apie kitų klaidas.

politinė korupcija: gynybos argumentai

nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo įkarštyje tie, į kuriuos buvo nukreiptas pats tyrimas, kalbėjo, kad procesas pažeidžia jų teises tiek, kad Lietuvos laukia tarptautinė gėda, o jų – kompensacijos.

bene populiariausia mantra – „mane gali teisti tik teismas“. ir tikrai taip – nuosprendį, kurį galima įvykdyti jėga, paskelbia teismas. joks Seimo komitetas negali nusiųsti policininko at(si)imti pavogtą vištą ar pasodinti žuliko į kalėjimą.

dar daugiau: įtariamieji sako, kad Seime nėra nieko ir nė vieno, kas galėtų nuspręsti korupcija ar ne, apgaulė ar ne, atstovauti valstybės ar privatūs interesai. kadangi Seimas jau nuteisė, teismas savo darbo padaryti objektyviai ir nešališkai negalės, todėl du nuteisimai yra lygu vienam „nekaltas dėl proceso pažeidimų“.

iš tiesų Konstitucijoje parašyta: teisingumą vykdo tik teismai. ką tai reiškia? kad jeigu esi nuskriaustas ir nori, kad skriauda būtų atitaisyta, gauni teismo verdiktą kurį valstybė tavo naudai įvykdo – ir tada žinai, kad tavo ir niekadėjo atžvilgiu buvo įvykdytas teisingumas. taigi, dalys yra trys: skriaudos oficialus pripažinimas, teisybę atstatantis sprendimas ir galimybė tą sprendimą įgyvendinti per prievartą. du iš trijų elementų iš tikrųjų priklauso teismui: teisybės atstatymas ir prievartinis įgyvendinimas. tačiau skriaudą konstatuoti galima ir be teismo.

tam, kad suprastume, jog netekome pinigų, nereikia teismo: ir patys mokame skaičiuoti. teismo nereikia ir tam, kad suprastume kaip „kišeninis ministras“ kenkia valstybei. be teismo nutarties galime užtikrintai pasakyti, ar didelį kapitalą sukaupusio verslo strategija atitinka valstybės interesus.

taigi suprasti, kas ir kodėl vyko, galime ir be teismo dalyvavimo. tikėtis atpildo be teismo – ne.

tuo tarpu Eugenijus Gentvilas sako, kad atpildo vienaip ar kitaip nebus, nes klaidingos ne tik NSGK interpretacijos, bet ir informacija, kuria paremtas tyrimas. ir jis meta grėsmingą kaltinimą: NSGK netyrė Valstybės saugumo departamento pateiktų duomenų tikrumo.

aš tikiuosi, NSGK nariai gavo reikalingus patvirtinimus, kad jie dirba su originalia informacija: ne tik skaitė pokalbių išklotines, bet ir girdėjo pačius įrašus, o VSD tų įrašų patikimumą įrodė. visą tai laikau reikalingu net darydamas prielaidą, kad VSD neklastoja dokumentų. suprantama, teisme kaltinamieji galės užsakyti nepriklausomą ekspertizę, bet jau dabar didesnis dėmesį skiria ne abejotinų kontaktų neigimui, bet tų kontaktų interpretavimui.

visgi keisčiausias NSGK išvadas kritikuojantis argumentas prasideda žodžiais „o kodėl netirta X, Y ar Z kontoros įtaka?“. jeigu ir jus stebina toks darželio lygio „Petriukas sriubos nevalgė, kodėl turiu valgyti aš?“ požiūris, žinokite štai ką: taip kalba situacijos ir savęs joje nevaldantis žmogus. nesusitvarkantis su stresu ir desperatiškai ieškantis kam deleguoti kaltę žmogus. tokių argumentų tiradas girdėdavau per Lino Karaliaus ir Aleksandr Sacharuk liudijimus: spektras apėmė nuo „kiti tokie patys“ iki „o kiti – dar blogesni“ – abiem atvejais esminė dalis buvo „kiti“. Jeigu į šitokio tipo argumentus gerai įsiklausysite, išgirsite, kad jais kaltė pripažįstama – tik kaltųjų ar kaltesnių spektras plečiamas. kaip sakoma, „solidarumo tarp vagių nėra“.

sukritikavęs NSGK taikinių gynybą noriu pabrėžti, kad jų teisė būti išklausytiems yra pamatinė. kol kas jie samdosi agentūras, platina atsišaukimus ir labiau už viską rūpinasi savo įvaizdžiu – ir tai jų teisė į politinius procesus atsakyti demagogija. visgi visų labui tikiuosi, kad politinį procesą pakeis teisminis – atrodo, kol kas mes, visuomenė, nesuprantame, kad balsai ir pinigai paskutine instancija padaro būtent mus.

Sąjūdžio 30-mečio vainikas: ne gedulo, bet laurų

Vladimiras Laučius laidoja Sąjūdį: „išėjo demokratinė santvarka, suręsta ne ant pamatų (politinių, ką ir kalbėt apie intelektinius), o ant smėlio. ant ūkininkavimo ir administravimo be tikros politinės klasės, politinės vizijos ir tikėjimo. ant godumo ir konformizmo, savanaudiškumo ir grupinių interesų“. noriu prigesinti V. Laučiaus uždegtas gedulo žvakutes pasiūlydamas į situaciją žvelgti kitaip.

