apie kitų klaidas.

Laisvės partija: sėkmingųjų sėkmės receptas

Lietuvoje įsteigta 25oji partija – liberalios orientacijos Laisvės partija. jos skelbiamas tikslas – trejopas: sėkminga pasaulinė konkurencija, pagarba žmogaus teisėms ir laisvos-atsakingos-kūrybingos ateities ugdymas. ambicija skambi, o ir laikas yra tinkamas: Liberalų sąjūdį tampo agonija po vadovybės korupcijos skandalo, kitos konkurencingos liberalų partijos kaip ir nėra. išsivedėjus steigimo euforijai ir pasibaigus reklaminiams baneriams ateina laikas atidesnei partinės programos analizei, ką ir siūlau padaryti.

kaip ir pridera, programa prasideda filosofiniu požiūriu į pasaulį: juk reikia nustatyti savo koordinates jame. aukščiausios vertybės, Laisvės partijos matymu, turi būti gerbiamos, saugomos ir neliečiamos: žodžio laisvė, žmogaus teisės, laisvi rinkimai, laisva rinka, laisva žiniasklaida, nepriklausomi teismai. žodžio laisvė, nepriklausomi teismai ir laisva rinka suvienodinamos pagal savo reikšmę? galime vardinti aibes scenarijų, kada rinkos ribojimai yra prasmingi ir reikalingi – netgi, pavyzdžiui, vardan žodžio laisvės. suteikti vienodą prioritetą rinkai ir žmogaus teisėms reiškia sekti radikaliausiomis Laisvos rinkos instituto mintimis – o tokios dažiau buvo teorinės nei skirtos praktikai.

toliau analizuodami perskaitysite, kad viena vertybė yra labiau svarbi negu kitos: individo laisvė. Laisvės partijos steigėjai žengė dar vieną žingsnį į priekį: pilietis „geriau, nei bet kas kitas, gali tvarkytis savo gyvenime ir priimti sau svarbius sprendimus“. koks procentas piliečių su savo gyvenimais tvarkosi, ir dar tvarkosi sėkmingai? man avaringumo, sergamumo, fizinio aktyvumo, nusikalstamumo, migracijos duomenys kaip ir rodikliai apie visuomenės psichologinę būklę siūlo daug prielaidų, iš kurių bene paskutinė būtų, kad individas pavieniui geriausiai tvarkosi su savo gyvenimu ir priima geriausius (sau?) sprendimus. darau informuotą spėjimą, kad antropologai būtų dar griežtesni: absoliuti dauguma žmonių yra gerokai sėkmingesni ne pavieniui, bet bendruomenėse.

peržvelgęs partijos steigėjų sąrašą tikiu štai kuom: iniciatyvinė grupė save laiko sėkmingais žmonėmis, kurie savo gyvenimus kontroliuoja. „viską pasiekiau individualiomis pastangomis“ sukuria iliuziją, kad jų gyvenimai pozityviai klojosi ne sėkmingame sociume, bet izoliuotame vakuume. kintamųjų ir nežinomųjų kontrolės galimybės nekritikuosiu dėl pernelyg filosofinio šio klausimo atspalvio, bet priminsiu „sėkmingųjų sėkmės“ teoriją. ji teigia, kad baigtinių išteklių aplinkoje didesnis resursų kiekis generuoja daugiau sėkmės ir be valingo trečios šalies įsikišimo disbalansas tik didėja. paspaudę šią nuorodą galite pamatyti minėtos hipotezės schemą.

kartu noriu atkreipti visų dėmesį, kad būtent ši situacija ir iliustruoja partijų esmę: tenkinti savo narių interesus. sėkmingųjų interesas pasinaudoti palankesniu išteklių (ne)perskirstymu yra akivaizdus ir teisėtai įsteigta partija tokį interesą gali sąžiningai ir oriai atstovauti.

kaip Laisvės partija supranta savo partiečių interesus atskirose valstybės valdymo srityse?

švietimas

daug lūkesčius keliančių raktažodžių: pramonės revoliucija, robotizacija. tačiau nusileidus iki tikslų, kai kada tiesiogiai referuojančių į būsimas priemones, dalykai tampa paprastesnis, gal net per daug. nors akcentuojamas prastos mokslo kokybės suvokimas ir nekoks švietimo finansavimas bei žemas efektyvumas, toliau nežengiama. atidžiai skaitant tampa akivaizdu, kad Laisvės partija neatsikratė industrinių visuomenių mąstymo modelio: švietimo sistema gamina darbuotojus. ar penelyg drąsu būtų siekiamybė tokios švietimo sistemos, kuri „gamina“ brandžias ir sveikas asmenybes? tikiu steigėjų įžvalgumu: tokie švietimo sistemos pokyčiai nebūtų lengvai suderinami su partijos „sėkmingųjų sėkmės“ filosofija, nes grėstų pavirsti į ne tokį palankų resursų perskirstymą.

žmogaus teisės

ši dalis kupina įdomybių. matyt, pirmiausia skaitantiems už akių klius siekis ginti privačią nuosavybę nuo vis dažnėjančio noro „atimti ir padalinti“ – privati nuosavybė suprantama kaip visos žmonijos progreso epicentras. vėl jaučiu pareigą priminti, kad žmogaus teisės yra skirtingo svorio. pavyzdžiui, teisė į gyvybę, teisė į minties ir žodžio laisvę – jos yra labai arti absoliuto ir tik trumpas ypatingų aplinkybių sąrašas leidžia šias laisves riboti. aštriausi protai ugdo dirbtinio intelekto gebėjimą pasirinkti, ką pervažiuos autonominis automobilis: tris pensininkus ar du kūdikius? matyt, užtektų ir gerokai atbukusios galvos nuspręsti, į ką mašina rėšis: į žmogų ar į privačią žmogaus nuosavybę.

beje, yra terminas „trečios kartos teisės“. tai tokios teisės kaip, pavyzdžiui, teisė į sveiką aplinką. tačiau „Žmogaus teisės“ skiltyje Laisvės partija jos nemato.

ką Laisvės partija mato, tai aibę socialinių problemų, nuo neįgaliųjų padėties iki gausaus įkalintų asmenų skaičiaus; nuo privataus gyvenimo apsaugos iki atskirų grupių diskriminacijos.

ekonomika ir inovacijos

ekonomikos kokybei įvertinti pasirinkti įvairūs indeksai, tačiau atmestas GINI koeficientas. tai lemia, kad į ekonomiką žiūrima kaip į kažką atskiro, antstatinio – t.y. ne kaip į sistemą, pereinančią per visą visuomenės pjūvį.

Laisvės partija žada mokesčių sistemos pertvarkas. jos labai patiks įmonėms: reinvestuojamas pelnas nebus apmokestinamas.

kartu žadama, kad socialinio draudimo sistema „kur įmanoma“ bus pakeista į individualų taupymą vietoje darbdavio ar dirbančių apmokestinimo. Laisvės partijos siūlymu iš socialinio draudimo sistemos būtų pašalintas mokesčių perskirstymas. teigti, kad tokių teiginių autorius greičiausiai nėra skaitęs Konstitucinio Teismo sprendimų, būtų banalu. verčiau priminsiu, kad vienam piliečiui užsitikrinti savo gyvenimo saugumą be bendruomenės dalyvavimo būtų labai sudėtinga. netobulai funkcionuojanti sistema grįsta šia idėja: mums patekus į sudėtingą atkarpą, geresnėje padėtyje esantys finansuoja mūsų lipimą iš ligos patalo, iš asmeninių negandų ar rinkos nesėkmių. tai yra vienas iš esminių bendruomenės privalumų – ypač kai sužinai tikrąją gydymo kainą, kai suvoki, kiek pavieniam piliečiui iš tikrųjų kainuotų jam reikalingos infrastruktūros išlaikymas.

individualus taupymas neatrodo tvarus ne tik dėl to, kad dėl rimtesnės bėdos prireiktų likviduoti didesnę dalį santaupų, bet ir dėl to, kad jis paneigia savitarpio pagalbos principą ir jo įvairias naudas. suprantu, kad „sėkmingųjų sėkmės“ sąlygomis tos naudos nėra akivaizdžios, tačiau rinkėjams, ieškantiems atstovų sau, verta Laisvės partijos poziciją šiuo klausimu suvokti kaip įmanoma aiškiau.

