apie kitų klaidas.

politikos veidrodis: kaltė be atsakomybės

pastaruoju metu užderėjo intrigų: ar padėjo Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė savam verslininkui „įveikti biurokratiją“? o Aplinkos apsaugos viceministrė pati nušovė saugomas antis ar tik pozavo progą nutaikiusi? ar Aplinkos apsaugos ministras paisė valstybės interesų kai lengvino medžioklės sąlygas pirtelės broliams? gal Susisiekimo ministras prekiavo įtaka ir taip pasistatė namelius visai šeimai? intrigas politikai suskubo nurašyti ir įtarimus pavadino tuo gardžiu žodžiu „politikavimas“: nėra nei kaltės, nei atsakomybės.

baudžiakas

taip jau netikėtai, be pastangų ir visai atsitiktinai susiklostė, kad atsakomybė mūsuose pirmiausia reiškia baudą, o bauda reiškia kaltę. ir, taip: atsakomybę reiškia kaltę – klasikinė mąstysena baudžiamosios teisės idėjoje. kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad būtent tai ir yra tikrasis sovietinis paveldas, savo reikšme ir ilgaamžiškumu pralenksiantis kelius, tiltus ir chruščiovkes.

net jeigu iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, be baudžiamosios teisenos yra ir kitų atsakomybės rūšių. susidaro įspūdis, kad apie jas mažai žino ne tik politikai, bet ir mes patys, jų darbdaviai.

konstitucinė atsakomybė

pagal savo dizainą, ji skirta būti lengvai suvokiama ir taikoma. tam, kad politiką ištiktų Konstitucinė atsakomybė, reikia Konstitucijoje rasti elgesio taisyklę; identifikuoti konkretų, priešingą taisyklei elgesį; ir įgaliota institucija turės pareigą pritaikyti sankciją. situacijų, kada taikoma Konstitucinė atsakomybė, sąrašas yra nebaigtinis, bet rūstus: pasikėsinimas į Konstitucinę santvarką, priesaikos sulaužymas, piktnaudžiavimas įgaliojimais, valstybės išdavimas ir t.t.

konstitucinės atsakomybės atveju žala daroma plačiu mastu: valstybei ir kartu visuomenei. supraskime, jeigu buvo išduota valstybė, jeigu politikas sulaužė priesaiką ar viršijo įgaliojimus, taip jis pakenkė visų mūsų interesui turėti veiksmingą organizaciją – respubliką.

ir ši atsakomybė nėra savanoriška, kaip, pavyzdžiui, moralinė. konstitucinė atsakomybė politiką aplanko jau po veiksmo, jau kilus pasekmėms. šią atsakomybės rūšį lydi ištisas barimo ir baudimo ritualas – kad atgrasytų kitus pašlemėkus ir kad konsoliduotų visuomenę aplink pageidaujamas vertybes bei elgesius. sėkmingai pritaikyta Konstitucinė atsakomybė turėtų būti lyg kolektyvinis gijimo procesas su vieša auka.

politinė atsakomybė

ji – kaip padorumas, bet skirta išimtinai politikams. paprastumo dėlei kalbėkime apie dvi šitos atsakomybės išraiškas: pasitraukimą iš užimamų pareigų arba sąmoningą posto išsaugojimą kintančių aplinkybių akivaizdoje.

antras atvejis nutinka, kuomet politikas yra davęs kokius nors įsipareigojimus savo rinkėjams, pavyzdžiui, įvykdyti sveikatos apsaugos reformą, o tam, kad galėtų tikslą įgyvendinti, po rinkimų pakeičia politinę partiją. taip politikas renkasi „didesnį gėrį“ – sistemos reformą vietoje nuolankumo vientisai partinei linijai.

kur kas įprastesnis atvejis yra pirmas – politikas susipranta, jog savo buvimu konkrečioje pozicijoje neša ne naudą, bet žalą. dilema, kurioje atsiduria politikas, neturi turėti kitų atsakomybių bruožų. t. y. jeigu girtas politikas perėjoje partrenkia žmogų, jis traukiasi iš posto ne dėl to, kad susivokė esąs politiškai atsakingas nesuvažinėti rinkėjų, bet dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

teoriškai politinė atsakomybė gali apsireikšti tik tam politikui, kuris geba save matyti kitų akimis. tokiais atvejais politikas turi pakankamai proto bei patirties ir palygina ambicijų vertę su kaina, kurią už jo egoizmą moka valstybė ir visuomenė. jeigu nutinka tinkama žvaigždžių konsteliacija, politikas susivokia, kad nėra teisinga asmeninių ambicijų kaštus perkelti ant valstybės ir visuomenės pečių.

kiek yra politinės atsakomybės Lietuvoje?

yra, ir pakankamai daug. mes nežinome apie dešimtis valstybės tarnautojų, pareigūnų ir politikų, kurie diena iš dienos demonstruoja moralinį stuburą. ką mes labai skaudžiai matome, tai situacijas, kada politikui derėjo pasielgti principingiau. padorių poelgių monotonijoje labai aiškiai girdime pavojaus skambučius, kai ministrai, jų pasirinkti viceministrai, Seimo nariai ir kiti politikai elgiasi be jokių politinės atsakomybės užuomazgų.

kas verčia sunerimti, tai politinės atsakomybės stokos paveldimumas. nuo šito niekas nėra apsaugotas – nepriklausomai nuo partinio bilieto, nepriklausomai nuo amžiaus. ar tai būtų „jaunieji“ liberalai, ar tai būtų „bebrai“ iš kairės ir dešinės – iškreiptas visuomenės bei savęs joje supratimas nediskriminuoja.

nėra geriausias signalas ir tai, kad didelė dalis politinių lyderių politinę atsakomybę vertina kaip nuosprendį ar pralaimėjimo įrodymą. pats liudijau ir situacijas, kada klaidų pripažinimas buvo priimtas strateginiu lygmeniu, tačiau atėjus metui tai praktikuoti buvo atsitraukta. ir nors negaliu šimtu vienu procentu garantuoti, kad mano strategija pasiteisintų, bet faktas, kad atsakomybės vengimo strategijos ilguoju periodu niekada nepasiteisina.

sprangūs 200 eurų.

jeigu šiomis dienomis leidote sau panirti į žiniasklaidos srautą, lažinuosi, irgi užkibote ant 200 eurų vertės kabliuko – erzinotės dėl vienkartės išmokos senjorams ir neįgaliesiems. įvairios mini-apklausėlės rodo, kad jūs arba piktinotės „rinkėjų balsų pirkimu“, arba pritarėte „pagalbai silpniausiems“. žibalo į ugnį pylė visi – valdantieji ir norintys valdyti, vyriausybė, prezidentas, politologai bei reklamos kūrėjai, – o dabar jau turime prabangą ištrūkti iš šurmulio ir apibendrinti jų teiginius.

kokie deklaruoti ketinimai?

nepakenks prisiminti, kad vienkartinė išmoka neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms atkeliavo ne pavieniui, bet iš keturių įstatymų paketo, kurio autoriai skelbia siekį „sušvelninti dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos kilusias socialines pasekmes ir finansinėmis priemonėmis paremti pažeidžiamiausias gyventojų grupes, užtikrinant adekvačią pajamų apsaugą“. tai – Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams, Išmokų vaikams, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir Vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatymai. autorių žodžiais, „kadangi kitomis priemonėmis yra skiriama pagalba ieškantiems darbo ar netekusiems pajamų dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos plitimo grėsmės, šiuo [Vienkartinių išmokų įstatymo] projektu siūloma suteikti papildomą paramą tikslinei asmenų grupei, t. y. neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms“.

skurdo statistika

aiškinamajame rašte pateikiami ir liūdesį keliantys duomenys. Statistikos departamentas nurodo, kad skurdo rizikos riba – 345 eurai žmogui, o tiesa ja gyvena arba ją peržengia apie 645 tūkst. šalies gyventojų. skaičiai kalba patys už save: negalia ir senatvė yra tiesiausias kelias į skurdą. paminėtos visuomenės grupės yra išties nepavydėtinoje situacijoje, o jų padėties gerėjimas metai iš metų yra labiau teorinis negu praktinis.

kiek kam skauda?

premjeras Saulius Skvernelis kalbėjo apie papildomas senjorų ir neįgaliųjų išlaidas apsaugos priemonėms, kažkas iš valdančiųjų – apie netektą galimybę parduoti užaugintas petražoles ir taip prisidurti eurą-kitą. daug tiesos ir psichologų pozicijoje, kad turint nykstamai mažas pajamas ir nuolatos gyvenant neužtikrintume dėl ateities, 200 eurų yra gaivus oro gūsis.

šio klausimo nuošalėje palikti ekonomistai, bankiniai ir akademiniai, buvo iš esmės vieningi: neįgalieji ir senjorai nėra labiausiai nukentėjusi auditorija. nurodomos kitos žmonių grupės, kurių pajamos smuko labiau, o neigiamas vartojimo galimybių pokytis yra gerokai didesnis, negu vienkartinę išmoką gausiančių: privataus sektoriaus samdomieji darbuotojai, taip pat užsiimantys savarankiška veikla.

ypatingo dėmesio turėtų sulaukti jaunos šeimos: susitraukę biudžetai reiškia ne tik nepatenkintus poreikius šiandien – valdžios galvos turėtų nerimauti ir dėl ilgalaikių iššūkių, kurie tokias šeimas ištiks.

netyčiukas?

aišku tai, kad neįgalių ir senjorų auditorija nėra nei pirminė, nei antrinė pagal žalą, patirtą dėl COVID-19. ne karantinas ir apsaugos priemonių poreikis šias grupes įstūmė į skurdą, o sistemingas abejingumas šių žmonių buičiai ir gyvenimo kokybei. 200 eurų – pozityvus, bet menkas lašas jūroje. ir įkris jis kaip tik prieš Seimo rinkimus – sutapimas tai, atsitiktinumas ar planas paveikti neįgalius ir senyvo amžiaus rinkėjus?

taigi, data – tiek S. Skvernelis, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis laikosi pozicijos, kad anksčiau pervesti 200 eurų niekaip nepavyks: darbuotojai pernelyg užsiėmę. sako, kad tikrai norėtų anksčiau, tačiau nėra galimybių: sistema neleidžia.

jeigu gyvenimą vis dar skaičiuotume medine skaičiavimo lenta ir reikėtų vartyti popierinius gyventojų sąrašų tomus, šitas paaiškinimas būtų logiškas: iš tikrųjų nespėja. tačiau laikais, kai visi gavėjai yra duomenų bazėse, o pinigai – skaitmeniniai, toks argumentas yra kažkur tarp nesąmonės ir įžeidimo.

kadangi mano žinojimas – ribotas, paklausiau vieno sistemoje dirbančio žmogaus, ar valstybė galėtų padaryti mokėjimus anksčiau negu rinkimai. atsakymas buvo paprastas: net ir su esama griozdiška sistema – galėtų.

pamažu tampa aišku: kuriamas dirbtinis vėlavimas. ir kuriamas ne iš negebėjimo administruoti sistemą, bet, atvirkščiai, pasinaudojant galimybe reguliuoti sistemos (ne)veikimo spartą ir krypti.

išbandymas valdžia

neturėtų mūsų stebinti tai, jog valdžia panaudoja prieinamus instrumentus tam, kad užtikrintų savo išlikimą. prieš galimų permainų momentus valdžios instinktas užsitikrinti galios centrų prielankumą yra paveldimas, su visomis geromis ir blogomis tradicijomis perduotas iš vienos politikų kartos kitai.

pataikavimas rinkėjams nėra nauja praktika – paprastesni į tai investuoja savo pinigus, įžūlesni prasisuka su viešais resursais.

valdžiai, veikiančiai sisteminių problemų sąlygomis, gyvybiškai svarbu save pateisinti – ir jeigu tos valdžios atstovai save suvokia kaip neišvengiamą bei vienintelį gėrį, jie nuoširdžiai nemato nieko blogo užtikrinti savo perrinkimą tų pačių rinkėjų sąskaita.

išbandymas laisve

sugebėti atskirti tikruosius galios turėtojo interesus nuo viešai deklaruojamų – esminis išbandymas kiekvienam piliečiui. visa ko pradžia – ilgalaikių interesų apsibrėžimas. jeigu tokių nėra, jeigu žvilgsnis į gyvenimą baigiasi ties čia ir dabar, tada ne tik už 200 eurų balsą galima parduoti, bet ir už gerokai pigiau.

o kažkuris iš valstiečių su gudria šypsenėle retoriškai klausė: negi jūs taip nupiginate pilietį, kad už 200 eurų jis pakeistų savo nuomonę? žinoma, pilietis nepakeistų. tačiau tik perkelkite žmogų iš piliečio į vartotojo amplua, ir pamatysite, kad nemokami ledai, smagus koncertas ir pačios pigiausios smulkmenos daro didžiulę įtaką. kodėl? nes vartotojai iš kartos į kartą mokomi būtų ne orūs, bet sotūs, o apie orumą postringauja sočiausieji iš mūsų.

tačiau aš, kaip nepataisomas optimistas, tikiu, kad kritinis požiūris į valdžios sprendimus ir gyvenimą apskritai nėra dingęs. jis yra prislopintas ir nebūtinai pasireiškia kaip pirmoji reakcija – koks sveikas protas sąmoningai ieško nusivylimų? šiek tiek kantrybės ir geranoriška pagalba išgryninant faktus gali įveikti ir už labai brangiai perkamą abejingumą.

