiškas instinktas ištiesti ranką neturėtų paneigti mūsų savisaugos instinkto; noras pasitikėti neturėtų užgožti kritinio mąstymo. ir auksiniai antrieji bei tretieji šansai neturėtų būti sueikvojami tiems, kurie sąmoningai vengia atsakomybės už savo pirmines klaidas.

privačiai – despotas, viešai – demokratas?

premjeras Saulius Skvernelis pateko į nepavydėtiną situaciją: žinoma, kad pasitarimo metu Vyriausybėje jis buvo daugiau negu kritiškas žiniasklaidos atžvilgiu – ir pasisakymas buvo užfiksuotas. sklinda gandai, kad S. Skvernelis kritikavo žiniasklaidos objektyvumo stoką ir kaltino įvykius nušviečiant taip, kaip naudinga žiniasklaidos savininkams. pasakojama, kad premjeras iš žiniasklaidos socialinės funkcijos vykdymo nesitiki – todėl ir į žiniasklaidos verslo laisvę žiūri skeptiškai.

tai nėra nauja pozicija. žiniasklaidos priemonių redakcijos tikrai priklauso verslo subjektams, kurie iš žiniasklaidos nori uždirbti. vieni uždirba per reklamos pardavimus, kiti savininkai uždirba panaudodami viešumą kaip spaudimo ir įtakos įrankį.

pozicija „žiniasklaida yra tik verslas“ nenauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. ji buvo centrinė atremiant pačias įvairiausias kritikas. Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės santykiai, Agro korporacijų (ne)mokėti mokesčiai, alkoholio prekybos niuansai, mokesčių pertvarkos – kai tik R. Karbauskis ir LVŽS pritrūkdavo argumentų, jie visada sakydavo, kad savų egoistinių motyvų turinti žiniasklaida juos puola.

žinant tai – kritišką LVŽS požiūrį, įrodytas žiniasklaidos praktikos ydas, verslo atkaklumą kapitalizuojant galimybes, žmogiškas silpnybes – S. Skvernelio išsakytas neigiamas požiūris į žiniasklaidą nestebina. paskutinė vieša kritika žiniasklaidai, kurios metu premjeras rėžė, kad galėtų pakartoti kiekvieną įraše nuskambėjusį, bet ištrintą žodį, atrodo kaip logiška ir natūrali pozicija tam, kuris galvoja jėgos ir pavaldumo algoritmais.

ties tuo galėtume ir baigti, jeigu premjeras nebūtų tiek daug laiko prisistatinėjęs kaip žodžio laisvės fanas. kolegos, kurių rankas premjeras spaudė ir dosniai gyrė žiniasklaidos svarbą demokratinei Lietuvai, sako, kad premjeras jų nenustebino: privačiai yra labai spalvingai pasisakęs apie laisvą žodį ir visuomenę.

bent jau politikoje galiodavo taisyklė „sakyk, ką galvoji, galvok, ką sakai“ – ji primindavo politikams būti sąžiningiems su savimi ir rinkėjais, kartu apsaugodavo nuo tiesioginės pasąmonės srauto transliacijos. S. Skvernelis nei pirmas, nei paskutinis, kuris šitą taisyklę pritaikyti užmiršo.

taip iš tikrųjų buvo galima pateisinti S. Skvernelio dviveidystę. iš išskaičiavimo demokratiška, žiniasklaidai draugiška pozicija ir nuoširdus noras gyventi be iš anksto nesuderintų klausimų.

visgi premjeras žengė ypatingą žingsnį: sunaikino vyriausybės posėdžių įrašus. visus!

geroji žinia – S. Skvernelis išsprendė vidinį konfliktą. jis nebeapsimetinėja laisvo žodžio fanu ir demokratijos imitacija nebeužsiiminėja. minus viena kaukė visada yra gera žinia – sveika premjero psichika irgi.

ar yra blogoji žinia? grėsmė demokratijai? žodžio laisvė? piliečio teisė žinoti? nepasinaudosiu proga dramatizuoti, nes žinau, kad absoliuti dauguma piliečių ne tik įrašų nežiūrėdavo, bet ir tiesioginės transliacijos nėra matę. galimybės, kuria niekada nesinaudojai, atėmimas iš esmės neskauda?

neskauda, nebent  galvojate, kad tik mums, ne kažkam kitam yra valia nuspręsti, kaip ir kokiu formatu praktikuojame savo teises, įskaitant ir teisę žinoti. arba jeigu matote, kad valdžios skaidrumo principas nepriklauso nuo nuotaikos ir partinio bilieto.

jeigu taip, tada situacija turėtų jus neraminti. linkiu šito nerimo nepamiršti iki kitų metų kovą vyksiančių savivaldos rinkimų, o jeigu pavyks, iki gegužės mėnesio Respublikos prezidento rinkimų.

o šįkart konservatoriai – teisūs

konservatoriai šoka ritualinį šokį: Lietuva pavojuje, todėl reikia dar daugiau investuoti į šalies gynybą. ir šįkart jie yra teisūs: Lietuva iš tikrųjų yra grėsmių akivaizdoje – išorinių ir vidinių. nėra pasiteisinimo, kodėl turėtume į savo likimą ir ilgalaikę krašto perspektyvą žiūrėti pro pirštus – skirkime laiko grėsmėms ir galimam jų neutralizavimui aptarti.

taip jau sutapo, kad konservatoriai akcentuoja išorės grėsmę – Rusiją. ir niekas negali sakyti, kad visai be pagrindo: Rusijos užsienio politika yra labai aktyvi ir agresyvi. mūsų kaimynė nepraleidžia progų pasinaudoti kitų šalių silpnybėmis ar jų problemomis savo naudai. mano asmenine nuomone ir mano žiniomis, Kremlius nevengia būti tokių problemiškų situacijų katalizatorius.

