apie kitų klaidas.

sumažinti Seimą? o gal išvaikyti?

pavasarį referendumu spręsime, ar mažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121. Ramūno Karbauskio diriguojama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga vardina motyvus: mažėja rinkėjų skaičius ir galimybė sutaupyti 2 mln. eurų.

abu teiginiai yra teisingi. tačiau jie – tik pretekstas, atkakliai maskuojantis tikrąją siūlymo mažinti parlamentarų skaičių priežastį: viskas vardan rinkimų.

ne paslaptis, kad Seimas – nemėgstama institucija. sausio 11-20 dienomis Vilmorus atlikta apklausa rodo, kad Seimu nepasitiki 57,1 proc., dar apie 36 proc. nėra apsisprendę. Mažiau pasitikima tik partijomis.

kaip manote, kada gausite didesnį visuomenės palaikymą: kai Seimą girsite ar kai jį kritikuosite? elementaru, Vatsonai: 6,8% palaikančių prieš 57,1% ne.

pyktis, kuris telkia

tokia strategija – kritikuoti nemėgstamą asmenį ar instituciją – turi ilgametes tradicijas. psichologai ir gyvenimo praktikai žino, kad bendras priešas suvienija. be to, Seimas nėra šiaip nemėgstamas – dėl neypatingos Lietuvos būklės ir prastos asmeninės buities kaltinami įstatymų leidėjai. o tuos, kuriuos mes kaltiname, siekiame nubausti – vadinkite kaip tik norite: kerštas, atpildas, teisingumo atstatymas.

šitą keršto ir bausmės mechanizmą savo labui naudoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. sekdami blogiausiais JAV ir Prancūzijos rinkimų pavyzdžiais, jie ieškojo pykčio rezervų – ir tokį rado. radinys nėra naujas: dar 2012 m. Artūro Zuoko rinkiminis darinys „TAIP“ siūlė Seimo narių skaičių nukirpti iki 101. didesnio efekto nebuvo ne tik dėl to, kad mažinti Seimą siūlė politiškai nereikšminga organizacija. elitistinio „TAIP“ judėjimo siūlymas taupyti ir atsikratyti dykaduoniais pirmiausia susilaukdavo siūlymo pasižiūrėti į veidrodį patiems – nesėkmė buvo suprogramuota.

šįkart viskas kitaip. LVŽS savo aritmetinę galią jau ne kartą įrodė, o ir anti-elitistinės, keršto akcijos jiems kur kas labiau tinka negu A. Zuokui. LVŽS tuo pasinaudos su kaupu. jie niekur nepraleis progos pakartoti, kad yra tie, kurie kovoja prieš vieną nemėgstamiausių šalies įstaigų – Seimą.

seimo kokybės matas

ar iš tikrųjų Seimas dirba blogai? jeigu vertintume produktyvumą – Lietuvos Seimas yra vienas produktyviausių Europoje: 2016-2020 metų kadencijų I-IV sesijos metu priimti 1465 teisės aktai, 3-4 kartus aplenkiant Skandinavijos kaimynes. jeigu vertintume kokybę, padėtis yra tragiška: apie 95 proc. priimamų teisės aktų – tai galiojančių įstatymų pataisymai.

stebitės? o jūs pavartykite Seimo narių biografijas: gal ir neblogi žmonės, bet akademinio valstybės valdymo, politologijos, teisėkūros žinių iš esmės nerasta. jeigu norite pajusti dar didesnį nusivylimą, pasiklausykite parlamentarų pasisakymų per plenarinius posėdžius: vienetai iš 141 kalba sklandžiai, minties primityvumas ir liūdina, ir žeidžia vienu metu.

kas leidžia tikėtis, kad, sumažinus Seimo narių skaičių 20, 30 ar 40 žmonių, pagerės likusių kokybė? niekas: Seimo nario bilieto akademinė kokybė nelemia.

visgi yra ne vienas būdas, kaip Seimo darbo kokybę pakelti.

4 sprendimai

numatyti išsilavinimo cenzą kandidatams į Seimą. man atrodo, Lietuvos valdymas yra pakankamai svarbi sritis, kad jo nepatikėtume žmonėms be tinkamo išsilavinimo. pasiūlyčiau jums analogijas apie medikus, architektus ir eilę kitų sričių, kurių nepatikėtumėte atsitiktiniams žmonėms – bet tai yra taip akivaizdu, kad nuoširdžiai keistas atrodo toks šaudymas sau į kojas.

pagerinti Seimo narius aptarnaujančio aparato kokybę. dabar Seimo narys turi kelis mokamus padėjėjus, kurie dažniau yra draugai ar partijos deleguoti pritarėjai negu profesionalūs teisininkai, ekonomistai ar politologai. ir, tiesą pasakius, jokio „ar“ neturėtų būti: rengiant teisės aktą reikia ir teisininkų, ir ekonomistų, ir politologų. verkiant reikia – paskaitykite įstatymų projektų aiškinamuosius raštus ir kokybe pasibaisėkite patys. beveik prieš dešimtmetį išgirdau planus, kad Martyno Mažvydo biblioteka bus Seimą aptarnaujantis smegenų centras – kaip manote, tapo?

pasitelkti skaitmeninius sprendimus. nuo Statistikos departamento iki įvairiausių valstybės registrų, nuo Eurostat iki privačių analitinių agentūrų – mes pasirenkame būti akli, o galėtume pasirinkti didesnį žinojimą. mintyje turiu skaitmenines prognozavimo galimybes, kurios leistų geriau įvertinti skirtingus raidos scenarijus, konkuruojančius įstatyminius sprendimus. štai svarstomas įstatymas – su savo pareiškimais ateina Laisvos rinkos institutas, pranešimą parašo profsąjungos ir tiek analizės, jų nuomonių ribose ir vyksta diskusija. vidutinis vartotojas prieš priimdamas buities sprendimus padaro nuoseklesnę analizę negu įstatymų leidėjas!

turėti kokybės vertinimo indikatorius. nuo šalies ilgalaikės raidos strategijos iki atskirų gyvenimo kokybės indikatorių – jų sąrašas ir konkretūs rodikliai padėtų įvertinti sprendimų kokybę, grožio ir gražbyliavimo ritualai vėl galėtų virsti rinkimais. rodiklių sekimas įstatymų korekcijas padarytų kur kas prasmingesnėmis ir suprantamesnėmis. dar daugiau: į šitokį procesą (ar bent jau į jo aktyvų stebėjimą) būtų galima įtraukti gerokai didesnę visuomenės dalį.

klaidos – svetimos, problema – visų

bet vietoje šitos diskusijos mes svarstome, kiek personų pašalinti iš bebalsių choro tam, kad šis darniai užgiedotų. misija absurdiška, jos autorių kėslai – egoistiški, o padariniai valstybei bus tarp nulio ir minuso.

S. Skvernelis – A. M. Brazausko reinkarnacija

ar dar prisimenate Algirdą Mykolą Brazauską? Lietuvos prezidentas, kuriam tokiu tapti nesutrukdė nei atviras netikėjimas nepriklausomybe, nei „vsio zakonno“ praktika.