ką pirmiausia noriu padaryti, tai nuimti misticizmą nuo sąvokos „valstybė“. pamėginkite į valstybę žiūrėti lyg į … laiko persukimą pavasarį ir rudenį – kaip į mūsų tarpusavio susitarimą. lengva užsimiršti, kai su pasu gimsti ir miršti – valstybė lyg oda, nuolatos esanti ir be tavo pastangų. ar tikrai? juk valstybė yra susitarimas, teritorijoje gyvenančių apsisprendimas savo naudai dalį laisvės ir kapitalo sudėti į bendrą katilą; mokėti to katilo administratoriams už tai, kad jie efektyviausiai įmanomai teiktų viešas paslaugas: švietimą, saugumą, gydymą, susisiekimą.

ir nors Lietuvoje niekaip nereikia patvirtinti, kad sutinki prisijungti prie valstybės, mokėdamas mokesčius tu kaskart pratęsi kontraktą; priimdamas viešas paslaugas pratęsi savo įsipareigojimus; atsisakydamas pilietybės kontraktą nutrauki.

toks požiūris valstybę leidžia matuoti ne vyčiais, bet kur kas objektyvesniais parametrais, pavyzdžiui, per piliečio gyvenimo kokybės prizmę.

antras elementas, kuriuo siūlau suabejoti, yra „tikros politinės klasės“ poreikis. jeigu teisingai suprantu V. Laučių ir kitus, kalbančius apie „politinę klasę“, jie žmogų-politiką konstruoja iš kelių dalių: vertybinės-filosofinės ir funkcinės. dėl pastarosios diskusijoms daug erdvės nėra: kalbame apie gebėjimus administruoti dalį mūsų laisvių; priskirti mums pareigas; skirstyti per mokesčius į bendrą katilą sunešamą kapitalą. moralinė funkcijų atlikimo pusė – tai ir yra vertybinis-filosofinis žmogaus-politiko aspektas. valstybė, kurioje galioja stipresniojo teisė? valstybė, kurioje visiems pagal poreikį? o gal valstybė, kurios tikslas – maksimizuoti kiekvieno galimybes? variantų yra daug ir visi yra bent kažkiek prognozuojami. beje, kuo toliau, tuo labiau prognozuojami: kuriamos vis tikslesnės formulės, leidžiančios įvertinti piliečių elgseną (įprastas terminas būtų vartotojų psichologija). sparčiai artėjame prie to momento, kada valstybė ir skirtingos jos versijos bus iš tikrųjų palyginamos: turėsime galimybę įvertinti, kaip kinta visuomenės gyvenimo kokybė pasirinkus vieną ar kitą teisių/pareigų/kapitalo skirstymo modelį vidutiniu ir ilgalaikiu periodu.

iš dalies aptariau ir trečią elementą – „politinę viziją“. rudens pabaigoje su kolegomis rengdami politinės komunikacijos strategiją vienam iš ryškesnių Lietuvos politikų daug dėmesio skyrėme vizijai. tik vietoje šamanizmo seanso mes darėme sąžiningą auditą: kokios silpnybės? kokios stiprybės? kaip jas šalinti/stiprinti vidutiniu periodu kintančioje konkurencinėje aplinkoje? nežinau, kaip V. Laučius vertina strategiją „Lietuva 2030“, kokia jo nuomone apie Lietuvą kaip Drąsiųjų šalį su Gintarine širdimi. mane asmeniškai šitos pozicijos nuoširdžiai liūdina būtent dėl šamanizmo gausos, dėl nulinės kaštų-efektyvumo analizės; dėl valstybės mistifikavimo.

ketvirtas elementas, į kurį galima pasižiūrėti ir kitaip – „savanaudiškų interesų“ nuodėmė. antropologai tegu nesupyksta dėl mano paviršutiniškumo, bet hipotezė tokia: statistinis žmogus yra sociali būtybė, linkusi bendradarbiauti su kitais, o nelaimės akivaizdoje ne tik kooperuotis, bet ir pasiaukoti. dar daugiau: randu šaltinius, kurie skelbia, kad ne konkurento sunaikinimas, o būtent bendradarbiavimas yra „sveikesnis“ tiek individui, tiek visuomenei in corpore.

todėl stengiuosi sau priminti: vieno žmogaus laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė. kad neperdengtų galva nuolat ieškant balanso, turime teisinę sistemą, saugumo ir jėgos struktūras. tačiau balanso dar neradome.

mano supratimu, to balanso vis dar nėra, nes į valstybę, politikus ir ateitį žiūrime mistifikuotai. ne per funkcijas ir objektyvius rodiklius, net ne per ilgalaikes strategijas – o per abstrakčiai interpretuojamas sąvokas ir kolektyvinę atsakomybę.

neturėjau tikslo reanimuoti V. Laučiaus Sąjūdžio versiją. lygiai taip pat nenoriu tos versijos kritikuoti. siūlau į ją žiūrėti kaip į etapą – svarbų, tačiau tikrai ne paskutinį. kartu politikus, valstybę bei save joje vertinti be mistikos, analizuoti kaip vis labiau kontroliuojamus procesus.

šakės?

Vilniaus centre geriu ryto kavą, akimis lydžiu pro mane tekantį žmonių srautą ir vis negaliu atsistebėti jų ramybe: tarsi valstybė nebūtų pavojuje!

prezidentė sako, kad koncernas MG Baltic vykdo planingą valstybės užvaldymą. pakartosiu: valstybė puolama. tokiose situacijose tikiesi pamatyti minias su šakėmis ir deglais – o vilniečiams labiau rūpi ne būties, bet buities klausimai, pvz., neišvežtos šiukšlės.

taigi, jeigu ir jūs buvote labiau susikoncentravę į buitį, primenu: verslininkų grupė su Dariumi priešaky įtariama šantažavusi politikus ir pirkusi teisės aktus. priešas ne už vartų – priešas viduje; ir jis tuos vartus statė. bet tauta į valstybės gynybą neskuba – niekas su šakėmis ir deglais nesiburiuoja prie vardais ir pavardėmis įvardintų priešų buveinių. net prekės ir paslaugos neboikotuojamos – griežtesnio pasmerkimo susilaukė koldūnai su bakterijomis.