Prezidentiniai keliai ir klystkeliai

rašydamas apie prezidentą Gitaną Nausėdą turiu prisipažinti, kad nesu iki galo objektyvus. prezidentinės kampanijos eigoje palaikiau G. Nausėdą ir sveikinau jį kaip geriausią pasirinkimą iš kandidatų. tačiau darydamas G. Nausėdos konkurentų apžvalgas ir sekdamas jo kampaniją kelis kartus perspėjau komandą: einate keliu, kuris gali kainuoti balsų. po rinkimų turėjau raudonuoti: kokios dar klaidos, pergalė – triuškinanti. toks aš ir ekspertas, maniau sau. visgi šiandien atrodo, kad mano įspėjimai buvo ne klaidingi, o tik per ankstyvi.

mane nuoširdžiai neramino tai, kad į G. Nausėdos pristatymą buvo žiūrima kaip į prekės įvedimą į rinką. verslo komunikacijos profesionalai, dirbę su juo, turėjo daug sėkmingų patirčių parduodant paslaugas ir prekes – ir tas patirtis sistemingai perkėlė į politinę kampaniją. „ir labai sėkmingai“, – pasakysite įvertindami rezultatą: kandidatas – išrinktas! bet tą patį būtų galima pasakyti apie vitaminų kurso išgėrimą viena sauja: taip, vitaminai suvartoti sėkmingai. štai čia ir yra skirtumas: iš verslo komunikacijos perspektyvos rezultatas yra pasiektas – rinkėjams kandidatas parduotas; iš politinės komunikacijos požiūrio, kokybiniai rodikliai savo svarba nenusileidžia: juk siekiama pradėti ir valdyti bent penkių metų trukmės visuomenės raidos procesą.

savo nelaimei turėjau abejonių ir dėl kampanijos gylio. galbūt nenorėjau matyti, kad „Gerovės valstybė“ tėra reklaminis lozungas – tokių minčių kilo po programos pristatymo Socialinių mokslų kolegijoje. po šiai dienai turiu abejonių, ar ne tik man įspūdį palikęs G. Nausėda, ekonomistas ir šachmatų strategas, tokią prezentaciją pats įvertintų teigiamu balu. štai dėl ko esu tikras: diskusijai apie programą jis nebūtų susikvietęs nekritiško jaunimo, klausimą pradedančio „ponas prezidente..“. verslo komunikacijos ekspertai ir marketingo ekspertai taip darytų, ne politinės komunikacijos.

žinoma, G. Nausėdai ypatingai padėjo jo konkurentų elgesys. vietoje to, kad būtų geriausia savo versija – ir kitiems padėtų tokia būti, – jo oponentai rinkosi neturimų raumenų demonstravimą, kalbėjo klišėmis ir taikliai šaudėsi į kojas. kuk Vytenis Andriukaitis dalyvavo tik iš mandagumo, Aušra Maldeikienė – iš pykčio, Saulius Skvernelis – dėl strateginių Ramūno Karbauskio sumetimų, o Ingrida Šimonytė – dėl panašumo į Dalią Grybauskaitę. visgi kelis kartus įspėjau: paliekate silpnų vietų oponentų kritikai, kas bus, jeigu pasinaudos? bet niekas nepasinaudojo ir nieko nebuvo.

galvojau, kad G. Nausėda praleidžia progas pasisakyti dėl svarbių įvykių, kad nežinome jo pozicijos dėl visuomenei reikšmingų nacionalinių ir geopolitinių klausimų. nutylėjimus iš pradžių vertinau kaip praleistas progas, paskui – kaip grėsmes: rinkėjas tai pamatys, maniau, ir neigiamai įvertins. po šiai dienai nežinau, ar pamatė, bet akivaizdu, kad neįvertino.

suskaičiavus rezultatus aš atsikvėpiau: viskas gerai, kas gerai baigiasi. o, pasirodo, niekas nesibaigė – tik prasideda! kol politinis gyvenimas buvo ramus ir prognozuojamas, G. Nausėda su problemomis nesusidūrė. rinkėjai buvo supratingi net ir prezidentui aplankius dukrą bei pateikus abejotiną išlaidų versiją – tėvo meilės užteks visiems. jaučiausi gerokai nesusipratęs: tiek simptomų, ir dėl visų apsirikau?

ir tada pro šalį ėjo 9-10 metų Berniukas. šis reklaminio klipo personažas sugebėjo rasti prezidentą tada, kai likę jo nerado niekur – nei priešakinėse kovos su COVID19 linijose, nei už valstybės šturvalo viešoje erdvėje. įspūdinga scena: vietoje taip mums reikalingo, oraus lietuviško intelektualo G. Nausėdos – marketingo produktas pavadinimu Prezidentas kalbasi su Berniuku, menkinančiuoju visuomenės simuliakru.

vienas „oho“ momentas keitė kitą – eteriui užpildyti G. Nausėda kalbėjo ir apie Valstybinį banką, ir su Aleksandru Lukašenka susiskambino. publikos pradėjo spėlioti, kiek dar yra likę nereikšmingų temų tam, kad išsisuktume nuo kalbos apie dramblį kambaryje – Prezidentūros gebėjimą atlikti jai numatytas funkcijas. įtarimus tik sustiprino tai, kad Seimas atleido Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, tačiau nepaskyrė teismo pirmininke – ką ministras pirmininkas įvardino kaip klaida dėl netinkamo prezidento dekreto.

tiek klydęs, ir šįkart aš sau leisiu nukrypti nuo bendro choro: manau, kad prezidentūra gali visas klaidas ištaisyti. nė vienas negimė mokėdamas – tas pats S. Skvernelis, jeigu pasikapstytų po praeitis, rastų ne vieną epizodą, kurį dabar valdytų kitaip. lygiai taip pat ir prezidentas su savo komanda – esu tikras, kad pamokas išmoks.

kur kas svarbiau, mano vertinimu, yra tai, kad G. Nausėda išsižadėjo savo Gerovės valstybės idėjos. tebūnie, koncepcija nebuvo detali ar ypač planinga, tačiau kada dar gali būti geresnis metas, negu tuomet, kai visi sako, jog gyvenimas nebebus toks, kaip anksčiau? rinkitės ekspertus iš kairės ar dešinės – absoliuti dauguma kartoja tą patį: neišvengiami pokyčiai rinkose, vartojimo struktūroje, užimtumo struktūroje, etc. ir kol kas atrodo, kad pokyčiai – chaotiški, net be kontrolės iliuzijos. kada gi dar bus geresnis metas keisti santykių formatą negu tada, kai akivaizdu, jog formatas neišvengiamai kis?

mano supratimu, tai galėtų būti šlovės valanda tiems, kurie siūlys alternatyvas kintantiems visuomeniniams santykiams. ar tai būtų kairiųjų Gerovė, ar dešiniųjų N-toji pramonės revoliucija – atrodo, kad kol kas visų šansai yra apylygiai.

kartu tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas imsis tokio proceso, tikslingai ir sistemingai. esant tiek daug galimybių dėmesį ištaškyti buitinėms smulkmenoms, reikia ypatingos valios ir strateginio matymo, kad nepaklystume. nenoriu sakyti, kad misija neįmanoma, bet kai instinktas yra plaukti pasroviui, ar kas nors turi noro, gebėjimų ir resursų tapti permainos katalizatoriumi? belieka tikėtis, kad 9-10 metų Berniukas be užuolankų paklaus: Prezidente, o kada bus Gerovės valstybė?

kuom skiriasi panika nuo atsargumo krizės akivaizdoje?

kai vasario 18 dieną tyrėjai iš Harvardo universiteto viešai suabejojo Indonezijos statistika, rodančią lygiai nulį susirgimų koronavirusu COVID19, Indonezijos sveikatos ministras Terawan Agus Putranto nurodė, kad susirgimų nėra „dėl [teisingų] maldų“. Lietuvoje sveikatos apsaugos pareigūnai maldomis su virusais nekovoja, bet įvairiausio plauko nesklandumų – apstu: yra iš ko pasimokyti.

panika ar atsargumas?

tas saldus žodis „panika“. arba tu esi panikos skleidėjas, arba olimpinės ramybės įsikūnijimas – tarsi kito varianto ir nebūtų. paieškokite įrašų su raktažodžiu „panika“ – pamatysite, kad jūsų kolegos ir visokie nepažįstami kritikavo bet kokias kitas reakcijas negu abejingumas. į panikos sritį patenka viskas, nuo kaukių pirkimo iki atsargų namie kaupimo.

krizių komunikacijos niuansus išmanančių tokia visuomenės reakcija visai nestebina. tai, kad sudėtingos situacijos akivaizdoje žmonės reaguoja intensyviau negu reikalauja faktinės aplinkybės, yra ne tik standartinė, bet ir pageidaujama taisyklė. būtent intensyvi reakcija leidžia mobilizuotis, operatyviai atnaujinti prioritetus ir pasiruošti galimiems iššūkiams. kur kas blogesnė situacija yra tuomet, kai pirminė visuomenės reakcija yra abejingumas. jeigu į grėsmes visuomenė reaguoja pasyviai, krizių valdymo specialistai įsitempia: bus problemų diegiant laikinus elgesio protokolus, bendruomenių mobilizavimas susidurs su rimtais iššūkiais.

ko vertas laikas?

nors istorijoje netrūksta atvejų, kada pernelyg ankstyva reakcija sukuria isteriko reputaciją ir be reikalo sutrikdo kasdienius procesus, daug dažniau problemos kyla dėl pavėluotų reakcijų. organizacijos, kurios dirba su gamtinio pobūdžio nelaimėmis (potvyniai, gaisrai ir pan.) yra išleidusios aibę detalių rekomendacijų. jos prieinamos ne tik siauro rato specialistams – visi norintys gali perskaityti, koks svarbus yra savalaikis informacijos pateikimas. laikas yra vienas iš faktorių, nulemsiančiu pasirinkimą tarp panikos ir atsargumo. ypatingai vertas dėmesio 1997 m. Vroclavo potvynio pavyzdys. jis apima viską: savalaikės komunikacijos reikšmę bei takoskyrą tarp prasmingo intensyvumo, baimės ir abejingumo.

stebiu valdžios įstaigų ir politikų reakcijas į besivystančią situaciją ir linkstu priimti lažybas, kad atsakingi asmenys šiame tekste Vroclavo atvejį išgirs pirmą kartą. ką tai reiškia? bent jau tai, kad nėra laikas studijuoti krizių valdymo pagrindus tada, kai krizė vyksta.

kas yra autoritetas?

bazinė taisyklė sako, kad informaciją apie situaciją pateikiantys turi atitikti bent tris kriterijus: disponuoti plačiu žinojimu, turėti funkcinę įtaką – suprask, sprendimo teisę, ir sveiką empatiją. štai ant šių savybių statome žodyną, parenkame specifines konstrukcijas, vykstame į veiksmo vietą ir priimame sprendimus. kilus sudėtingai situacijai sveikatos sektoriuje Lietuvoje Sveikatos ministro dalyvavimas yra ypatingos reikšmės – ir tikrai ne vien tik simbolinės. jis turi ir išmanymą, ir sprendimo teisę, ir tinkamą, ne biurokratinį, empatijos lygį. tik nelengva visą tai parodyti kai esi komandiruotėje – susivokimas dalyvauti nerimą keliančioje situacijoje turėtų ateiti dar gerokai iki prezidento raginimo sugrįžti į Lietuvą.

ar yra baltas melas?

kasdienybė yra įvairi ir ne taip jau retai susigalvojame aukštesnį gėrį, dėl kodėl verta nutylėti ar iškraipyti mums žinomas gyvenimo aplinkybės. ar nutylėjimas, o gal ir tiesos iškraipymas gali būti pateisinamas visuomenės sveikata bei siekiu „nekelti panikos“?