jeigu norite Kremlių, kaip rizikos faktorių, įvertinti objektyviai, teks perprasti jo veiksmų motyvus, jo tikslą. turiu rimtų abejonių, kiek mums, lietuviams, tai pavyksta: esame ir per arti ugnies, ir jau stipriai apdegę. todėl dažnai apsiribojame intuityviu atsakymu, kad tikslas – geografinė ekspansija. visgi aš labiau pritariu tiems, kurie Rusijos užsienio politikos vingius laiko šalies vidaus politikos įrankiu: tai nukreipti dėmesį, tai sukurti reikalingą kontekstą, tai generuoti rinkas.

pripažinę, kad iki galo nesuvokiame agresoriaus motyvų, paliekame klaustuką ir labiau remiamės tuo, ką žinome: Rusijos užsienio politika ir žvalgyba pasidaro ypač aktyvi vidinių problemų krečiamose valstybėse. mano vertinimu, ryšys netgi labai akivaizdus: juo silpnesnė visuomenė ir valstybė, tuo lengvesnis taikinys ji yra. nepriklausomai nuo veiksmo – uzurpacija ar įtaka per atstovus – Rusija, kaip ir bet kuris kitas įžvalgus strategas, spaudimą nutaiko į lengviausiai pažeidžiamas grandis.

tęskime Lietuvos grėsmių analizę – nuo išorinės, Rusija apibendrinamos, pereikime prie vidinių karštųjų taškų.

yra sąvoka „grėsmė nacionaliniam saugumui“. ją sutiksite Valstybės saugumo departamento ataskaitose, ji galvoje turėjo skambėti nuo pat pirmosios pastraipos. VSD ataskaitose „grėsmė nacionaliniam saugumui“ supaprastinta iki karinio saugumo. tokia praktika buvo dominuojanti Šaltojo karo metais ir, kaip matome, kai kuriose institucijose galioja iki šiol.

tiesa, galioja ne visose. nuo žymiausių pasaulio universitetų iki Jungtinių Tautų – teoretikai ir praktikai sutinka, kad „nacionalinio saugumo“ sąvoka apima gerokai plačiau negu karines grėsmes. jei vieni į apibrėžimą įtraukia potvynius ir uraganus, o kiti – ne, tai dauguma prie grėsmių nacionaliniam saugumui priskiria visuomenės demografines problemas, socialinius ir skurdo lūžius, etninę nesantaiką. tyčia nerašau konkretaus apibrėžimo, nes absoliučiai visi akademikai kartoja, jog sąvokos apimtis yra plati ir dinamiška.

taip, Lietuvos saugumui žemės drebėjimas nėra grėsmė, bet kaip jums: ekologinis pavojus dėl branduolinio incidento Baltarusijoje? atskirus ekonomikos sektorius paralyžiuojanti emigracija? radikalus visuomenės senėjimas? mentalitetą paralyžiuojantis sisteminis nepriteklius? ilgalaikius asmeninius ir vėliau nacionalinius įsiskolinimus katalizuojantis 40 proc. ir didesnis skurdo lygis? švietimo sistema, konkurencinga tik su trečiosiomis pasaulio valstybėmis? e-sveikatos sistema, kurioje visų pacientų duomenys yra prieinami vos vidutinių gebėjimų programišiui?

ar galime šitas grėsmes sugrupuoti pagal tikimybę? nepretenduoju į ekspertizę – esu viso labo geriau nei vidutiniškai informuotas pilietis, – bet manau, kad išvardintos grėsmės yra peržengusios 50 proc. tikimybės ribą. t.y. dėmesio joms atidėliojimas yra pavojus ilgalaikiams tautos interesams. bet ginčus (net ne diskusijas!) girdime tik dėl karinio saugumo finansavimo.

iš tikrųjų: nupirkai daugiau ginklų – pamylėjai tėvynę. visi mato ir yra proga paploti. tuo tarpu prakalbai apie ilgalaikę skurdo mažinimo programą ir žinai, kad, sėkmės atveju, aplodismentai pasigirs po dešimtmečio – o ką jeigu kitai, nei tavo, partijai?

žinoma, negalime atmesti prezidentės komentaro, kad gynybą ir socialines reikmes priešinančios politinės jėgos elgiasi „negražiai ir neatsakingai“. kaip suprantu, Dalios Grybauskaitės pozicija – ne arba/arba, bet ir/ir. kas yra sąžininga: įgyvendinome NATO 2 proc. nuo BVP gynybos finansavimo standartą – adekvatų dėmesį skiriame kitoms sritims.

adekvatų dėmesį – skaitytojau, tikiuosi, neužmiršai reakcijų į medikų atlyginimų didinimą? tą „atjaučiame, bet neįmanoma“ polemiką atsimename? kurgi tuo metu buvo balanso politikos advokatai?

yra teigiančių, kad visa diskusija neturi prasmės, nes iki 2020 skirti 2,5 proc. BVP gynybos finansavimui – smulkmė: vos 0,5 proc. per dvejus metus. procentai – į eurus: 0,5 proc. nuo 42 mlrd. (tiek sveria mūsų BVP) yra 210 mln. eurų.

galbūt kažkam trūksta fantazijos, kaip už tuos pinigus sustiprinti lietuvių bendruomenę ir investicija į ginklus atrodo vienintelė išeitis – galiu suprasti tokį mąstymą, bet ar ne mūsų visų naudai yra bent jau apsvarstyti alternatyvas? žudymo įrankiai yra įspūdinga, bet jei istorija mus ko nors ir moko, tai yra kad nuo jų visuomenės pasibaigia, tikrai ne prasideda.

kas tau dar neaišku?!

nueinu į parduotuvę, pasiimu pakuotę ir sudėtis man aiški – ar bent jau nėra nuo manęs paslėpta. minimalios pastangos, ir aš žinau, ką reiškia lotyniški pavadinimai ar E-skaičiai. bet valstybės valdymas, piliečiai, ne batonas: suprasti turinio mums nereikia. neverta? ar tik negalima?