„vsio zakonno“? jeigu esate iš laimingųjų, kurie tiesiogiai neliudijo šito įžūlaus pasityčiojimo iš teisinės valstybės, primenu, kad tai reiškia „viskas teisėta“. ir ne šiaip teisėta, bet atlikta griežtai laikantis galiojančių formalumų.

tai kurgi įžūlumas? štai kur: „vsio zakonno“ principas leidžia situacijas, kurios yra akivaizdžiai neteisingos, laikyti teisėtomis. atmintyje turėtų iškilti visi privatizavimo atvejai, kada valstybei žalingi sprendimai atlaiko bet kokią juridinę kritiką, nes parašai – vietoje ir laiku. sakydami „vsio zakonno“ turėtumėte galvoti apie tūkstančius žemės perkėlimų – nelogiškus ir nesąžiningus sprendimus, kurie yra absoliučiai teisėti, nes atlikti sekant ydingo įstatymo raide. su „vsio zakonno” turėtų asocijuotis akiplėšiškai draustinyje pamėtyti akmenys ir už kitus gudresnis, akis išpūtęs veikėjas: „tai – pamatų liekanos, galiu statytis vasarnamį, viskas legalu!“.

„vsio zakonno“ – vienas šlykščiausių modernios Lietuvos istorijos etapų: gudresni ir įtakingesni prisidengia nepadoriu formalumu tam, kad padorūs užspringtų įstatymo raide: juk jos buvo laikomasi preciziškai!

„vsio zakonno“ etapu teisingumas buvo žemiau formalaus legalumo, įstatymo tikrasis tikslas, reguliavimu siektinas rezultatas buvo už kadro. ir, taip, kai kada reguliavimas buvo šviesiai tiesiai korupcinis.

ekspertai iš Vakarų ir nacionaliniai filosofai „vsio zakonno“ sutartinai vadino jaunos demokratijos ydomis: suprask, su laiku praeis. visuomenė, pasak jų, bręs, susipras, o „vsio zakonno“ mentalitetu užkrėsti tarybiniai žmonės pavirs dulkėmis – kartu su savo šiukšlina praktika.

jeigu jie skaitė arba girdėjo sausio 21 dienos Lietuvos Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio komentarą, turėtų bent jau įsikąsti į liežuvį. kalbu apie šiuos ministro pirmininko žodžius: „nei Konstitucija, nei įstatymai neįpareigoja ministro pirmininko, kuris nutarė kandidatuoti į prezidentus, atsistatydinti“.

tarsi skaityčiau Ričardo Gavelio plunksnos fantasmagoriją: viskas yra teisėta! iš tikrųjų nėra įstatymo ar straipsnio, kuris S. Skverneliui pasakytų: žmogau, susiprask, kad tau nedera važinėti po Lietuvą kaip ministrui pirmininkui ir kartu agituoti už save prezidento rinkimuose.

tarsi AMB dvasia būtų atgijusi: S. Skvernelis giriasi, koks teisėtas jis yra, nes „nieko nepadarysi, mūsų Konstitucijos garantuojama kiekvienam asmeniui dalyvauti įvairiuose rinkimuose“.

ir jeigu tikitės, kad ministras pirmininkas – neišmanėlis, kuris padarė klaidą, nes nesuvokia įstatymo tikrosios paskirties, klystate: S. Skvernelis pats priduria, kad „ministras pirmininkas negali naudoti pareigų teikiamų galimybių rinkiminėje kampanijoje“. ir tai jis sako po to, kai apie kandidatavimą pranešė lyg mesijas, kirtęs vandenį – priimdamas Rusnės estakados darbus.

nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, pastovūs susitikimai su rinkėjais, periodiškas kontaktas su verslo ir akademinėmis bendruomenėmis, vizitai užsienyje ir užsienio diplomatų vizitai Lietuvoje – visą tai, už ką kiti kandidatai moka patys, S. Skverneliui yra jo, ministro pirmininko, pareigų vykdymas dar ir gaunant algą bei administracinį aparatą. juokas pro ašaras yra įsivaizduojant, kaip S. Skvernelis persijunginėja iš kandidato į premjerą ir iš premjero į kandidatą atgal, o žmonės – iš rinkėjų į gyventojus bei atvirkščiai.

politinė šizofrenija – prisipažįstu, nesitikėjau, kad S. Skverneliui pakaks įžūlumo apie tokią fantazuoti. suprantu, kad tai yra savo tikslo siekiantis ir atkaklus žmogus – nenuspėjau, kad jame taip stipriai įsismelkusi AMB dvasia, ir dar blogiausia savo versija.

politinė komunikacija – melo pramonė?

„makaronų pramonė“, „opiumas liaudžiai“ – tai tik keli, eterio cenzūrą atlaikantys, epitetai viešųjų ryšių rinkai. bene blogiausių įvertinimų sulaukia politinė komunikacija – jos atstovas esu ir noriu padėti kritikams suprasti, kur iš tikrųjų paslėpti skeletai, o kur kritikuojama pro šalį.

pradėsiu nuo bendro kaltinimo: viešų ryšių specialistai meluoja. jie apgaule nupudruoja produktus, paslaugas ir žmones taip įtikinamai, kad vartotojai negali nevartoti. arba nuperka eterį ir šimtus kartų transliuoja tą patį melą, keičia tik jo makiažą ir kanalus.

„ant popieriaus“ viešieji ryšiai atrodo nekaltai. jų paskirtis – padėti užsakovo žiniai ištrūkti iš informacinio triukšmo. kas nenorėtų būti išgirstas? ypač jeigu turi ką pasakyti – o viešųjų ryšių rinkoje daroma prielaida, kad prekė, paslauga ar persona tikrai turi ką vertingo pasakyti.

teorija vs. praktika

ar kam nors naujiena, kad kasdienybė skiriasi nuo „ant popieriaus“ versijos? ilgai neužtrunka įsitikinti, kad toli gražu ne kiekvienas užsakovas turi ką vertingo pasakyti. visa, kas išsprendžiama pinigais, nėra problema – viešųjų ryšių specialistas klientui sukurs unikalią istoriją ir ras išskirtinę poziciją.

bet kai kūrybiškumas atsiremia į nutylėjimus ar įkvėpimo ieškoma apgaulėje, turime problemą. problemą su sąlyga, kad publika identifikuoja apgaulę. deja, įvairūs tyrimai rodo, kad turime ne problemą, bet didelę bėdą: net akivaizdūs melai praslysta. Facebook eksperimentas pažymėti žinomai klaidingą informaciją atskleidė, kad net trečiosios šalies įsikišimas nebūtinai veikia: jeigu žmogus apsisprendė tikėti, jis ir tikės. kodėl? daug atsakymų yra publikacijoje „Radikalius įsitikinimus turinčių žmonių metakognityvinės klaidos“.

ką užsisako politikai?

į politinės komunikacijos specialistus politikai tradiciškai kreipiasi dviem atvejais: prašydami padėti pristatyti programą rinkėjams arba prašydami pagalbos sukurti programą, kurią rinkėjas ir pasirinktų.

jeigu užduotis – politinės programos pristatymas, komunikacijos specialistas naudosis vartojimo psichologijos žiniomis tam, kad atkreiptų rinkėjo dėmesį į vieną iš galybės informacinių vienetų. gavus dėmesį bus ieškoma būdų, kaip sudominti elektoratą; sužadinti pokyčio troškimą ar poreikį išlaikyti situaciją tokią, kokia ji yra. ciklo pabaigoje – spaudimas atlikti veiksmą: vienu ar kitu būdu palaikyti politiką ar politinę jėgą.

jeigu politinės komunikacijos specialisto prašoma sukurti politinę programą, šis užsiima specifine dėlione. iš vienos pusės naudojami sociologiniai duomenys (demografiniai, socioekonominiai, gyvenimo būdo preferencijos ir t.t.) tam, kad kuo geriau pažintų elektoratą. atrodo, toliausiai šioje srityje nuėjo Remigijaus Šimašiaus vadovautas Liberalų sąjūdis, kuris pasitelkė išorės partnerius jautrių duomenų apie Vilniaus rinkėjus surinkimui ir susisteminimui: liberalams vilniečių baimes, lūkesčiai ir silpnybės buvo prieinami bene geriausiai. iš kitos pusės yra politiko fenotipas ir gebėjimai. pagrindinė užduotis politinės komunikacijos specialistui – rasti geriausią rinkėjo lūkesčių ir politiko galimybių dermę.