gerai, ne viskas prarasta: vienas kitą smerkia MG Baltic dėmesiu sutepti politikai. Andrius Kubilius smerkia Gediminą Kirkilą, G. Kirkilas smerkia Eugenijų Gentvilą ir taip toliau.

ir aš labai norėčiau ką nors pasmerkti, bet negaliu. bėda, kad visos mano žinios – iš antrinių ir tretinių šaltinių. įsitikinkite patys:

  1. paviešinta dalis Dalios Grybauskaitės ir Eligijaus Masiulio laiškų – jūs tikri, kad viskas taip, kaip pateikė E. Masiulis, juo pasitikite? aš – ne. originalai tyčia panaikinti iš prezidentūros serverio – tai liudija, kad ir prezidentūra suinteresuota paslėpti galus į vandenį. esame kryptingai vedami link išvadų, nebūtinai objektyvių.
  2. paviešintos pokalbių išklotinės. jūs tikite, kad kažkas klausė, ranka užrašinėjo, bet neįrašinėjo? įrašinėjo – ir aš noriu korupciją pats išgirsti, nes matau daugiau priežasčių pažymą tiražuojančiais nepasitikėti negu pasitikėti. noriu būti garantuotas, kad nuteisiu ne dėl to, kad kažkas sukurpė intriguojančią kompiliaciją.
  3. gandas: tiriama ne tik MG Baltic įtaka. Vilniaus prekybos? Dujotekanos? mums jau prasitarė, kad yra didesnis paveikslas, bet mūsų dėmesį sutelkė tik į vieną dėlionės fragmentą. esu dėkingas ir už tai, bet išvadas noriu daryti matydamas visą spektrą.

nesakau, kad dabar viskas – šakėmis ant vandens surašyta. tačiau negali paneigti: informacijos nėra daug, bet spekuliacijos ja ir interpretacijos – užgožiančios.

tikrai nesistebėsiu, jeigu visa ko pabaigoje paaiškės, kad interpretuojama buvo net per švelniai. įtartini verslo ryšiai gali nuvesti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą; gali paaiškėti ryšiai tarp „tradicinių politikų“ ir banditų; gali paaiškėti, kad kai kurios finansinių paslaugų institucijos, „prieštaringos reputacijos“ verslininkai ir aktyviai veikiantys politikai turi bendrų interesų.

apie išmoktą atsilikimą

prieiga prie telefone saugomų failų, galimybė prisijungti prie mikrofono ir kameros. tai tik keli iš punktų, kuriuos aš turiu priimti, nes noriu, kad mobiliame veiktų atnaujinta CityBee aplikacija. jeigu jūs dėl šitokios išsamios prieigos prie savęs irgi jaučiatės nejaukiai, tikrai atkreipėte dėmesį, kad mūsų pasirinkimai – labai riboti: arba atmetame aplikaciją, arba priimame žaidimo taisykles.

yra apie ką pagalvoti, tiesa? ir būtų šaunu, kad galvotume ne tik mes, galutiniai vartotojai. norėčiau, kad man nereikėtų galvoti, kiek esu pažeidžiamas, kiek man reikia bijoti negerų ketinimų iš stipriosios – aplikacijos savininko – pusės. rašau atvirai: norėčiau, kad aplikacijos valdytojo veikimas būtų reguliuojamas ir kontroliuojamas mano naudai.

taip, aš galvoju apie įstatymų leidėją, iš kurio tikiuosi lyderystės.

ir tada prisimenu, kad Seimas panaikino Informacinės visuomenės plėtros komitetą, bet įsteigė Kultūros komitetą. negarantuoju, kad Irenos Šiaulienės vadovaujama informacinė plėtra galėjo nuversti kalnus, bet Kultūros komitete svarstomi tautinių drabužių dizainai maksimaliai nutolę nuo ateities technologijų. deja, įstatymų leidėjas skaitmeninės tikrovės kontekste neparodo ne tik lyderystės, bet ir strateginio išmanymo.

o kokia situacija vykdomosios valdžios sektoriuje? ar pakanka Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos? atsakymo ieškau jų svetainėje: nuo 2009 m. Vyriausybei pateikti 9 teisės aktų projektai, iš išorės užsakyti 3 tyrimai – jaučiu, kad jums pateikiu labai kritišką vaizdą, kuris gali būti nepilnas, nes šitas komitetas dar prisideda prie registrų rengimo ir duomenų atvėrimo.

ir, taip, nereikia užmiršti Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT): vienas iš jų steigimo tikslų buvo konkurencijos elektroninių ryšių sektoriuje didinimas. visgi net ten kilusios teisingos idėjos nėra teisėkūros iniciatyva, valstybei gairių nenubrėš.

tačiau RRT pavyzdį daviau ne veltui: man tai yra gera iliustracija, kad užmigome ant „greičiausias internetas pasaulyje“ laurų. mes užstrigome ties laidų infrastruktūra. užstrigome ir vėluojame įdiegti aibę skaitmeninių sprendimų – nuo paslaugų viešame sektoriuje iki sprendimų, reikalingų priimti 4ą pramonės revoliuciją.

vaikystėje tėčio klausdavau: kada gyvensime kaip Vokietijoje? nebeprisimenu, kodėl man tai buvo etalonas. „30-50 metų“, – man sakydavo tėvelis. net tiek nepraėjo, o dalis jau gyvena Vokietijoje.

juokas juokais, bet mes niekada negyvensime kaip Vokietijoje, jeigu ir toliau kapstysimės pernykščiuose lapuose. nereikia stebėtis: mes vis dar renkamės žmones, kurių programinis epicentras – geras žmogus.