„karštas“ pavyzdys – situacija dėl Lietuvos miškų kirtimo. socialdemokratai nori iš darbo atleisti Aplinkos apsaugos ministrą nes šis ženkliai padidino miškų kirtimo normas. ministro Kęstučio Navicko atsakymas į kritiką: „turiu tikėti mokslininkų išvadomis“.

mokslininkų išvadomis? pasirodo, yra Valstybinės miškų tarnybos išvada, kuri viską sudėlioja į vietas. pasiraitojau rankoves: Valstybinės miškų tarnybos puslapyje tos išvados neradau, Aplinkos ministerijos puslapyje išvados irgi nėra. spėkite, ar prie Vyriausybės nutarimo Dėl metinės valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normos 2019–2023 metams patvirtinimo ta išvada pridėta?

šitas pavyzdys – tik naujausias iš valstybės valdymo kasdienybės. padarykite eksperimentą: išsirinkite jums patinkančią situaciją ir pamėginkite išsiaiškinti, kuom pagrįstas jos teisinis reguliavimas. štai ko jūs galite tikėtis:

– pranešimo žiniasklaidai. ministerijų, tarnybų ar vyriausybės „ryšiukai“ tikrai bus surašę tekstą apie pažangų reguliavimą, būtent kurio ir trūko tam, kad vilkas, avys ir piemuo būtų sotūs, sveiki, laimingi. pats dalyvavau šitame procese – vargo vakarienė yra tie subjektyviai sprangūs pijaro makaronai.

– prie įstatymo prisegtos atpyskės. skaitytojau, nepyki dėl mano leksikos, bet nėra gražaus žodžio pavadinti tą apgailėtiną rašinėlį, kuris turėtų būti detalia analize, kodėl reikia reguliavimo; kaip reguliavimas keis piliečių ir valstybės gyvenimą trumpuoju-ilguoju periodais; kaip derės su kitu reguliavimu; kokiais tyrimais tai grindžiama; kokios praktikos, etc. paieškokite tokio rašinėlio (įprastai užima apie puslapį) ir gal jūs suprasite ta šlykštų apmaudą, kurį jaučiu matydamas grimuotas valstybės galvas aiškinančias, kaip protingai jos mus visus administruoja.

– politiko įrašo Facebook. ten politikas truputį nusivalo grimą ir iš serijos „tauta paprašė – aš reguliuoju“ aiškina asmeninius priimto teisinio reguliavimo motyvus. prašau, išgirskite: tai yra gerai ir reikalinga, bet negali būti pamatas. jeigu reguliavimas grindžiamas ne tyrimais, moduliavimu ir poveikio analizėmis, bet asmenine širdgėla, šansai, kad kažkas bus ne taip, išauga dramatiškai.

vyriausybės nutarimų pagrindimas? ministerijos reguliavimo projekcijos ilguoju periodu? tyrimų duomenų analizės? lokalių eksperimentų studijos? mano asmeninė patirtis: 8 iš 10 atvejų yra plynas laukas, o radus duomenis suprasti galimybių irgi nedaug, nes ne piliečiui, bet funkciniam ekspertui pritaikyta.

kam MUMS viso to reikia? o jums neįgriso nuolatinis interesų grupių atstovų srautas, eteriuose šaukiantis apie griūvančius dangus ir panacėjas? be argumentų, pagrįstų tyrimais ir ilgalaikėmis projekcijomis, prieš juos mes esame bejėgiai.

tokiose sąlygose neturime imuniteto nuo eilinių gelbėtojų, esame valioje tų, kurie šaukia garsiausiai ir atlieka paveikiausius ritualinius šokius.

suprantu, kad tokia miglota situacija turi savų pliusų. teisinį išsivalinimą turintiems, valstybės tarnybą pažįstantiems, užsienio administracines praktikas mačiusiems jose gyventi yra visai komfortabilu. tokie žmonės, net būdami morališkai šlubi, tarp informacine prasme aklų įgyja galingą pranašumą. kaip įprasta, jie dienos pabaigoje savo gyvenimo sąskaitą perkelia ant silpnesnės daugumos pečių. ir netgi turi pa(si)teisinimą: durnius ir bažnyčioje muša.

mane kankina negera nuojauta, kad dėl nuolatinio durnių poreikio ir išlaikomas informacinis badas. kuo didesnis atotrūkis tarp mistines išvadas valdančių ir „mokesčių mokėtojų“, tuo lengviau įtikinėjimą pakeisti manipuliaciją, argumentus – pijaru.

todėl, mano bendrapiliečiai, piktinkitės ir reikalaukite informacijos. reikalaukite supratimo, reikalaukite argumentų. plokite už gražią retoriką, bet apdovanokite už sąžiningą argumentų atskleidimą. ir gal po mūsų ateisiančios kartos padėkos už kokybiškesnį valstybės valdymą.

„Naisių vasara“? o gal „Grybauskai“?

ar serialas „Grybauskai“ darė įtaką 2009 m. rinkimams? serialas su pertraukomis sukasi nuo 2000 m. – ar kažkieno gudri ranka devynis metus tautai opiumą žarstė?