šitokio klausimo šerdis – manymas, kad žmonės yra beviltiški. melu besistengiantys „ne(su)kelti panikos“ savo veikimo subjektą mato generalizuotą: žmonės, visuomenė, masės – jie nesismulkina iki individų lygio. nepasitikėjimas mase – akivaizdus: įsivaizduojama, kad žmogus su tiesa nesusitvarkys adekvačiai; blogų žinių akivaizdoje taps grėsme sau ir aplinkiniams.

gerbiu šio teksto skaitytoją ir negaišiu laiko tikslindamas, kodėl tokie apibendrinimai link kvailumo neturi daug bendro su tikrove. daugybė praktinių patirčių iš didelio masto krizių rodo vieną: žmonės yra daug išradingesni ir atsparesni negu apie juos galvojama. ypač jeigu jie tinkamai informuoti!

dar viena problema su melu ir nutylėjimu kaip krizių valdymo priemone: netiesa turi tendenciją būti demaskuota. kada sudėtinga situacija paliečia platų žmonių ratą, pareigūnų teiginiai būna ypač atidžiai vertinami ir taip jau nepatiklios auditorijos. kas nutinka tokiam „tiesos kamufliažui“ išaiškėjus, esu tikras, atspės visi: pasitikėjimas pareigūnais bus pamintas.

tokia rizika yra didelė, sėkmingo „balto melo“ nauda – klaidingai hiperbolizuota. tačiau žmogiški instinktai yra kitokie: išvengti diskomforto, ypač gerai jaučiamo sakant nuviliančius, nemalonius faktus; išvengti konflikto, kylančio neatitikus tikrovei ir aplinkinių lūkesčiams. vien jau dėl to norisi pasakyti „baltą melą“ vietoje tiesos tokios, kokią matome.

Komunikacijos kanalai

mūsų kasdienybę ir taip gaubia klaidinančios informacijos rūkas, o įtampos momentais toks rūkas tampa dar intensyvesnis – nuo nuoširdžiai klaidingų interpretacijų iki tyčinio klaidinimo. dėl to krizės tampa puikia galimybe informuotiems ir charizmatiškiems politikams: auksinė proga pademonstruoti savo lyderystę bei išmanymą. bene lengviausia tuo pasinaudoti socialiniuose tinkluose – tradicinės žiniasklaidos tempas ir konkurencija dėl eterio tiesiog pernelyg gremėzdiška ir inertiška.

puikus pastarųjų savaičių pavyzdys – skirtingos Vytenio Povilo Andriukaičio ir Vytauto Kasiulevičiaus taktikos. buvęs Sveikatos ministras ir eurokomisaras V. P. Andriukaitis pasirinko tradicinės žiniasklaidos formatą. iš pradžių leidęs laiką nišiniuose informacijos kanaluose, vėliau jis gavo eterio ir nacionaliniuose kanaluose. medikų sąjūdžio atstovo V. Kasiulevičiaus matomumas buvo sukonstruotas kiek kitaip: daug daugiau krūvio perkelta į socialinį tinklą.

kokie rezultatai? apie matomumą galiu tik spėlioti: nežinau ne tik žmonių, pamačiusių TV transliacijas, skaičiaus, bet ir jų reakcijų – pozityvios jos ar ne. tačiau primityvi Facebook naujienų apžvalga rodo, kad V. Kasiulevičiaus komentarai susilaukė daug daugiau reakcijų, negu tradicinės žiniasklaidos reportažai su V. P. Andriukaičio komentarais.

ne tik praktika, bet ir teorija duoda panašias rekomendacijas: jeigu tik įmanoma, venkite papildomų informacijos filtrų ir tarpininkų. nėra jokio tikslo informaciją jos norintiems perduoti su papildomais apsunkinimais ir apsikrovus papildomomis sąlygomis – socialiniai tinklai nukerta gausybę nereikalingų kampų, funkcinių ir psichologinių.

ar yra gerų pamokų?

net neabejoju, kad sudėtinga COVID-19 situacija parodė aibę asmeninio ir profesinio augimo galimybių – ir tai yra geroji naujiena.

bet situacija parodė ir keletą žiojėjančių žaizdų: daugeliu atveju valstybės veiksmai atrodė labiau improvizuoti negu suderinti; teiginių formavimas buvo ydingas ir neatitinkantis gerųjų pasaulinių praktikų; su laiku buvo elgiamasi aplaidžiai; atsakomybė ir autoritetas nusistovėjo eigoje – o turėjo būti deleguota iš anksto.

jau gaisro Alytuje žaros parodė, kad informacijos srautus sudėtingų situacijų akivaizdoje valdome prastai. per kelis mėnesius vargu ar galėtume tikėtis kokybinio pokyčio – verčiau Alytaus gaisro ir COVID-19 patirtis laikyti įrodymais, kaip ir kur mums svarbu pasitempti: blogų gyvenimo nuotykių dar bus, ir su kaupu.

geriausi metai įmanomi!

nebūk niūrus, paprašė kolega sužinojęs, kad sėdu rašyti Lietuvos politikos apžvalgos. suprantu jo perspėjimą: kiek teko skaityti 2019 metų revizijų, jos negatyvo nestokojo: nuvylė, sukiršino, nesiklausė, nepatenkino – ir dar eilė įvairių „ne“. tuo tarpu aš galvoju, kad šie metai buvo ypatingai geri ir dosnūs – štai 6 momentai, kuriais verta pasidžiaugti.

bunda jau Baltija

kiek Lietuvoje vienu metu vyko protestų? protestavo vairuotojai, protestavo vairuotojų darbdaviai, protestavo akademinis jaunimas ir protestavo ūkininkai. prieš tai protestavo medikai ir mokytojai, o kažkada vėliau protestuos ugniagesiai. tuoj vienintelė dar neprotestavusi grupė bus valstybės tarnautojai.

tiesa, yra lyginančių mūsų protestus su Vakarų Europos šalimis ir sakančių, kad mūsiškiai – neefektyvūs. žali kryžiai laukuose atrodė taip pat keistai, kaip ir studentai, pasmerkti vienam nekokybiškam diplomui ir savanoriškai susirinkę pasiimti antrą diplomą su pašaipiu „ačių“.

tebūnie protestai ir ne patys efektyviausi – sutinku, protestuotojai savo tikslų nepasieks, tačiau ne tai yra svarbiausia. esmė, kad atsiranda jausmas, jog poveikis sistemai yra įmanomas. iš pradžių tas jausmas – kolektyvinis. en masse į gatvę, reikalavimai paremti jėgos pozicija: mūsų daug ir mes išsimušime. yra teorinė galimybė, kad, masei išsiskirsčius, gebėjimo daryti įtaką jausmas užsiliks kiekvieno dalyvio galvoje. įgalintas suvokimas, kad gali būti permainos dalis – ownership – yra bene geriausia, kas gali mums nutikti.

dangus griūva ir niekaip nenugriūva

paplokime sau per petį: Lietuva išgyveno daugiau gelbėtojų negu jų buvo seriale „gelbėtojai“. kokius tik neatlaikėme: ir kairieji, ir žalieji, ir violetiniai. ir pajacai gelbėjo, ir verslininkai gelbėjo; duonos valgytojai (taip, tokia partija buvo) ir Darbo davėjai, emigrantai irgi.

jeigu kalbėtume apie sistemą ar tiesiog korporaciją, tokia kaita greičiausiai reikštų permanentinę krizę. tuo tarpu Lietuvoje fiksuojama vis gerėjanti statistika pačiuose įvairiausiuose sektoriuose: nuo augančio BVP iki didėjančių išlaidų socialinei apsaugai.

o jūs tik pažiūrėkite, kokias asmenybes mes išgyvenome pastaraisiais metais. „kiršink ir valdyk“ meistrus, atvirai korupcinius politinius verslininkus, įspūdingo neišprusimo ministrus ir parlamentarus – ir nieko tragiško neįvyko. mums velniškai sekasi, ne kitaip!

pasroviui plaukiame ir neskęstame

turėjau ne vieną galimybę parodyti lietuviškų partijų rinkiminius siūlymus kolegoms nuo Lenkijos iki JAV. vienintelis dalykas, kuris juos nustebino – inovatyvių, išties situaciją keičiančių, radikalių siūlymų nebūvimas.

vos užmetę akį į žmonijos istoriją įsitikinsite, kad nuobodus stabilumas yra pilnatvės palydovas. lenkų kolegos su pavydu žiūri į mūsų rinkimines programas ir dūsauja, kad jie mielai keistų, pavyzdžiui, savo teismų reformų programą į mūsų „kelsime regionu“ lozungus. o jeigu jums kyla klausimas, kaip su trumparegiškomis programomis mes vis dar nenugrimzdome – štai dar viena priežastis stebėtis ir džiaugtis: kažkaip!

atsikratėme stereotipų

tiesą pasakius, tai buvo ilgalaikis procesas. kada jis prasidėjo? gal prie AMB, kai socialdemokratai su pramonininkais sutarė, kad progresiniai mokesčiai trukdo versliai aplinkai. bet procese sėkmingai dalyvavo liberalai, kurių drąsiausia kada nors pasiūlyta idėja – tai parama konservatoriams. nes kas sakė, kad pavadinimas turi apibrėžti turinį? arba žalieji valstiečiai – jų vadas ne tik su maksimaliai neekologišku džipu, bet ir politika, kurios padarinys – nuo beatodairiško kirtimo saugoti miškus išėję žmonės.

išlaisvinome save iš pančiojusių „profesionalas“, „nacionalinis susitarimas“, „valstybinė mąstysena“ sąvokų. ir vėl esame avangardas: kur dar valdančios partijos vadas taip atvirai neprisiima atsakomybės ir mėgina valdyti valstybę nuo galinės sėdynės?

drąsūs eksperimentai su savimi be dramatiškų padarinių – jeigu tai nėra sėkmė dėl kurios verta pasidžiaugti, tai sakau jums atvirai: esate per griežti sau.

pasirinkome tinkamus orientyrus

elgsenos specialistas jums pakartos tą patį: lūkesčių nebuvimas yra kelias į laimę. štai Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge Lietuva – 11 vietoje! Sabonio numeris, šachas ir matas. rodome puikius rezultatus kredito gavimo, nuosavybės registravimo, statybos leidimo gavimo ir prieigos prie elektros grafose. jeigu išmestume nemokumo sprendimo grafą (48 vieta), būtume verslo čempionai.

pasirinkome teisingai ir valstybės sėkmę apibrėžiame per bendrą vidaus produktą, o ne GINI koeficientą, nes pastarasis iš buhalterijos pereina į socialinių santykių sritį. ir skurdą kur kas geriau įvertiname pasirinkę „absoliutaus skurdo“ rodiklį – pinigų normą, kurios gana nenumirti. išmintingai pasirinkome, nes būtų tekę įvertinti tai, kas vadinama „santykiniu skurdu“ – ieškoti pinigų normos, reikalingos žmogui tam, kad jis visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

subtilus balansas tarp alternatyvios tikrovės kūrimo ir objektyvaus nutylėjimo – ir laimės daugiau, ir perspektyvos šviesesnės.

2020 galime geriau?

ką galiu garantuoti, kad tikrai galime blogiau. prie valdžios vartų rikiuosis naujos politinės jėgos ir, atrodytų, jau užmiršti veidai. bus aktyvinamos senos baimės, išradingesni pasiūlys naujus priešus. yra aibė scenarijų, kurių pabaigoje galime likti skurdesni, labiau susiskaldę, kurtesni mokslui ir aklesni laiko dvasiai. ir tada 2019 metai atrodys pavydėtini – štai ir paskutinė priežastis džiaugtis tuom, ką turime.