„ekonomika ir inovacijos“ skiltyje įtvirtintas ir „minimalios valstybės“ modelis. jis reiškia ir naują privatizacijos bangą, ir naują kapitalo koncentravimo bangą. kartu tai apima naują požiūrį į paslaugas: jeigu valstybei atliekant viešųjų paslaugų teikėjo funkciją uždarbis nebuvo esminis kriterijus, tai privatizavus jis tokiu taps. netikite? vienas Laisvės partijos steigėjų Remigijus Šimašius yra nurodęs, kad iš verslo tegalima reikalauti akcininkų indėlio maksimizavimo, o socialinės ir kitos atsakomybės yra perteklinis reikalavimas.

beje, yra ir anekdotinių pasiūlymų, tokių kaip uždrausti mokesčių inspekcijos patikras per pirmus dvejus metus nuo mikro įmonės susikūrimo. arba visai nejuokingų momentų: „verslą bus galima pradėti, suspenduoti bei likviduoti naudojantis vien mobiliomis technologijomis“. steigti partiją tam, ką gali nulemti ministerijos ir jau dabar Seime esantys liberalai? nuoširdžiai glumina tokie svyravimai programoje: nuo strateginių pasiūlymų iki pavienių, izoliuotų sprendimų.

sveikatos apsauga

dėmesio vertos kelios vietos, o pirmiausia – kad Laisvės partija suvienodintų privačių ir valstybinių gydymo įstaigų prieigą prie valstybės biudžeto. tai – nuoroda į valstybinės sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą, kuri yra absoliučiai logiška žinant, kad partijos steigėjai bei pirminė auditorija ir būtų vieni iš valstybinės sistemos privatizuotojų.

kita įdomi detalė: Laisvės partija, preambulėje aukštinusi sąmoningą ir įgalintą individą, apie to paties individo rolę išsaugant jo asmeninę sveikatą neužsimena – viso labo perkeliama atsakomybė (ir mokesčių mokėtojų pinigai) iš valstybinių gydymo įstaigų į privačias. o juk akademikai ir praktikai sutaria, kad net 70 % sveikatą lemiančių veiksnių yra priklausomi nuo konkretaus žmogaus.

nuoseklios diskusijos vertas pažadas priešintis „„valstybinių“ verslų kūrimui ir nesąžiningai konkurencijai farmacijos sektoriuje“. su naujų vaistų kūrimo pramone susipažinę po šių metų balandžio mėnesį prasidėjusio vaistų gamintojo Achaogen bankroto procedūrų neturi daug išeičių kaip tik pripažinti naujos struktūros būtinybės tam, kad ir toliau būtų kuriami ir pacientams teikiami efektyvūs vaistai. alternatyvi struktūra reikalinga todėl, kad privatus sektorius rodo vis aiškesnius ženklus, kad naujų antibiotikų kūrimas yra nepelninga veikla, jos jau atsisakė tokios kompanijos kaip AstraZeneca, Bristol-Myers Squibb, Eli Lilly, Abbvie, Sanofi. Netgi Forbes, ryškiai pro rinkos ekonomika leidinys, pristatė poziciją, kviečiančią kurti naujus veiklos modelius ir sisteminius pokyčius – ir juose valstybės vaidmuo ne mažinamas, bet didinamas.

socialinė politika

iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ir čia viskas sukasi apie pinigus: jų trūkumas yra esminė problema, kiekio padidinimas būtų esminis sprendimas. kiek daugiau vilties teikia siekiamybė, kad „socialines paslaugas teikiančios institucijos gebėtų teikti kompleksinę pagalbą, derindamos su švietimo, sveikatos apsaugos ir kitomis įstaigomis bei organizacijomis“. skaitant tampa aišku, kiek daug paprasčiau suvesti viską į pinigus ir kaip sunku siekti kompleksinių sprendimų. sprendimas mažinti valstybės dalyvavimą – aiškus: Laisvės partija skatins žmones „patiems pasiruošti įvairioms gyvenimo negandoms“.

viešasis valdymas ir biurokratija

atrodytų, politinei partijai tai turėtų būti viena iš centrinių dalių. visgi taip nėra: ši skiltis nugrūsta link pabaigos ir neišsami. kita vertus, negali nepritarti konstatavimui, kad viešas valdymas turi būti dinamiškas ir neatsilikti nuo tendencijų bei visuomenės raidos. tačiau kaip vertinti tokius siūlymus kaip atskirti „politikos formavimo ir jos administravimo / įgyvendinimo funkcijas“? kaip ir jūs, taip ir aš mėtau monetą: arba kažkas reikšmingai inovatyvaus, arba kažkas neišmano konstitucinės valstybės sąrangos.

bet labiausiai neraminti turėtų štai ši eilutė: „remsimės 2017 m. Talino e-vyriausybės deklaracijos principais“. skaitmenizavimas, žinoma, yra sveikintina. tačiau 2017 m. pristatytas požiūris neaprėpia blockchain galimybių, didžiuosius informacijos telkinius (big data) mini vos kartą. dirbtinis intelektas irgi lieka paraštėse. žinoma, žygiuojantiems pėstute ir paspirtukas yra didelė inovacija, bet visų kitų transporto priemonių akivaizdoje kalbėti apie jį kaip apie pavydėtiną kosmosą nėra perspektyvu.

užsienio ir gynybos politika

Šioje srityje Laisvės partija žada savo laisvę apriboti bendro sutarimo su kitomis partijomis vardan – džiuginantis valstybinio mąstymo pavyzdys. Laisvės partija ketina siekti didesnės integracijos į ES, pavyzdžiui, ir gynybos srityje. ar tai reiškia, kad ši partija pasisakytų už ES kariuomenės sutelkimą, nėra įvardinta.

NATO pajėgų dislokavimas Lietuvoje, visuomenės militarizavimas – šioje skiltyje teiginiai standartizuoti, Laisvės partijos pozicija jau ne kartą pristatyta skirtingų politinių jėgų.

santykių su kaimynais skiltyje žadama veikti aktyviai ir blaiviai, vertinti šalis pagal de facto veiksmus. nurodoma ir pagrindinė partnerė: Lenkija.

aplinkosauga ir energetika

ši skiltis Laisvės partijos programoje yra bene labiausiai išvystyta. panorėjus netgi galima įskaityti vakarietiškos taisyklės „kodėl t.t. išteklių reikia tausoti?“ virsmą į japonišką „kodėl t.t. išteklių reikia švaistyti?“ principą.

sveikintinas ir dėmesys žiedinei ekonomikai. žinoma, galima kritiškai klausti, kodėl šitas pažangus ekonomikos modelis nutrenktas į bene paskutinius puslapius ir neliestas skiltyje „Ekonomika ir inovacijos“, tačiau net ir tokia pozicija yra postūmis į priekį.

ar toks postūmis – pakankamas? jeigu vertinsite pagal faktinį politikų su(si)vokimo lygį, tuomet su absoliučiu pliuso ženklu: juk didžioji dauguma Seimo narių, ministrų ir jų pritarėjų apie klimato kaitos padarinius ir kaštus kalba anekdotiškai primityviai. tačiau jeigu vertinsite vienos naujausių ataskaitų šviesoje, tuomet Laisvės partijos pozicija irgi atrodys aplaidžiai nepakankama.

kultūra ir visuomenė

ši sritis – paskutinė Laisvės partijos programoje. labai simptomiška: kultūra yra suprantama kaip prekė ar paslauga – ir į ją žiūrima per susuktos kupiūros tūbelę. siūlomi sprendimai vėl sukasi apie mokesčių restruktūrizavimą ir finansų valdymą – lyg buhalterija ir čia būtų alfa bei omega.

kaip vertinti partijos programą in corpore? pirmiausia reikia pasveikinti: ji labai aiškiai apibrėžia partijos auditoriją (sėkmingi, individualia gerove besimėgaujantys žmonės). pažvelgus į praeitį ir prisiminus, kiek kartų įvairioms politinėms jėgoms buvo kilusios tapatybės krizės dėl painaus savęs pozicionavimo, galima pasveikinti Laisvės partiją su šiuo startiniu aiškumu.

antra, per visą programą eina stora raudona linija: pinigai. ne visuomenė ar bent jau bendruomenės, net ne visokeriopas individo įgalinimas, bet tiesiog pinigai. jų trūkumas ar neveiksmingas skirstymas suprantama kaip visų problemų ištakos, o jų gausa ir efektyvesnis (ne visada aišku, kaip matuoti tą efektyvumą) administravimas būtų visa ko sprendimas.

trečia, yra užuomazgos ne trumpalaikių, vienos Seimo kadencijos, bet ir labiau ilgalaikių tikslų, pvz. Baltijos šalių bendradarbiavimas, tapti atvirų duomenų lyderiais ES.

perskaičius programą tampa aiškios ne tik Laisvės partijos vertybės ar prioritetai, bet ir jos filosofinė idėjos: aišku, ko iš jos tikėtis ir kokių sprendimų laukti neverta. ir to užtenka bent jau pripažinti, kad partijos programa savo funkciją atlieka ir yra pakankama mums, rinkėjams, apsispręsti dėl palaikymo ar ne.

būsimi prezidentai: kaip jie keistų Lietuvą?