politikas ar užsakovas?

ar pajutote, kad 1as ir 2as variantai – skirtingi? ir didžiausias skirtumas yra politiko kokybė. jeigu pirmu atveju politikas prašo pagalbos atskleisti jo programos privalumus, tai antru atveju politikas prašo sukurti jį lyg privalumą. antroje situacijoje netgi ne iki galo tikslu rašyti „politikas“ – kur kas geriau tiktų „užsakovas“.

kaip taisyklė, „užsakovai“ moka geriau negu politikai – galbūt dėl to, kad jie į rinkimus žiūri kaip į investiciją. jie tiesiog kapitalizuoja progą ir geriausiai sutaria su tais politinės komunikacijos specialistais, kurie juos, „užsakovus“, administruoja lyg bet kokį kitą viešų ryšių projektą.

kaltinimas

todėl jau įprasta kaltinti antro scenarijaus dalyvius, kad šie devalvuoja politiką. bent akademiniuose ratuose skamba priekaištas, kad dėl nuodingo politinės komunikacijos specialistų darbo į savivaldybes, Seimą, Europos Parlamentą patenka kenksmingos asmenybės – o gal ir į Prezidentūrą?

ne paslaptis, kad 70 Seimo narių renkami daugiamandatėje apygardoje. sąrašas, žinoma, reitinguojamas, bet ten politinių konsultantų „magija“ nepalyginamai mažesnė negu renkantis 71 asmenybę vienmandatėje apygardoje. Jeigu patikrinsite praėjusių Seimo rinkimų vienmandatėse rezultatus, pamatysite, kad taip į valdžią pateko specifinės asmenybės.

rinkėjai be atsakomybės?

ir čia yra didžiausias paradoksas: kiekvienai iš išrinktų „ypatingų“ asmenybių buvo alternatyvų. beveik visose vienmandatėse rinkėjai turėjo galimybę betarpiškai pažinti kandidatuojančius politikus. t.y. ne iš žiniasklaidos, ne iš satelitų rekomendacijų, bet akis į akį.

iš patirties sakau, kad tada „tuščios“ asmenybės, politinės komunikacijos darbuotojų sukonstruoti politikai neturi šansų išlaikyti savo kaukių, kuomet juos testuoja nepagirdyti ir nepamaitinti rinkėjai. dirbtiniai politikai anksčiau ar vėliau prašauna grįsdami ne savo poziciją, bet, svarbiausia, žmonės greitai pajaučia jų ketinimų nenuoširdumą. iki skausmo paprasta: tereikia girdėti ir stebėti. kartu velniškai sudėtinga: reikia nepasiduoti pirminiam „myliu-nemyliu“ impulsui, į aplinką ir save joje pasižiūrėti kritiškai.

rinkėjų abejingumas nėra indulgencija politiniams konsultantams. tai, kad elektoratas su ypatingu lengvumu atsiduoda manipuliacijoms, turėtų kelti nerimą kiekvienam komunikacijos specialistui. ir ne vien dėl moralinių priežasčių, bet ir dėl labai pragmatinių: manipuliacijų intensyvinimo strategija susiveda į biudžetus ir eterį, palaipsniui pašalinama intelektinė kokybė. kai kampanijos buhalteris taps svarbesnis už komunikacijos darbuotoją, ką darys pastarieji? ar jiems užteks valios ir gebėjimų atsukti laiką atgal ir pašalinti ilgametės manipuliavimo praktikos padarinius?

5 paveldėtos melagystės

kalendorių išmetėme, pasilinkėjome laimingesnių metų ir pasižadėjome būti geresni. tada baigėsi šampanas, mišrainė įgavo pernelyg savarankišką kvapą ir pasibeldė tikrovė: per naktį mes dideli neužaugome.

iš praėjusių metų atrinkau penkis juodžiausius melus – jie ne šiaip tvyros šalia, bet lydės mus kasdien. gal paveldėtas melagystes įvardinę garsiai būsime joms bent kažkiek atsparesni?

  1. kad draudimais kažkas iš esmės sprendžiama.

draudimai trumpuoju laikotarpiu veikia, ilguoju – ne. kadangi šitas tekstas nėra akademinis ir nuorodų į psichologų/neuropsichofarmakologų tyrimus aš nesudėsiu – turėsite arba pasitikėti manimi, arba patys paieškoti mano poziciją paneigiančių faktų. jeigu rasite sau palankią statistiką, atkreipkite dėmesį į periodą ir kitas priemones, naudotas situacijos kontrolei.

ką draudimai padaro – tai leidžia sukurti iliuziją, kad problema išspręsta. draudimai – bene geriausia terpė sudėtingam, nebūtinai teisingam elgesiui nueiti į šešėlį. elgesys, pasislėpęs nuo baudžiamojo valdžios aparato žvilgsnio, pasiduoda blogiausiam, dažnai kriminaliniam, poveikiui.

taip įsisuka klampinančios melo sau ir kitiems spiralės, iš kurių ištrūkę pamatome, kokia milžiniška žala susikaupė. sužaloti likimai, gilus neteisybės jausmas, imunitetas valstybiniam reguliavimui ir netektos pajamos – bent keturi minusai, kurie atsveria bet kokią trumpalaikio periodo naudą.

žmonių elgesys efektyviausiai formuojamas keičiant socioekonominį kontekstą. atrodo, tai supranta ir Lietuvos akademinis pasaulis, bet vis dar neigia sau ir kitiems meluojantys sprendimų priėmėjai.

  1. kad valdžioje yra profesionalai.

valstybės valdymo profesionalas yra žmogus, kuris turi akademinių ir praktinių valstybės administravimo žinių. „Valstybės administravimas“ reikalauja patikslinimo, ir štai jis: tai teisių, pareigų ir išteklių paskirstymas tam tikram žmonių skaičiui taip, kad būtų efektyviausiai pasiekti numatyti tikslai. kiekvienam, skaitančiam šitą tekstą, rekomenduoju patikrinti jo vienmandatėje išrinkto politiko biografiją: kiek jame profesionalo?

spėjimas be pralaimėjimo – absoliuti dauguma liks nusivylusi. gal sumažinam kartelę nuo „profesionalas“ iki „specialistas“? esu perskaitęs aibę Seimo narių rengtų įstatymų projektų aiškinamųjų raštų. jie parodo, kodėl vienas ar kitas gyvenimo aspektas bus reguliuojamas – kodėl ir kaip. mano neišdildomas įspūdis: gėda. ir netgi jaučiu šiokią tokią piktdžiugą: tie niekingai nekokybiški dokumentai amžiams susieti su jais rengusių parlamentarų pavardėmis ir jie Seimo duomenų bazėse yra visam. anksčiau ar vėliau kažkas vis tiek pakels tuos „darbus“, perskaitys Seimo narių nykius, dažnai ypatingai silpnai argumentuotus raštus – anksčiau ar vėliau gėda pasivys.

galbūt ne viskas yra rašytinis žodis? kalbos, debatai, vieši svarstymai – iš akademinio pasaulio žinau vos vienetus, kurie būtų panašiai nekompetentingi, kaip dominuojanti Seimo narių dauguma. žinau, koks apmaudas apima ir kitus išprususius Lietuvos žmones, girdint parlamentaro pasisakymą, su kuriuo vargu ar būtų išlaikytas mokyklinis Lietuvių kalbos egzaminas.

