apie kitų klaidas.

slaptos viešos reformos

tikslios citatos neturiu, bet žiniasklaida įgarsino premjerą Saulių Skvernelį sakantį, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma vaiko interesų apsaugos reforma yra „atliekama kryptingai, laikantis nustatyto grafiko“.

prezidentūra buvo kitos nuomonės: griežtas papeikimas Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui dėl neįdiegtos centralizuotos vaikų globos apskaitos sistemos, nepakankamos paramos savivaldybėms.

kas teisus, premjeras ar prezidentė? reforma vyksta sklandžiai ar nevyksta apskritai? tiek ir tėra pasirinkimų: galime arba aklai pasitikėti savo favoritu, arba įsitikinti patys.

jeigu pasirinkote būti žingeidūs, jums pasisekė: rasti informaciją apie minėtos reformos progresą ir būseną yra iššūkis.

galite atsiversti Vyriausybės programą: strateginis dokumentas, nustatantis visų reformų parametrus. ministerijos savo dokumentuose strategines kryptis detalizavo, pasirengė planus ir .. pamiršo juos paskelbti?

štai SADM svetainėje skaitau apie Vaiko teisių apsaugos sistemą ir suprantu, kad turinys skirtas ne pašaliniams. bet niuansai manęs nelabai tedomina: ieškau įrankių, kurie padės suprasti bendrą vaizdą. deja, nerandu darbų kalendoriaus, neprisikasu iki progreso grafiko. nematau ir kertinių žmonių, iki galo nesuprantu, kaip ir kam paskirstytos atsakomybės.

jausmas lyg tysotum stomatologo kėdėje: žinai, kad kažkas vyksta, bet nematai ir dėl anestezijos tiksliai negali pasakyti, kas. taisymą tik įpusėjo ar jau baigia – nežinia.

bejėgiškumo jausmas yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurios valdžios atskleidžia tiek nedaug informacijos. žemėlapis nerodomas tam, kad būtų galima vesti – tai visgi skiriasi nuo ėjimo savarankiškai.

organizacijų psichologai mums pasakytų, kad toks informacijos dozavimas kalba apie nepasitikėjimą. viena vertus, selektyvi informacija apsaugos valdžią nuo klausimų, gluminančių ne vietoje ir ne laiku. tuo tarpu savimi pasitikinti institucija atiduos gerokai daugiau informacijos. antra, taip maskuojamas nepasitikėjimas piliečiais: juk jie sugadins reikalus, jeigu žinos per daug.

ir paskutinis klausimas: kokie yra reformos sėkmės kriterijai? kaip bus pamatuota, kad reforma ne tik įvyko, bet ir pavyko? klausiu, nes pasirinkimą tarp Dalios Grybauskaitės ir S. Skvernelio tiesų reikės daryti vis dažniau.

skandalų fazės

paskutinės dvi savaitės – kiek kartų jus pasiekė tekstai ar reportažai apie medikų emigraciją? o apie skirtingą maisto gaminių kokybę „Rytų bloke“ ir senosiose ES narėse – ar dar atsimenate šitą temą?

viską nuplovė LRT parlamentinis tyrimas. tiesiogiai išrinktieji ir neišrinkti, bet išrinktieji nesutarė, kas turi teisę tą šventą karvę ganyti.

perverskite žiniasklaidą nuo šio pirmadienio – kokia dar LRT? socialinės apsaugos ir darbo ministras per viešai lanko kapą – dabar tai esminė tema.

kas nori su manimi lažintis, kad po savaitės niekas nekalbės apie „ministrą-fariziejų“? po savaitės … jau savaitgalį bus naujas ir absoliutus dėmesio magnetas.

todėl verta prisiminti, kad visos temos turi dvi fazes: karšto susidomėjimo ir auštančio susipratimo.

susidomėjimas kyla dramatiškai. kas nutiko? kam? juo dažniau mūsų socialiniuose ratuose kyla šitie klausimai, tuo agresyviau ieškome informacijos. mums būtinas kontekstas: tai yra geriausias būdas įvertinti, ar kažkas panašaus jau yra įvykę anksčiau. jeigu yra įvykę, mes galime pritaikyti ankstesnes patirtis – situaciją suprasti per analogiją.

pasijuntame saugiau, susivokiame situacijoje ir susidomėjimas ima blėsti. patenkame į analizės stadiją: ieškome priežasčių, ieškome kaltų.