šį sekmadienį rinksime prezidentą, o su juo – ir raidos kryptį, kuri keis ne tik valstybę, bet ir mūsų kasdienę buitį. kas užsienio ir vidaus politikoje pasikeis prezidentu tapus vienam ar kitam kandidatui? kokias galimybes turi kandidatai „prisijaukinti“ valdžios vertikalę – į reikšmingas pareigas paskirti efektyvius ir lojalius žmones?

prezidentė Ingrida Šimonytė. tai reikštų, kad iki naujų Seimo rinkimų 2020 metais Prezidentūra, Vyriausybė ir Parlamentas būtų priešpriešoje. I. Šimonytė, rinkimų agitacijoje save pristatanti kaip Dalios Grybauskaitės antrininkę, turės rimtų iššūkių susitarti su visais, kurie nėra konservatoriai ar liberalai – o ir tose stovyklose visai ne monolitas. po ateinančių Seimo rinkimų situacija keisis ir, tikėtina, jai taps daug lengviau rasti bendrą kalbą su naujos sudėties Seimu.

užsienio politikoje I. Šimonytė dar neturėjo galimybės savęs išbandyti. jos racionalumas bus išgirstas, bet ją gali nustebinti, kad požiūris į visuomenę per negailestingą ekonominį efektyvumą nėra tai, ko dabar ieško Europos politikai kaip priešnuodžio atskirčiai.

kadrų politika nebūtų rimčiausias I. Šimonytės iššūkis. galbūt šioje vietoje jai sektųsi netgi geriau negu D. Grybauskaitei, kuri buvo priversta kadrų ieškoti pačiose netikėčiausiose vietose – ir ne visada sėkmingai. nenustebčiau, jeigu su I. Šimonyte norėtų bendradarbiauti su D. Grybauskaite dirbti nenorėję žmonės.

Prezidentas Gitanas Nausėda. iš šansą turinčių kandidatų jis – labiausiai „nesisteminis“, neužėmęs aukštų postų valstybės tarnyboje ir mažiausiai susijęs su partijomis, politikais ir jų ilgalaikiais donorais. neturėdamas neigiamo politinio bagažo, jis rinkimų agitacijoje save pristatė kaip galintį susodinti skirtingas šalis prie derybų stalo – ir kol kas nėra pagrindo manyti kitaip. jo perspektyvos Seime atrodo gerai: neskaitant kelių intensyvių valstiečių ir socialdemokratų, jis atmestas nebus.

užsienio politikoje G. Nausėda irgi būtų su pliuso ženklu – būdamas šiltesnės natūros už dabartinę prezidentę, jis tikrai sugebės užmegzti kokybiškus darbinius santykius su užsienio lyderiais. ypatingo kokybinio šuolio neprognozuoju, bet ir mes, kaip tauta, neatrodome nei dėl tokio susitarę, nei tokiam pribrendę.

kadrų politika. manau, G. Nausėda bene geriausiai iš visų kandidatų galėtų praplėsti rotaciją atsakingose pareigose. iš visų kandidatų jam turėtų būti lengviausia prikalbinti į valstybės tarnybą įsilieti užsienyje dirbančius profesionalus. jo teisėjų, saugumo vadovų paskyrimai gali būti bene mažiausiai konjunktūriniai – su sąlyga, kad jis susišnekės su Seimu.

prezidentas Saulius Skvernelis. jei iki 2020 metų prezidentė I. Šimonytė užsiiminėtų ginčais su valdančiaisiais, tai prezidentas S. Skvernelis būtų dalis jėgos, sujungusios Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą į vieną. kas įvyktų po šitų neišvengiamai sklandžių metų? yra šansų, kad valstiečiai, net ir likę parlamentinėje opozicijoje, išliktų skaitlingi – tačiau likusios politinės jėgos nuo pat pradžių skaičiuoja nuoskaudas S. Skvernelio atžvilgiu ir, atrodo, galėtų laisvai pasirinkti prezidentą ignoruoti. manau, S. Skvernelis su tokia izoliacija tvarkytųsi bene blogiausiai iš visų kandidatų į prezidentus.

užsienio politika yra silpnoji S. Skvernelio vieta. žinome, kad jis neturi stiprių asmeninių kontaktų, matėme, kad jo charizma nėra pakankama kompensuoti technokratinį požiūrį ir mentalitetą. matyt, kartu su Rolandu Paksu tai būtų silpniausi užsienio politikos vadovai šiuo trumpu Lietuvos istorijos etapu.

kadrų politika prezidentui S. Skverneliui irgi nebus lengva. talento gylį stipriai ribos valstiečių matrica: iš pradžių niekinę tarybinį protekcionizmą, jie lygiai taip pat žymi žmones ir proteguoja savus – tik pretekstas atnaujintas. jokio egzodo iš viešo valdymo sistemų nesitikiu, bet prezidentui S. Skverneliui „profesionalai valdžioje“ pažadas bus dar sudėtingesnis negu siauresnė „profesionalai Vyriausybėje“ versija.

prezidentas Vytenis Andriukaitis. tuo metu, kai V. Andriukaitis platino antisovietinę literatūrą, dalis šiandien aktyvių politikų ir „visuomenininkų“ vaidino nuoširdžius komunarus. kartu tai yra didelis moralinis ir taktinis pranašumas – kaip ir amžina takoskyra, kuri vargu ar įveikiama. socialdemokratai Seime dabar yra silpni ir tiesioginiame konflikte su valstiečiais – iki 2020 metų prezidentas V. Andriukaitis turėtų epizodinių ginčų su valdančiais, tiesa, gerokai mažiau negu jų turėtų prezidentė I. Šimonytė. ar po 2020 metų Seimo rinkimų situacija galėtų keistis į blogą pusę prezidentui V. Andriukaičiui? abejoju: dauguma scenarijų jam prognozuotų labiau sukalbamą Seimą ir Vyriausybę.

užsienio politika. matyt, sudėjus visų likusių kandidatų asmeninius kontaktus ir žinomumą užsienio politikos elite, V. Andriukaičio kontaktai ir reputacija pranoktų juos su didžiule persvara. kitaip ir būti negali: dar iki Eurokomisaro pareigų V. Andriukaitis ilgus metus palaikė asmeninius kontaktus su Europos politiniu elitu – tiesa, dalis jo sparčiai traukiasi į memuarus ir legendas.

kadrų politika. tikėtina, kad V. Andriukaitis paramos ieškotų savo bendražygių gretose: medikai, diplomatai, akademikai sustiprintų atskiras pareigybes kaip asmenybės, bet turiu atsargiai vertinti jų adekvatumą: ar jie ir jų požiūris dar suderinamas su rytojaus iššūkiais?

prezidentas Arvydas Juozaitis. jis vidaus politikoje nepražūtų: simpatiją jam reiškia atskiri Seimo nariai iš beveik visų frakcijų. kad prezidentas netaptų kintančių simpatijų įkaitu, tikėtina, jog 2020 metais Seimo rinkimuose dalyvaus jėga, siejama su A. Juozaičiu. manau, kitaip ir būti negali: prezidento A. Juozaičio planams įgyvendinti yra būtini svertai įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžiose. jų negavus, spėju, turėtume kažką panašaus į prezidento Valdo Adamkaus 2os kadencijos pabaigą: kritiškumą, pamokslavimą ir kai kada nebeslepiamą nusivylimą – dar vienas tiesus kelias į prezidento izoliaciją.

užsienio politikoje A. Juozaičiui yra patogių elementų. jis vis dar gali jungtis į nacionalistinę bangą prieš Europos Sąjungą – tai duotų ir auditoriją, ir matomumą. visgi iš A. Juozaičio kalbų atrodo, kad jis „užsienio politiką“ planuoja susiaurinti iki „kaimynų politikos“. tai, žinoma, mažina iššūkius ir sudėtingumo laipsnį, o, žinant tai, kad santykiai su visomis kaimyninėmis šalimis yra toli nuo potencialo, gali būti įdomi strategija.