štai kur didysis melas: valstybės valdymas sukonstruotas taip, kad profesionalai ir specialistai dirbtų Seimo aparate, ministerijose ir įstaigose – jiems kryptį turėtų nurodyti politikai, kurių pareiga – politikuoti.

  1. kad politikuoti yra blogai.

žinoma, kad šitam procesui buvo suteikta neigiama prasmė. „fekalijų smulkinimas“ – nežinau, ar tekstas su tikruoju terminu būtų praleistas, – štai ką dabar reiškia „politikavimas“. o ką jis turėtų reikšti, tai esmines batalijas, kur krypsta visuomenę: į laisvę į suvaržymą; į ką investuojame: skalūnų gavybą ar aukštąsias technologijas; ką skatiname – medienos pramonę ar geriausius Europoje sveikatinimo centrus. šitos ir kitos diskusijos dėl ilgalaikės krypties veda prie sutarimo, kur koncentruosime savo išteklius. nėra politikavimo – lieka vienkartinės akcijos, kurios performatuojamos su kiekvienais rinkimais.

LSDP lyderis Gintautas Paluckas parašė labai taikliai: grąžinkime politiką į politiką. kitaip tariant – pakilkime nuo trumpalaikio, technokratinio požiūrio į ilgalaikio strategavimo lygmenį.

deja, iš 2018 atsinešame kitokią nuotaiką: vieną 4 metų išgyvenimo žaidynių raundą keičia kitas. kol nenustosime meluoti sau ir kitiems, kad politika gali išgyventi vien su technine specifikacija, situacija nesikeis.

  1. kad Lietuvos viešas sektorius yra prioritetas.

prieš identifikuojant melą verta išsklaidyti kelis nesusipratimus. pradėkime nuo pačio viešo sektoriaus suvokimo. jis paremtas logika, kad tam tikras funkcijas yra racionalu vykdyti ne decentralizuotai, konkuruojant, bet valstybės mastu. kai rašau „racionalu“, neturiu mintyje vien tik „pigiau“ – tai apima ir turinio kokybę. štai pavyzdys: privačios gydymo įstaigos savininkas savo verslo sėkmę vertina pagal sąskaitos balansą. žinoma, savininkas įvertina ir paslaugų kokybę, bet, biudžetinių metų pabaigoje, jis visgi ne šypsenas skaičiuoja, o eurus. tuo tarpu valstybinės gydymo įstaigos neturėtų būti vertinamos pagal tai, kiek uždirbo – jų funkcija yra ne biznį daryti, o gydyti piliečius ir, veikiant vieningoje sistemoje, su kitomis įstaigomis rūpintis sveikos rutinos sklaida. nuo šildymo iki švietimo, nuo viešo transporto iki policijos – visur matome valstybinio sektoriaus būtinybę.

ką mąsto valdantieji? finansų ministras mato minimalios valstybės modelį, jam neprieštaravo nei Saulius Skvernelis, nei Ramūnas Karbauskis – niekas iš valdančiųjų neprieštaravo. neapkrausiu jūsų teorinėmis „minimalios valstybės“ ištakomis, bet priminsiu tokio projekto pabaigą – funkcijas, kurių neatlieka valstybė, piliečiams parduoda privatus sektorius.

negarantuoju, kad švietimo sektorius pasmerktas privatizavimui, bet jo optimizavimo epicentre – finansinis aspektas. gydymo įstaigų tinklo atžvilgiu –irgi panašūs ženklai.

rašydamas šitas eilutes dar kartą peržiūrėjau valdančiųjų reformas. galbūt kažką praleidau – netgi mieliau klysčiau negu būčiau teisus, – ar jūs galite rasti kokybinių įrodymų, kad valdantieji nemeluoja ir viešą sektorių laiko savo prioritetu?

  1. kad Lietuvos pranašumas – pigi darbo jėga.

prisimenate džiaugsmą eteriuose, kad atidarytas baldų gamybos cechas, nauja ferma ar skambučių centras? ir „o kodėl tik vienas?“ atodūsį?

melas: pigus staklių operatorius nėra pranašumas. kiekvienu atveju, kai darbo vieta yra vertingesnė už darbuotoją – tai nėra joks pranašumas. tai yra viso labo laikinumas, kol dėl mokestinių, logistinių, plėtros ar aibės kitų priežasčių bus naudingiau perkelti stakles į kitą pasaulio tašką.

melas yra sakyti, kad Lietuvoje įsikūrę laikini paslaugų teikimo centrai yra pergalė. tokia pat „pergalė“ yra pažangiems studentams įsidarbinti kavos virėjais ir pardavėjais – tai tik atima jų mokymosi laiką, beveik niekaip nesisieja su jų studijomis, nukreipia dėmesį ir dažniau atitolina jaunus žmones nuo ilgalaikių jų tikslų.

lygiai taip pat ir nacionaliniu mastu – laikini pinigų srautai duoda reklamines galimybes politikams (prisiminkite, su kokiu azartu karpomos trumpalaikių darbdavių ofisų juostelės!), bet ilgalaikėje valstybės perspektyvoje yra labiau deviacija negu tikrasis kursas.

apgaulė yra nematyti aukštos pridėtinės vertės, sukuriamos Lietuvos mokslo sektorius, sveikatinimo sektorius – dar žalingesnis melas yra neigti neigiamą tendenciją šiose srityse. nutylime apie milžiniškus gėlo vandens išteklius, apie gamtos gydomąją ir rekreacines vertes – nematyti tame intensyvių kapitalizavimo galimybių yra nacionalinio konkurencinio pranašumo sabotažas.

pabaigai

ar šitos saviapgaulės programos – amžinos ir nekintančios? tikrai ne: tereikia pretendentams į oficialias pozicijas užduoti tinkamus klausimus. beje, šiais metais tam turėsime net tris progas: savivaldos, prezidento ir Europos parlamento rinkimus.

kai jums ranką ties kandidatas, paklauskite jo, kokia Lietuvos ilgalaikė perspektyva; kaip jis skirstys piliečių teises, pareigas ir nacionalinius išteklius. į ką jis sutelks investicijas? ir ar kandidato gyvenimo patirtys leidžia tikėti, kad ne brangus komunikacijos specialistas kandidatui surašė prakalbą, bet jo programa yra natūrali asmeninės ir profesinės linijos tąsa.

kumščio prezidentas

dirbo vardan tos Algirdas Mykolas Brazauskas – Žmonių prezidentas, visus vienodai mylėjęs, bet nebūtinai visiems davęs po lygiai. buvo Vilties prezidentas Valdas Adamkus – žinojo, kad „durnas nesupras, o protingas nepadyvys“, bet liko nustebintas durnų/protingų santykiu. tarnavo ir Širdžių prezidentas Rolandas Paksas, savo pralaimėjimu įrodęs, kad ir Lietuva veikia dėmesio ekonomikos amžiuje. savotišką įspaudą paliks Geležinė magnolija Dalia Grybauskaitė – tik neaišku, kiek jis išliks dėl emocinių rūdžių. į darbą pretenduoja naujas personažas – Geležinio kumščio idėją įkūnijantis Saulius Skvernelis.

pravardės ar personažai?

politinė komunikacija sėkmingiausia tada, kada politikas pavirsta nuosekliu personažu – simbolių rinkiniu. simboliai – ne atsitiktiniai, bet atspindintys laikmečio dvasią ir rinkėjų lūkesčius. ir jie ne primesti, bet kyla iš asmenybės vidaus. sėkmingas personažas dėl to ir atrodo natūralus: reklamiškai patraukliai įvynioti jam, kandidatui, įgimtų ypatybių rinkiniai.