šita konspiracijos teorija sudaryta vien tik iš barankos skylių. bet serialą „Grybauskai“ priminiau ne veltui: jį galima palyginti su serialu „Naisių vasara“ ir taip įvertinti, kur, kiek ir kaip paslėpta propaganda.

kad „Naisių vasara“ slepia gerai, rodo vien laikas, kurį užtrukome iki suvokimo, jog serialas siūlo ne vien tik nekaltą pramogą.

tiesą pasakius, pramoga net nebuvo pagrindinis šio serialo produktas. būtinas, bet ne pagrindinis. transliuotojui iš tikrųjų buvo svarbu, kad tauta neperjungtų ekrano ir reklamos pardavimai būtų maksimaliai pelningi. tačiau aiškus transliuotojo tikslas niekaip nereiškia, kad nėra kitų suinteresuotų šalių.

pavyzdžiui, į serialo veikėjų rankas galima įduoti produktus: telefoną, pieną, dezodorantą. su rinka susipažinę sako, kad stengiamasi kaip įmanoma parduoti kadrą: kuo daugiau daiktų įdėta sąmoningai, tuo didesnis uždarbis.

ir tai neturėtų stebinti: vartojimo psichologijos elementorius sako, kad personažas daiktui perduoda savo vertę. jeigu jūsų herojus ekrane dėvi „Adibas“, tai ir jūs kitaip žiūrėsite į tą prekės ženklą.

bet Ramūnas Karbauskis – ne kečupas: ar ekrane pristatyti idėjas yra taip pat paveiku kaip ir daiktus?

atsakymo paieškos prasideda nuo 25 kadro manipuliacijos. dar 1957 m. JAV kino teatruose išmėginta ši technologija: į filmą įterpti papildomus kadrus, rodyti juos 1/300 sekundės dalį tam, kad užfiksuotų pasąmonė, bet žiūrovas to taip ir nesuvoktų. eksperimento autorių teigimu, taip žiūrovus pavyko įtikinti pirkti daugiau kolos ir spragėsių. tiesa, vėlesni tyrimai privertė gerokai suabejoti 25 kadro efektyvumu: pasirodo, kad technologija būtų paveiki, reikalingos papildomos sąlygos – tebūna jos intriga.

noriu tikėti, kad Naisių vasara buvo be 25 kadro. bet manipuliacijų tikrai buvo, pavyzdžiui į Ramūną Karbauskį fiziškai ir emociškai panašaus veikėjo valdoma utopinė bendruomenė – tokia, kurią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos elektoratas labai vertina.

taip, ramia širdimi rašau apie R. Karbauskio ir pagrindinio herojaus panašumą – nesu tikras, ar kuriant biografinį filmą apie R. Karbauskį pavyktų rasti tinkamesnį aktorių ir sukonstruoti artimesnį personažą. veidrodinio atspindžio neigimas man atrodo adekvatus „Krymas laisvai ir savarankiškai apsisprendė prisijungti prie Rusijos“ įžūlumui.

visgi įdomesnis momentas yra sąmoningumas: ar R. Karbauskio atspindys ir jam paklūstanti utopija – tikslingas produktas? Mano nuomone, atsakymas yra dvigubas „taip“.

pirma, personažas ir situacijos nenutiko atsitiktinai. viskas konstruota atidžiai ir kelis kartus perfilmuota – tik tada produktas pasiekia žiūrovą.

antra, R. Karbauskis yra taupus strategas. jis pinigų nešvaisto, į gyvenimo galimybes žiūri pragmatiškai – tiek spėjau įsitikinti asmeniškai. kuom dar spėjau įsitikinti, tai R. Karbauskio strateginiu įžvalgumu. ne veltui jis ilgą laiką investavo į NVO, dirbo su atskiromis bendruomenėmis. nepatikėsiu, kad rinkimams besiruošiantis politikas iš kontroliuojamo eterio atsisako gauti naudos – juo labiau turintis R. Karbauskio savybes ir galimybes.

dėmesio verta ir pati Naisių utopija. joje konstruojamas visuomenės modelis – lyg iš LVŽS rinkimų programos, tiesa, jau įvykusios. kaskart žiūrovai gauna informacijos davinį: R. Karbauskio atspindys išsprendžia negandas ir nuo gyvenimo audrų apsaugo bendruomenę. psichologijoje tai vadinama indoktrinacija; R. Karbauskis tai vadina atsitiktinumu.

žinoma, prie atsitiktinumų mes esame įpratę: atsitiktinai praturtėję valdininkai, atsitiktinai su verslu medžiojantys politikai, atsitiktinai viešus pirkimus laiminčios įmonės. šitie purvini atsitiktinumai tapo patikima gynyba: jokios blogos valios, tik likimas. tokiais atvejais apsimetame, kad vienintelis įrodymas – pagauti už rankos: suprask, nėra garso įrašo, kuriame R. Karbauskis sako „„Naisių vasara“ yra politinė reklama“ – nėra ir įrodymų.

patikėsite ar ne, bet aš įsivaizdavau scenarijų, kuomet R. Karbauskis oriai pripažįsta aprašytą manipuliaciją. kol konkurentai žaidė politiką, jis rinkėjui sukūrė viziją, ją pristatė taip įtikinamai, kad žiūrovas pats prašė dar ir dar! viziją ekrane sutapatino su Naisių instaliacija ir tai buvo neįtikėtinai paveiku – vienas iš tų atvejų, kada konkurentai tik po laiko supranta, kas įvyko.

šitokiam pripažinimui reikia sugebėti į situaciją žiūrėti iš įvairių perspektyvų, bet tai yra neįmanoma, kai nuo savęs atkirtai abejojančius ir apsistatei pritarėjais.

kam mums Prezidentas?

iškart perspėju – šitas tekstas ne apie konkretų žmogų prezidento poste. rašau apie institucijos reikalingumą apskritai – gal mano argumentai paskatins abejonę? beje, šitą diskusiją esu turėjęs su keliais kolegomis ir ypač nustebino jų „nes taip parašyta Konstitucijoje“ argumentas. todėl nuo Konstitucijos ir pradėkime.

jos kūrėjai parašė, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. ir tada pareigas minėtoms institucijoms išskaidė per kitus Konstitucijos straipsnius – prezidento funkcijas randame 84 straipsnyje.