kas yra puiku: geras žmogus yra gėris savaime. bet kai po 3jų kartų vaikai paklaus, kodėl mes vis dar negyvename kaip Vokietijoje, ką atsakysite? kad, žinok, žmones visgi buvo ypatingai geri?

melas! jeigu žmogus, kuris eina vesti valstybę, nežino savo stiprybių ir ribotumo, jis nėra geras. egoistas ir susireikšminęs labiau. jeigu mūsų teises administruoti perimantis ir mūsų sutelktus išteklius valdantis investuoja į užvakar, jis nėra geras žmogus, o labiau galios kompleksų kamuojamas, sutinkate?

sprendimas, kurį matau aš – papildyti valstybę skaitmena: dirbtinis intelektas ir pažangios skaičiavimo sistemos viešame sektoriuje.

  1. visuomenės ir ūkio vizija, pagrįsta ne senų praktikų ir procedūrų euroremontu, bet algoritmais, kurie lengviau leistų pereiti prie 4, 5, ir t.t. pramonės revoliucijų.
  2. investavimas į švietimą. bent jau tam, kad nereikėtų sekančio derliaus valstybės tarnautojams nudelbus akių aiškinti apie tautinio kostiumo galią tarptautinėse darbo rinkose pralaimėjusiam Lietuvos jaunimui.
  3. kitas požiūris į valstybę. mes žaidžiame regionų politiką – net tuo atveju, kai „galvojančių apie regioną“ yra vos vienu mažiau, negu gyvenančių tame regione. mano akyse mėginimas paneigti išteklių koncentraciją ir kitus dėsnius nėra nacionalinis heroizmas – labiau individualus kvailumas, primestas nacijai. estai susivokė, jiems pasiteisino. gal suveiktų ir mums?
  4. persitarimas dėl viešo sektoriaus apimties. kas nors gali suskaičiuoti, kiek užsienio ir vidaus ekspertų davė patarimus ir perspėjimus dėl neproporcingo viešo sektoriaus finansavimo, lūkesčių ir plėtros? į dabartinį sektorių galime sumerkti visą BVP ir vis tiek bus blogai: tu pilk į rėtį kiek tik nori tepalo, vis tiek jis netaps vidaus degimo varikliu.
  5. persitarti dėl reikalavimų užimti įstatymų leidėjo pareigas. visais gyvenimo atvejais mes norime, kad mums paslaugas suteiktų savo srities ekspertai. kodėl savo teisių, pareigų ir sutelktų išteklių administravimo srityje mes turėtume norėti atvirkščiai? galima šaržuoti iki begalybės apie tai, kaip renkamės statybininkus ne pagal jų patirtis, bet pagal rašinėlį „mano santykis su plytomis“, bet neturiu tokio tikslo – tik viltį, kad pagaliau visi sutarsime, kaip nesinori gyventi valstybėje, iš tikrųjų valdomoje teisingai melžiančių.
  6. duomenų atvirumas. man niekada nepabos baksnoti pirštu į Seimo aiškinamuosius raštus ir kartoti: tragiška kokybė. būtent tai ir nekliudo korporacijoms nusipirkti įstatymus: jų nereikia normaliai pagrįsti! užtenka parašyti „neigiamų pasekmių nenumatome“ ir prisukami politikai atitarnauja procesą.

utopija, Juliau – taip mano mintis sutinka dalis draugų. jeigu tai – utopija, tai kokia tikrovė? kad nuolatos vilksimės uodegoje, tendencijas perimsime tik tada, kai nebebus kitos išeities? mano akyse tai ne tikrovė, bet išmokto skurdo vergija – ir dar savanoriška.

Lietuvos reforma: kodėl „neišvengiama pergalė“ – nuvilia?

ministras pirmininkas ir jo ministrai pristatė ilgai brandintą reformų paketą. pristatymo režisūra nebloga, atlikimas irgi į gerąją pusę, bet vyrauja įspūdis, kad nusivylė visi: vieni neišgirdo uždegančios vizijos, o kiti tegirdėjo fantazijas be detalių.

turiu sutikti su kritikais: pristatymas atrodė lengvabūdiškai. daugiau negu metus rengtos reformos, kurių laukė, būkim atviri, visi – ir neformalus, „prie kavos“ tipo pokalbis Martyno Mažvydo bibliotekoje neatrodė kaip adekvati baigtis. aš buvau pasiruošęs išgirsti kaštų-efektyvumo analizę, įdėmiai laukiau visą apimančio strateginio požiūrio.

ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tokio nebuvo. buvo: „visi gyvensime geriau“. todėl galiu suprasti nusivylusius: geresnis už šiandieną rytojus niekaip nėra pakankama vizija. kas yra tinkama vizija mums visiems paaiškino Raymond Loewy ir davė terminą „MAYA“. tai – angliško termino, reiškiančio „labiausiai pažengęs, bet priimtinas“ (Most Advanced Yet Acceptable) trumpinys. MAYA principo esmė: vartotojas priims tokias naujovės, kurios nebus jam tiek naujos, kad jis nebegalėtų atpažinti savo ankstesnių praktikų. tuo tarpu vien pareiškimas „reformuosime“ žada, kad permainos bus pastebimos ir reikšmingos – o aš niekaip neatsikratau kosmetinio remonto nuotaikos.

kaip ir kiek gali palaikyti reformas, kurios neįkvepia? ar gali tikėtis palaikymo tie lyderiai, kurie nemotyvuoja stengtis? galvoju, visgi gali, jeigu sužavi proceso skaidrumu, detalumu ir aiškumu – surastume motyvaciją palaikyti detalią instrukciją ir pritartume jos įgyvendinimui.

bet pristatymas niekaip nepanašėjo į instrukciją. todėl detalių ieškau Vyriausybės tinklapyje. ir randu du daug žadančius failus: Struktūrinių reformų santrauka ir Struktūrinių reformų aprašymas.

atsivertęs Santrauką pasidžiaugiu dizainu, bet galiu lažintis, kad tai yra per pristatymą jau girdėta informacija. gal Aprašymas pataisys situaciją?