teoretikai skelbia, kad analizės stadija žiniasklaidą ir visuomenę domina, todėl tema iš akiračio dingsta tik vėliau, patekusi į „archyvo“ stadiją.

o ką sako mūsų praktinės patirtys? kad temos analizės stadijos dažniausiai ir nesulaukia.

matyt, tai šį bei tą pasako apie žiniasklaidą – orientacija į žinios sklaidą neatlaiko komercinio marketingo spaudimo. bet dar daugiau pasako apie mus, skaitytojus: informacinės pramogos mums aktualesnės negu tiriamoji žurnalistika. todėl man norisi rašyti ne „skaitytojai“, bet „vartotojai“.

ir jei jau į žiniasklaidą pasižiūrėjome per vartojimo prizmę, retorinis klausimas: paklausa lemia pasiūlą ar atvirkščiai?

R. Šimašiaus naujametė buhalterija

metų slenkstis – akistatos metas. galiojanti taisyklė: sąskaitas su savimi reikia suvesti nuoširdžiai, o balansą panaudoti kaip atskaitos tašką „naujoms pradžioms“.

viena originalesnių ataskaitos sau versijų buvo atlikta INFO TV, Remigijaus Šimašiaus ir Rimvydo Valatkos pokalbyje: dabartinis Vilniaus meras R. Šimašius prisipažino jau įvykdęs duotus pažadus vilniečiams. nekukliausiai jis bylojo apie vieną asmeninį nuopelną – sostinės skolos ėmė ir pakluso jam.

rašau rimtu tonu: jeigu tokia panegirika yra tiesa, tai gėda man ir visiems kitiems, kad R. Šimašių nuvertinome. ta proga atsiverčiau www.vilnius.lt ir patikrinau skaičius.

2015 m. Vilniaus biudžetas sudarė 369,5 mln. Eur, 2016 m. – 442,1 mln. Eur, 2017 m. – 469,3 mln. Eur. taip, ir jūsų akys nemeluoja: 2016 m. biudžetą nuo 2015 m. biudžeto skiria net 73 mln. Eur.

priminsiu, kad 2015 m. kovą Vilniaus miesto meru tapo būtent R. Šimašius. gėlės ir šampanas – į studiją? neskubėkite: Vilniaus biudžetą 2016 m. papildė 43,4 mln. Eur Gyventojų pajamų mokesčio. neatsitiktinai: 2015 m. birželio 11 d. Konstitucinis Teismas nutarė, kad iki tol Vilniui grąžinama surinkto Gyventojų pajamų mokesčio dalis – antikonstituciškai maža. Štai ir papildomi 43,4 mln. eurų.

palyginę 2016 m. ir 2015 m. biudžetą rasite, kad ir Valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos 2016 m. buvo 36,35 mln. Eur didesnės už 2015 m. dotacijas.

primityvi matematika: centrinis aparatas Vilniui 2016 m. „davė“ daugiau – net 79,75 mln. Eur daugiau negu 2015 m. jokio R. Šimašiaus nuopelno čia nėra: net į Konstitucinį Tesimą kreipėsi ne jis, o Vilniaus miesto savivaldybės Taryba su meru Artūru Zuoku priešaky ir Seimo narių grupė.

prakalbus apie Konstitucinį Teismą ir pinigus, reikia mums visiems prisiminti 2016 m. rugsėjo mėnesį patvirtintą Taikos sutartį tarp Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės. Vyriausybė įsipareigojo dalimis per trejus metus pervesti 55,8 mln., o Vilniaus miesto savivaldybė pasižadėjo šias sumas skirti tik savivaldybės skoloms dengti. gal mano vaizduotė nėra pakankamai laki, bet ypatingų R. Šimašiaus nuopelnų čia nerandu.

vaizduotės trūkumą pamėginau kompensuoti atkaklumu: patikrinau, kaip R. Šimašius tvarkosi su miesto išlaidomis. neužmiršome, kad kandidatuodamas į merus R. Šimašius negailėjo kritikos išlaidaujančiam Vilniui.

2015 m. Vilniaus miestas išleido 432,6 mln. Eur, 2016 m. – 487,6 mln. Eur, 2017 m. – 510,5 mln. Eur. akivaizdus išlaidų didėjimas prieštarauja R. Šimašiaus taupumo siekiui, bet ne viskas taip paprasta: reikia patikrinti išlaidų prasmę. o tam reikia rimtos kaštų efektyvumo analizės ir ne ką mažiau rimtos diskusijos. pamėginkite nueiti į susitikimą su R. Šimašiumi jūs ir tokią gauti – jeigu jums pasiūlys daugiau negu reklaminius teiginius, pasidalinkite!