Laisvės partija: sėkmingųjų sėkmės receptas

Lietuvoje įsteigta 25oji partija – liberalios orientacijos Laisvės partija. jos skelbiamas tikslas – trejopas: sėkminga pasaulinė konkurencija, pagarba žmogaus teisėms ir laisvos-atsakingos-kūrybingos ateities ugdymas. ambicija skambi, o ir laikas yra tinkamas: Liberalų sąjūdį tampo agonija po vadovybės korupcijos skandalo, kitos konkurencingos liberalų partijos kaip ir nėra. išsivedėjus steigimo euforijai ir pasibaigus reklaminiams baneriams ateina laikas atidesnei partinės programos analizei, ką ir siūlau padaryti.

kaip ir pridera, programa prasideda filosofiniu požiūriu į pasaulį: juk reikia nustatyti savo koordinates jame. aukščiausios vertybės, Laisvės partijos matymu, turi būti gerbiamos, saugomos ir neliečiamos: žodžio laisvė, žmogaus teisės, laisvi rinkimai, laisva rinka, laisva žiniasklaida, nepriklausomi teismai. žodžio laisvė, nepriklausomi teismai ir laisva rinka suvienodinamos pagal savo reikšmę? galime vardinti aibes scenarijų, kada rinkos ribojimai yra prasmingi ir reikalingi – netgi, pavyzdžiui, vardan žodžio laisvės. suteikti vienodą prioritetą rinkai ir žmogaus teisėms reiškia sekti radikaliausiomis Laisvos rinkos instituto mintimis – o tokios dažiau buvo teorinės nei skirtos praktikai.

toliau analizuodami perskaitysite, kad viena vertybė yra labiau svarbi negu kitos: individo laisvė. Laisvės partijos steigėjai žengė dar vieną žingsnį į priekį: pilietis „geriau, nei bet kas kitas, gali tvarkytis savo gyvenime ir priimti sau svarbius sprendimus“. koks procentas piliečių su savo gyvenimais tvarkosi, ir dar tvarkosi sėkmingai? man avaringumo, sergamumo, fizinio aktyvumo, nusikalstamumo, migracijos duomenys kaip ir rodikliai apie visuomenės psichologinę būklę siūlo daug prielaidų, iš kurių bene paskutinė būtų, kad individas pavieniui geriausiai tvarkosi su savo gyvenimu ir priima geriausius (sau?) sprendimus. darau informuotą spėjimą, kad antropologai būtų dar griežtesni: absoliuti dauguma žmonių yra gerokai sėkmingesni ne pavieniui, bet bendruomenėse.

peržvelgęs partijos steigėjų sąrašą tikiu štai kuom: iniciatyvinė grupė save laiko sėkmingais žmonėmis, kurie savo gyvenimus kontroliuoja. „viską pasiekiau individualiomis pastangomis“ sukuria iliuziją, kad jų gyvenimai pozityviai klojosi ne sėkmingame sociume, bet izoliuotame vakuume. kintamųjų ir nežinomųjų kontrolės galimybės nekritikuosiu dėl pernelyg filosofinio šio klausimo atspalvio, bet priminsiu „sėkmingųjų sėkmės“ teoriją. ji teigia, kad baigtinių išteklių aplinkoje didesnis resursų kiekis generuoja daugiau sėkmės ir be valingo trečios šalies įsikišimo disbalansas tik didėja. paspaudę šią nuorodą galite pamatyti minėtos hipotezės schemą.

kartu noriu atkreipti visų dėmesį, kad būtent ši situacija ir iliustruoja partijų esmę: tenkinti savo narių interesus. sėkmingųjų interesas pasinaudoti palankesniu išteklių (ne)perskirstymu yra akivaizdus ir teisėtai įsteigta partija tokį interesą gali sąžiningai ir oriai atstovauti.

kaip Laisvės partija supranta savo partiečių interesus atskirose valstybės valdymo srityse?

švietimas

daug lūkesčius keliančių raktažodžių: pramonės revoliucija, robotizacija. tačiau nusileidus iki tikslų, kai kada tiesiogiai referuojančių į būsimas priemones, dalykai tampa paprastesnis, gal net per daug. nors akcentuojamas prastos mokslo kokybės suvokimas ir nekoks švietimo finansavimas bei žemas efektyvumas, toliau nežengiama. atidžiai skaitant tampa akivaizdu, kad Laisvės partija neatsikratė industrinių visuomenių mąstymo modelio: švietimo sistema gamina darbuotojus. ar penelyg drąsu būtų siekiamybė tokios švietimo sistemos, kuri „gamina“ brandžias ir sveikas asmenybes? tikiu steigėjų įžvalgumu: tokie švietimo sistemos pokyčiai nebūtų lengvai suderinami su partijos „sėkmingųjų sėkmės“ filosofija, nes grėstų pavirsti į ne tokį palankų resursų perskirstymą.

žmogaus teisės

ši dalis kupina įdomybių. matyt, pirmiausia skaitantiems už akių klius siekis ginti privačią nuosavybę nuo vis dažnėjančio noro „atimti ir padalinti“ – privati nuosavybė suprantama kaip visos žmonijos progreso epicentras. vėl jaučiu pareigą priminti, kad žmogaus teisės yra skirtingo svorio. pavyzdžiui, teisė į gyvybę, teisė į minties ir žodžio laisvę – jos yra labai arti absoliuto ir tik trumpas ypatingų aplinkybių sąrašas leidžia šias laisves riboti. aštriausi protai ugdo dirbtinio intelekto gebėjimą pasirinkti, ką pervažiuos autonominis automobilis: tris pensininkus ar du kūdikius? matyt, užtektų ir gerokai atbukusios galvos nuspręsti, į ką mašina rėšis: į žmogų ar į privačią žmogaus nuosavybę.

beje, yra terminas „trečios kartos teisės“. tai tokios teisės kaip, pavyzdžiui, teisė į sveiką aplinką. tačiau „Žmogaus teisės“ skiltyje Laisvės partija jos nemato.

ką Laisvės partija mato, tai aibę socialinių problemų, nuo neįgaliųjų padėties iki gausaus įkalintų asmenų skaičiaus; nuo privataus gyvenimo apsaugos iki atskirų grupių diskriminacijos.

ekonomika ir inovacijos

ekonomikos kokybei įvertinti pasirinkti įvairūs indeksai, tačiau atmestas GINI koeficientas. tai lemia, kad į ekonomiką žiūrima kaip į kažką atskiro, antstatinio – t.y. ne kaip į sistemą, pereinančią per visą visuomenės pjūvį.

Laisvės partija žada mokesčių sistemos pertvarkas. jos labai patiks įmonėms: reinvestuojamas pelnas nebus apmokestinamas.

kartu žadama, kad socialinio draudimo sistema „kur įmanoma“ bus pakeista į individualų taupymą vietoje darbdavio ar dirbančių apmokestinimo. Laisvės partijos siūlymu iš socialinio draudimo sistemos būtų pašalintas mokesčių perskirstymas. teigti, kad tokių teiginių autorius greičiausiai nėra skaitęs Konstitucinio Teismo sprendimų, būtų banalu. verčiau priminsiu, kad vienam piliečiui užsitikrinti savo gyvenimo saugumą be bendruomenės dalyvavimo būtų labai sudėtinga. netobulai funkcionuojanti sistema grįsta šia idėja: mums patekus į sudėtingą atkarpą, geresnėje padėtyje esantys finansuoja mūsų lipimą iš ligos patalo, iš asmeninių negandų ar rinkos nesėkmių. tai yra vienas iš esminių bendruomenės privalumų – ypač kai sužinai tikrąją gydymo kainą, kai suvoki, kiek pavieniam piliečiui iš tikrųjų kainuotų jam reikalingos infrastruktūros išlaikymas.

individualus taupymas neatrodo tvarus ne tik dėl to, kad dėl rimtesnės bėdos prireiktų likviduoti didesnę dalį santaupų, bet ir dėl to, kad jis paneigia savitarpio pagalbos principą ir jo įvairias naudas. suprantu, kad „sėkmingųjų sėkmės“ sąlygomis tos naudos nėra akivaizdžios, tačiau rinkėjams, ieškantiems atstovų sau, verta Laisvės partijos poziciją šiuo klausimu suvokti kaip įmanoma aiškiau.

„ekonomika ir inovacijos“ skiltyje įtvirtintas ir „minimalios valstybės“ modelis. jis reiškia ir naują privatizacijos bangą, ir naują kapitalo koncentravimo bangą. kartu tai apima naują požiūrį į paslaugas: jeigu valstybei atliekant viešųjų paslaugų teikėjo funkciją uždarbis nebuvo esminis kriterijus, tai privatizavus jis tokiu taps. netikite? vienas Laisvės partijos steigėjų Remigijus Šimašius yra nurodęs, kad iš verslo tegalima reikalauti akcininkų indėlio maksimizavimo, o socialinės ir kitos atsakomybės yra perteklinis reikalavimas.

beje, yra ir anekdotinių pasiūlymų, tokių kaip uždrausti mokesčių inspekcijos patikras per pirmus dvejus metus nuo mikro įmonės susikūrimo. arba visai nejuokingų momentų: „verslą bus galima pradėti, suspenduoti bei likviduoti naudojantis vien mobiliomis technologijomis“. steigti partiją tam, ką gali nulemti ministerijos ir jau dabar Seime esantys liberalai? nuoširdžiai glumina tokie svyravimai programoje: nuo strateginių pasiūlymų iki pavienių, izoliuotų sprendimų.

sveikatos apsauga

dėmesio vertos kelios vietos, o pirmiausia – kad Laisvės partija suvienodintų privačių ir valstybinių gydymo įstaigų prieigą prie valstybės biudžeto. tai – nuoroda į valstybinės sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą, kuri yra absoliučiai logiška žinant, kad partijos steigėjai bei pirminė auditorija ir būtų vieni iš valstybinės sistemos privatizuotojų.

kita įdomi detalė: Laisvės partija, preambulėje aukštinusi sąmoningą ir įgalintą individą, apie to paties individo rolę išsaugant jo asmeninę sveikatą neužsimena – viso labo perkeliama atsakomybė (ir mokesčių mokėtojų pinigai) iš valstybinių gydymo įstaigų į privačias. o juk akademikai ir praktikai sutaria, kad net 70 % sveikatą lemiančių veiksnių yra priklausomi nuo konkretaus žmogaus.

nuoseklios diskusijos vertas pažadas priešintis „„valstybinių“ verslų kūrimui ir nesąžiningai konkurencijai farmacijos sektoriuje“. su naujų vaistų kūrimo pramone susipažinę po šių metų balandžio mėnesį prasidėjusio vaistų gamintojo Achaogen bankroto procedūrų neturi daug išeičių kaip tik pripažinti naujos struktūros būtinybės tam, kad ir toliau būtų kuriami ir pacientams teikiami efektyvūs vaistai. alternatyvi struktūra reikalinga todėl, kad privatus sektorius rodo vis aiškesnius ženklus, kad naujų antibiotikų kūrimas yra nepelninga veikla, jos jau atsisakė tokios kompanijos kaip AstraZeneca, Bristol-Myers Squibb, Eli Lilly, Abbvie, Sanofi. Netgi Forbes, ryškiai pro rinkos ekonomika leidinys, pristatė poziciją, kviečiančią kurti naujus veiklos modelius ir sisteminius pokyčius – ir juose valstybės vaidmuo ne mažinamas, bet didinamas.

socialinė politika

iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ir čia viskas sukasi apie pinigus: jų trūkumas yra esminė problema, kiekio padidinimas būtų esminis sprendimas. kiek daugiau vilties teikia siekiamybė, kad „socialines paslaugas teikiančios institucijos gebėtų teikti kompleksinę pagalbą, derindamos su švietimo, sveikatos apsaugos ir kitomis įstaigomis bei organizacijomis“. skaitant tampa aišku, kiek daug paprasčiau suvesti viską į pinigus ir kaip sunku siekti kompleksinių sprendimų. sprendimas mažinti valstybės dalyvavimą – aiškus: Laisvės partija skatins žmones „patiems pasiruošti įvairioms gyvenimo negandoms“.