13os puslapių dokumentas – prisipažinsiu, aš tikėjausi išsamesnės informacijos. tokius dokumentus gaunate, kai pensijų fondai pasiūlo gyvenimo sandorį: sklandus maketas, suprantama kalba ir įkyrus pardavimo jausmas. kaštų-efektyvumo analizės, kurios ne aš vienas laukiau, nebuvo.

ir tas įkyrus, nuolatos lydintis klausimas: kaip? iš pradžių žymėjausi teiginius, ties kuriais norėjau paklausti „o kaip jūs tai padarysite?“, bet ties kažkuriuo nustojau. dar daugiau klausimų kilo skaitant spekuliacijas skaičiais – būtų įdomu pamatyti pradinius duomenis ir sužinoti logiką, kuria grįstos išvados. atviri duomenys ne tik man leistų įsitikinti esamos valdžios užtikrintumu ir geranoriškumu – specialistai nebeturėtų pagrindo gūžčioti pečiais ir kiekvieną teiginį palydėti „kaip/kodėl“ tirada.

premjeras Saulius Skvernelis pažadėjo, kad kiekviena ministerija rengs savo atskiras spaudos konferencijas ir kalbės apie būsimas permainas. turėčiau sekti, taip? tada ministerijų tinklapiuose ieškoti detalaus reformos plano? nėra vietos tinginiams – susipratau, ministerijų tinklapius varčiau. už pastangas buvau apdovanotas nuoroda į jau skaitytus dokumentus: Aprašymą ir Santrauką.

proceso pabaigoje taip ir likau be aiškesnės vizijos, neradau tiek detalių, kad suprasčiau, kaip vyks reformos. ir visgi informacijos stoka nereiškia, kad reformos yra klaidingos. tiesiog valdžia užsiėmė jėgos poziciją, informacijos valdytojo pozą – ji gana aiškiai matėsi premjero kūno kalboje viso pristatymo metu: čia jo dominija, toną duoda jis.

„pergalė – neišvengiama“, – tokias situacijas apibendrina klasikai.

produktyviausias Europoje Seimas?

jeigu Seimo narių darbą vertinate pagal informaciją „viešoje erdvėje“, greičiausiai turite nepilną vaizdą. matote atspindžius, fragmentuotus bei kryptingus. laiku ir vietoje pasirodė Valstybės kontrolės ataskaita, kurioje – labai rimtos pastabos dėl Seimo narių darbo kokybės.

štai ką turiu pasakyti pirmiausia: skaitant ataskaitą mane lydėjo keistas jausmas. atrodo, kad objektyvesniam parlamentarų darbo įvertinimui trukdo jų pareigų suvokimas: jis pasibaigia ties „leisti teisės aktus“. kas iš tikrųjų vyksta, tai yra teisių ir atsakomybių bei išteklių paskirstymas. būtent Seime susitariama dėl pagrindinių taisyklių, kaip bus paskirstytas bendras ekonominis gėris. kartu padalinamos teisės ir atsakomybės, o visa tai nugula teisės aktuose ir sudaro vieningą, aiškią ir teisingą sistemą – bent jau tokia siekiamybė.

siekiama atkakliai. Seimo kanceliarija skelbia, kad 2012-2016 m. priimti 2105 įstatymai, o tai yra daugiausia skaičiuojant nuo 1992 m. įspūdingai atrodo šis skaičius: per posėdį priimami bent 7 teisės aktai – Europos šalių kontekste tai yra labai daug. bene iškalbingiausias rodiklis: apie 95 proc. visų priimtų teisės aktų – iki tol galiojusių įstatymų pataisymai.

perfrazuosiu: 5 proc. tikimybė, kad Seimo nariai iš karto tinkamai padalins teises ir atsakomybes, taip pat išteklius. nenustebinsiu: jeigu Lietuvoje vienas įstatymas priimamas per apytiksliai valandą, Vakarų šalyse įstatymui priimti skiriama apie parą.

kodėl tokia situacija?

pradėkime nuo filosofijos. paklauskite aktyvių parlamentarų, koks jų galutinis tikslas įstatymų leidybos maratone. išgirsite daug bendrinių frazių, tokių kaip „kad būtų darbo vietų ir taika“. kuriam laikui to gali pakakti: skambu, inertiška. bet ką tai reiškia? kaip kinta piliečių teisių turinys, ar keičiasi atsakomybių struktūra? o kaip tokia politika paremiama ištekliais, jų perskirstymu?

iš patirties rašau: absoliuti Seimo narių dauguma šitiems klausimas neskyrė ir neskiria pakankamai laiko. jie ateina į apibrėžtą sistemą ir prie jos prisitaiko daug dažniau negu ją keičia. sprinto taktika priimami įstatymai – tai neveikiančios praktikos, kurios yra atkartojamos iš parlamentarų kartos į kartą.

praktika – taip, tai antras momentas. kokių reikia žinių, kad parengtum kokybišką algoritmą, kaip tarp piliečių padalinti išteklius, kaip skirstyti jų teises ir pareigas? gana įvairių: kaip mobilizuoti išteklius, kaip optimizuoti sistemas, kaip vyksta socialinių procesų raida ir kokios yra vartojimo psichologijos taisyklės. ar dabartiniai Seimo nariai gali pasigirti tokia žinių kombinacija? tik labai retas: kur kas dažnesnis yra „geras žmogus“, kuris norės gero ir tiesiog bus teisingas.