9 nuvylę labiausiai

aš iš tų žmonių, kurie kitiems linkę suteikti pasitikėjimo kreditą. ne išimtis buvo ir 2017 m. – iš žemiau išvardintų aš tikėjausi daug daugiau.

Ramūnas Karbauskis. matyt, visą jo veiklą geriausiai apibūdina epizodas, kuomet Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis nusipirko galingą, degalus ryjantį džipą. visiška smulkmena! yra tiek daug nepamatuojamai svarbesnių situacijų valstybėje – R. Karbauskiui būtų galima nupirkti dar devynis tokius džipus, jeigu jis sutelktų Seimą ir vykdytojus ilgalaikių valstybės problemų sprendimui. aš ir daugelis kitų pasirinktume nematyti jo cherchez la femme peripetijų vardan strateginių sprendimų. tik strateginiai sprendimai pasirodo besą labiau taktiniai – ir neaišku, kiek į R. Karbauskio asmeninių interesų, kiek į bendruomenės interesų taktą.

Vilius Šapoka. vyriausybė, suprantama, vykdo ir bangų nekelia. viskas gerai tol, kol neįvertini, kiek problemiškas mūsuose bendruomenės išlaidų pasidalinimas ir bendruomenės sukuriamos vertės perskirstymas – mokesčiai ir biudžeto skirstymas. Finansų ministerija kiekviename žingsnyje primena, kad jie ne ekonomikos ministerija, ginkite dievai ne politinės ekonomikos! tebūnie, bet savihipnozė „Buhalterijos ministerija“ – štai kas nuvilia.

Aušra Maldeikienė. vargu ar buvo abejojančiu kad ji – sudėtinga asmenybė. bet jos elgesio specifikos buvo galima nematyti susikoncentruojant į jos teiginių turinį. deja, pernelyg greitai jos asmenybė uzurpavo didžiąją transliuojamo turinio dalį. isterija, asmeniškumai ir negebėjimas įvertinti kritikos – labiausiai nuvylė suvokimas, kokį potencialą praradome.

Dalia Grybauskaitė. kur dingo jos principingumas, kai buvo vykdoma darbo ir socialinių santykių reforma? prisiminus, kad prezidentė rasdavo laiko auklėti atskirus valstybės tarnautojus, jos nusišalinimas nuo bene esminėmis turėjusių būti reformų nuvilia skaudžiai.

Edmundas Jakilaitis. sulaukus R. Karbauskio puolimo, kokia buvo jo pirminė reakcija? klausimai atgal. taip, klausimai geri ir teisingi. bet kuom tai skiriasi nuo skardžabarščių – jų pirminės reakcija irgi buvo kontrapuolimas. o buvo tokia gera proga į puolimą atsakyti skaidrumu, parodyti pavyzdį!

Remigijus Šimašius. jis visada buvo labiau apie formą, ne apie turinį. Laisvos rinkos institutas, Teisingumo ministerija – aš asmeniškai turiu 3-4 pavyzdžius paremti savo kritiką. po Liberalų sąjūdžio epizodo įrodymų turime visi: R. Šimašius neigia, kad žinojo apie savo artimiausių ratų neskaidrias veiklas. jau vien mano pažintis su politinėmis partijomis yra pakankama, kad užtikrintai rašyčiau: neįmanoma nežinoti. subliuškusi forma nuvilia taip stipriai todėl, kad už jos nėra turinio, kuris atlaikytų spaudimą.

Liutauras Labanauskas. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas nuvylė ne tiek dėl savo ryšių su farmacininkais ar politikais – ne 2017 m. vaisiai visgi. kilusio medikų judėjimo buvęs vedlys Vytautas Kasiulevičius įrodė, kiek aplaidžiai ir nerūpestingai medikus atstovauja L. Labanauskas.

Vytenis Povilas Andriukaitis. intensyvi komunikacija ir vienas labiausiai matomų politikų tikėjosi pakartoti D. Grybauskaitės sėkmės istoriją. ambicijos bliuško: vos keli pasirodymai nacionaliniame eteryje ir tie patys – kontraversiški. prarastas įdirbis ir matomumas nuvylė ne tiek smarkiai, kaip pasikeitęs požiūris: atrodo, kad tiek Lietuva, tiek socialdemokratų judėjimas jo jau nebedomina.