viešasis valdymas ir biurokratija

atrodytų, politinei partijai tai turėtų būti viena iš centrinių dalių. visgi taip nėra: ši skiltis nugrūsta link pabaigos ir neišsami. kita vertus, negali nepritarti konstatavimui, kad viešas valdymas turi būti dinamiškas ir neatsilikti nuo tendencijų bei visuomenės raidos. tačiau kaip vertinti tokius siūlymus kaip atskirti „politikos formavimo ir jos administravimo / įgyvendinimo funkcijas“? kaip ir jūs, taip ir aš mėtau monetą: arba kažkas reikšmingai inovatyvaus, arba kažkas neišmano konstitucinės valstybės sąrangos.

bet labiausiai neraminti turėtų štai ši eilutė: „remsimės 2017 m. Talino e-vyriausybės deklaracijos principais“. skaitmenizavimas, žinoma, yra sveikintina. tačiau 2017 m. pristatytas požiūris neaprėpia blockchain galimybių, didžiuosius informacijos telkinius (big data) mini vos kartą. dirbtinis intelektas irgi lieka paraštėse. žinoma, žygiuojantiems pėstute ir paspirtukas yra didelė inovacija, bet visų kitų transporto priemonių akivaizdoje kalbėti apie jį kaip apie pavydėtiną kosmosą nėra perspektyvu.

užsienio ir gynybos politika

Šioje srityje Laisvės partija žada savo laisvę apriboti bendro sutarimo su kitomis partijomis vardan – džiuginantis valstybinio mąstymo pavyzdys. Laisvės partija ketina siekti didesnės integracijos į ES, pavyzdžiui, ir gynybos srityje. ar tai reiškia, kad ši partija pasisakytų už ES kariuomenės sutelkimą, nėra įvardinta.

NATO pajėgų dislokavimas Lietuvoje, visuomenės militarizavimas – šioje skiltyje teiginiai standartizuoti, Laisvės partijos pozicija jau ne kartą pristatyta skirtingų politinių jėgų.

santykių su kaimynais skiltyje žadama veikti aktyviai ir blaiviai, vertinti šalis pagal de facto veiksmus. nurodoma ir pagrindinė partnerė: Lenkija.

aplinkosauga ir energetika

ši skiltis Laisvės partijos programoje yra bene labiausiai išvystyta. panorėjus netgi galima įskaityti vakarietiškos taisyklės „kodėl t.t. išteklių reikia tausoti?“ virsmą į japonišką „kodėl t.t. išteklių reikia švaistyti?“ principą.

sveikintinas ir dėmesys žiedinei ekonomikai. žinoma, galima kritiškai klausti, kodėl šitas pažangus ekonomikos modelis nutrenktas į bene paskutinius puslapius ir neliestas skiltyje „Ekonomika ir inovacijos“, tačiau net ir tokia pozicija yra postūmis į priekį.

ar toks postūmis – pakankamas? jeigu vertinsite pagal faktinį politikų su(si)vokimo lygį, tuomet su absoliučiu pliuso ženklu: juk didžioji dauguma Seimo narių, ministrų ir jų pritarėjų apie klimato kaitos padarinius ir kaštus kalba anekdotiškai primityviai. tačiau jeigu vertinsite vienos naujausių ataskaitų šviesoje, tuomet Laisvės partijos pozicija irgi atrodys aplaidžiai nepakankama.

kultūra ir visuomenė

ši sritis – paskutinė Laisvės partijos programoje. labai simptomiška: kultūra yra suprantama kaip prekė ar paslauga – ir į ją žiūrima per susuktos kupiūros tūbelę. siūlomi sprendimai vėl sukasi apie mokesčių restruktūrizavimą ir finansų valdymą – lyg buhalterija ir čia būtų alfa bei omega.

kaip vertinti partijos programą in corpore? pirmiausia reikia pasveikinti: ji labai aiškiai apibrėžia partijos auditoriją (sėkmingi, individualia gerove besimėgaujantys žmonės). pažvelgus į praeitį ir prisiminus, kiek kartų įvairioms politinėms jėgoms buvo kilusios tapatybės krizės dėl painaus savęs pozicionavimo, galima pasveikinti Laisvės partiją su šiuo startiniu aiškumu.

antra, per visą programą eina stora raudona linija: pinigai. ne visuomenė ar bent jau bendruomenės, net ne visokeriopas individo įgalinimas, bet tiesiog pinigai. jų trūkumas ar neveiksmingas skirstymas suprantama kaip visų problemų ištakos, o jų gausa ir efektyvesnis (ne visada aišku, kaip matuoti tą efektyvumą) administravimas būtų visa ko sprendimas.

trečia, yra užuomazgos ne trumpalaikių, vienos Seimo kadencijos, bet ir labiau ilgalaikių tikslų, pvz. Baltijos šalių bendradarbiavimas, tapti atvirų duomenų lyderiais ES.

perskaičius programą tampa aiškios ne tik Laisvės partijos vertybės ar prioritetai, bet ir jos filosofinė idėjos: aišku, ko iš jos tikėtis ir kokių sprendimų laukti neverta. ir to užtenka bent jau pripažinti, kad partijos programa savo funkciją atlieka ir yra pakankama mums, rinkėjams, apsispręsti dėl palaikymo ar ne.

būsimi prezidentai: kaip jie keistų Lietuvą?

šį sekmadienį rinksime prezidentą, o su juo – ir raidos kryptį, kuri keis ne tik valstybę, bet ir mūsų kasdienę buitį. kas užsienio ir vidaus politikoje pasikeis prezidentu tapus vienam ar kitam kandidatui? kokias galimybes turi kandidatai „prisijaukinti“ valdžios vertikalę – į reikšmingas pareigas paskirti efektyvius ir lojalius žmones?

prezidentė Ingrida Šimonytė. tai reikštų, kad iki naujų Seimo rinkimų 2020 metais Prezidentūra, Vyriausybė ir Parlamentas būtų priešpriešoje. I. Šimonytė, rinkimų agitacijoje save pristatanti kaip Dalios Grybauskaitės antrininkę, turės rimtų iššūkių susitarti su visais, kurie nėra konservatoriai ar liberalai – o ir tose stovyklose visai ne monolitas. po ateinančių Seimo rinkimų situacija keisis ir, tikėtina, jai taps daug lengviau rasti bendrą kalbą su naujos sudėties Seimu.

užsienio politikoje I. Šimonytė dar neturėjo galimybės savęs išbandyti. jos racionalumas bus išgirstas, bet ją gali nustebinti, kad požiūris į visuomenę per negailestingą ekonominį efektyvumą nėra tai, ko dabar ieško Europos politikai kaip priešnuodžio atskirčiai.

kadrų politika nebūtų rimčiausias I. Šimonytės iššūkis. galbūt šioje vietoje jai sektųsi netgi geriau negu D. Grybauskaitei, kuri buvo priversta kadrų ieškoti pačiose netikėčiausiose vietose – ir ne visada sėkmingai. nenustebčiau, jeigu su I. Šimonyte norėtų bendradarbiauti su D. Grybauskaite dirbti nenorėję žmonės.

Prezidentas Gitanas Nausėda. iš šansą turinčių kandidatų jis – labiausiai „nesisteminis“, neužėmęs aukštų postų valstybės tarnyboje ir mažiausiai susijęs su partijomis, politikais ir jų ilgalaikiais donorais. neturėdamas neigiamo politinio bagažo, jis rinkimų agitacijoje save pristatė kaip galintį susodinti skirtingas šalis prie derybų stalo – ir kol kas nėra pagrindo manyti kitaip. jo perspektyvos Seime atrodo gerai: neskaitant kelių intensyvių valstiečių ir socialdemokratų, jis atmestas nebus.

užsienio politikoje G. Nausėda irgi būtų su pliuso ženklu – būdamas šiltesnės natūros už dabartinę prezidentę, jis tikrai sugebės užmegzti kokybiškus darbinius santykius su užsienio lyderiais. ypatingo kokybinio šuolio neprognozuoju, bet ir mes, kaip tauta, neatrodome nei dėl tokio susitarę, nei tokiam pribrendę.

kadrų politika. manau, G. Nausėda bene geriausiai iš visų kandidatų galėtų praplėsti rotaciją atsakingose pareigose. iš visų kandidatų jam turėtų būti lengviausia prikalbinti į valstybės tarnybą įsilieti užsienyje dirbančius profesionalus. jo teisėjų, saugumo vadovų paskyrimai gali būti bene mažiausiai konjunktūriniai – su sąlyga, kad jis susišnekės su Seimu.

prezidentas Saulius Skvernelis. jei iki 2020 metų prezidentė I. Šimonytė užsiiminėtų ginčais su valdančiaisiais, tai prezidentas S. Skvernelis būtų dalis jėgos, sujungusios Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą į vieną. kas įvyktų po šitų neišvengiamai sklandžių metų? yra šansų, kad valstiečiai, net ir likę parlamentinėje opozicijoje, išliktų skaitlingi – tačiau likusios politinės jėgos nuo pat pradžių skaičiuoja nuoskaudas S. Skvernelio atžvilgiu ir, atrodo, galėtų laisvai pasirinkti prezidentą ignoruoti. manau, S. Skvernelis su tokia izoliacija tvarkytųsi bene blogiausiai iš visų kandidatų į prezidentus.

užsienio politika yra silpnoji S. Skvernelio vieta. žinome, kad jis neturi stiprių asmeninių kontaktų, matėme, kad jo charizma nėra pakankama kompensuoti technokratinį požiūrį ir mentalitetą. matyt, kartu su Rolandu Paksu tai būtų silpniausi užsienio politikos vadovai šiuo trumpu Lietuvos istorijos etapu.

kadrų politika prezidentui S. Skverneliui irgi nebus lengva. talento gylį stipriai ribos valstiečių matrica: iš pradžių niekinę tarybinį protekcionizmą, jie lygiai taip pat žymi žmones ir proteguoja savus – tik pretekstas atnaujintas. jokio egzodo iš viešo valdymo sistemų nesitikiu, bet prezidentui S. Skverneliui „profesionalai valdžioje“ pažadas bus dar sudėtingesnis negu siauresnė „profesionalai Vyriausybėje“ versija.

prezidentas Vytenis Andriukaitis. tuo metu, kai V. Andriukaitis platino antisovietinę literatūrą, dalis šiandien aktyvių politikų ir „visuomenininkų“ vaidino nuoširdžius komunarus. kartu tai yra didelis moralinis ir taktinis pranašumas – kaip ir amžina takoskyra, kuri vargu ar įveikiama. socialdemokratai Seime dabar yra silpni ir tiesioginiame konflikte su valstiečiais – iki 2020 metų prezidentas V. Andriukaitis turėtų epizodinių ginčų su valdančiais, tiesa, gerokai mažiau negu jų turėtų prezidentė I. Šimonytė. ar po 2020 metų Seimo rinkimų situacija galėtų keistis į blogą pusę prezidentui V. Andriukaičiui? abejoju: dauguma scenarijų jam prognozuotų labiau sukalbamą Seimą ir Vyriausybę.

užsienio politika. matyt, sudėjus visų likusių kandidatų asmeninius kontaktus ir žinomumą užsienio politikos elite, V. Andriukaičio kontaktai ir reputacija pranoktų juos su didžiule persvara. kitaip ir būti negali: dar iki Eurokomisaro pareigų V. Andriukaitis ilgus metus palaikė asmeninius kontaktus su Europos politiniu elitu – tiesa, dalis jo sparčiai traukiasi į memuarus ir legendas.

kadrų politika. tikėtina, kad V. Andriukaitis paramos ieškotų savo bendražygių gretose: medikai, diplomatai, akademikai sustiprintų atskiras pareigybes kaip asmenybės, bet turiu atsargiai vertinti jų adekvatumą: ar jie ir jų požiūris dar suderinamas su rytojaus iššūkiais?