pradžiai padarykime eksperimentą: iš Konstitucijos teksto pašalinkime terminą „prezidentas“. pamatysite, kad struktūra nesugrius, jeigu prezidentines funkcijas išskaidysite ir deleguosite kitoms institucijoms.

pavyzdžiui, prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. pasaulio akyse svarbu, kad valstybė prisiimtų įsipareigojimus ir jų laikytųsi. Seimo, kaip tautos atstovo, parašo pakanka absoliučiai – nė vienas tarptautinis juridinis subjektas neturėtų abejoti įsipareigojimų rimtumu. ir, atvirkščiai, jeigu Lietuva nesilaiko tarptautinės sutarties, net patvirtintos Seimo bei prezidentūros, valstybės laukia neigiama tarptautinė reakcija.

dar vienas pavyzdys: prezidentas „nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus“. esu tikras, kad dažnu atveju viešo administravimo kokybė Lietuvoje pagerėtų, jeigu tam tikrus pareigūnus skirtų ne prezidentūra, bet kokia nors kolegiali institucija. dar daugiau: girdžiu vertų svarstymo argumentų, kad į kai kurias pareigas pareigūnus galėtų skirti ir pati bendruomenė. scenarijų yra įvairių ir tai reiškia bent jau vieną: be prezidentūros dalyvavimo skyrimo procese irgi galima išsiversti.

Konstitucijoje numatytos 24 prezidento funkcijos – perėjau per visas jas ir sprendimai, kaip iš lygties pašalinti prezidento instituciją, buvo lengvai randami, bent jau procesų sklandumo ir efektyvumo prasme.

kaipgi demokratijos kokybė? juk nusistatėme, kad esame parlamentinė respublika su kai kuriais pusiau prezidentinio valdymo požymiais – ar įmanoma nesugriauti demokratijos bei respublikos atsisakius prezidento?

klasikinis demokratijos apibrėžimas sako, kad teisę dalyvauti valstybės valdyme turi visi piliečiai, jų politinės teisės yra lygios ir ginamos įstatymų. taigi mes, piliečiai, galime susitarti, kad valstybės struktūroje atsiranda prezidentas. o galime ir susitarti, kad mums prezidento nereikia. gal ir keista tai bus skaityti, bet būtent mūsų taikūs persitarimai ir liudija demokratijos kokybę: jeigu ji funkcionuoja gerai, turėtume struktūras keisti pagal poreikį.

o respublika? ar prezidentas – esminė ir nepakeičiama respublikos dalis? ne: respublikos esmė yra apibrėžtam laikotarpiui renkami valdymo organai – ir, taip, jie gali būti arba vienasmeniai, arba kolegialūs. arba lietuviška abrakadabra: parlamentinis-prezidentinis kratinys. nematau reikalo ilgai postringauti: Lietuva liktų respublika ir be prezidento institucijos.

bet yra ir kitų požiūrių. vienas tokių – pozicija, kad prezidentūra atlieka neaprašytą, tačiau fundamentaliai svarbią tautos vienijimo funkciją. tai net tapo rimtu iššūkiu dabartiniam JAV prezidentui: kritikai juo baidė, nes jis ne vienija, bet skaldo tautą. prisipažinsiu, vienodai mąstančios tautos neidealizuoju – už homogeniškumą man svarbiau idėjų konkurencija.

moralinis autoritetas – to iš prezidentūros tikimasi: kad bus moralinis, vertybinis orientyras. ar kas nors žinote, kodėl tokiu negali būti ministras pirmininkas? Konstitucinio Teismo pirmininkas? Seimo pirmininkas? gal net turėtų tokiu būti?

tikimasi, kad prezidentas sėkmingai naudosis savo autoritetu užsienyje – reprezentuos Lietuvą taip, kaip negali niekas kitas. geriau negu santykius su valstybėmis, institucijomis ir žmonėmis jau dešimtmečius palaikanti Užsienio reikalų ministerija? taip, ta, kuri santykių puoselėjimui samdo diplomatus ir išlaiko ambasadas, rengia misijas ir investuoja į bendradarbiavimą. jeigu URM dirba nuoširdžiai, aš lažinuosi, kad prezidentas net su prezidentūros personalu neperspjaus ministerijos.

esu girdėjęs ir tokį lūkestį: kad prezidentas bus pažangos variklis, progreso katalizatorius. tai, kad iki šiol taip Lietuvoje nebuvo, nereiškia, kad nebus ateityje? žinoma, įsivaizduoju scenarijų, kad prezidentu tampa genijus išradėjas, kupinas progresyvių idėjų. jis pasinaudoja savo įstatymų leidybos iniciatyvos teise – ir ši teisė atsimuša į Seimą. gal pasakyti, kad valstybė yra tiek pažangi, kiek toliaregiškas ir inovatyvus yra jos parlamentas, būtų per skambu, bet prezidento iniciatyvos Seimo filtro apeiti negali.

ar gali prezidentas būti Konstitucijos garantas? taip, tokį apibūdinimą girdėjau ir jį palydėjau su šypsena. ne tik todėl, kad vienas prezidentas jau pripažintas pamynęs konstituciją, bet todėl, kad ir kitų prezidentų veiksmai balansavo ant Konstitucijos pažeidimo ribos – o teisės teoretikų, politologų akimis tą ribą peržengė.

kokia viso to kaina? prezidentūros kanceliarija nurodo, kad 2017 m. biudžetas – 5,3 mln. eurų ir dar 96 tūkst. eurų kapitalo investicijoms. rinkimų organizavimas – nuo 4 iki 8 mln. eurų, o gal ir daugiau, svarsto Vyriausioji rinkimų komisija. ar už šituos pinigus gauname pageidaujamą vertę?

kokie argumentai už prezidento instituciją liko nepaneigti? matyt, jų yra, ir ne vienas – idealiu atveju aš norėčiau, kad visuomenėje prasidėtų diskusija apie pažangesnę valstybės konstrukciją. labai jau dažnai mes tiesiog skęstame pasroviui nesusimąstydami, kad yra ir kitų sprendimų, kitų struktūrų, alternatyvių visuomenės ir valstybės modelių. nebūtinai geresnių, bet sužinosime tik deramai pagalvoję.