Lietuvos rytas. ne, aš ne apie Rolando Pakso ir Gedvydo Vainausko „tandemą“ – kai nieko gero nesitiki, tada ir nenusivili. mintyje turiu Ryto puolimus prieš atskirus politikus ir institucijas. dauguma tų puolimų – nuasmeninti, pasirašyti redakcijos vardu. didesnė jų dalis – net ne gudrūs, tiesiog įžūlūs. per dažnai ant provokacijos – užsakomojo straipsnio ribos balansavęs verslas šiais metais, regis, apsisprendė: jie yra nuomonės formavimo biznyje.

man vis kartoja: kelias į laimę grįstas lūkesčių atsisakymu. išmintinga pozicija, nesiginčiju, bet kol kas ji ne man. vis dar laikausi nuomonės, kad vienas iš kito galime (o ir turime) tikėtis daugiau negu minimumas. ne įžūliai reikalauti – pralaiminti strategija, – bet formuoti bendrus tikslus ir pagal galimybes dalyvauti jų įgyvendinimo procesuose.

nelengva, bet po truputį kaip bendruomenė mes suvokiame, kad ieškome ne lengviausių, o prasmingų kelių. ta proga – geresnių 2018!

tegu griūna

taip jau nuskilo, kad Gedimino kalnas ir buvusios pilies laiptinė – Lietuvos simbolis. protingesni įvardins, kad taip kalnas atlieka tris funkcijas: palengvina kultūros perdavimą iš kartos į kartą, cementuoja grupes ir kuria darną bei tarpusavio supratimą.

Gedimino kalnas yra simbolis iš praeities: iš ten mes stiprybę semiame. bet ar tikrai?

tikrai: Gedimino kalnas įkūnija supratimą, kad buvome dideli, galingi ir įvairūs. vertikalus simbolis: mes buvome mitybos piramidės viršuje. o paskui nebebuvome: mus skaldė, mus valdė, mus vartojo.

Gedimino kalnas yra karo simbolis. LDK ir Vytautas Didysis buvo karas. šitas simbolis – grubus, kietas, vienišas – yra apie vieną būties stadiją: kovą. fizinę kovą – ją, beje, laimėjome, tik Vytauto karūnos kelionė baigėsi išdavyste ir apgavyste.

ar atkreipėte dėmesį, kad karas yra valstybės stadija, kai pasipriešinimas – tautos reikalas? sėkmė šypsosi geriausiems: gali būti, kad Gedimino kalne rasti vieno iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikai.

kad ir atšviežintas, Gedimino kalnas vis tiek yra konflikto naratyvas. ir tada kyla klausimas: ar konfliktas mus vienija, saisto ir identifikuoja?

noriu tikėti, kad ne. priešingu atveju reikštų, kad tikrasis simbolis yra Pilėnai – visi įmanomi konfliktai viename, – tik padarėme kompromisą dėl problemiško atvaizdavimo.

viliuosi, kad nesame arba-arba situacijoje: galime ir savo istorines patirtis priimti, ir save telkti ties kažkuo, orientuotu į ateitį.

beliko paskutinė dalis, žinoma kaip „vertybės“. ateitis neįmanoma be vertybių, o vertybės neįmanomos be istorijos – su šitaip teigiančiais esu turėjęs vieną-kitą pokalbį. ir su jais sutinku: yra aiškus loginis ryšys tarp istorijos, vertybių ir ateities. bet jis nėra absoliutus: net ir nežinodamas savo istorijos gali būti etiškas ir vertingas bendruomenės narys. suskaičiuokite, kiek aplink jus yra žmogystų, kurios puikiai žino savo istoriją ir nepraleidžia progos deklaruoti tvirtas vertybes – tik nei jums, nei man nesinorėtų būti vienoje ateityje su jomis.

pradėjau skambiai: tegu griūna. krizės gali būti geros priežastys refleksijai. kalną mes atstatysime. dvigubą tokį, jeigu tik norėsime! bet remontuokime jį kaip istorinį fragmentą, paminklą ar muziejų. o simbolių paieškokime kitokių: be nuoskaudų, įgalinančių ir dinamiškų.