kadrų politika prezidentui A. Juozaičiui bus tikras iššūkis. jeigu manote, kad S. Skvernelio „kas ne su mumis – tas prieš mus“ yra ypatingai stipri srovė, tai A. Juozaičio atveju „mes/jie“ takoskyra irgi yra – ir ji dar labiau specifinė. manau, jokiam kitam prezidentui netektų daryti tokių kompromisų ir taip sudėtingai ieškoti tinkamų bei kitiems priimtinų žmonių, kaip A. Juozaičiui.

prezidentas Valdemar Tomaševski ties kiekvienu vidaus politikos sprendimu susidurtų kad ir su nebylia, bet nesąžininga abejone: ar sprendimai tikrai visiems, o ne lenkiškai kalbantiems kraštams? ir, žinoma, amžinos problemos Seime bei Vyriausybėje: tai dar vienas politikas, kurio Prezidento poste lauktų ne valstybės valdymo iššūkiai, bet izoliacijos ir kitų (nuo personos neatsiejamų) krizių valdymas.

užsienio politikoje prezidentui V. Tomaševski daug lengviau irgi nebūtų. nežinau jo kontaktų Lenkijoje svorio, bet ties ten jie ir baigiasi. tai tikrai yra daugiau negu turi, tarkime, Mindaugas Puidokas, bet įspūdžio nedaro. mėgindamas stiprinti kontaktus per bažnytinį institutą V. Tomaševski pradėtų įdomų procesą – kartu ir rizikuotų sulaukti atmetimo ne tik Lietuvoje, bet ir dalyje Europos sostinių.

kadrai, tiesa, būtų mažesnis iššūkis vien dėl to, kad V. Tomaševski nėra radikaliausiai poliarizuojanti figūra. jokių esminių pasikeitimų aš nesitikėčiau, atvirkščiai, spėju, kad prezidentas V. Tomaševski būtų linkęs atsiremti į nomenklatūrą, revoliucijų atsisakytų vardan sklandaus darbo.

prezidentas Naglis Puteikis. jo karinga retorika leidžia tikėtis, kad jis vidaus politikoje bus labai intensyvus. atrodo, niekas kitas neketina taip susikoncentruoti į šalies vidaus reikalus – netgi A. Juozaitis užsienio politikai skiria didesnį dėmesį. iš prezidento N. Puteikio galime tikėtis aktyvios kritikos verslo struktūrų atžvilgiu, parodomųjų galvų kapojimo akcijų lyg geriausiais prezidentės D. Grybauskaitės laikais. tačiau paramos Seime ar Vyriausybėje N. Puteikiui tikėtis labai sunku. jeigu su dabartiniais valdančiais N. Puteikiui dar pavyksta susikalbėti (o kai kada ir labai sėkmingai), tai po 2020 metų rinkimų bendradarbiavimo galimybės, tikėtina, sumažės. ar prezidentas N. Puteikis pasitenkintų kritiko ir stebėtojo iš šalies vaidmeniu? manau, kad tokioje padėtyje N. Puteikis jaustųsi taip pat nepatogiai kaip ir S. Skvernelis.

užsienio politikoje N. Puteikis, regis, net neketintų imtis per daug iniciatyvos – ir tai pilnai suderinama su Lietuvos Konstitucija. spėju, kad prezidentui N. Puteikiui, kaip ir A. Juozaičiui, V. Mazuroniui bei dar keliems kandidatams užsienio politika būtų vidaus politikos įrankis. radikalių permainų nesitikiu, bet abejoju, ar vieninga ES politika prezidentui N. Puteikiui būtų intuityvi.

kadrų skyrimas N. Puteikiui būtų didžiulis iššūkis. esu tikras, kad veikimo intensyvumas, kurio tikėtųsi jis, svyruotų ant tarnautojo elgesio ultra vires, o tai keltų pluoštą iššūkių, sisteminių ir asmeninių. nenustebčiau, jeigu prezidentas N. Puteikis ieškotų kadrų nevienareikšmiškai vertinamose organizacijose ir judėjimuose – tokios kandidatūros sulauktų daug pasipriešinimo iš „politinės sistemos“, taigi įtampos yra garantuotos.

prezidentas Valentinas Mazuronis vidaus politikoje nėra naujokas ir žino, kaip mala girnos. iki šiol nesutariama, kaip jam sekėsi Aplinkos ministro pozicijoje: ar jis ėmėsi didžiųjų problemų (pvz., atliekų tvarkymas), ar jas ignoravo. visgi net šitokios patirtys, lyginant su kitais kandidatais, jau yra šio to vertos. vertingas ir V. Mazuronio atkaklumas ieškant dialogo: nors ir nėra stipraus užnugario, V. Mazuronis nebūtų tas prezidentas, kuriam izoliacija grėstų labiausiai.

užsienio politikoje su V. Mazuroniu priešaky pokyčių neprognozuoju. kad ir ką jis dabar kalbėtų apie santykius su kaimynais, esu tikras, kad po konsultacijų su Užsienio reikalų ministerija ir kitais pareigūnais V. Mazuronis elgtųsi „valstybiškai“, t. y. paisytų dominuojančios linijos. kai kuriais atvejais prezidentas V. Mazuronis galėtų būti pranašesnis už prezidentę D. Grybauskaitę: ši savo kompetencijas išplėtė į ministro pirmininko, o kai kada net į ministrų sritis ir pakelė ne vieną antakį Europoje – iš V. Mazuronio tokio agresyvumo tikėtis neverta.

kadrų politikoje V. Mazuronis neturi neatidėliotinų grėsmių – kaip ir neturi vertingų galimybių. tikėtina, kad jam būnant prezidentu valstybės tarnybos korekcijos būtų labiausiai prognozuojamos ir daugiau kosmetinės nei esminės.

prezidentas Mindaugas Puidokas. kol kas jo veikimas vidaus politikoje – oportunistinis. su skandalų deglu M. Puidokas nubėgo keletą sprintų, tačiau prezidento kadencija ne tik kad ne sprintas, bet visai ne lengvoji atletika. kaip sektųsi prezidentui M. Puidokui nuspėti sudėtinga. tačiau sudėtingas prognozavimas jokiu būdu nereiškia, kad jam neišvengiamai seksis blogai – tai tiesiog didina rinkėjų rizikas.

apie prezidento M. Puidoko galimybes užsienio politiką spėlioti neverta dėl informacijos stokos. visgi tai, kad M. Puidokas kaip autoritetą mini Europos Sąjungos priešininką Vytautą Radžvilą, leidžia spėti apie labiau izoliuotą užsienio politiką. M. Puidoko akcentas Baltarusijai nurodo į „užsienio politikos“ susiaurinimą iki „kaimynų politikos“.

jeigu žinios apie kitų kandidatų aplinkas leidžia spekuliuoti dėl kadrų kaitos, tai M. Puidoko atveju padaryti sunkiau: iki šiol jis buvo tas rezervinis kadras. kol kas žmonės, kuriuos mini M. Puidokas, neskuba skelbti savo sąsajų su šituo politiku – matyt, jį pažįsta tik labai artimos aplinkos.

jeigu neradote sau idealaus kandidato, nesijaudinkite: ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kada tikrovė nepatenkina mūsų etalonų. visgi pasirinkimų yra daug, o pasėkmių spektras – platus; kažkas vis tiek yra arčiau jūsų asmeninės etikos, kažkuris kandidatas geriau negu kitas reprezentuoja jūsų asmenišką tikrovės suvokimą. primenu, kad savo ir kitų kandidatų portretus galite palyginti atlikę testą Mano balsas puslapyje.

referendumas dėl pilietybės išsaugojimo: nutylėti niuansai

kartu su prezidento rinkimais vyks ir Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. balsavimo lape bus pasiūlyta pritarti arba atmesti šitokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją: „Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda“. kadangi Konstituciją pakeisti yra sudėtingiau negu išrinkti prezidentą – o ir rečiau šitas nuotykis vyksta, – siūlau atidžiau pasižiūrėti į siūlymus ir jo pasekmes.

pradėsiu nuo akivaizdaus dalyko: kaip visada tai, kas yra po nosimi, dažnai tampa nematoma. kalba eina ne apie Lietuvos pilietybės įgijimą ar atkūrimą, bet apie jos nepraradimą, t.y. išsaugojimą. nes dabartinė situacija turėtų veikti taip: įgijai kitos šalies pilietybę – automatu netekai Lietuvos pilietybės. Ir nors yra dešimt išimčių iš bendros taisyklės, leidžiu sau supaprastinti; žinokime tai ir judėkime toliau.