ir kai rinkėjas girdi apibendrinimą „Žmonių prezidentas“, jo galvoje atsikuria aibė vaizdinių, išlikusių iš kino, knygų, gyvenimo patirčių. tokias atmintyje įsispaudusias klišes lydi išsaugotos emocinės patirtys: jos sugrįžta vėl išgirdus terminą ar mintyse atkūrus personažą.

personažas poliarizuoja. rėmėjai ir kritikai jį pradeda vertinti vienodai neobjektyviai. personažą palaikantys mato tas savybių kombinacijas, kurias patys vertina ir joms pritaria. jie palaikys politiką ir selektyviai nematys to, ką personažo nepamėgę oponentai vardina kaip klaidas ar trūkumus. ir, atvirkščiai, oponentai negebės matyti nieko vertingo dėl to, kad jau atmetė personažą kaip blogą, nemėgstamą, turintį neigiamą emocinį krūvį.

pavyzdys – Minedas. tai prasto muzikinio skonio apibendrinimas, susidedantis iš žemos kokybės, menkų gebėjimų ir neadekvataus savęs vertinimo. iš personažo „Minedas“ tikimės blogo rezultato ir viskas, ką personažas pagamina – nuo minčių iki veiksmų – vertinama iš anksto neigiamai. „Politikos Minedas“ Algirdas Paleckis ar „Abonentas“ Artūras Zuokas – perskaičius šituos apibendrinimus galėjo aplankyti „viskas aišku“ jausmas: lyg tiksliai žinotumėte, kokių veiksmų ir kalbų tikėtis iš minėtų personažų, netgi jų kalbėjimo toną nujaučiate.

plieninė magnolija vs. Geležinis kumštis?

„Plieninė magnolija“ – paradoksas. magnolija yra itin lepus augalas, gležnas ir pažeidžiamas. ar tokiai būsenai gali būti didesnė priešingybė, negu plienas? geležinio kumščio atžvilgiu tokios dviprasmybės nėra: visaip kaip kietas veikėjas!

gal pastebite eskalaciją? jeigu „Plieno magnolija“ liudija griežtumą ir tvirtumą tai „Geležinis kumštis“ yra dar intensyvesnis. kumštis – suspaustas jėgos vienetas – yra tiesioginė agresijos, fizinės jėgos užuomina, visai nesubtilus grasinimas. magnolija valdo griežtumu, reiklumu ir disciplina. kumštis – irgi, bet prievartos elementas ne šiaip jaučiasi – jis yra labai svarbus.

kaip gniaužėsi kumštis?

„mes turime schematiką, nuo ko tai prasidėjo. tai yra noras sukelti tokį chaosą, iš kitos pusės, galiu pasakyti – tai, kas yra daroma, yra nuoseklus planas. pagal tą nutekintą planą ir schemą konservatoriai valdžios nuvertimą nuosekliai vykdo“, – gruodžio pradžioje sakė premjeras S. Skvernelis. taip buvo identifikuotas priešas.

priešo veikimo schema irgi buvo nupaišyta, ji vis dar prieinama paspaudus čia. įrankio tikslas – įgalinti rėmėjus kaip galima geriau palaikyti premjerą kritikos akivaizdoje.

nepamirštame kad S. Skvernelis dirbo policijoje. ilgametis pareigūnas, vėliau sistemos vadovas buvusių kolegų tarpe vis dar turi gerus ryšius ir gausų rėmėjų būrį. pridėkite ir oficialias regalijas: premjeras tikrai gali paskelbti pavojų ir pradėti kovą su juo.

ką jis ir padarė: Valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, karinė žvalgyba buvo paprašyta įvertinti situaciją valstybėje. idealiu atveju turėtų būti atrasti įrodymai, kad dabartinei Vyriausybei ir LVŽS arba bent jau S. Skverneliui skirta kritika – tai priešų interesas susilpninti Lietuvą.

blogiausiu atveju? Pačiu blogiausiu atveju A. Paleckis ir buvęs „Jedinstvo“ lyderis jau sulaikyti. smūgis priešams geležiniu kumščiu jau suduotas.

atrasti įrodymus?

šitą pratimą daro patikėję melu vardan didesnio gėrio. „baltas melas“, – sako įtikėję savo teisumu, matantys kitų klaidas ir, svarbiausia, esantys tikri dėl skirtumo tarp savo teisingų ir kitų smerktinų paskatų.

nenustebčiau, jeigu dabar S. Skvernelis jaučiasi visas kalėdinis ir stebuklingas: galbūt pavyks pradėti teisminį procesą prieš TS-LKD ar bent jau reikšmingai sumažinti konservatorių elektoratą? medaliams vietos ar užteks: kelių postų ir vienos dotacijos užteko persivilioti buvusius LSDP vadus – o jeigu dar pavyks kompromituoti konservatorius?

ir reikalingus įrodymus atrasti yra lengviau, kai taikinyje tokia organizacija kaip konservatoriai. lyg koncentruotas korumpuotų komunistų atspindys, jie per keliasdešimt metų irgi sukaupė tragiškų blogos vadybos ir užgožiančio egoizmo istorijų.

kumštis ar špyga?

sutikite, kombinacijos panašios. rezultatas kažkuria prasme – irgi: konfliktas. kai politinio personažo epicentre – konflikto eskalavimas, gero tikėtis sunku. „priešai puola“ specifika: tokios mobilizacijos sąlygomis nebereikia jokių strateginių, ilgalaikių planų, viskas apsiriboja išgyvenimu. nereikia skaičiavimų ir projektų: priešai už vartų!

visgi nesvarbu, ką gniaužiate, kumštį ar špygą: priešai jau seniai viduje; ir jie tuos vartus pastatė.

apie civilių problemas ir karines investicijas

ar prisimenate, kaip partijos pasirašinėjo susitarimą dėl pastovaus karinių išlaidų didinimo? „URA-patriotai“ sakė, kad tai yra receptas Lietuvai. tik Lietuvos socialdemokratų partija ir jos pirmininkas Gintautas Paluckas laikėsi pozicijos, kad karinių išlaidų didinimas nėra panacėja. šoviniai ir geležys yra gerai, bet kai paradai baigiasi, kas lieka?

nurimus šventiniams fejerverkams pasirodė, kad investicijos į gynybą negali užmaskuoti švietimo, sveikatos apsaugos sistemų griuvėsių; viešų paslaugų žemos kokybės ir dar eilės nacionalinių grėsmių.