I. Šimonytės ir R. Šadžiaus skeletų paieškos

Seime – iniciatyva aiškintis, ar 2009-2012 metais konservatorių Vyriausybė padarė didelio masto žalą skolindamasi iš komercinių bankų už nepagrįstai dideles palūkanas.

šiek tiek netolimos istorijos. 2009-2012 metais Finansų ministerija, vadovaujama Ingridos Šimonytės, pasiskolino 7,5 milijardo eurų. Iniciatyvos autoriai skaičiuoja, kad palūkanos sudarys dar 3,2 milijardo eurų.

dar ne viskas. apeliuojama į 2010 m. ir vėlesnes Valstybės kontrolės išvadas, kad „buvo sudarytos palankios sąlygos komerciniams bankams ir finansinėms institucijoms neviešu būdu įsigyti Vyriausybės vertybinius popierius“.

šalia kaltinimų I. Šimonytei ir jos politiniam tėtušiui Andriui Kubiliui „praskolinus Lietuvą“ skamba ketinimai ištirti, ar nebuvo gauta asmeninės naudos dėl būtent tokios skolinimosi taktikos.

pretekstas tokiam Seimo žingsniui nėra paslaptis tiems, kurie prisimena, kad Latviai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo už palūkanas, nesiekusias 3 proc. Lietuvos 2009-2012 m. skolinimosi vidutinė palūkanų norma – 6,96 proc.

atidūs pastebi, kad pretekstas dar nereiškia priežasties. noras sudoroti konservatorius ir pakirsti I. Šimonytės reputaciją prieš 2019 m. prezidento rinkimus yra verta pastangų priežastis.

bet tai tik žiedeliai, palyginus su dalimi, liekančia už kadro.

2009 m. sprendimai nenutiko iš niekur. prisiminkime: prieš I. Šimonytę Finansų ministerijai vadovavo Rimantas Šadžius, o Vyriausybei – Gediminas Kirkilas.

šitie misteriai pražiopsojo atslenkančią krizę: kaupė viešų finansų problemas ir nuoširdžiai nepersistengė saugodami piliečius nuo perteklinio skolinimosi iš bankų. domina pastaroji situacija? Stasys Jakeliūnas 2010 metais apie tai parašė knygą „Lietuvos krizės anatomija“. Iš esmės tai yra kaltinamasis aktas to meto valstybės vadovams – S. Jakeliūnas knyga dalinasi nemokamai.

ar nustebsite sužinoję, kad I. Šimonytės ir A. Kubiliaus elgesio tyrimo savo parašais paprašė 2008 m. Vyriausybei ypač artimi Irena Šiaulienė, Rimantas Sinkevičius, Antanas Vinkus, Algirdas Butkevičius?

galbūt todėl jų reakcija į Gabrieliaus Landsbergio norą pasidomėti ne tik I. Šimonytės skolinimosi viražais, bet ir R. Šadžiaus aplaidumu buvo ypač neigiama?

jeigu mus iš tikrųjų domina krizės epizodo vertinimas, turime aprėpti bent jau 2007-2012 m. epizodą. ir negalime leisti pilkose zonose gyvenantiems politikams konstruotis asmenines tikroves – eliminuoti sėbrų klaidas ir permesti atsakomybes kitiems.

daugiau to paties!

kandidatai į kandidatus į prezidento pareigybę kelia galvas ir pristato savo lozungus.

galvos – jas matome jau daugybę metų. Robertas Dargis, Visvaldas Matijošaitis, Valentinas Mazuronis, Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis yra gerai atpažįstami veikėjai: jie jau dešimtis metų dalyvauja Lietuvos gyvenime ir formuoja valstybės politiką.

S. Skvernelio kelias jėgos struktūrose sukosi labiau apie sprendimų įgyvendinimą negu jų priėmimą, bet trys metai policijos generalinio komisaro poste leidžia ir jį priskirti prie valstybės gyvenimo formuotojų.

tuo tarpu V. Matijošaičio ir G. Nausėdos įtaką dažnai nuvertiname. ilgą laiką dėmesį koncentravome tik į fragmentuotą ir nevisapusišką jų veiklos atspindį – už kadro visuomet lieka gerokai daugiau.

smagu, kad galvos yra atpažįstamos, tik bėda, kad jos nesiūlo nieko naujo.

štai R. Dargis ir V. Matijošaitis. tai senos kartos verslininkai, kurių verslų epicentre yra kaštų mažinimas. kuo pigiau pagaminai pusfabrikatį – pastatą ar maistą – ir kuo brangiau jį parduoti. „kai esi plaktukas, viskas yra vinis“ – išgirdus R. Dargio mintis apie darbo santykių reformą, man įspūdis vienas: skęsime pasroviui.