kitas dėmuo – tai „europinės IR transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės“. ne veltui žodį „ir“ paryškinau: jeigu norima išlaikyti įgytą pilietybę, valstybė turi atitikti ABU, europinės integracijos ir transatlantinės organizacijos, kriterijus. patikslinu: jeigu valstybė atitinka europinės integracijos kriterijus, bet neatitinka transatlantinės integracijos kriterijų (arba atvirkščiai), tuomet išsaugoti Lietuvos pilietybės jums nepavyks, nes tokia būsimo įstatymo raidė.

o dabar paprastais žodžiais apie tiek kartų minėtą integraciją. transatlantinės integracijos kriterijai – tai valstybės narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO). tuo tarpu europinės integracijos kriterijai yra valstybės narystė Europos Sąjungoje ir (ar) valstybės dalyvavimas Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime; valstybės narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).

taigi jeigu žmogus nori išsaugoti Lietuvos pilietybę, jis turi atsidurti valstybėje, kuri atitinka tris kriterijus: 1) yra NATO narė; 2) kartu yra ES narė arba EEE susitarimo narė; 3) ir dar kartu priklauso EBPO. Paspauskite ant šios nuorodos tam, kad patektumėte į Vyriausybės svetainę: joje išvardintos valstybės, patenkančios į ES, EEE, EBPO ir NATO.

o čia – subendrintas sąrašas valstybių, kurios yra ES arba EEE ir kartu dar EBPO ir NATO: Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Vokietija. galbūt pasigedote Suomijos, Švedijos ar Šveicarijos? jos ne NATO narės. Kroatijos? ne EBPO narė. JAV? nustebinsiu: ji nepriklauso ES arba EEE.

deja, taip nurodo įstatymo raidė – europinė IR transatlantinė integracija. jeigu įstatymų leidėjas būtų buvęs atidus, jis būtų parašęs „europinė ir (ar) transatlantinė“, bet Konstitucinio įstatymo projektą pateikę Ramūnas Karbauskis, Arvydas Nekrošius, Guoda Burokienė, Antanas Vinkus, Juozas Imbrasas, Bronislovas Matelis, Žygimantas Pavilionis ir Agnė Širinskienė akivaizdžiai nebuvo atidūs.

įvardinę šį niuansą judėkime prie kito momento – valstybės, kurių pilietybė suderinama su Lietuvos, buvo filtruotos ir remiantis istoriniu faktoriumi: europinės ir transatlantinės integracijos kriterijaus neatitinka tos valstybės, kurios kartu dalyvauja buvusios SSRS pagrindu sukurtose politinėse, karinėse, ekonominėse ar kitose valstybių sąjungose ar sandraugose. ilgai ir nesėkmingai mėginau išsiaiškinti, ką reiškia „kartu dalyvauja“. skurdus aiškinamasis raštas (štai nuoroda į jį) suprasti irgi nepadeda: tiesiog atkartoja Konstitucinio įstatymo projekto tekstą, ir tiek. situaciją gelbsti tai, kad dauguma buvusių SSRS valstybių nepasižymi „europinės ir transatlantinės integracijos“ siekiu – bent jau šito teksto rašymo momentu.

kodėl tokia apsauga? tiesiai šviesiai: nuo Kremliaus. šita taisyklė sukurta tam, kad Lietuvos piliečiai, nuvykę į Rusiją ar jai palankią valstybę, kurioje jų laukia priešiška indoktrinacija, negalėtų balsuoti taip, kad būtų žalinga Lietuvai. apsauga – veiksminga, bet kartu ji padaro dar daugiau: užkardo ryšius tarp Lietuvos ir Rusijos. pasikeičia Kremliaus politika, bet mūsų Konstitucinis įstatymas vis tiek lieka galioti. Kremlius sėkmingai susaisto Vengrijos valdžią ir per ją veikia mums priešiškai – mes tam priešnuodžių neturime.

neturime, bet rasime? rasime. iki kito karto – ir šitas laikinumas, šokinėjimas nuo situacijos prie situacijos yra didelė pasiūlyto reguliavimo problema. valstybių politika turi tendenciją kisti nepalyginamai greičiau negu galėtume reaguoti taisydami Konstitucinį įstatymą.

įsivaizduokime, kad šitą specifinį produktą rinkėjai priima. kaip pasikeis teisės ir pareigos tų, kurie įgis vienos iš išvardintų šalių pilietybę ir kartu nepraras Lietuviškos pilietybės?

iškart atmetu psichologinį momentą, nes jis nėra ištirtas. nors girdime aibę spekuliacijų apie jausmus, kurie lankys „dvigubus piliečius“, bet kurie aplenkia „viengubus“, reikia pasakyti, kad tos kalbos yra nuojautų ir interpretacijų lygio. galbūt kas nors matėte sociologinį tyrimą, elgsenos tyrimą, kuris duotų įžvalgų apie „dvigubų piliečių“ ryšių su Lietuvą matymą, apie to ryšio perkėlimą vaikams? kodėl įstatymų leidėjas mano, kad šitas įstatymas „dvigubų piliečių“ ryšį Lietuvą kurs geriau negu, tarkime, lietuviška mokykla vietoje? ar identiteto išsaugojimo programos? nes taip nujaučia? gėda ir pasakoti, kad mūsų įstatymų leidybos institucija vadovaujasi laikinų parlamentarų nuojautomis.

kas lieka? tik konstatuoti, kad referendumas papildomų teisių ir pareigų jokiai piliečių grupei nesukurs, nepriklausomai nuo jo baigties.

todėl tikrai sunku šito referendumo nevertinti kaip išimtinai politinės komunikacijos triuko, skirto sukurti papildomas temas valdantiesiems ir papildomus kontaktus su suinteresuotomis grupėmis. neturiu galimybės suskaičiuoti, bet gal kas nors sugebės įvertinti, kiek Referendumo komunikacijoje buvo premjero Sauliaus Skvernelio – jo veido, balso ir pavardės. nujaučiu, kad Vyriausioji rinkimų komisija tokio darbo tikrai atsisakys.

kaip Lietuvą nuo ES išgelbėti?

pradėkime nuo pradžių: Europos Sąjungos politika lietuviams yra Žemė Neatrastoji. koks yra Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos santykis – štai pakankamas testas; savęs, artimo ar praeivio paklauskite ir žinių lygis bus aiškus. nepaisant to, 2018 m. spalio mėn. Eurobarometro tyrimas rodo, kad 65 proc. lietuvių narystę ES Lietuvai laiko teigiamu dalyku, o 88 proc. įsitikinę, kad narystė atnešė naudos Lietuvai.

tautos meilė ES persidavusi ir Seimui: 2004 m. lapkritį Lietuva tapo pirmąja ES nare, ratifikavusia ES Konstituciją. už balsavo 84, prieš – 4, dar 3 parlamentarai susilaikė. prezidentas Valdas Adamkus tai įvertino kaip ženklą, „kad Lietuva tampa neatskiriama politiškai integruotos, bendrų socialinių vertybių vienijamos Europos dalimi“. meilė, kaip ir pridera, akla: dokumentą Seimo nariai skaitė vos savaitę – vėliau bent keli prisipažino teksto neskaitę apskritai.

meilė – ne amžina

nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, ypač tokioje neurotiškoje atmosferoje, kurios neatsikratėme net ir gavę nepriklausomybę. tokioje terpėje ir vyksta nuotykiai: į EP kandidatuoja žmonės, kurie ES linkę suardyti. „geriau jokios ES negu tokia“ – šią repliką esu gavęs iš kelių intensyvių euroskeptikų.

aršiausi iš jų mobilizavosi po pavadinimu „Susigrąžinkime valstybę“ ir paskelbė programą, kaip, patekę į EP, vaduos Lietuvą iš ES gniaužtų.

sukuri priešą tam, kad jį įveiktum

EP rinkimų programa prasideda teiginiu, kad yra „išryškėjusios ES krizės apraiškos, visose, o ypač senbuvėse ES šalyse skatinančios augantį nusivylimą integracija ir vieningos Europos perspektyvomis“. griežtas teiginys, tiesa? toks griežtas ir užtikrintas, kad turėtų būti pagrįstas kažkuo daugiau negu asmeniniu nusivylimu. tačiau statistika rodo, kad savo skeptiška pozicija ilgainiui netiki net patys euroskeptikai: jeigu 2014 m. EP buvo 22% euroskeptikų, dabar jų likę 16%, nes dalis tiesiog prisijungė prie racionalesnių politinių jėgų. tokioje situacijoje „susigrąžintojai“ gudrauja ir kiek įmanoma garsiau pranašauja griūvantį dangų tam, jog įtikintų patys save ir aplinkinius: kad tik nekiltų mintis nurimti, atsikvėpti ir pergalvoti!