Kijevo dilema: kaip neišsirinkti abejotinos reputacijos politikų?

kolegos iš Ukrainos ieškojo atsakymo, kodėl išrenkami abejotinos reputacijos politikai. teisybės dėlei, jie sakė grubiai – korumpuoti politikai – ir ne išrenkami, o „išvagia mandatus“. tokie terminai nedarė teigiamo įspūdžio ne tik man, bet ir pokalbyje dalyvavusiam psichologui. nepaisant sunkios pradžios, sutarėme dėl kelių išvadų – jos gali padėti suprasti ir mūsų, lietuvių, santykį su deleguojamais politikais.

esminė abejotinos reputacijos politikų sėkmės dedamoji, mūsų akimis, buvo dezinformacija. ukrainiečiai įsitikinę: jeigu kritiška informacija nepasiekia miestų gyventojų, ką kalbėti apie kaimus. tuo tarpu sąmoningos politikų pastangos skleisti savo poziciją paremiamos solidžiomis investicijomis – sklaida nepalyginamai sėkmingesnė.

iš tikrųjų kritiška informacija neprasimuša ne tik dėl skirtingų finansinių galimybių. kur kas rimtesnės priežastys: abejingumas sumišęs su nuovargiu ir stresu. pastarieji du – buities aspektai: nerimaudami net dėl netolimos ateities, rinkėjai pamiršta, kas jie tokie. o ką jie tikrai prisimena – tai materialią gyvenimo kokybę.

tuo tarpu abejingumo šaknį randame pilietinės (ne)galios indekse. jį gerai iliustruoja CATO instituto 2017 m. tyrimas: įskaičiavus aibę faktorių, Lietuva gavo 8,34 balus, o Ukraina – 5,95 balus iš 10. pažvelgus į tyrimą detaliau, akivaizdžiai matosi ukrainiečių nuoširdi abejonė, ar pilietis gali turėti įtakos savo valstybėje. beje, tokia abejonė nesvetima ir mums.

kitą reikšmingą priežastį radome mentalinėje nuostatoje. ankstesnių kartų perduotos patirtys, masinės kultūros įtvirtinti stereotipai, destruktyvi konkurencija – dažnas pats yra nukirtęs kampą: nesumokėjęs kokio mokesčio, pirkęs iš po stalo, nešęs vokelį ar dar kažką sėkmingai sukombinavęs. kad tokie veiklūs žmonės tampa politikais, nestebina: išsikovoti vietą po saule „išmokina gyvenimas“. lyg pati gamta diktuotų: juo mažiau išnaudoji savo resursų ir kuo daugiau praturtėji kitų sąskaita, tuo efektyvesnis organizmas esi. tad jeigu toks efektyvumas visuomenėje – vertybė, kiek yra pagrindo stebėtis, kad prioritetas suteikiamas tokios praktikos pirmūnams?

jeigu skaitydami mūsų diskusijos apibendrinimą jautėtės lyg uždarame rate, žinokite, kad panaši nuotaika ir vyravo. ukrainiečiai tikrai nespinduliavo tikėjimu, kad visuomenė gali save išgydyti nuo blogų žmonių skyrimo į reikšmingas pozicijas. todėl paskui sekusi sprendimų paieška buvo labai teorinė. geri sprendimai buvo hipotetiniai, juos kaustydavo neslepiamas pesimizmas.

su dideliu skepticizmu buvo vertinamos galimybės organizuoti sėkmingą kritiškos informacijos sklaidą. teorinio ginčo visgi nebuvo: jeigu negali nusipirkti TV eterio, spaudos puslapių ar reklaminių skydelių populiariose svetainėse, gali savo žinią perduoti socialiniuose tinkluose arba per nuo durų iki durų einančių sąjungininkų tinklą. ukrainiečiai turėjo pagrįstų abejonių dėl žmogiško kapitalo: jų praktikoje toks alternatyvus procesas pernelyg greitai paskęsdavo asmeninėse ambicijose. panašiai ir Lietuvoje: jeigu organizuoti sklaidos procesą imasi politikas, anksčiau ar vėliau susitelkiama į trumpalaikius asmeninius interesus; labiau pasiteisina samdyti procesų kontrolę iš išorės.

apie galimybę įveikti buities aspektus – nuovargį ir stresą – rinkimų tikrovę patyrę ukrainiečiai net nenorėjo kalbėti: tiek nesėkmingi buvo jų ankstesni bandymai. bet rekomendacija pasyvią kančią paversti į aktyvų kaltinimą sukoncentravo jų dėmesį: o kaip?

jeigu turėsite artimesnių kontaktų su vieša politika, pamatysite, kad politikams neįgalus elektoratas yra patogus. „idealas“ – įvairiapusiame skurde panirę rinkėjai, į konkrečią partiją ar politiką žiūrintys kaip į gyvybės liniją: jų numetama išmalda būtina ant skurdo ribos balansuojantiems; ji padeda nepražūti, bet privalo būti tiek nepakankama, kad nepadarytų reikšmingo pokyčio. tada elektoratas bus nuolatiniame konflikte ir kančioje – tai yra valdomas elektoratas.