G. Nausėda 17 savo karjeros metų praleido kalbėdamas banko vardu. gynė banko interesus, kiekvienai valdžiai rasdavo ir, manau, efektyviai pritaikydavo įvairias spaudimo priemones. asmeniškai G. Nausėdos nepažįstu ir negaliu tvirtinti, kad būtent jis ir negali pasikeisti ar pakeisti savo pasaulėžiūros DNR. bet man kur kas nenuoširdžiau atrodytų ir daugiau klausimų keltų kardinalus pažiūrų pokytis. kad ir toks, kokį girdžiu jo teiginyje: „pastaruoju metu aš labiau pasisakau už socialinius sprendimus, kurie galbūt nukreipti ne tiek į verslo konkurencingumo skatinimą, kiek į socialinės atskirties mažinimą“.

apie V. Mazuronį rašyti prasmės nematau. nevardinsiu kaltinimų jam: kiekvienas iš jų yra įžeidimas mums, nes mes viskam įvykti leidome – pasyviai ar aktyviai, bet leidome. svarbu pasakyti tiek: šis žmogus mėgina kurtis savo tikrovę pagal gana tolimos praeities šablonus. vienintelis kelias, kuriuo jis gali vesti žmones, yra į lygiavertę konkurenciją su trečiojo pasaulio šalimis.

o mes eilę metų vis kartojame ir kartojame tas pačias klaidas. manote, kad vykdome reformas? geriausiu atveju mūsų reformos yra skylių lopymas, o kur kas dažniau – mėginimai taisyti tai, kas po kelių metų tiesiog nebebus aktualu.

apmaudu klausyti kandidatų, kurie mums pavyzdžiu rodo Estiją ir nepasako, kad esminis estų proveržis buvo priimtas radikaliai naujas požiūris: pasaulio mastais esame tik vienas mažas miestas; taip ir turime elgtis su savo ištekliais, t.y. žmonėmis, idėjomis ir kapitalu. tuo tarpu mes svarstome, kad galbūt Skype atsirado Estijoj, nes ten sėkmingesnė viešo transporto schema.

tad kam tas prezidento postas, jeigu nėra fantazijos, gerbiamieji? tiksliau, kam mums prezidentas, kuris tepasiūlys naujas formas nudėvėtiems teiginiams ar gins sprendimus, kurie vos perlipa vakar-šiandien kartelę, bet niekaip nepretenduoja į ateitį.

šituo retoriniu klausimu ir ketinau baigti tekstą, bet turėjau galimybę aptarti temą su kolega, kurio pastaba buvo taikli: šiandien pasirūpinkime šiandiena, o ateitimi pasirūpinsime kai ji ateis.

nes buitis apibrėžia būtį: alkanas, sušalęs, be saugumo ir teisingumo jausmo tu proveržio nepadarysi. svarbu ne bepilotės mašinos, bet viešo transporto bilietų kainos.

faktas: buitinė tikrovė yra svarbu. žinokite ir tai: sprendimai, apie kuriuos nekalbame, buitį galėtų paversti gerokai kokybiškesne ir jie ilgalaikėje perspektyvoje kainuotų mažiau mūsų pinigų.

nes aš vis dar įsitikinęs: prezidentas, kuris kartu su mumis klaidžios vakarykštės dienos sprendimuose, yra visų mūsų pralaimėjimas, įskaitant ir tą prezidento pareigas eisiančią personą.

PR prieš Konstituciją: LSDP atvejis

po kiekvienų Seimo rinkimų, pasirašant naujos koalicijos sutartį, prasideda ir totalizatorius „kiek išsilaikys ši koalicija?“. gana piktdžiugiškas reikalas: nesėkmės linkima labiau.