šiomis dienomis vykusiame ginkluotės parade matėme naujus karo įrankius: žvangūs ir blizgūs. tik kaip juos panaudoti kovai su Švietimo ir mokslo ministerijos patalpose miegančiais mokytojais? kokiais ginklais bus įveiktas medikų sąjūdis?

galbūt negirdėjote, kad švietimo profsąjungos ir atskiri politikai svarsto apie „Nacionalinį susitarimą“ dėl pedagogų atlyginimų. suprask, partijos turėtų susitarti, kiek reikšmingas švietimas. tada beliks susitarti dėl sveikatos apsaugos, energetikos, žemės ūkio, miškų kirtimo, žaliosios politikos, eksporto skatinimo – kitaip sakant, susitarti dėl visko.

tai stebina: juk prieš rinkimus vyksta išsamūs debatai, rengiamos programos, o vyriausybės maketuoja ilgalaikius, strateginius dokumentus. lyg pastatę pastatą pradėtume svarstyti kiek reikia langų – kvaila situacija, švelniai pasakius. tarsi gyvenimo naujokai nustembame, kad grožio konkurse mūsų pasirinkti favoritai veikia trumpalaikiais epizodais. ar tikrai galėjome tikėtis kitko, jeigu rinkomės vedini labiau keršto negu pagarbos sau; rinkomės ne strategiją ir ilgalaikį scenarijų, bet reikalingas, tačiau padrikas ir vienkartines tramdomąsias akcijas.

visgi šitos nuolatinės problemos yra menkas rūpestis: pagaliau atskiros grupės pripažino sau, kad valstybei reikia strategijos, kuri: 1) neapsiribotų viena ministerija, o apimtų visą situaciją, nepriklausomai nuo jos „gylio“; 2) neapsiribotų viena kadencija, vienu biudžetu; 3) būtų vertinama ne kaip išlaidos, kurias patiria valstybė, bet kaip investicijos, kuriomis visuomenė kuria save.

taigi, švietimo „bėda“. Ji nepasibaigia ties mokytojų alga, o apima daug daugiau: finansavimas, švietimo turinys, logopedai ir psichologai, pilietinis ugdymas – esu tikras, kad net iš dangaus nukritę pinigai nebūtų sprendimas tol, kol neapsispręsta dėl instituto padėties visuomenėje ir valstybėje, jo strateginių užduočių.

todėl su viltimi žiūriu į kad ir pavienius, bet vis dažnesnius „praregėjimus“. prastai veikiančios sistemos sulipdytos ne per dieną, korumpuotos mąstysenos ir bejėgiškumo esame mokomi be pertraukų – reikia laiko pasikeisti patiems ir pakeisti aplinką.

S. Skvernelis tada atsistatydino. kuom L. Kukuraitis geresnis?

prieš trejus metus, lapkričio 20ą Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis premjerui įteikė atsistatydinimo pareiškimą. vienas tokio sprendimo motyvų – iš policijos komisariato pabėgusio ir ginklą pavogusio narkomano gaudynių istorija: joje nesėkmingai sudalyvavo nuo patrulių iki policijos vadovų.

ką tuomet sakė S. Skvernelis? Sakė, kad taip elgiasi „vardan visuomenės intereso ir stabilumo mūsų šalyje“, ir kad „politinės kultūros lygis ar partiniai interesai neturi sugriauti piliečių pasitikėjimo valstybe, ginančia savo žmonių interesus“.

visada malonu matyti žmogų, kuris sugeba savo egoizmą pažaboti didesnio tikslo vardan. ir tauta įvertino: formaliai netekęs posto, S. Skvernelis ne tik kad išlaikė rinkėjų pasitikėjimą, bet savo reitingus ilguoju periodu sustiprino iki realių prezidentinių ambicijų.

praėjo trys metai ir turime panašiai „karštą“ situaciją – vaiko teisių apsaugos taikymo skandalus. nežinau oficialios statistikos, kiek kartų pritaikyta apsauga pavirto teisiniais procesais, kuriuos valstybė vėliau pralaimėjo. ir tikrai nežinau faktinių aplinkybių, nesiimsiu vertinti, kokiu atveju valstybė, įsikišdama į šeimos gyvenimą, elgėsi teisingai ir teisėtai.

nepaisant to, yra gerokai aiškesnių punktų. pirmiausia, tai faktas, kad Seime priimtas Vaiko teisių apsaugą reguliuojantis įstatymas – pažangus. ne taip dažnai pasitaiko, kad teisės aktas žvelgia į visuomenės raidą, įvertina perspektyvas – labiau esame įpratę prie šią, jeigu ne vakarykščią dieną reguliuojančių teisės aktų.

ne taip dažnai už įstatymą balsuojama vieningai. naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas priimtas šimtui Seimo narių balsavus „už“ ir vienintelei Aušrai Maldeikienei susilaikius.

viešoje erdvėje išlikusi A. Maldeikienės kritika nukreipta į įstatymo įgyvendinimą. ji taikliai atpažino, kad įstatymo įgyvendinimui nepasiruošta. nuo socialinių darbuotojų ir akivaizdaus finansavimo trūkumo iki pasenusių ar atvirai ydingų elgesio protokolų: „tragedijos savaime neišnyksta nuo to, kad atsirado įstatymas“.

įstatymas atskirtas nuo įgyvendinimo? galioja tokia schema: Seimas parengia teisės aktą, o Vyriausybė pasirūpina jo įgyvendinimu. kuo labiau vienalytis Seimas ir Vyriausybė, tuo sklandžiau sutariama dėl įstatymo ir jo įgyvendinimo schemos. ši kadencija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos monopolis – ir yra tokioje padėtyje, kuomet tikimasi darnaus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių bendradarbiavimo.

bet praktika pasirodė priešinga. nors Seimas priėmė ambicingą įstatymą, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis nesugebėjo sukurti veikiančios sistemos.

tokie lopai, kuriuos paskubomis siūlo (pavyzdžiui, filmavimo kameromis padabinti socialiniai darbuotojai) ministras L. Kukuraitis ne tik nesprendžia problemos, bet pretenduoja dar labiau kaitinti aistras.

taip, teisingai perskaitėte: vis dar ministras Linas Kukuraitis. nors būtent jo rankose buvo įgyvendinimas, jis atsakomybės vengia atkakliai. maksimaliai sumažino savo buvimą viešoje erdvėje ir lyg politikos pirmokas ar pažangus išsisukinėtojas vengia būti siejamas su šita nesėkme.

mažų mažiausia tai nėra garbingas elgesys – bent jau tikrai ne toks, kokio tikėtumeisi iš padorumą ir kitus malonius žodžius sau priskyrusio aktyvaus tikinčiojo. nusimetęs atsakomybę, kuri ateina kartu su jo, ministro, pareigomis, L. Kukuraitis, matyt, mėgaujasi visuomenės kivirčais ir nepagrįstais kaltinimais visam Seimui dėl nekokybiško įstatymo.

aš sunkiai įsivaizduoju, kokią dar klaidą turėtų padaryti ministras, kad pasitrauktų ir be pareikalavimo. tragiškai (ne)įgyvendintas įstatymas, nesantaika visuomenei ir grasinimai susidoroti su įstatymo viena iš autorių – L. Kukuriačiui tai nėra pagrindas atsistatydinti.

vėl priminsiu 2015 metus: priešingai negu dabartinėje situacijoje, S. Skvernelis asmeniškai buvo bejėgis, bet prisiėmė atsakomybę už savo sistemą. šįkart L. Kukuraitis yra asmeniškai atsakingas ir turėjo visus svertus pakeisti situaciją – deja, asmeninės atsakomybės vengia kaip tik įmanydamas.