prezidentas Arvydas Juozaitis. jis vidaus politikoje nepražūtų: simpatiją jam reiškia atskiri Seimo nariai iš beveik visų frakcijų. kad prezidentas netaptų kintančių simpatijų įkaitu, tikėtina, jog 2020 metais Seimo rinkimuose dalyvaus jėga, siejama su A. Juozaičiu. manau, kitaip ir būti negali: prezidento A. Juozaičio planams įgyvendinti yra būtini svertai įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžiose. jų negavus, spėju, turėtume kažką panašaus į prezidento Valdo Adamkaus 2os kadencijos pabaigą: kritiškumą, pamokslavimą ir kai kada nebeslepiamą nusivylimą – dar vienas tiesus kelias į prezidento izoliaciją.

užsienio politikoje A. Juozaičiui yra patogių elementų. jis vis dar gali jungtis į nacionalistinę bangą prieš Europos Sąjungą – tai duotų ir auditoriją, ir matomumą. visgi iš A. Juozaičio kalbų atrodo, kad jis „užsienio politiką“ planuoja susiaurinti iki „kaimynų politikos“. tai, žinoma, mažina iššūkius ir sudėtingumo laipsnį, o, žinant tai, kad santykiai su visomis kaimyninėmis šalimis yra toli nuo potencialo, gali būti įdomi strategija.

kadrų politika prezidentui A. Juozaičiui bus tikras iššūkis. jeigu manote, kad S. Skvernelio „kas ne su mumis – tas prieš mus“ yra ypatingai stipri srovė, tai A. Juozaičio atveju „mes/jie“ takoskyra irgi yra – ir ji dar labiau specifinė. manau, jokiam kitam prezidentui netektų daryti tokių kompromisų ir taip sudėtingai ieškoti tinkamų bei kitiems priimtinų žmonių, kaip A. Juozaičiui.

prezidentas Valdemar Tomaševski ties kiekvienu vidaus politikos sprendimu susidurtų kad ir su nebylia, bet nesąžininga abejone: ar sprendimai tikrai visiems, o ne lenkiškai kalbantiems kraštams? ir, žinoma, amžinos problemos Seime bei Vyriausybėje: tai dar vienas politikas, kurio Prezidento poste lauktų ne valstybės valdymo iššūkiai, bet izoliacijos ir kitų (nuo personos neatsiejamų) krizių valdymas.

užsienio politikoje prezidentui V. Tomaševski daug lengviau irgi nebūtų. nežinau jo kontaktų Lenkijoje svorio, bet ties ten jie ir baigiasi. tai tikrai yra daugiau negu turi, tarkime, Mindaugas Puidokas, bet įspūdžio nedaro. mėgindamas stiprinti kontaktus per bažnytinį institutą V. Tomaševski pradėtų įdomų procesą – kartu ir rizikuotų sulaukti atmetimo ne tik Lietuvoje, bet ir dalyje Europos sostinių.

kadrai, tiesa, būtų mažesnis iššūkis vien dėl to, kad V. Tomaševski nėra radikaliausiai poliarizuojanti figūra. jokių esminių pasikeitimų aš nesitikėčiau, atvirkščiai, spėju, kad prezidentas V. Tomaševski būtų linkęs atsiremti į nomenklatūrą, revoliucijų atsisakytų vardan sklandaus darbo.

prezidentas Naglis Puteikis. jo karinga retorika leidžia tikėtis, kad jis vidaus politikoje bus labai intensyvus. atrodo, niekas kitas neketina taip susikoncentruoti į šalies vidaus reikalus – netgi A. Juozaitis užsienio politikai skiria didesnį dėmesį. iš prezidento N. Puteikio galime tikėtis aktyvios kritikos verslo struktūrų atžvilgiu, parodomųjų galvų kapojimo akcijų lyg geriausiais prezidentės D. Grybauskaitės laikais. tačiau paramos Seime ar Vyriausybėje N. Puteikiui tikėtis labai sunku. jeigu su dabartiniais valdančiais N. Puteikiui dar pavyksta susikalbėti (o kai kada ir labai sėkmingai), tai po 2020 metų rinkimų bendradarbiavimo galimybės, tikėtina, sumažės. ar prezidentas N. Puteikis pasitenkintų kritiko ir stebėtojo iš šalies vaidmeniu? manau, kad tokioje padėtyje N. Puteikis jaustųsi taip pat nepatogiai kaip ir S. Skvernelis.

užsienio politikoje N. Puteikis, regis, net neketintų imtis per daug iniciatyvos – ir tai pilnai suderinama su Lietuvos Konstitucija. spėju, kad prezidentui N. Puteikiui, kaip ir A. Juozaičiui, V. Mazuroniui bei dar keliems kandidatams užsienio politika būtų vidaus politikos įrankis. radikalių permainų nesitikiu, bet abejoju, ar vieninga ES politika prezidentui N. Puteikiui būtų intuityvi.

kadrų skyrimas N. Puteikiui būtų didžiulis iššūkis. esu tikras, kad veikimo intensyvumas, kurio tikėtųsi jis, svyruotų ant tarnautojo elgesio ultra vires, o tai keltų pluoštą iššūkių, sisteminių ir asmeninių. nenustebčiau, jeigu prezidentas N. Puteikis ieškotų kadrų nevienareikšmiškai vertinamose organizacijose ir judėjimuose – tokios kandidatūros sulauktų daug pasipriešinimo iš „politinės sistemos“, taigi įtampos yra garantuotos.

prezidentas Valentinas Mazuronis vidaus politikoje nėra naujokas ir žino, kaip mala girnos. iki šiol nesutariama, kaip jam sekėsi Aplinkos ministro pozicijoje: ar jis ėmėsi didžiųjų problemų (pvz., atliekų tvarkymas), ar jas ignoravo. visgi net šitokios patirtys, lyginant su kitais kandidatais, jau yra šio to vertos. vertingas ir V. Mazuronio atkaklumas ieškant dialogo: nors ir nėra stipraus užnugario, V. Mazuronis nebūtų tas prezidentas, kuriam izoliacija grėstų labiausiai.

užsienio politikoje su V. Mazuroniu priešaky pokyčių neprognozuoju. kad ir ką jis dabar kalbėtų apie santykius su kaimynais, esu tikras, kad po konsultacijų su Užsienio reikalų ministerija ir kitais pareigūnais V. Mazuronis elgtųsi „valstybiškai“, t. y. paisytų dominuojančios linijos. kai kuriais atvejais prezidentas V. Mazuronis galėtų būti pranašesnis už prezidentę D. Grybauskaitę: ši savo kompetencijas išplėtė į ministro pirmininko, o kai kada net į ministrų sritis ir pakelė ne vieną antakį Europoje – iš V. Mazuronio tokio agresyvumo tikėtis neverta.

kadrų politikoje V. Mazuronis neturi neatidėliotinų grėsmių – kaip ir neturi vertingų galimybių. tikėtina, kad jam būnant prezidentu valstybės tarnybos korekcijos būtų labiausiai prognozuojamos ir daugiau kosmetinės nei esminės.

prezidentas Mindaugas Puidokas. kol kas jo veikimas vidaus politikoje – oportunistinis. su skandalų deglu M. Puidokas nubėgo keletą sprintų, tačiau prezidento kadencija ne tik kad ne sprintas, bet visai ne lengvoji atletika. kaip sektųsi prezidentui M. Puidokui nuspėti sudėtinga. tačiau sudėtingas prognozavimas jokiu būdu nereiškia, kad jam neišvengiamai seksis blogai – tai tiesiog didina rinkėjų rizikas.

apie prezidento M. Puidoko galimybes užsienio politiką spėlioti neverta dėl informacijos stokos. visgi tai, kad M. Puidokas kaip autoritetą mini Europos Sąjungos priešininką Vytautą Radžvilą, leidžia spėti apie labiau izoliuotą užsienio politiką. M. Puidoko akcentas Baltarusijai nurodo į „užsienio politikos“ susiaurinimą iki „kaimynų politikos“.

jeigu žinios apie kitų kandidatų aplinkas leidžia spekuliuoti dėl kadrų kaitos, tai M. Puidoko atveju padaryti sunkiau: iki šiol jis buvo tas rezervinis kadras. kol kas žmonės, kuriuos mini M. Puidokas, neskuba skelbti savo sąsajų su šituo politiku – matyt, jį pažįsta tik labai artimos aplinkos.

jeigu neradote sau idealaus kandidato, nesijaudinkite: ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kada tikrovė nepatenkina mūsų etalonų. visgi pasirinkimų yra daug, o pasėkmių spektras – platus; kažkas vis tiek yra arčiau jūsų asmeninės etikos, kažkuris kandidatas geriau negu kitas reprezentuoja jūsų asmenišką tikrovės suvokimą. primenu, kad savo ir kitų kandidatų portretus galite palyginti atlikę testą Mano balsas puslapyje.

referendumas dėl pilietybės išsaugojimo: nutylėti niuansai

kartu su prezidento rinkimais vyks ir Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. balsavimo lape bus pasiūlyta pritarti arba atmesti šitokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją: „Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda“. kadangi Konstituciją pakeisti yra sudėtingiau negu išrinkti prezidentą – o ir rečiau šitas nuotykis vyksta, – siūlau atidžiau pasižiūrėti į siūlymus ir jo pasekmes.

pradėsiu nuo akivaizdaus dalyko: kaip visada tai, kas yra po nosimi, dažnai tampa nematoma. kalba eina ne apie Lietuvos pilietybės įgijimą ar atkūrimą, bet apie jos nepraradimą, t.y. išsaugojimą. nes dabartinė situacija turėtų veikti taip: įgijai kitos šalies pilietybę – automatu netekai Lietuvos pilietybės. Ir nors yra dešimt išimčių iš bendros taisyklės, leidžiu sau supaprastinti; žinokime tai ir judėkime toliau.

kitas dėmuo – tai „europinės IR transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės“. ne veltui žodį „ir“ paryškinau: jeigu norima išlaikyti įgytą pilietybę, valstybė turi atitikti ABU, europinės integracijos ir transatlantinės organizacijos, kriterijus. patikslinu: jeigu valstybė atitinka europinės integracijos kriterijus, bet neatitinka transatlantinės integracijos kriterijų (arba atvirkščiai), tuomet išsaugoti Lietuvos pilietybės jums nepavyks, nes tokia būsimo įstatymo raidė.

o dabar paprastais žodžiais apie tiek kartų minėtą integraciją. transatlantinės integracijos kriterijai – tai valstybės narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO). tuo tarpu europinės integracijos kriterijai yra valstybės narystė Europos Sąjungoje ir (ar) valstybės dalyvavimas Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime; valstybės narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).

taigi jeigu žmogus nori išsaugoti Lietuvos pilietybę, jis turi atsidurti valstybėje, kuri atitinka tris kriterijus: 1) yra NATO narė; 2) kartu yra ES narė arba EEE susitarimo narė; 3) ir dar kartu priklauso EBPO. Paspauskite ant šios nuorodos tam, kad patektumėte į Vyriausybės svetainę: joje išvardintos valstybės, patenkančios į ES, EEE, EBPO ir NATO.

o čia – subendrintas sąrašas valstybių, kurios yra ES arba EEE ir kartu dar EBPO ir NATO: Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Vokietija. galbūt pasigedote Suomijos, Švedijos ar Šveicarijos? jos ne NATO narės. Kroatijos? ne EBPO narė. JAV? nustebinsiu: ji nepriklauso ES arba EEE.

deja, taip nurodo įstatymo raidė – europinė IR transatlantinė integracija. jeigu įstatymų leidėjas būtų buvęs atidus, jis būtų parašęs „europinė ir (ar) transatlantinė“, bet Konstitucinio įstatymo projektą pateikę Ramūnas Karbauskis, Arvydas Nekrošius, Guoda Burokienė, Antanas Vinkus, Juozas Imbrasas, Bronislovas Matelis, Žygimantas Pavilionis ir Agnė Širinskienė akivaizdžiai nebuvo atidūs.