taip, aš teigiu, kad turėtume norėti kokybiškesnių Seimo narių. išteklių dalyba, kaip ir teisių bei atsakomybių paskirstymas, yra pernelyg atsakinga sritis, kad patikėtume ją „besimokantiems eigoje“ – o ar galėtumėte pasakyti, kuris Seimo narys vis dar sugeba į save žiūrėti kritiškai ir neabsoliutinti savęs?

antras, mano akimis būtinas dalykas, yra juokingi reikalavimai teisės akto pagrindimui. nepatikėkite manimi ir patys patikrinkite, kokia yra aiškinamųjų raštų (jais pagrindžiamas teisės akto ar jo pakeitimo reikalingumas) kokybė. neperdedu: universitete studentų rašto darbams keliami aukštesni reikalavimai. nėra būtina suskaičiuoti kaštus ir pakeisto reguliavimo efektyvumą. tinklinės kavinės, atidarinėdamos naujus kavos inkilėlius, kelis kartus atidžiau svarsto ir skaičiuoja, negu Seimo nariai siūlydami teisės aktą!

o trečias – parlamentarų atsakomybė. man sako, kad tokia yra: Konstitucinė atsakomybė už sulaužytą priesaiką, baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą. o kaip elgtis situacijoje, kada parlamentaras leidžia sau pasiūlyti ar palaikyti teisės aktą, vėliau sukeliantį neigiamų pasekmių? imkime bet kurią įmonę – kas nutiks jeigu jūs sulaužysite įrangą, jeigu išdaušite langą ar apgadinsite transportą? turėsite kompensuoti žalą ir netgi dėl to labai nesipriešinsite: tai yra teisinga. tuo tarpu parlamentaras, iš rinkėjų gavęs mandatą ir padaręs žalos, liks neliečiamas, jeigu nebus nusikaltimo sudėties: nekokybiškas įstatymų leidėjas, bet žmogus – geras, todėl pretenzijų jam neturime?

tikrai suvokiu, kad visos trys sprendimo dedamosios turi niuansų – ir tai yra labai atlaidus vertinimas. bet matyti mėgėjiškai veikiantį Seimą ir tai priimti kaip nekintantį absoliutą, mano įsitikinimu, yra kenkimas patiems sau. iššūkis – smagu, lengvo mes ir neieškome, tačiau savidestrukcija įstatymų leidybos lygmeniu yra pernelyg blogas elgesys su savimi.

slaptos viešos reformos

tikslios citatos neturiu, bet žiniasklaida įgarsino premjerą Saulių Skvernelį sakantį, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma vaiko interesų apsaugos reforma yra „atliekama kryptingai, laikantis nustatyto grafiko“.

prezidentūra buvo kitos nuomonės: griežtas papeikimas Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui dėl neįdiegtos centralizuotos vaikų globos apskaitos sistemos, nepakankamos paramos savivaldybėms.

kas teisus, premjeras ar prezidentė? reforma vyksta sklandžiai ar nevyksta apskritai? tiek ir tėra pasirinkimų: galime arba aklai pasitikėti savo favoritu, arba įsitikinti patys.

jeigu pasirinkote būti žingeidūs, jums pasisekė: rasti informaciją apie minėtos reformos progresą ir būseną yra iššūkis.

galite atsiversti Vyriausybės programą: strateginis dokumentas, nustatantis visų reformų parametrus. ministerijos savo dokumentuose strategines kryptis detalizavo, pasirengė planus ir .. pamiršo juos paskelbti?

štai SADM svetainėje skaitau apie Vaiko teisių apsaugos sistemą ir suprantu, kad turinys skirtas ne pašaliniams. bet niuansai manęs nelabai tedomina: ieškau įrankių, kurie padės suprasti bendrą vaizdą. deja, nerandu darbų kalendoriaus, neprisikasu iki progreso grafiko. nematau ir kertinių žmonių, iki galo nesuprantu, kaip ir kam paskirstytos atsakomybės.

jausmas lyg tysotum stomatologo kėdėje: žinai, kad kažkas vyksta, bet nematai ir dėl anestezijos tiksliai negali pasakyti, kas. taisymą tik įpusėjo ar jau baigia – nežinia.

bejėgiškumo jausmas yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurios valdžios atskleidžia tiek nedaug informacijos. žemėlapis nerodomas tam, kad būtų galima vesti – tai visgi skiriasi nuo ėjimo savarankiškai.

organizacijų psichologai mums pasakytų, kad toks informacijos dozavimas kalba apie nepasitikėjimą. viena vertus, selektyvi informacija apsaugos valdžią nuo klausimų, gluminančių ne vietoje ir ne laiku. tuo tarpu savimi pasitikinti institucija atiduos gerokai daugiau informacijos. antra, taip maskuojamas nepasitikėjimas piliečiais: juk jie sugadins reikalus, jeigu žinos per daug.

ir paskutinis klausimas: kokie yra reformos sėkmės kriterijai? kaip bus pamatuota, kad reforma ne tik įvyko, bet ir pavyko? klausiu, nes pasirinkimą tarp Dalios Grybauskaitės ir S. Skvernelio tiesų reikės daryti vis dažniau.

skandalų fazės

paskutinės dvi savaitės – kiek kartų jus pasiekė tekstai ar reportažai apie medikų emigraciją? o apie skirtingą maisto gaminių kokybę „Rytų bloke“ ir senosiose ES narėse – ar dar atsimenate šitą temą?