žinau, kad „susigrąžintojai“ dar visai neseniai su degančiomis akimis baksnojo į Jungtinę Karalystę: štai, jie pasitraukia, krizė. baksnotojų gretos aptirto susikaupus įrodymams, kad britams stigo suvokimo apie ES ir nestigo išorės bei vidaus manipuliacijų.

netyčia supainiotos atsakomybės?

kita startinė prielaida vaduoti Lietuvą iš ES skamba taip: „nors stojant į ES žadėta, kad pragyvenimo kokybe pasivysime ES vidurkį, Lietuva  ir toliau išsiskiria iš Europos Sąjungos šalių vidine socialine atskirtimi, mažais atlyginimais ir perkamąja galia“.

stebiuosi: žmonės, save pristatantys kaip mokslų daktarai, docentai, dėstytojai ar šiaip akademikai, nacionalinės politikos nesėkmes nurašo kaip ES trūkumus. dar keisčiau matyti ir jų programinį tikslą „sustiprinti paramą valstybėms narėms skiriančių ES institucijų atsakomybę už tai, kad skiriama valstybėms narėms parama jose būtų skirstoma sąžiningiau, skaidriau ir mažintų, o ne didintų jų visuomenėse egzistuojančią turtinę bei socialinę atskirtį„. iš tikrųjų: ES prigimtis ir „griežtai, bet teisingai baudžiančio vado“ lūkestis nesutampa – galiu tik įsivaizduoti, kaip trūkčioja akis autoritarams gyvenant laisvo pasirinkimo ir individualios atsakomybės sąlygomis.

sugriauta Lietuva?

dar viena prielaida „susigrąžinti Lietuvą“: „integracija ir federalizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą masinę imigraciją ir multikultūralizmą – tautų Europą keičiant multikultūrine Europos tauta“.

visada smagu girdėti, kaip kitus niekinantys pasivadina moralės puoselėtojais. jiems galima priminti, kad moralė nėra juridinio asmens (ES visgi yra tik juridinis asmuo) ypatybė, ji yra fizinio asmens pasirinkimo galimybė. kartu galima atkreipti dėmesį, kad moralės normos iš tikrųjų keičiasi, tik ne siaurėja, bet platėja ir gilėja. matyt, tai skausmingiausiai pajaučia tie, kuriems viena lytis yra aukščiau kitos; kurie nesuvokia, kad jų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė; kurie nemato skirtumo tarp asmeninių patirčių suformuotos pasaulėžiūros ir visuomenės moralės raidos. o juk galėjo „susigrąžintojai“ pasidalinti įrodymais, kaip ES politika padaro žmones žiauresnius, godesnius, niekingesnius. negalėjo, nes nėra kuom dalintis: net kriminogeninė ES statistika metai iš metų yra tiek įvairi, kad jokių absoliučių išvadų daryti neįmanoma – su sąlyga, kad nemanipuliuoji, diskutuoji sąžiningai.

galbūt kada nors bus ištirta, kas vyksta smegenyse tų, kurių moralė savus nuo svetimų skiria pagal praktikuojamus lytinius santykius. kokia sudėtinga cheminė reakcija sukuria iliuziją, kad etiška atsitempti vaikus į homoseksualų eitynes tam, kad galėtų šaukti „kodėl šias eitynes turi matyti mano vaikai?“.

gerbiami, štai dvi temos: lytiniai santykiai ir radikali klimato kaita. turi susidaryti specifinis įžūlumo, kvailystės, trumparegiškumo ir nepilnavertiškumo derinys, kad siūlytumeisi į EP spręsti ne pražūtingus žmogaus veiklos padarinius ekosistemai, bet kitų lovos reikalus.

motyvacija iš negatyvo

tiek tos įžanginės motyvacijos: savaip jie konstruoja savo tikrovę, nebūtinai į ją įsileidžia faktus, bet būtinai nepaleidžia asmeninių baimių su misija jas paversti kolektyvinėmis.

politinėje komunikacijoje negatyvas yra stipri priemonė: ji padeda geriau identifikuoti kandidatus negu teiginiai „mes už“. griežtas „ne“ kuria kieto žmogaus įvaizdį – viliamasi, kad su asmeninėmis atsakomybėmis neypatingai besitvarkantys rinkėjai, žmonės, kurie gyvenimo sprendimus norėtų patikėti kam nors kitam, taip atpažins lyderį, kuriam pavyksta susitvarkyti su silpnybėmis, gyvenimo pagundomis, konkurencija ir laisvos valios iššūkiais.

tikslas – sunaikinti ES

eikime prie konkrečių tikslų – pirmasis jų yra „sustabdyti ES federalizavimą“. federalizmas – valdymo forma, kurią pasirinko vokiečiai, šveicarai, amerikiečiai. mintis tokia: susitariama, kad vidaus klausimai tvarkomi savarankiškai, bet aukštesniu lygiu priimti sprendimai privalomi visoms narėms.

šiandien, pavyzdžiui, ES turi vieningą ES užsienio politiką su jos vadovu priešaky. vienas iš susitarimų – dalinė Rusijos blokada. bet, matyt, nebus ginčo, kad valstybės narės su Rusija bendrauja skirtingai: nuo griežto Lietuvos tono iki draugiško Austrijos. ką šioje vietoje stabdys „susigrąžintojai“?

galbūt jiems kliūva tai, kad vyrauja vieninga muitų sistema? paieškojau, ką sąrašo lyderiai kalba apie tai. patikrinkite patys: jie gerokai dažniau komentuoja kryžiaus poreikį klasėse negu muitus ar laisvą gėrybių, kapitalo bei asmenų judėjimą.

kad organizacija veiktų ir veiktų sėkmingai reikalinga subordinacija. verta ieškoti, kokiu laipsniu ir kokiu intensyvumu, bet neigti logiką, kad tarptautinėje organizacijoje tam tikri sprendimai turi būti visiems privalomi, yra bent jau keista. keista ir nesąžininga: jeigu nori pakirsti organizacijos galimybę veikti ir nepasiūlyti alternatyvaus išteklių ir pareigų paskirstymo modelio, turėtum aiškiai prisistatyti ES priešininku.

aiškiai įvardinti reikia ir štai ką: nė vienos iš ES valstybių atstovai EP nenori panaikinti kitos valstybės. Vokietijos ir Prancūzijos parlamentarai nesiekia panaikinti savo valstybių Europės naudai. mažosios ES narės neketina susijungti į bendrą darinį. kaip ir ankščiau, taip ir ateityje ES narės yra laisvos išstoti iš ES – savo naudai ar nelaimei.

inkvizicijos Europa

kitas jūsų dėmesio vertas programinis punktas – siekis „pripažinti antikines ir krikščioniškas Europos ištakas“. akademikai, matyt, praleido kursą apie religijos ir valstybės atskyrimą. tie, kurie kaip pamatą iškelia dievus, nepriklausomai nuo jų pavadinimų, nėra civilizacijos vedliai. jie – kaip apendiksas: supranti, kad kažkada turėjo funkciją, pasibaigusią su rašytine patirties perdavimo forma, tačiau vis dar yra. jų veikla – tarp neutralios ir pavojingos. kas tai bebūtų – katalikai, stačiatikiai, musulmonai ar budistai, – jie tiek daug investavo į savo fantazijų pasaulio kūrimą ir jo apsaugą nuo proto, kad yra pasirengę destruktyviems asmeniniams bei kolektyviniams konfliktams.