įprastai blogose situacijose ieškau gerosios pamokos. kritinėje padėtyje atsidūrusiems padedu surasti augimo momentą, perspektyvią trajektoriją. ir tokia yra, tik ne L. Kukuraičiui, bet mums, rinkėjams: kitą kartą iš partijos, kurią remiame, pareikalaukime bent preliminaraus ministrų sąrašo – apie programą jau nekalbu. galbūt iš anksto matydami profesionalumo imitacijas galėsime geriau joms atsispirti?

blogo Šimašiaus geros pamokos

jeigu pastarosiomis dienomis neįsijungėte LRT, nematėte „nekokio vaizdelio“ – kaip nacionalinio transliuotojo eteryje kadenciją baigiantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius tapatino save su liberalizmu ir balino savo reputaciją.

yra ką balinti: kai organizacijai „Liberalų sąjūdis“ pirmininkavo tas pats R. Šimašius, jo artimas ratas įsivėlė į korupcijos, kyšininkavimo, įstatymų rengimo konkretaus UAB’o naudai skandalus. Eligijus Masiulis buvo pagautas su „paskola“ iš MG Baltic koncerno, Šarūnas Gustainis ir Gintaras Steponavičius jau pašalinti iš aktyvios politikos už valstybės ir visuomenės interesams priešingus darbus.

visgi R. Šimašius iš visuomeninės veiklos nesitraukia – tiesiog keičia formatą. tačiau naujas juridinis darinys ar sena kontora neturi jokios reikšmės: bėda ne toli gražu nesibaigia su E. Masiuliu, Š. Gustainiu ar G. Steponavičiumi.

galbūt dauguma spėjo pamiršti, kad minėta machinatorių trijulė nuolat supo tuometinį pirmininką R. Šimašių. tai nebuvo atsitiktinė kompanija, o bendražygiai, kurie kartu „paėmė valdžią“. netikite manimi? jokių problemų – paieškokite šių pavardžių ir vaizduose pamatysite juos kartu. pasižiūrėkite į jų kūno kalbą – taip atrodo savų ketveriukė.

ir kuomet trys iš ketveriukės pradėjo matuotis įtariamųjų, o vėliau ir teisiamųjų etiketes, R. Šimašius įjungė durniaus rėžimą. kas, jeigu ne padorumo deficitas, leidžia buvusiam partijos pirmininkui aiškinti nieko nežinojus apie jo artimiausių kolegų veiklas partijos vardu?

ar yra šansas, kad nežinojo? bet kuris, susipažinęs su partijų veikla iš vidaus, jums patvirtins: tai nėra įmanoma. pernelyg daug informacijos kasdien absorbuoja partijos vadovybė, o sprendimų dėl pozicijos priėmimas partijos pirmininko už borto tikrai nepalieka.

tai ne pirmas purvinas R. Šimašiaus epizodas – rinkimų komunikacijos specialistams net liūdno juoko nekelia R. Šimašiaus teiginiai apie partijos finansus 2012 m. Seimo rinkimuose ir panaudotas rinkimines technologijas 2015 m. savivaldos rinkimuose. tie, kurie susidūrę su rinkimų reklama ir komunikacija, neturėtų užmiršti, kaip reikšmingai skyrėsi liberalų eterio kiekis ir suma, deklaruota už eterio pirkimą – neįsivaizduoju, kaip tai galėjo nutikti be R. Šimašiaus palaiminimo.

kaip gūdžiais Algirdo Mykolo Brazausko laikais, partijos vadas lipa iš purvo ir apsimeta esąs švarus. „kalta aplinka“ – tai jau kito prezidento, Rolando Pakso, linija, kuria jis mėgino atskirti save nuo dar labiau pažeidžiamų aplinkinių. R. Šimašius apjungia abi praktikas ir tai daro ypatingai įžūliai: „liberalų idėjai reikia išlįsti iš apkasų ir eiti į priekį“.

kai papasakoju savo vakariečiams kolegoms apie šią situaciją, jie mano, kad perdedu. tenka parodyti ištisą antologiją R. Šimašiaus tema – jie iš naujo paleidžia Google vertėją ir amerikietiškai mandagiai, bet akivaizdžiai nejaukiai šypsosi. papasakojau situaciją ir kolegoms iš Ukrainos – jiems straipsnių rodyti nereikėjo, dukart tikslinti detalių taip pat. „kaip ir pas mus“, – sakė ukrainiečiai.

nuoširdžiai: neįsivaizduoju, kaip R. Šimašius aplink save vis dar buria žmones. kita vertus, aš pats buvau patikėjęs, kad Artūras Zuokas gali pasikeisti. bet įrodymas po įrodymo ir mano pasitikėjimo kreditas išseko – kaip aš norėčiau, kad dabar R. Šimašių supantys irgi turėtų limitą savo pasitikėjimo kreditui.

neužmirštu ir labai žmogiškos savybės norėti apginti puolamą personą – o R. Šimašiui kritikos negaili ir savi, ir oponentai. bet globėjiškas instinktas ištiesti ranką neturėtų paneigti mūsų savisaugos instinkto; noras pasitikėti neturėtų užgožti kritinio mąstymo. ir auksiniai antrieji bei tretieji šansai neturėtų būti sueikvojami tiems, kurie sąmoningai vengia atsakomybės už savo pirmines klaidas.

privačiai – despotas, viešai – demokratas?

premjeras Saulius Skvernelis pateko į nepavydėtiną situaciją: žinoma, kad pasitarimo metu Vyriausybėje jis buvo daugiau negu kritiškas žiniasklaidos atžvilgiu – ir pasisakymas buvo užfiksuotas. sklinda gandai, kad S. Skvernelis kritikavo žiniasklaidos objektyvumo stoką ir kaltino įvykius nušviečiant taip, kaip naudinga žiniasklaidos savininkams. pasakojama, kad premjeras iš žiniasklaidos socialinės funkcijos vykdymo nesitiki – todėl ir į žiniasklaidos verslo laisvę žiūri skeptiškai.

tai nėra nauja pozicija. žiniasklaidos priemonių redakcijos tikrai priklauso verslo subjektams, kurie iš žiniasklaidos nori uždirbti. vieni uždirba per reklamos pardavimus, kiti savininkai uždirba panaudodami viešumą kaip spaudimo ir įtakos įrankį.

pozicija „žiniasklaida yra tik verslas“ nenauja Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. ji buvo centrinė atremiant pačias įvairiausias kritikas. Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės santykiai, Agro korporacijų (ne)mokėti mokesčiai, alkoholio prekybos niuansai, mokesčių pertvarkos – kai tik R. Karbauskis ir LVŽS pritrūkdavo argumentų, jie visada sakydavo, kad savų egoistinių motyvų turinti žiniasklaida juos puola.

žinant tai – kritišką LVŽS požiūrį, įrodytas žiniasklaidos praktikos ydas, verslo atkaklumą kapitalizuojant galimybes, žmogiškas silpnybes – S. Skvernelio išsakytas neigiamas požiūris į žiniasklaidą nestebina. paskutinė vieša kritika žiniasklaidai, kurios metu premjeras rėžė, kad galėtų pakartoti kiekvieną įraše nuskambėjusį, bet ištrintą žodį, atrodo kaip logiška ir natūrali pozicija tam, kuris galvoja jėgos ir pavaldumo algoritmais.

ties tuo galėtume ir baigti, jeigu premjeras nebūtų tiek daug laiko prisistatinėjęs kaip žodžio laisvės fanas. kolegos, kurių rankas premjeras spaudė ir dosniai gyrė žiniasklaidos svarbą demokratinei Lietuvai, sako, kad premjeras jų nenustebino: privačiai yra labai spalvingai pasisakęs apie laisvą žodį ir visuomenę.

bent jau politikoje galiodavo taisyklė „sakyk, ką galvoji, galvok, ką sakai“ – ji primindavo politikams būti sąžiningiems su savimi ir rinkėjais, kartu apsaugodavo nuo tiesioginės pasąmonės srauto transliacijos. S. Skvernelis nei pirmas, nei paskutinis, kuris šitą taisyklę pritaikyti užmiršo.

taip iš tikrųjų buvo galima pateisinti S. Skvernelio dviveidystę. iš išskaičiavimo demokratiška, žiniasklaidai draugiška pozicija ir nuoširdus noras gyventi be iš anksto nesuderintų klausimų.

visgi premjeras žengė ypatingą žingsnį: sunaikino vyriausybės posėdžių įrašus. visus!

geroji žinia – S. Skvernelis išsprendė vidinį konfliktą. jis nebeapsimetinėja laisvo žodžio fanu ir demokratijos imitacija nebeužsiiminėja. minus viena kaukė visada yra gera žinia – sveika premjero psichika irgi.