ar prisimenate auksinį Viktoro Janukovyčiaus batoną? pulkininko Gaddafi perteklinės prabangos monumentus? šiais ir panašiais atvejais buvo sėkmingai parodyta, kokia nesąžininga yra padėtis, kokia įžūli yra viešų gėrybių perskirstymo sistema. įtikinamas skaičius sociologinių tyrimų liudija, kad (ne)sąžiningumas tarp individų yra lūžio momentas, bene efektyviausiai pasmerkiantis santykį. ir, atvirkščiai, santykyje individas ir institucija, sąžiningumas vaidina palyginus menką vaidmenį. todėl bent jau teorinė galimybė iš aukos būsenos pereiti į aktyvaus kaltinimo stadiją yra. tiesa, ir šįkart buvo garsiai abejojama žmogišku kapitalu: tokias manipuliacijas įgyvendinti reikia įgūdžių, kurių rinkose nesimėto.

jeigu šitame tekste perskaitėte, kad abejotini politikai yra stiprioji šalis, diktuojanti sąlygas rinkėjams, neprašovėte: to įrodymų yra pernelyg daug. jeigu perskaitėte, kad yra galimybė į juos koncentruoti pasipiktinimą, irgi tiesa. matyt, svarbiausias momentas, kurį mes visi išsinešėme iš šitos diskusijos, buvo pojūtis, kad manipuliacijos elgesio modeliais yra įmanomos net tada, kai pralaimi finansiškai. tikiuosi, kad šitas žinojimas suteikia vilties opozicijai, o dominuojančioms politinėms jėgoms – suvokimą, jog jų absoliutas yra laikinas.

politinė korupcija: gynybos argumentai

nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo įkarštyje tie, į kuriuos buvo nukreiptas pats tyrimas, kalbėjo, kad procesas pažeidžia jų teises tiek, kad Lietuvos laukia tarptautinė gėda, o jų – kompensacijos.

bene populiariausia mantra – „mane gali teisti tik teismas“. ir tikrai taip – nuosprendį, kurį galima įvykdyti jėga, paskelbia teismas. joks Seimo komitetas negali nusiųsti policininko at(si)imti pavogtą vištą ar pasodinti žuliko į kalėjimą.

dar daugiau: įtariamieji sako, kad Seime nėra nieko ir nė vieno, kas galėtų nuspręsti korupcija ar ne, apgaulė ar ne, atstovauti valstybės ar privatūs interesai. kadangi Seimas jau nuteisė, teismas savo darbo padaryti objektyviai ir nešališkai negalės, todėl du nuteisimai yra lygu vienam „nekaltas dėl proceso pažeidimų“.

iš tiesų Konstitucijoje parašyta: teisingumą vykdo tik teismai. ką tai reiškia? kad jeigu esi nuskriaustas ir nori, kad skriauda būtų atitaisyta, gauni teismo verdiktą kurį valstybė tavo naudai įvykdo – ir tada žinai, kad tavo ir niekadėjo atžvilgiu buvo įvykdytas teisingumas. taigi, dalys yra trys: skriaudos oficialus pripažinimas, teisybę atstatantis sprendimas ir galimybė tą sprendimą įgyvendinti per prievartą. du iš trijų elementų iš tikrųjų priklauso teismui: teisybės atstatymas ir prievartinis įgyvendinimas. tačiau skriaudą konstatuoti galima ir be teismo.

tam, kad suprastume, jog netekome pinigų, nereikia teismo: ir patys mokame skaičiuoti. teismo nereikia ir tam, kad suprastume kaip „kišeninis ministras“ kenkia valstybei. be teismo nutarties galime užtikrintai pasakyti, ar didelį kapitalą sukaupusio verslo strategija atitinka valstybės interesus.

taigi suprasti, kas ir kodėl vyko, galime ir be teismo dalyvavimo. tikėtis atpildo be teismo – ne.

tuo tarpu Eugenijus Gentvilas sako, kad atpildo vienaip ar kitaip nebus, nes klaidingos ne tik NSGK interpretacijos, bet ir informacija, kuria paremtas tyrimas. ir jis meta grėsmingą kaltinimą: NSGK netyrė Valstybės saugumo departamento pateiktų duomenų tikrumo.

aš tikiuosi, NSGK nariai gavo reikalingus patvirtinimus, kad jie dirba su originalia informacija: ne tik skaitė pokalbių išklotines, bet ir girdėjo pačius įrašus, o VSD tų įrašų patikimumą įrodė. visą tai laikau reikalingu net darydamas prielaidą, kad VSD neklastoja dokumentų. suprantama, teisme kaltinamieji galės užsakyti nepriklausomą ekspertizę, bet jau dabar didesnis dėmesį skiria ne abejotinų kontaktų neigimui, bet tų kontaktų interpretavimui.

visgi keisčiausias NSGK išvadas kritikuojantis argumentas prasideda žodžiais „o kodėl netirta X, Y ar Z kontoros įtaka?“. jeigu ir jus stebina toks darželio lygio „Petriukas sriubos nevalgė, kodėl turiu valgyti aš?“ požiūris, žinokite štai ką: taip kalba situacijos ir savęs joje nevaldantis žmogus. nesusitvarkantis su stresu ir desperatiškai ieškantis kam deleguoti kaltę žmogus. tokių argumentų tiradas girdėdavau per Lino Karaliaus ir Aleksandr Sacharuk liudijimus: spektras apėmė nuo „kiti tokie patys“ iki „o kiti – dar blogesni“ – abiem atvejais esminė dalis buvo „kiti“. Jeigu į šitokio tipo argumentus gerai įsiklausysite, išgirsite, kad jais kaltė pripažįstama – tik kaltųjų ar kaltesnių spektras plečiamas. kaip sakoma, „solidarumo tarp vagių nėra“.

sukritikavęs NSGK taikinių gynybą noriu pabrėžti, kad jų teisė būti išklausytiems yra pamatinė. kol kas jie samdosi agentūras, platina atsišaukimus ir labiau už viską rūpinasi savo įvaizdžiu – ir tai jų teisė į politinius procesus atsakyti demagogija. visgi visų labui tikiuosi, kad politinį procesą pakeis teisminis – atrodo, kol kas mes, visuomenė, nesuprantame, kad balsai ir pinigai paskutine instancija padaro būtent mus.