įvardinę šį niuansą judėkime prie kito momento – valstybės, kurių pilietybė suderinama su Lietuvos, buvo filtruotos ir remiantis istoriniu faktoriumi: europinės ir transatlantinės integracijos kriterijaus neatitinka tos valstybės, kurios kartu dalyvauja buvusios SSRS pagrindu sukurtose politinėse, karinėse, ekonominėse ar kitose valstybių sąjungose ar sandraugose. ilgai ir nesėkmingai mėginau išsiaiškinti, ką reiškia „kartu dalyvauja“. skurdus aiškinamasis raštas (štai nuoroda į jį) suprasti irgi nepadeda: tiesiog atkartoja Konstitucinio įstatymo projekto tekstą, ir tiek. situaciją gelbsti tai, kad dauguma buvusių SSRS valstybių nepasižymi „europinės ir transatlantinės integracijos“ siekiu – bent jau šito teksto rašymo momentu.

kodėl tokia apsauga? tiesiai šviesiai: nuo Kremliaus. šita taisyklė sukurta tam, kad Lietuvos piliečiai, nuvykę į Rusiją ar jai palankią valstybę, kurioje jų laukia priešiška indoktrinacija, negalėtų balsuoti taip, kad būtų žalinga Lietuvai. apsauga – veiksminga, bet kartu ji padaro dar daugiau: užkardo ryšius tarp Lietuvos ir Rusijos. pasikeičia Kremliaus politika, bet mūsų Konstitucinis įstatymas vis tiek lieka galioti. Kremlius sėkmingai susaisto Vengrijos valdžią ir per ją veikia mums priešiškai – mes tam priešnuodžių neturime.

neturime, bet rasime? rasime. iki kito karto – ir šitas laikinumas, šokinėjimas nuo situacijos prie situacijos yra didelė pasiūlyto reguliavimo problema. valstybių politika turi tendenciją kisti nepalyginamai greičiau negu galėtume reaguoti taisydami Konstitucinį įstatymą.

įsivaizduokime, kad šitą specifinį produktą rinkėjai priima. kaip pasikeis teisės ir pareigos tų, kurie įgis vienos iš išvardintų šalių pilietybę ir kartu nepraras Lietuviškos pilietybės?

iškart atmetu psichologinį momentą, nes jis nėra ištirtas. nors girdime aibę spekuliacijų apie jausmus, kurie lankys „dvigubus piliečius“, bet kurie aplenkia „viengubus“, reikia pasakyti, kad tos kalbos yra nuojautų ir interpretacijų lygio. galbūt kas nors matėte sociologinį tyrimą, elgsenos tyrimą, kuris duotų įžvalgų apie „dvigubų piliečių“ ryšių su Lietuvą matymą, apie to ryšio perkėlimą vaikams? kodėl įstatymų leidėjas mano, kad šitas įstatymas „dvigubų piliečių“ ryšį Lietuvą kurs geriau negu, tarkime, lietuviška mokykla vietoje? ar identiteto išsaugojimo programos? nes taip nujaučia? gėda ir pasakoti, kad mūsų įstatymų leidybos institucija vadovaujasi laikinų parlamentarų nuojautomis.

kas lieka? tik konstatuoti, kad referendumas papildomų teisių ir pareigų jokiai piliečių grupei nesukurs, nepriklausomai nuo jo baigties.

todėl tikrai sunku šito referendumo nevertinti kaip išimtinai politinės komunikacijos triuko, skirto sukurti papildomas temas valdantiesiems ir papildomus kontaktus su suinteresuotomis grupėmis. neturiu galimybės suskaičiuoti, bet gal kas nors sugebės įvertinti, kiek Referendumo komunikacijoje buvo premjero Sauliaus Skvernelio – jo veido, balso ir pavardės. nujaučiu, kad Vyriausioji rinkimų komisija tokio darbo tikrai atsisakys.

kaip Lietuvą nuo ES išgelbėti?

pradėkime nuo pradžių: Europos Sąjungos politika lietuviams yra Žemė Neatrastoji. koks yra Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos santykis – štai pakankamas testas; savęs, artimo ar praeivio paklauskite ir žinių lygis bus aiškus. nepaisant to, 2018 m. spalio mėn. Eurobarometro tyrimas rodo, kad 65 proc. lietuvių narystę ES Lietuvai laiko teigiamu dalyku, o 88 proc. įsitikinę, kad narystė atnešė naudos Lietuvai.

tautos meilė ES persidavusi ir Seimui: 2004 m. lapkritį Lietuva tapo pirmąja ES nare, ratifikavusia ES Konstituciją. už balsavo 84, prieš – 4, dar 3 parlamentarai susilaikė. prezidentas Valdas Adamkus tai įvertino kaip ženklą, „kad Lietuva tampa neatskiriama politiškai integruotos, bendrų socialinių vertybių vienijamos Europos dalimi“. meilė, kaip ir pridera, akla: dokumentą Seimo nariai skaitė vos savaitę – vėliau bent keli prisipažino teksto neskaitę apskritai.

meilė – ne amžina

nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, ypač tokioje neurotiškoje atmosferoje, kurios neatsikratėme net ir gavę nepriklausomybę. tokioje terpėje ir vyksta nuotykiai: į EP kandidatuoja žmonės, kurie ES linkę suardyti. „geriau jokios ES negu tokia“ – šią repliką esu gavęs iš kelių intensyvių euroskeptikų.

aršiausi iš jų mobilizavosi po pavadinimu „Susigrąžinkime valstybę“ ir paskelbė programą, kaip, patekę į EP, vaduos Lietuvą iš ES gniaužtų.

sukuri priešą tam, kad jį įveiktum

EP rinkimų programa prasideda teiginiu, kad yra „išryškėjusios ES krizės apraiškos, visose, o ypač senbuvėse ES šalyse skatinančios augantį nusivylimą integracija ir vieningos Europos perspektyvomis“. griežtas teiginys, tiesa? toks griežtas ir užtikrintas, kad turėtų būti pagrįstas kažkuo daugiau negu asmeniniu nusivylimu. tačiau statistika rodo, kad savo skeptiška pozicija ilgainiui netiki net patys euroskeptikai: jeigu 2014 m. EP buvo 22% euroskeptikų, dabar jų likę 16%, nes dalis tiesiog prisijungė prie racionalesnių politinių jėgų. tokioje situacijoje „susigrąžintojai“ gudrauja ir kiek įmanoma garsiau pranašauja griūvantį dangų tam, jog įtikintų patys save ir aplinkinius: kad tik nekiltų mintis nurimti, atsikvėpti ir pergalvoti!

žinau, kad „susigrąžintojai“ dar visai neseniai su degančiomis akimis baksnojo į Jungtinę Karalystę: štai, jie pasitraukia, krizė. baksnotojų gretos aptirto susikaupus įrodymams, kad britams stigo suvokimo apie ES ir nestigo išorės bei vidaus manipuliacijų.

netyčia supainiotos atsakomybės?

kita startinė prielaida vaduoti Lietuvą iš ES skamba taip: „nors stojant į ES žadėta, kad pragyvenimo kokybe pasivysime ES vidurkį, Lietuva  ir toliau išsiskiria iš Europos Sąjungos šalių vidine socialine atskirtimi, mažais atlyginimais ir perkamąja galia“.

stebiuosi: žmonės, save pristatantys kaip mokslų daktarai, docentai, dėstytojai ar šiaip akademikai, nacionalinės politikos nesėkmes nurašo kaip ES trūkumus. dar keisčiau matyti ir jų programinį tikslą „sustiprinti paramą valstybėms narėms skiriančių ES institucijų atsakomybę už tai, kad skiriama valstybėms narėms parama jose būtų skirstoma sąžiningiau, skaidriau ir mažintų, o ne didintų jų visuomenėse egzistuojančią turtinę bei socialinę atskirtį„. iš tikrųjų: ES prigimtis ir „griežtai, bet teisingai baudžiančio vado“ lūkestis nesutampa – galiu tik įsivaizduoti, kaip trūkčioja akis autoritarams gyvenant laisvo pasirinkimo ir individualios atsakomybės sąlygomis.

sugriauta Lietuva?

dar viena prielaida „susigrąžinti Lietuvą“: „integracija ir federalizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą masinę imigraciją ir multikultūralizmą – tautų Europą keičiant multikultūrine Europos tauta“.

visada smagu girdėti, kaip kitus niekinantys pasivadina moralės puoselėtojais. jiems galima priminti, kad moralė nėra juridinio asmens (ES visgi yra tik juridinis asmuo) ypatybė, ji yra fizinio asmens pasirinkimo galimybė. kartu galima atkreipti dėmesį, kad moralės normos iš tikrųjų keičiasi, tik ne siaurėja, bet platėja ir gilėja. matyt, tai skausmingiausiai pajaučia tie, kuriems viena lytis yra aukščiau kitos; kurie nesuvokia, kad jų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė; kurie nemato skirtumo tarp asmeninių patirčių suformuotos pasaulėžiūros ir visuomenės moralės raidos. o juk galėjo „susigrąžintojai“ pasidalinti įrodymais, kaip ES politika padaro žmones žiauresnius, godesnius, niekingesnius. negalėjo, nes nėra kuom dalintis: net kriminogeninė ES statistika metai iš metų yra tiek įvairi, kad jokių absoliučių išvadų daryti neįmanoma – su sąlyga, kad nemanipuliuoji, diskutuoji sąžiningai.

galbūt kada nors bus ištirta, kas vyksta smegenyse tų, kurių moralė savus nuo svetimų skiria pagal praktikuojamus lytinius santykius. kokia sudėtinga cheminė reakcija sukuria iliuziją, kad etiška atsitempti vaikus į homoseksualų eitynes tam, kad galėtų šaukti „kodėl šias eitynes turi matyti mano vaikai?“.

gerbiami, štai dvi temos: lytiniai santykiai ir radikali klimato kaita. turi susidaryti specifinis įžūlumo, kvailystės, trumparegiškumo ir nepilnavertiškumo derinys, kad siūlytumeisi į EP spręsti ne pražūtingus žmogaus veiklos padarinius ekosistemai, bet kitų lovos reikalus.

motyvacija iš negatyvo

tiek tos įžanginės motyvacijos: savaip jie konstruoja savo tikrovę, nebūtinai į ją įsileidžia faktus, bet būtinai nepaleidžia asmeninių baimių su misija jas paversti kolektyvinėmis.

politinėje komunikacijoje negatyvas yra stipri priemonė: ji padeda geriau identifikuoti kandidatus negu teiginiai „mes už“. griežtas „ne“ kuria kieto žmogaus įvaizdį – viliamasi, kad su asmeninėmis atsakomybėmis neypatingai besitvarkantys rinkėjai, žmonės, kurie gyvenimo sprendimus norėtų patikėti kam nors kitam, taip atpažins lyderį, kuriam pavyksta susitvarkyti su silpnybėmis, gyvenimo pagundomis, konkurencija ir laisvos valios iššūkiais.

tikslas – sunaikinti ES

eikime prie konkrečių tikslų – pirmasis jų yra „sustabdyti ES federalizavimą“. federalizmas – valdymo forma, kurią pasirinko vokiečiai, šveicarai, amerikiečiai. mintis tokia: susitariama, kad vidaus klausimai tvarkomi savarankiškai, bet aukštesniu lygiu priimti sprendimai privalomi visoms narėms.

šiandien, pavyzdžiui, ES turi vieningą ES užsienio politiką su jos vadovu priešaky. vienas iš susitarimų – dalinė Rusijos blokada. bet, matyt, nebus ginčo, kad valstybės narės su Rusija bendrauja skirtingai: nuo griežto Lietuvos tono iki draugiško Austrijos. ką šioje vietoje stabdys „susigrąžintojai“?

galbūt jiems kliūva tai, kad vyrauja vieninga muitų sistema? paieškojau, ką sąrašo lyderiai kalba apie tai. patikrinkite patys: jie gerokai dažniau komentuoja kryžiaus poreikį klasėse negu muitus ar laisvą gėrybių, kapitalo bei asmenų judėjimą.

kad organizacija veiktų ir veiktų sėkmingai reikalinga subordinacija. verta ieškoti, kokiu laipsniu ir kokiu intensyvumu, bet neigti logiką, kad tarptautinėje organizacijoje tam tikri sprendimai turi būti visiems privalomi, yra bent jau keista. keista ir nesąžininga: jeigu nori pakirsti organizacijos galimybę veikti ir nepasiūlyti alternatyvaus išteklių ir pareigų paskirstymo modelio, turėtum aiškiai prisistatyti ES priešininku.

aiškiai įvardinti reikia ir štai ką: nė vienos iš ES valstybių atstovai EP nenori panaikinti kitos valstybės. Vokietijos ir Prancūzijos parlamentarai nesiekia panaikinti savo valstybių Europės naudai. mažosios ES narės neketina susijungti į bendrą darinį. kaip ir ankščiau, taip ir ateityje ES narės yra laisvos išstoti iš ES – savo naudai ar nelaimei.

inkvizicijos Europa

kitas jūsų dėmesio vertas programinis punktas – siekis „pripažinti antikines ir krikščioniškas Europos ištakas“. akademikai, matyt, praleido kursą apie religijos ir valstybės atskyrimą. tie, kurie kaip pamatą iškelia dievus, nepriklausomai nuo jų pavadinimų, nėra civilizacijos vedliai. jie – kaip apendiksas: supranti, kad kažkada turėjo funkciją, pasibaigusią su rašytine patirties perdavimo forma, tačiau vis dar yra. jų veikla – tarp neutralios ir pavojingos. kas tai bebūtų – katalikai, stačiatikiai, musulmonai ar budistai, – jie tiek daug investavo į savo fantazijų pasaulio kūrimą ir jo apsaugą nuo proto, kad yra pasirengę destruktyviems asmeniniams bei kolektyviniams konfliktams.