šitos koalicijos sudarymas buvo specifinis: Valstiečių ir žaliųjų sąjungos partneriai socialdemokratai į koaliciją norėjo pusėtinai. senoji, pragmatiškai savo atžvilgiu nusiteikusi LSDP gvardija koalicijos norėjo, o su Gintautu Palucku save siejantys socdemai – ne. G. Paluckui tapus partijos pirmininku, nenoras būti koalicijoje tavo esminiu LSDP klausimu. buvo pasakyta: jeigu LSDP lieka koalicijoje, nebelieka LSDP.

patikėsite ar ne, bet ne ši „griūvančio dangaus“ dalis yra įdomiausia. įdomybės prasideda, kai G. Palucko iniciatyva įvyksta partijos skyrių apklausa: trauktis iš koalicijos ar ne?

aplinkos subruzda: kokia demokratiška iniciatyva! ar partija, tiek metų gėdingai imitavusi socialdemokratiją, pradeda praktikuoti demokratijos dalį? liberte, egalite, fraternite – ir absoliuti skyrių dauguma pasisako už koalicijos su LVŽS nutraukimą. kažkas iš „reformuotų socdemų“ dar ir lepteli: kaip buvo pasirašyta sutartis tarp partijų, taip ją ir nutrauksime – suprask, partijos organas šitą reikalą sutvarkys.

bėda, kad „partijos organai“ užmiršo Lietuvos Respublikos Konstituciją. šito dokumento 59 straipsnyje yra sakinys: „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“.

„negali būti varžomi jokių mandatų“ reiškia, kad parlamentarui nei partija, nei Vyriausybė, nei verslo struktūrų sukurti institutai – netgi Prezidentūra negali nurodyti, kaip galvoti ir balsuoti.

jūs galite manimi netikėti. Aš netgi norėčiau, kad jūs aklai netikėtumėte ir mano žodžius tikrintumėte – pavyzdžiui, atsiverstumėte Konstitucinio Teismo oficialią doktriną, kurioje susitarta: „laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant imperatyvaus mandato, teisės atšaukti Seimo narį“.

tai reiškia, kad Seimo nariai, išrinkti kaip LSDP atstovai, gali remti LVŽS nepriklausomai nuo partijos norų ar nurodymų. jie gali būti išmesti iš partijos, jų nuotraukos gali atsirasti socdemų gėdos lentose, bet jie su savo balso teise gali elgtis kaip išmano.

visgi tai, ką parašiau, nėra esamos koalicijos gynyba. kalbu apie teisės viršenybę, kurios net ir tokie sumanūs „pažaiskime demokratiją“ komunikacijos sprendimai neturi paneigti.

tarptautinės politikos parodija: Kataro atvejis

užsienio naujienos į mūsų dėmesio lauką skverbiasi vangiai. man žinomi žiniasklaidos kanalų valdytojai ir redaktoriai į užsienio aktualijas žiūri abejingai. jie sako, kad užsienio naujienų skaitomumas yra tragiškai žemas – ypač kai palygini su paspaudimais, kuriuos gauna skandalinga polytinių pramogų naujiena.

gal ir gerai: skęsdami buityje mes neaprėpiame viso politinio lauko absurdiškumo. nematome gausybės įrodymų, kokia visgi tragikomiška yra politinė scena.

bet jeigu tokiai karčiai šypsenai visgi esate pasiryžę, tuomet atkreipkite dėmesį į Saudo Arabijos ir Kataro konfliktą.

vasarą 7 arabų šalys, kurių priešaky yra Saudo Arabija, nutraukė santykius su Kataru. deklaravo, kad Kataras remia terorizmą, ir iš esmės izoliavo šalį, net ir oro erdvę susiaurino iki vienintelio koridoriaus.

pretekstas ir priežastys čia yra persipynę – jos ir nuobodžios (dujų eksportas), ir intriguojančios (Kataro nacionalinės televizijos „nulaužimas“).

Saudo Arabija šiame konflikte pretendavo į geriečių rolę. jos vadovaujamos koalicijos pareiškimas, kad Kataras finansuoja teroristų tinklus, susilaukė entuziastingo JAV palaikymo: Donald Trump tai įvardino kaip įrodymą, kad jo politika arabų šalių atžvilgiu yra sėkminga. tokia Saudo Arabijos lyderystė buvo sveikinama ir giriama, vadinama ryžtingu pavyzdžiu kitoms šalims.

o tuo pačiu metu JAV šeimos, nukentėjusios nuo 9/11 teroristinių atakų, mėgina išsikovoti teisę Saudo Arabiją paduoti į teismą ir prisiteisti kompensacijas už patirtas traumas bei netektis. Saudo Arabija daro viską, kad 25 tokie skundai būtų atmesti.