įsijaučiau? sutinku, jungiam žemesnę pavarą: ne visi yra vienodai išprotėję. bet ne visi ir siūlo manipuliuoti istorija taip, kad kruvini dievai vaidentųsi kaip Europos pamatas.

kiekvienam radikalui vaidenasi radikalai

atskiro paminėjimo vertas ir siekis „atsisakyti dabar žlungantį integracijos projektą grindžiančios liberalkomunistinės ideologijos nuostatų ir iš šios ideologijos kylančių pretenzijų kurti homo europaeus – naujojo europinio žmogaus tipą“.

vien terminas „liberalkomunistinė ideologija“ turėtų perspėti, kad „susigrąžintojai“ nesibodi fantazuoti. prisipažįstu, kurį laiką nuoširdžiai mėginau suprasti, kodėl jie tokia grėsme laikytų mistinį homo europaeus: eidavau, klausydavau ir skaitydavau. mano spėjimas toks: šitų žmonių euraziniame mentalitete gerokai didesnę dalį užimą Azijos dalis: paklusimas lyderiui, jėgos garbinimas, nuolankumas titului ir pareigybei. sudėtinga būdavo nesišypsoti, kai girdėdavau juos garsiai liūdint, kokia prisitaikėliška pilka masė juos supa – ir dar garsiau puolant tuos, kurie neprisitaikė prie „susigrąžintojų“ darbotvarkės ar tiesiog galvoja kitaip.

visi akmenys į Sorošą

dar vienas tikslas – kovoti prieš Sorošą. tai parašyta tarp šių eilučių: „ES lygmeniu teisiškai reglamentuoti paneuropinių žiniasklaidos tinklų veiklą valstybėse narėse siekiant apriboti jų galimybes griauti tautas ir nacionalines valstybes diegiant jų gyventojams globalių korporacijų interesams tarnaujančią tautinio ir valstybinio nevisavertiškumo jausmą ugdančią neokolonijinę ideologiją; apriboti globalistinių galios centrų galimybes daryti įtaką valstybių narių vidaus ir išorės politikai sukuriant teisines ir institucines prielaidas prižiūrėti ir kontroliuoti valstybėms žalingą jose įsikūrusių transnacionalinių (,,nevyriausybinių“) įstaigų ir agentūrų veiklą“.

atkreipkite dėmesį: „susigrąžintojų“ nuomone, nacionalinės valstybės yra per silpnos atsilaikyti prieš koncentruoto kapitalo spaudimą, todėl reikia ES lygiu visoms valstybėms primesti (!) taisykles, kaip tvarkytis su galios centrais. o kur dingo tautinis savarankiškumas ir išdidus gebėjimas gyventi vakuume?

galbūt prasminga atsiversti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai failą: prie jo prisegti dokumentai, kaip EP nariai bendravo su tabako pramonės lobistais. netruksite įsitikinti, kad būtent asmeninis egoizmas, o ne teisinės ar institucinės prielaidos lėmė lobistų pergales bei pralaimėjimus.

arba šis pratimas: pasiūlykite tiems, kurie vartoja sąvokas „neokolonijiniai globalistai“, ant popieriaus, schematiškai išdėstyti galios žemėlapį, nupaišyti sprendimų priėmimo procesą ir identifikuoti skirtingų lygių grėsmes. rašau iš patirties: dauguma tokio pratimo atsisako. kai užburiantys žodžių junginiai palyginami su į schemas išverstais procesais, ima ir pasirodo, kad baubai ne tik kad išgalvoti, bet tikrosios bėdos lieka apeitos, nes nesiderina su individualia tikrove.

pacifistai?

atskirai aptarti vertą tikslą „nepritarti ES kariuomenės kūrimui“. nežinau, kuriame burbule gyvena „susigrąžintojai“, bet jame NATO veikia sklandžiai ir amžinai. sveikinu jų pasirinkimą gyventi šia diena – nežinau motyvacijos, kodėl bent jau saugumo srityje neverta strategiškai žvelgti į priekį ir bent svarstyti scenarijus, tokius kaip ES pajėgų NATO blokas.

suprantama, kad glaudesnis karinis bendradarbiavimas reikštų ir stipresnę ES, o tai nėra „susigrąžintojų“ siekiamybė. tačiau kai jie rimtu veidu siūlo menkinti ES ir kartu aršiau kovoti su kitais galios centrais, bet be vieningų ES pajėgų – sakykite, ar jums vis dar pavyksta išlaikyti rimtą veidą?

pretenduojantiems į objektyvumą

meluočiau, jeigu sakyčiau, kad „susigrąžintojų“ programoje nėra su kuom sutikti: pritariu tikslams „ES dokumentuose oficialiai įtvirtinti <…> lygų nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimą“, „atšaukti ES pritarimą „Nord Stream 2“ projektui“. šitie tikslai yra proga Lietuvai bent jau prisijungti prie debatų, jeigu ne tokius inicijuoti. atkakliai ir sistemingai veikiant įmanomas ir pokytis – Lietuvos iniciatyva būtų sveikintina.

tačiau tai taip nublanksta po „nusikalstamos neokomunistinės genderizmo ideologijos propaganda“, kad tiek ir tegaliu: objektyviai paminėti.

reikia pripažinti, kad ES turi iššūkių, ir jų sąrašas yra įspūdingas. ignoravimas nėra sprendimas: laikas prastas situacijas tik dar labiau apsunkins. todėl pritariu visiems, konstruktyviai argumentuojantiems, ką ši organizacija turi daryti geriau.

„susigrąžintojų“ prie konstruktyvių niekaip nepriskirsi – ES iššūkius jie sukergė su nacionalinėmis nesėkmėmis bei asmeninėmis problemomis; ir net neaišku, kokiomis proporcijomis. dar daugiau: jiems labiau būdingas savęs aukštinimas ir visų, kurie iškrenta už jų tiesos spektro, niekinimas. liūdna ir kartu pavojinga, kad jų rate analizė ir rekalibracija yra nepalyginamai retesnė už agresiją.

norėčiau, kad šitas sąrašas gautų kiek įmanoma mažiau balsų, nes tai būtų įrodymas, kad mes skiriame racionalius kritikus nuo destruktyvių veikėjų. „susigrąžintojų“ ignoravimas būtų gera proga parodyti, kad esame pasirengę dalyvauti šiandienos pasaulyje be pykčio ir baimės, kad teigiamų permainų katalizatoriaus vaidmuo mums priimtinesnis už aukos pozą.

Temidė: botago nebijo, meduolis nedžiugina

turėtumėte būti labai atitolę nuo informavimo priemonių, kad nežinotumėte naujienų: aukšto rango teisėjai ir žymūs advokatai matuojasi antrankius korupcijos byloje, o kartu su jais – keli stambūs verslininkai, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, už kontrabandą teisiamas Vilius Karalius. viso – 26 asmenys, o teisininkų bendruomenėje sklinda kalbos, kad nukirsti tik įžūliausi.

šioje situacijoje yra keli epizodai, kurie turėti stebinti ne vien tik mane: teisėjų ir advokatūros reakcijos, „meduolio“ trūkumas bei sisteminių teismų problemų ignoravimas. apie kiekvieną iš jų – paeiliui.

daug kritikos sulaukė Teisėjų taryba ir advokatūra dėl nejautraus formalumo, kurį parodė reaguodamos į kaltinimus ir sulaikymus. žurnalistų kalbinti, teisininkai negailėjo juridinių formuluočių, kalbėjo citatomis apie nekaltumo prezumpciją ir „netolerancijas nusikaltimui“. būdami puikūs oratoriai, teisininkų atstovai pamiršo, kad visuomenės opinija grįsta ne kodeksu, bet emocija. iškart kietai gindami savo institucijas jie pasiekė priešingo: paryškino atotrūkį tarp teismų/advokatų ir likusios visuomenės, neparodė žmogiškumo, kuris provokuotų supratingumą ar atjautimą.

o prie ko čia meduolis? bus daug sakančių, kad teisėjų gyvenimas ir taip saldus: 2019 m. Lietuvos teismų biudžetas sudarė 81 mln. eurų, iš jų beveik 74 mln. – darbo užmokesčio fondas. ataskaitoje nurodoma, kad 2017 m. teismuose dirbo 767 teisėjai – jeigu ir šiaip metais teisėjų skaičius žymiai nekis, atlyginimų vidurkis bus apie 8000 eurų. solidi teisingumo kaina? taip, kol nesužinai, kaip skiriasi atlyginimai apylinkės, apygardos ir aukštesniuose teismuose: štai 2017 m. vidutinis apylinkės teismo teisėjo atlygis į rankas siekė 1700 eurų. tuo tarpu teismuose dirbančių valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių asmenų atlyginimai – jau kuklesni, svyruoja nuo 800 iki 1500 eurų. lyginant su šalies vidutiniu užmokesčiu (jis 2018 m. pabaigoje buvo apie 740 eurų „į rankas“) tai yra daug ar mažai, spręsti pagal kiekvieno individualiai suvokiamą teisingumo vertę.

bet meduolis – ne tik darbo užmokesčio fondas. politikai jau ilgus metus yra ypač nedraugiški teisėjų atžvilgiu, nuo tiesioginio kišimosi į jų darbą iki pažadų „padėti“ teisėjams įvedant tarėjų institutą ar  pačius teisėjus rotuojant. ypač sudėtingas teisėjų darbas visuomenės nepakantumo ir politinės kritikos akivaizdoje ugdo komplikuotas asmenybes. to socialiniai kaštai yra dideli ir juos mokame be išimties, bet ypač gausiai moka patys teisėjai. manau, visi būtume maloniai nustebinti, kiek daug naudos atneštų pakitęs žmonių požiūris į teisėjus – iš visuomenės skaudulio į teisingumo kūrimo instituciją.