viską nuplovė LRT parlamentinis tyrimas. tiesiogiai išrinktieji ir neišrinkti, bet išrinktieji nesutarė, kas turi teisę tą šventą karvę ganyti.

perverskite žiniasklaidą nuo šio pirmadienio – kokia dar LRT? socialinės apsaugos ir darbo ministras per viešai lanko kapą – dabar tai esminė tema.

kas nori su manimi lažintis, kad po savaitės niekas nekalbės apie „ministrą-fariziejų“? po savaitės … jau savaitgalį bus naujas ir absoliutus dėmesio magnetas.

todėl verta prisiminti, kad visos temos turi dvi fazes: karšto susidomėjimo ir auštančio susipratimo.

susidomėjimas kyla dramatiškai. kas nutiko? kam? juo dažniau mūsų socialiniuose ratuose kyla šitie klausimai, tuo agresyviau ieškome informacijos. mums būtinas kontekstas: tai yra geriausias būdas įvertinti, ar kažkas panašaus jau yra įvykę anksčiau. jeigu yra įvykę, mes galime pritaikyti ankstesnes patirtis – situaciją suprasti per analogiją.

pasijuntame saugiau, susivokiame situacijoje ir susidomėjimas ima blėsti. patenkame į analizės stadiją: ieškome priežasčių, ieškome kaltų.

teoretikai skelbia, kad analizės stadija žiniasklaidą ir visuomenę domina, todėl tema iš akiračio dingsta tik vėliau, patekusi į „archyvo“ stadiją.

o ką sako mūsų praktinės patirtys? kad temos analizės stadijos dažniausiai ir nesulaukia.

matyt, tai šį bei tą pasako apie žiniasklaidą – orientacija į žinios sklaidą neatlaiko komercinio marketingo spaudimo. bet dar daugiau pasako apie mus, skaitytojus: informacinės pramogos mums aktualesnės negu tiriamoji žurnalistika. todėl man norisi rašyti ne „skaitytojai“, bet „vartotojai“.

ir jei jau į žiniasklaidą pasižiūrėjome per vartojimo prizmę, retorinis klausimas: paklausa lemia pasiūlą ar atvirkščiai?

R. Šimašiaus naujametė buhalterija

metų slenkstis – akistatos metas. galiojanti taisyklė: sąskaitas su savimi reikia suvesti nuoširdžiai, o balansą panaudoti kaip atskaitos tašką „naujoms pradžioms“.

viena originalesnių ataskaitos sau versijų buvo atlikta INFO TV, Remigijaus Šimašiaus ir Rimvydo Valatkos pokalbyje: dabartinis Vilniaus meras R. Šimašius prisipažino jau įvykdęs duotus pažadus vilniečiams. nekukliausiai jis bylojo apie vieną asmeninį nuopelną – sostinės skolos ėmė ir pakluso jam.

rašau rimtu tonu: jeigu tokia panegirika yra tiesa, tai gėda man ir visiems kitiems, kad R. Šimašių nuvertinome. ta proga atsiverčiau www.vilnius.lt ir patikrinau skaičius.

2015 m. Vilniaus biudžetas sudarė 369,5 mln. Eur, 2016 m. – 442,1 mln. Eur, 2017 m. – 469,3 mln. Eur. taip, ir jūsų akys nemeluoja: 2016 m. biudžetą nuo 2015 m. biudžeto skiria net 73 mln. Eur.

priminsiu, kad 2015 m. kovą Vilniaus miesto meru tapo būtent R. Šimašius. gėlės ir šampanas – į studiją? neskubėkite: Vilniaus biudžetą 2016 m. papildė 43,4 mln. Eur Gyventojų pajamų mokesčio. neatsitiktinai: 2015 m. birželio 11 d. Konstitucinis Teismas nutarė, kad iki tol Vilniui grąžinama surinkto Gyventojų pajamų mokesčio dalis – antikonstituciškai maža. Štai ir papildomi 43,4 mln. eurų.

palyginę 2016 m. ir 2015 m. biudžetą rasite, kad ir Valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos 2016 m. buvo 36,35 mln. Eur didesnės už 2015 m. dotacijas.

primityvi matematika: centrinis aparatas Vilniui 2016 m. „davė“ daugiau – net 79,75 mln. Eur daugiau negu 2015 m. jokio R. Šimašiaus nuopelno čia nėra: net į Konstitucinį Tesimą kreipėsi ne jis, o Vilniaus miesto savivaldybės Taryba su meru Artūru Zuoku priešaky ir Seimo narių grupė.

prakalbus apie Konstitucinį Teismą ir pinigus, reikia mums visiems prisiminti 2016 m. rugsėjo mėnesį patvirtintą Taikos sutartį tarp Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės. Vyriausybė įsipareigojo dalimis per trejus metus pervesti 55,8 mln., o Vilniaus miesto savivaldybė pasižadėjo šias sumas skirti tik savivaldybės skoloms dengti. gal mano vaizduotė nėra pakankamai laki, bet ypatingų R. Šimašiaus nuopelnų čia nerandu.

vaizduotės trūkumą pamėginau kompensuoti atkaklumu: patikrinau, kaip R. Šimašius tvarkosi su miesto išlaidomis. neužmiršome, kad kandidatuodamas į merus R. Šimašius negailėjo kritikos išlaidaujančiam Vilniui.

2015 m. Vilniaus miestas išleido 432,6 mln. Eur, 2016 m. – 487,6 mln. Eur, 2017 m. – 510,5 mln. Eur. akivaizdus išlaidų didėjimas prieštarauja R. Šimašiaus taupumo siekiui, bet ne viskas taip paprasta: reikia patikrinti išlaidų prasmę. o tam reikia rimtos kaštų efektyvumo analizės ir ne ką mažiau rimtos diskusijos. pamėginkite nueiti į susitikimą su R. Šimašiumi jūs ir tokią gauti – jeigu jums pasiūlys daugiau negu reklaminius teiginius, pasidalinkite!