įsijaučiau? sutinku, jungiam žemesnę pavarą: ne visi yra vienodai išprotėję. bet ne visi ir siūlo manipuliuoti istorija taip, kad kruvini dievai vaidentųsi kaip Europos pamatas.

kiekvienam radikalui vaidenasi radikalai

atskiro paminėjimo vertas ir siekis „atsisakyti dabar žlungantį integracijos projektą grindžiančios liberalkomunistinės ideologijos nuostatų ir iš šios ideologijos kylančių pretenzijų kurti homo europaeus – naujojo europinio žmogaus tipą“.

vien terminas „liberalkomunistinė ideologija“ turėtų perspėti, kad „susigrąžintojai“ nesibodi fantazuoti. prisipažįstu, kurį laiką nuoširdžiai mėginau suprasti, kodėl jie tokia grėsme laikytų mistinį homo europaeus: eidavau, klausydavau ir skaitydavau. mano spėjimas toks: šitų žmonių euraziniame mentalitete gerokai didesnę dalį užimą Azijos dalis: paklusimas lyderiui, jėgos garbinimas, nuolankumas titului ir pareigybei. sudėtinga būdavo nesišypsoti, kai girdėdavau juos garsiai liūdint, kokia prisitaikėliška pilka masė juos supa – ir dar garsiau puolant tuos, kurie neprisitaikė prie „susigrąžintojų“ darbotvarkės ar tiesiog galvoja kitaip.

visi akmenys į Sorošą

dar vienas tikslas – kovoti prieš Sorošą. tai parašyta tarp šių eilučių: „ES lygmeniu teisiškai reglamentuoti paneuropinių žiniasklaidos tinklų veiklą valstybėse narėse siekiant apriboti jų galimybes griauti tautas ir nacionalines valstybes diegiant jų gyventojams globalių korporacijų interesams tarnaujančią tautinio ir valstybinio nevisavertiškumo jausmą ugdančią neokolonijinę ideologiją; apriboti globalistinių galios centrų galimybes daryti įtaką valstybių narių vidaus ir išorės politikai sukuriant teisines ir institucines prielaidas prižiūrėti ir kontroliuoti valstybėms žalingą jose įsikūrusių transnacionalinių (,,nevyriausybinių“) įstaigų ir agentūrų veiklą“.

atkreipkite dėmesį: „susigrąžintojų“ nuomone, nacionalinės valstybės yra per silpnos atsilaikyti prieš koncentruoto kapitalo spaudimą, todėl reikia ES lygiu visoms valstybėms primesti (!) taisykles, kaip tvarkytis su galios centrais. o kur dingo tautinis savarankiškumas ir išdidus gebėjimas gyventi vakuume?

galbūt prasminga atsiversti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai failą: prie jo prisegti dokumentai, kaip EP nariai bendravo su tabako pramonės lobistais. netruksite įsitikinti, kad būtent asmeninis egoizmas, o ne teisinės ar institucinės prielaidos lėmė lobistų pergales bei pralaimėjimus.

arba šis pratimas: pasiūlykite tiems, kurie vartoja sąvokas „neokolonijiniai globalistai“, ant popieriaus, schematiškai išdėstyti galios žemėlapį, nupaišyti sprendimų priėmimo procesą ir identifikuoti skirtingų lygių grėsmes. rašau iš patirties: dauguma tokio pratimo atsisako. kai užburiantys žodžių junginiai palyginami su į schemas išverstais procesais, ima ir pasirodo, kad baubai ne tik kad išgalvoti, bet tikrosios bėdos lieka apeitos, nes nesiderina su individualia tikrove.

pacifistai?

atskirai aptarti vertą tikslą „nepritarti ES kariuomenės kūrimui“. nežinau, kuriame burbule gyvena „susigrąžintojai“, bet jame NATO veikia sklandžiai ir amžinai. sveikinu jų pasirinkimą gyventi šia diena – nežinau motyvacijos, kodėl bent jau saugumo srityje neverta strategiškai žvelgti į priekį ir bent svarstyti scenarijus, tokius kaip ES pajėgų NATO blokas.

suprantama, kad glaudesnis karinis bendradarbiavimas reikštų ir stipresnę ES, o tai nėra „susigrąžintojų“ siekiamybė. tačiau kai jie rimtu veidu siūlo menkinti ES ir kartu aršiau kovoti su kitais galios centrais, bet be vieningų ES pajėgų – sakykite, ar jums vis dar pavyksta išlaikyti rimtą veidą?

pretenduojantiems į objektyvumą

meluočiau, jeigu sakyčiau, kad „susigrąžintojų“ programoje nėra su kuom sutikti: pritariu tikslams „ES dokumentuose oficialiai įtvirtinti <…> lygų nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimą“, „atšaukti ES pritarimą „Nord Stream 2“ projektui“. šitie tikslai yra proga Lietuvai bent jau prisijungti prie debatų, jeigu ne tokius inicijuoti. atkakliai ir sistemingai veikiant įmanomas ir pokytis – Lietuvos iniciatyva būtų sveikintina.

tačiau tai taip nublanksta po „nusikalstamos neokomunistinės genderizmo ideologijos propaganda“, kad tiek ir tegaliu: objektyviai paminėti.

reikia pripažinti, kad ES turi iššūkių, ir jų sąrašas yra įspūdingas. ignoravimas nėra sprendimas: laikas prastas situacijas tik dar labiau apsunkins. todėl pritariu visiems, konstruktyviai argumentuojantiems, ką ši organizacija turi daryti geriau.

„susigrąžintojų“ prie konstruktyvių niekaip nepriskirsi – ES iššūkius jie sukergė su nacionalinėmis nesėkmėmis bei asmeninėmis problemomis; ir net neaišku, kokiomis proporcijomis. dar daugiau: jiems labiau būdingas savęs aukštinimas ir visų, kurie iškrenta už jų tiesos spektro, niekinimas. liūdna ir kartu pavojinga, kad jų rate analizė ir rekalibracija yra nepalyginamai retesnė už agresiją.

norėčiau, kad šitas sąrašas gautų kiek įmanoma mažiau balsų, nes tai būtų įrodymas, kad mes skiriame racionalius kritikus nuo destruktyvių veikėjų. „susigrąžintojų“ ignoravimas būtų gera proga parodyti, kad esame pasirengę dalyvauti šiandienos pasaulyje be pykčio ir baimės, kad teigiamų permainų katalizatoriaus vaidmuo mums priimtinesnis už aukos pozą.

Temidė: botago nebijo, meduolis nedžiugina

turėtumėte būti labai atitolę nuo informavimo priemonių, kad nežinotumėte naujienų: aukšto rango teisėjai ir žymūs advokatai matuojasi antrankius korupcijos byloje, o kartu su jais – keli stambūs verslininkai, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, už kontrabandą teisiamas Vilius Karalius. viso – 26 asmenys, o teisininkų bendruomenėje sklinda kalbos, kad nukirsti tik įžūliausi.

šioje situacijoje yra keli epizodai, kurie turėti stebinti ne vien tik mane: teisėjų ir advokatūros reakcijos, „meduolio“ trūkumas bei sisteminių teismų problemų ignoravimas. apie kiekvieną iš jų – paeiliui.

daug kritikos sulaukė Teisėjų taryba ir advokatūra dėl nejautraus formalumo, kurį parodė reaguodamos į kaltinimus ir sulaikymus. žurnalistų kalbinti, teisininkai negailėjo juridinių formuluočių, kalbėjo citatomis apie nekaltumo prezumpciją ir „netolerancijas nusikaltimui“. būdami puikūs oratoriai, teisininkų atstovai pamiršo, kad visuomenės opinija grįsta ne kodeksu, bet emocija. iškart kietai gindami savo institucijas jie pasiekė priešingo: paryškino atotrūkį tarp teismų/advokatų ir likusios visuomenės, neparodė žmogiškumo, kuris provokuotų supratingumą ar atjautimą.

o prie ko čia meduolis? bus daug sakančių, kad teisėjų gyvenimas ir taip saldus: 2019 m. Lietuvos teismų biudžetas sudarė 81 mln. eurų, iš jų beveik 74 mln. – darbo užmokesčio fondas. ataskaitoje nurodoma, kad 2017 m. teismuose dirbo 767 teisėjai – jeigu ir šiaip metais teisėjų skaičius žymiai nekis, atlyginimų vidurkis bus apie 8000 eurų. solidi teisingumo kaina? taip, kol nesužinai, kaip skiriasi atlyginimai apylinkės, apygardos ir aukštesniuose teismuose: štai 2017 m. vidutinis apylinkės teismo teisėjo atlygis į rankas siekė 1700 eurų. tuo tarpu teismuose dirbančių valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių asmenų atlyginimai – jau kuklesni, svyruoja nuo 800 iki 1500 eurų. lyginant su šalies vidutiniu užmokesčiu (jis 2018 m. pabaigoje buvo apie 740 eurų „į rankas“) tai yra daug ar mažai, spręsti pagal kiekvieno individualiai suvokiamą teisingumo vertę.

bet meduolis – ne tik darbo užmokesčio fondas. politikai jau ilgus metus yra ypač nedraugiški teisėjų atžvilgiu, nuo tiesioginio kišimosi į jų darbą iki pažadų „padėti“ teisėjams įvedant tarėjų institutą ar  pačius teisėjus rotuojant. ypač sudėtingas teisėjų darbas visuomenės nepakantumo ir politinės kritikos akivaizdoje ugdo komplikuotas asmenybes. to socialiniai kaštai yra dideli ir juos mokame be išimties, bet ypač gausiai moka patys teisėjai. manau, visi būtume maloniai nustebinti, kiek daug naudos atneštų pakitęs žmonių požiūris į teisėjus – iš visuomenės skaudulio į teisingumo kūrimo instituciją.

ir trečia dalis – tai sisteminės teismų problemos. buvo ne vienas skandalas, kuomet paaiškėdavo ypatingi bylų skirstymo niuansai: procesas buvo labai subjektyvus ir keliantis gausybę abejonių dėl savo sąžiningumo. situaciją turėjo pataisyti elektroninė bylų paskirstymo sistema – atsitiktinį bylų paskyrimą pakeisti asmeniniu turėjo būti galima tik ypatingais atvejais, aiškiai nurodant motyvus.

atrodo, kad tikslas toli gražu nepasiektas – neturiu galimybės nurodyti procentų ir perduodu tik man persakytą informaciją: sistema iš esmės apeinama. bylos skirstomos subjektyviai, nebūtinai kaskart su korupcijos prieskoniu, bet ne atsitiktine, objektyvumą žadančia tvarka. ir tai įvyko ne vakar – šita tęstinė spraga sudaro sąlygas teisingumo procesą jei ne iškreipti, tai rimtai sudrumsti jau ilgą laiką.

žinoma, dangus negriuvo: žmonės į protestus nesirinko, įtariamus teisėjus į pareigybes teikę ir skyrę politikai iš gėdos nenuraudo, o teisėjų ir advokatų savivaldos organai neišsivaikščiojo. nežinau, kodėl: ar dėl abejingumo, ar dėl blaivaus situacijos vertinimo.