ar yra blogoji žinia? grėsmė demokratijai? žodžio laisvė? piliečio teisė žinoti? nepasinaudosiu proga dramatizuoti, nes žinau, kad absoliuti dauguma piliečių ne tik įrašų nežiūrėdavo, bet ir tiesioginės transliacijos nėra matę. galimybės, kuria niekada nesinaudojai, atėmimas iš esmės neskauda?

neskauda, nebent  galvojate, kad tik mums, ne kažkam kitam yra valia nuspręsti, kaip ir kokiu formatu praktikuojame savo teises, įskaitant ir teisę žinoti. arba jeigu matote, kad valdžios skaidrumo principas nepriklauso nuo nuotaikos ir partinio bilieto.

jeigu taip, tada situacija turėtų jus neraminti. linkiu šito nerimo nepamiršti iki kitų metų kovą vyksiančių savivaldos rinkimų, o jeigu pavyks, iki gegužės mėnesio Respublikos prezidento rinkimų.

o šįkart konservatoriai – teisūs

konservatoriai šoka ritualinį šokį: Lietuva pavojuje, todėl reikia dar daugiau investuoti į šalies gynybą. ir šįkart jie yra teisūs: Lietuva iš tikrųjų yra grėsmių akivaizdoje – išorinių ir vidinių. nėra pasiteisinimo, kodėl turėtume į savo likimą ir ilgalaikę krašto perspektyvą žiūrėti pro pirštus – skirkime laiko grėsmėms ir galimam jų neutralizavimui aptarti.

taip jau sutapo, kad konservatoriai akcentuoja išorės grėsmę – Rusiją. ir niekas negali sakyti, kad visai be pagrindo: Rusijos užsienio politika yra labai aktyvi ir agresyvi. mūsų kaimynė nepraleidžia progų pasinaudoti kitų šalių silpnybėmis ar jų problemomis savo naudai. mano asmenine nuomone ir mano žiniomis, Kremlius nevengia būti tokių problemiškų situacijų katalizatorius.

jeigu norite Kremlių, kaip rizikos faktorių, įvertinti objektyviai, teks perprasti jo veiksmų motyvus, jo tikslą. turiu rimtų abejonių, kiek mums, lietuviams, tai pavyksta: esame ir per arti ugnies, ir jau stipriai apdegę. todėl dažnai apsiribojame intuityviu atsakymu, kad tikslas – geografinė ekspansija. visgi aš labiau pritariu tiems, kurie Rusijos užsienio politikos vingius laiko šalies vidaus politikos įrankiu: tai nukreipti dėmesį, tai sukurti reikalingą kontekstą, tai generuoti rinkas.

pripažinę, kad iki galo nesuvokiame agresoriaus motyvų, paliekame klaustuką ir labiau remiamės tuo, ką žinome: Rusijos užsienio politika ir žvalgyba pasidaro ypač aktyvi vidinių problemų krečiamose valstybėse. mano vertinimu, ryšys netgi labai akivaizdus: juo silpnesnė visuomenė ir valstybė, tuo lengvesnis taikinys ji yra. nepriklausomai nuo veiksmo – uzurpacija ar įtaka per atstovus – Rusija, kaip ir bet kuris kitas įžvalgus strategas, spaudimą nutaiko į lengviausiai pažeidžiamas grandis.

tęskime Lietuvos grėsmių analizę – nuo išorinės, Rusija apibendrinamos, pereikime prie vidinių karštųjų taškų.

yra sąvoka „grėsmė nacionaliniam saugumui“. ją sutiksite Valstybės saugumo departamento ataskaitose, ji galvoje turėjo skambėti nuo pat pirmosios pastraipos. VSD ataskaitose „grėsmė nacionaliniam saugumui“ supaprastinta iki karinio saugumo. tokia praktika buvo dominuojanti Šaltojo karo metais ir, kaip matome, kai kuriose institucijose galioja iki šiol.

tiesa, galioja ne visose. nuo žymiausių pasaulio universitetų iki Jungtinių Tautų – teoretikai ir praktikai sutinka, kad „nacionalinio saugumo“ sąvoka apima gerokai plačiau negu karines grėsmes. jei vieni į apibrėžimą įtraukia potvynius ir uraganus, o kiti – ne, tai dauguma prie grėsmių nacionaliniam saugumui priskiria visuomenės demografines problemas, socialinius ir skurdo lūžius, etninę nesantaiką. tyčia nerašau konkretaus apibrėžimo, nes absoliučiai visi akademikai kartoja, jog sąvokos apimtis yra plati ir dinamiška.

taip, Lietuvos saugumui žemės drebėjimas nėra grėsmė, bet kaip jums: ekologinis pavojus dėl branduolinio incidento Baltarusijoje? atskirus ekonomikos sektorius paralyžiuojanti emigracija? radikalus visuomenės senėjimas? mentalitetą paralyžiuojantis sisteminis nepriteklius? ilgalaikius asmeninius ir vėliau nacionalinius įsiskolinimus katalizuojantis 40 proc. ir didesnis skurdo lygis? švietimo sistema, konkurencinga tik su trečiosiomis pasaulio valstybėmis? e-sveikatos sistema, kurioje visų pacientų duomenys yra prieinami vos vidutinių gebėjimų programišiui?

ar galime šitas grėsmes sugrupuoti pagal tikimybę? nepretenduoju į ekspertizę – esu viso labo geriau nei vidutiniškai informuotas pilietis, – bet manau, kad išvardintos grėsmės yra peržengusios 50 proc. tikimybės ribą. t.y. dėmesio joms atidėliojimas yra pavojus ilgalaikiams tautos interesams. bet ginčus (net ne diskusijas!) girdime tik dėl karinio saugumo finansavimo.

iš tikrųjų: nupirkai daugiau ginklų – pamylėjai tėvynę. visi mato ir yra proga paploti. tuo tarpu prakalbai apie ilgalaikę skurdo mažinimo programą ir žinai, kad, sėkmės atveju, aplodismentai pasigirs po dešimtmečio – o ką jeigu kitai, nei tavo, partijai?

žinoma, negalime atmesti prezidentės komentaro, kad gynybą ir socialines reikmes priešinančios politinės jėgos elgiasi „negražiai ir neatsakingai“. kaip suprantu, Dalios Grybauskaitės pozicija – ne arba/arba, bet ir/ir. kas yra sąžininga: įgyvendinome NATO 2 proc. nuo BVP gynybos finansavimo standartą – adekvatų dėmesį skiriame kitoms sritims.

adekvatų dėmesį – skaitytojau, tikiuosi, neužmiršai reakcijų į medikų atlyginimų didinimą? tą „atjaučiame, bet neįmanoma“ polemiką atsimename? kurgi tuo metu buvo balanso politikos advokatai?

yra teigiančių, kad visa diskusija neturi prasmės, nes iki 2020 skirti 2,5 proc. BVP gynybos finansavimui – smulkmė: vos 0,5 proc. per dvejus metus. procentai – į eurus: 0,5 proc. nuo 42 mlrd. (tiek sveria mūsų BVP) yra 210 mln. eurų.

galbūt kažkam trūksta fantazijos, kaip už tuos pinigus sustiprinti lietuvių bendruomenę ir investicija į ginklus atrodo vienintelė išeitis – galiu suprasti tokį mąstymą, bet ar ne mūsų visų naudai yra bent jau apsvarstyti alternatyvas? žudymo įrankiai yra įspūdinga, bet jei istorija mus ko nors ir moko, tai yra kad nuo jų visuomenės pasibaigia, tikrai ne prasideda.