Sąjūdžio 30-mečio vainikas: ne gedulo, bet laurų

Vladimiras Laučius laidoja Sąjūdį: „išėjo demokratinė santvarka, suręsta ne ant pamatų (politinių, ką ir kalbėt apie intelektinius), o ant smėlio. ant ūkininkavimo ir administravimo be tikros politinės klasės, politinės vizijos ir tikėjimo. ant godumo ir konformizmo, savanaudiškumo ir grupinių interesų“. noriu prigesinti V. Laučiaus uždegtas gedulo žvakutes pasiūlydamas į situaciją žvelgti kitaip.

ką pirmiausia noriu padaryti, tai nuimti misticizmą nuo sąvokos „valstybė“. pamėginkite į valstybę žiūrėti lyg į … laiko persukimą pavasarį ir rudenį – kaip į mūsų tarpusavio susitarimą. lengva užsimiršti, kai su pasu gimsti ir miršti – valstybė lyg oda, nuolatos esanti ir be tavo pastangų. ar tikrai? juk valstybė yra susitarimas, teritorijoje gyvenančių apsisprendimas savo naudai dalį laisvės ir kapitalo sudėti į bendrą katilą; mokėti to katilo administratoriams už tai, kad jie efektyviausiai įmanomai teiktų viešas paslaugas: švietimą, saugumą, gydymą, susisiekimą.

ir nors Lietuvoje niekaip nereikia patvirtinti, kad sutinki prisijungti prie valstybės, mokėdamas mokesčius tu kaskart pratęsi kontraktą; priimdamas viešas paslaugas pratęsi savo įsipareigojimus; atsisakydamas pilietybės kontraktą nutrauki.

toks požiūris valstybę leidžia matuoti ne vyčiais, bet kur kas objektyvesniais parametrais, pavyzdžiui, per piliečio gyvenimo kokybės prizmę.

antras elementas, kuriuo siūlau suabejoti, yra „tikros politinės klasės“ poreikis. jeigu teisingai suprantu V. Laučių ir kitus, kalbančius apie „politinę klasę“, jie žmogų-politiką konstruoja iš kelių dalių: vertybinės-filosofinės ir funkcinės. dėl pastarosios diskusijoms daug erdvės nėra: kalbame apie gebėjimus administruoti dalį mūsų laisvių; priskirti mums pareigas; skirstyti per mokesčius į bendrą katilą sunešamą kapitalą. moralinė funkcijų atlikimo pusė – tai ir yra vertybinis-filosofinis žmogaus-politiko aspektas. valstybė, kurioje galioja stipresniojo teisė? valstybė, kurioje visiems pagal poreikį? o gal valstybė, kurios tikslas – maksimizuoti kiekvieno galimybes? variantų yra daug ir visi yra bent kažkiek prognozuojami. beje, kuo toliau, tuo labiau prognozuojami: kuriamos vis tikslesnės formulės, leidžiančios įvertinti piliečių elgseną (įprastas terminas būtų vartotojų psichologija). sparčiai artėjame prie to momento, kada valstybė ir skirtingos jos versijos bus iš tikrųjų palyginamos: turėsime galimybę įvertinti, kaip kinta visuomenės gyvenimo kokybė pasirinkus vieną ar kitą teisių/pareigų/kapitalo skirstymo modelį vidutiniu ir ilgalaikiu periodu.

iš dalies aptariau ir trečią elementą – „politinę viziją“. rudens pabaigoje su kolegomis rengdami politinės komunikacijos strategiją vienam iš ryškesnių Lietuvos politikų daug dėmesio skyrėme vizijai. tik vietoje šamanizmo seanso mes darėme sąžiningą auditą: kokios silpnybės? kokios stiprybės? kaip jas šalinti/stiprinti vidutiniu periodu kintančioje konkurencinėje aplinkoje? nežinau, kaip V. Laučius vertina strategiją „Lietuva 2030“, kokia jo nuomone apie Lietuvą kaip Drąsiųjų šalį su Gintarine širdimi. mane asmeniškai šitos pozicijos nuoširdžiai liūdina būtent dėl šamanizmo gausos, dėl nulinės kaštų-efektyvumo analizės; dėl valstybės mistifikavimo.

ketvirtas elementas, į kurį galima pasižiūrėti ir kitaip – „savanaudiškų interesų“ nuodėmė. antropologai tegu nesupyksta dėl mano paviršutiniškumo, bet hipotezė tokia: statistinis žmogus yra sociali būtybė, linkusi bendradarbiauti su kitais, o nelaimės akivaizdoje ne tik kooperuotis, bet ir pasiaukoti. dar daugiau: randu šaltinius, kurie skelbia, kad ne konkurento sunaikinimas, o būtent bendradarbiavimas yra „sveikesnis“ tiek individui, tiek visuomenei in corpore.

todėl stengiuosi sau priminti: vieno žmogaus laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė. kad neperdengtų galva nuolat ieškant balanso, turime teisinę sistemą, saugumo ir jėgos struktūras. tačiau balanso dar neradome.

mano supratimu, to balanso vis dar nėra, nes į valstybę, politikus ir ateitį žiūrime mistifikuotai. ne per funkcijas ir objektyvius rodiklius, net ne per ilgalaikes strategijas – o per abstrakčiai interpretuojamas sąvokas ir kolektyvinę atsakomybę.

neturėjau tikslo reanimuoti V. Laučiaus Sąjūdžio versiją. lygiai taip pat nenoriu tos versijos kritikuoti. siūlau į ją žiūrėti kaip į etapą – svarbų, tačiau tikrai ne paskutinį. kartu politikus, valstybę bei save joje vertinti be mistikos, analizuoti kaip vis labiau kontroliuojamus procesus.