9 nuvylę labiausiai

aš iš tų žmonių, kurie kitiems linkę suteikti pasitikėjimo kreditą. ne išimtis buvo ir 2017 m. – iš žemiau išvardintų aš tikėjausi daug daugiau.

Ramūnas Karbauskis. matyt, visą jo veiklą geriausiai apibūdina epizodas, kuomet Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis nusipirko galingą, degalus ryjantį džipą. visiška smulkmena! yra tiek daug nepamatuojamai svarbesnių situacijų valstybėje – R. Karbauskiui būtų galima nupirkti dar devynis tokius džipus, jeigu jis sutelktų Seimą ir vykdytojus ilgalaikių valstybės problemų sprendimui. aš ir daugelis kitų pasirinktume nematyti jo cherchez la femme peripetijų vardan strateginių sprendimų. tik strateginiai sprendimai pasirodo besą labiau taktiniai – ir neaišku, kiek į R. Karbauskio asmeninių interesų, kiek į bendruomenės interesų taktą.

Vilius Šapoka. vyriausybė, suprantama, vykdo ir bangų nekelia. viskas gerai tol, kol neįvertini, kiek problemiškas mūsuose bendruomenės išlaidų pasidalinimas ir bendruomenės sukuriamos vertės perskirstymas – mokesčiai ir biudžeto skirstymas. Finansų ministerija kiekviename žingsnyje primena, kad jie ne ekonomikos ministerija, ginkite dievai ne politinės ekonomikos! tebūnie, bet savihipnozė „Buhalterijos ministerija“ – štai kas nuvilia.

Aušra Maldeikienė. vargu ar buvo abejojančiu kad ji – sudėtinga asmenybė. bet jos elgesio specifikos buvo galima nematyti susikoncentruojant į jos teiginių turinį. deja, pernelyg greitai jos asmenybė uzurpavo didžiąją transliuojamo turinio dalį. isterija, asmeniškumai ir negebėjimas įvertinti kritikos – labiausiai nuvylė suvokimas, kokį potencialą praradome.

Dalia Grybauskaitė. kur dingo jos principingumas, kai buvo vykdoma darbo ir socialinių santykių reforma? prisiminus, kad prezidentė rasdavo laiko auklėti atskirus valstybės tarnautojus, jos nusišalinimas nuo bene esminėmis turėjusių būti reformų nuvilia skaudžiai.

Edmundas Jakilaitis. sulaukus R. Karbauskio puolimo, kokia buvo jo pirminė reakcija? klausimai atgal. taip, klausimai geri ir teisingi. bet kuom tai skiriasi nuo skardžabarščių – jų pirminės reakcija irgi buvo kontrapuolimas. o buvo tokia gera proga į puolimą atsakyti skaidrumu, parodyti pavyzdį!

Remigijus Šimašius. jis visada buvo labiau apie formą, ne apie turinį. Laisvos rinkos institutas, Teisingumo ministerija – aš asmeniškai turiu 3-4 pavyzdžius paremti savo kritiką. po Liberalų sąjūdžio epizodo įrodymų turime visi: R. Šimašius neigia, kad žinojo apie savo artimiausių ratų neskaidrias veiklas. jau vien mano pažintis su politinėmis partijomis yra pakankama, kad užtikrintai rašyčiau: neįmanoma nežinoti. subliuškusi forma nuvilia taip stipriai todėl, kad už jos nėra turinio, kuris atlaikytų spaudimą.

Liutauras Labanauskas. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas nuvylė ne tiek dėl savo ryšių su farmacininkais ar politikais – ne 2017 m. vaisiai visgi. kilusio medikų judėjimo buvęs vedlys Vytautas Kasiulevičius įrodė, kiek aplaidžiai ir nerūpestingai medikus atstovauja L. Labanauskas.

Vytenis Povilas Andriukaitis. intensyvi komunikacija ir vienas labiausiai matomų politikų tikėjosi pakartoti D. Grybauskaitės sėkmės istoriją. ambicijos bliuško: vos keli pasirodymai nacionaliniame eteryje ir tie patys – kontraversiški. prarastas įdirbis ir matomumas nuvylė ne tiek smarkiai, kaip pasikeitęs požiūris: atrodo, kad tiek Lietuva, tiek socialdemokratų judėjimas jo jau nebedomina.

Lietuvos rytas. ne, aš ne apie Rolando Pakso ir Gedvydo Vainausko „tandemą“ – kai nieko gero nesitiki, tada ir nenusivili. mintyje turiu Ryto puolimus prieš atskirus politikus ir institucijas. dauguma tų puolimų – nuasmeninti, pasirašyti redakcijos vardu. didesnė jų dalis – net ne gudrūs, tiesiog įžūlūs. per dažnai ant provokacijos – užsakomojo straipsnio ribos balansavęs verslas šiais metais, regis, apsisprendė: jie yra nuomonės formavimo biznyje.

man vis kartoja: kelias į laimę grįstas lūkesčių atsisakymu. išmintinga pozicija, nesiginčiju, bet kol kas ji ne man. vis dar laikausi nuomonės, kad vienas iš kito galime (o ir turime) tikėtis daugiau negu minimumas. ne įžūliai reikalauti – pralaiminti strategija, – bet formuoti bendrus tikslus ir pagal galimybes dalyvauti jų įgyvendinimo procesuose.

nelengva, bet po truputį kaip bendruomenė mes suvokiame, kad ieškome ne lengviausių, o prasmingų kelių. ta proga – geresnių 2018!