prie „daro viską“ reikia priskirti ir 110 milijardų vertės karinį kontraktą tarp JAV ir Saudo Arabijos – nuo THAAD priešraketinės gynybos sistemos iki Blackhawk malūnsparnių. netrukus pasirodė pranešimai, kad JAV už dar 500 mln. parduos žemė-oras raketų ir kitos amunicijos. ne vienas aš matau absurdą: JAV Senatas ketino apkarpyti sandorį, bet 53 prieš 47 laimėjo karo pinigai.

taip, jūs perskaitėte teisingai. šalis, be kurios palaikymo nebūtų 9/11, savo konkurentą ir buvusį vasalą Katarą kaltina terorizmo rėmimu. kad kaltinimas būtų sklandesnis, jį paremia milijardiniais karo technikos pirkimais.

valstybinę užsienio politiką yra pakeitusi reikšmingus finansų srautus valdančių korporacijų politika. tokių korporacijų interesai seniai peržengė „tauta“ ar „valstybe“ apibrėžiamus kontūrus. jų etinė ir vertybinė sistema reikšmingai skiriasi nuo tos, kuria (tariamai) savo gyvenimus įrėminame mes, fiziniai asmenys. gal dėl to nematome, kokia parodija vaidinama tarptautinėje scenoje?

diskusijos strategija: 7 etapai

atostogų režimas leido atidžiau sekti viešas diskusijas. Ne taip dažnai turiu laiko formai ir niuansams – ketinau atsigriebti.

bet įdomios temos ir save intriguojančiai pristatantys pašnekovai dar negarantuoja vertingos diskusijos. dar blogiau: keturios iš penkių diskusijų buvo beprasmės. visa, ką aš gavau, buvo triukšmas – be taisyklių, be pagarbos. diskusijos dalyvius vienijo identiškas tikslas: būti teisiu. ne suprasti ar padėti suprasti – tik apginti savo išankstinę nuostatą. išjuoktas oponentas – vyšnia ant torto, kurios kauliuku paspringti taip troško save garbingai pristatę pašnekovai.

mano pirmoji reakcija buvo tokius veikėjus kritikuoti. kokia beprasmybė ir laiko gaišatis! todėl vietoje ironijos ir kartėlio siūlau loginę seką, kuri jums padės suprasti pašnekovą – jeigu, aišku, to norite.

pradėkime nuo prasivardžiavimo – tai irgi diskusijos forma, kurios klasikinis pavyzdys – „tu idiotas“. jeigu auklėtojai būtų skyrę daugiau dėmesio bent pusvalandžiu, tuomet vietoje prasivardžiavimo naudotume ad hominem argumentus. kritikuotume asmenybes, nes argumentai ir esmė mums dar neįdomu.

tai ir mano dažna klaida: turiu nuolatos prižiūrėti save, kad man nepatinkančių personų žodžius priimčiau atidžiai – juos nuasmeninčiau.

tokia pati nesėkmė yra sukoncentruoti kritiką ties tonu. ne veltui nachalai rašo nachališkai: kai pradėsime piktintis kalbėjimo maniera, argumentai per greitai taps neįdomūs. provokacija, kuriai akivaizdžiai per dažnai pasiduodame.

nepasidavus šiai provokacijai mažėja tikimybė, kad norėsite išvengti pačios diskusijos apskritai. nes nutraukti diskusiją – paprasta: tiesiog pateikite alternatyvią poziciją, pageidautina be argumentų. agresyviai kartokite teiginį tam, kad niekas nesusivoktų paklausti jo įrodymų.

o jeigu jau nusprendėme reaguoti į oponentą ir priešingą nuomonę pagarbiai, tuomet imkimės argumentų. įvertinkime juos atskirai, po vieną ir, pasitelkę įrodymus ar logiką, neikime oponento hipotezę.

rekomenduoju žengti žingsnį toliau: rasti pozicijoje, su kuria nesutinkate, klaidą ir, cituojant tikslią oponento frazę, įrodyti, kodėl neapsirikote suabejodami pasiūlytais teiginiais.

visgi geriausia, ką galime padaryti vardan objektyvumo ir supratimo, tai paneigti oponento pozicijos esmę. ne visi oponento pateikti skaičiai yra klaidingi. tikrai ne visas prielaidas galima ar, juo labiau, būtina paneigti. mūsų tikslas neturi būti pažeminti ar sunaikinti: jeigu mes diskutuojame dėl kažko kitko, negu apginti objektyvią tikrovę nuo klaidingų jos interpretacijų, galbūt problema ne diskusijos metodas, bet mes patys?