ir trečia dalis – tai sisteminės teismų problemos. buvo ne vienas skandalas, kuomet paaiškėdavo ypatingi bylų skirstymo niuansai: procesas buvo labai subjektyvus ir keliantis gausybę abejonių dėl savo sąžiningumo. situaciją turėjo pataisyti elektroninė bylų paskirstymo sistema – atsitiktinį bylų paskyrimą pakeisti asmeniniu turėjo būti galima tik ypatingais atvejais, aiškiai nurodant motyvus.

atrodo, kad tikslas toli gražu nepasiektas – neturiu galimybės nurodyti procentų ir perduodu tik man persakytą informaciją: sistema iš esmės apeinama. bylos skirstomos subjektyviai, nebūtinai kaskart su korupcijos prieskoniu, bet ne atsitiktine, objektyvumą žadančia tvarka. ir tai įvyko ne vakar – šita tęstinė spraga sudaro sąlygas teisingumo procesą jei ne iškreipti, tai rimtai sudrumsti jau ilgą laiką.

žinoma, dangus negriuvo: žmonės į protestus nesirinko, įtariamus teisėjus į pareigybes teikę ir skyrę politikai iš gėdos nenuraudo, o teisėjų ir advokatų savivaldos organai neišsivaikščiojo. nežinau, kodėl: ar dėl abejingumo, ar dėl blaivaus situacijos vertinimo.

sumažinti Seimą? o gal išvaikyti?

pavasarį referendumu spręsime, ar mažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121. Ramūno Karbauskio diriguojama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga vardina motyvus: mažėja rinkėjų skaičius ir galimybė sutaupyti 2 mln. eurų.

abu teiginiai yra teisingi. tačiau jie – tik pretekstas, atkakliai maskuojantis tikrąją siūlymo mažinti parlamentarų skaičių priežastį: viskas vardan rinkimų.

ne paslaptis, kad Seimas – nemėgstama institucija. sausio 11-20 dienomis Vilmorus atlikta apklausa rodo, kad Seimu nepasitiki 57,1 proc., dar apie 36 proc. nėra apsisprendę. Mažiau pasitikima tik partijomis.

kaip manote, kada gausite didesnį visuomenės palaikymą: kai Seimą girsite ar kai jį kritikuosite? elementaru, Vatsonai: 6,8% palaikančių prieš 57,1% ne.

pyktis, kuris telkia

tokia strategija – kritikuoti nemėgstamą asmenį ar instituciją – turi ilgametes tradicijas. psichologai ir gyvenimo praktikai žino, kad bendras priešas suvienija. be to, Seimas nėra šiaip nemėgstamas – dėl neypatingos Lietuvos būklės ir prastos asmeninės buities kaltinami įstatymų leidėjai. o tuos, kuriuos mes kaltiname, siekiame nubausti – vadinkite kaip tik norite: kerštas, atpildas, teisingumo atstatymas.

šitą keršto ir bausmės mechanizmą savo labui naudoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. sekdami blogiausiais JAV ir Prancūzijos rinkimų pavyzdžiais, jie ieškojo pykčio rezervų – ir tokį rado. radinys nėra naujas: dar 2012 m. Artūro Zuoko rinkiminis darinys „TAIP“ siūlė Seimo narių skaičių nukirpti iki 101. didesnio efekto nebuvo ne tik dėl to, kad mažinti Seimą siūlė politiškai nereikšminga organizacija. elitistinio „TAIP“ judėjimo siūlymas taupyti ir atsikratyti dykaduoniais pirmiausia susilaukdavo siūlymo pasižiūrėti į veidrodį patiems – nesėkmė buvo suprogramuota.

šįkart viskas kitaip. LVŽS savo aritmetinę galią jau ne kartą įrodė, o ir anti-elitistinės, keršto akcijos jiems kur kas labiau tinka negu A. Zuokui. LVŽS tuo pasinaudos su kaupu. jie niekur nepraleis progos pakartoti, kad yra tie, kurie kovoja prieš vieną nemėgstamiausių šalies įstaigų – Seimą.

seimo kokybės matas

ar iš tikrųjų Seimas dirba blogai? jeigu vertintume produktyvumą – Lietuvos Seimas yra vienas produktyviausių Europoje: 2016-2020 metų kadencijų I-IV sesijos metu priimti 1465 teisės aktai, 3-4 kartus aplenkiant Skandinavijos kaimynes. jeigu vertintume kokybę, padėtis yra tragiška: apie 95 proc. priimamų teisės aktų – tai galiojančių įstatymų pataisymai.

stebitės? o jūs pavartykite Seimo narių biografijas: gal ir neblogi žmonės, bet akademinio valstybės valdymo, politologijos, teisėkūros žinių iš esmės nerasta. jeigu norite pajusti dar didesnį nusivylimą, pasiklausykite parlamentarų pasisakymų per plenarinius posėdžius: vienetai iš 141 kalba sklandžiai, minties primityvumas ir liūdina, ir žeidžia vienu metu.

kas leidžia tikėtis, kad, sumažinus Seimo narių skaičių 20, 30 ar 40 žmonių, pagerės likusių kokybė? niekas: Seimo nario bilieto akademinė kokybė nelemia.

visgi yra ne vienas būdas, kaip Seimo darbo kokybę pakelti.

4 sprendimai

numatyti išsilavinimo cenzą kandidatams į Seimą. man atrodo, Lietuvos valdymas yra pakankamai svarbi sritis, kad jo nepatikėtume žmonėms be tinkamo išsilavinimo. pasiūlyčiau jums analogijas apie medikus, architektus ir eilę kitų sričių, kurių nepatikėtumėte atsitiktiniams žmonėms – bet tai yra taip akivaizdu, kad nuoširdžiai keistas atrodo toks šaudymas sau į kojas.

pagerinti Seimo narius aptarnaujančio aparato kokybę. dabar Seimo narys turi kelis mokamus padėjėjus, kurie dažniau yra draugai ar partijos deleguoti pritarėjai negu profesionalūs teisininkai, ekonomistai ar politologai. ir, tiesą pasakius, jokio „ar“ neturėtų būti: rengiant teisės aktą reikia ir teisininkų, ir ekonomistų, ir politologų. verkiant reikia – paskaitykite įstatymų projektų aiškinamuosius raštus ir kokybe pasibaisėkite patys. beveik prieš dešimtmetį išgirdau planus, kad Martyno Mažvydo biblioteka bus Seimą aptarnaujantis smegenų centras – kaip manote, tapo?

pasitelkti skaitmeninius sprendimus. nuo Statistikos departamento iki įvairiausių valstybės registrų, nuo Eurostat iki privačių analitinių agentūrų – mes pasirenkame būti akli, o galėtume pasirinkti didesnį žinojimą. mintyje turiu skaitmenines prognozavimo galimybes, kurios leistų geriau įvertinti skirtingus raidos scenarijus, konkuruojančius įstatyminius sprendimus. štai svarstomas įstatymas – su savo pareiškimais ateina Laisvos rinkos institutas, pranešimą parašo profsąjungos ir tiek analizės, jų nuomonių ribose ir vyksta diskusija. vidutinis vartotojas prieš priimdamas buities sprendimus padaro nuoseklesnę analizę negu įstatymų leidėjas!

turėti kokybės vertinimo indikatorius. nuo šalies ilgalaikės raidos strategijos iki atskirų gyvenimo kokybės indikatorių – jų sąrašas ir konkretūs rodikliai padėtų įvertinti sprendimų kokybę, grožio ir gražbyliavimo ritualai vėl galėtų virsti rinkimais. rodiklių sekimas įstatymų korekcijas padarytų kur kas prasmingesnėmis ir suprantamesnėmis. dar daugiau: į šitokį procesą (ar bent jau į jo aktyvų stebėjimą) būtų galima įtraukti gerokai didesnę visuomenės dalį.

klaidos – svetimos, problema – visų

bet vietoje šitos diskusijos mes svarstome, kiek personų pašalinti iš bebalsių choro tam, kad šis darniai užgiedotų. misija absurdiška, jos autorių kėslai – egoistiški, o padariniai valstybei bus tarp nulio ir minuso.

S. Skvernelis – A. M. Brazausko reinkarnacija

ar dar prisimenate Algirdą Mykolą Brazauską? Lietuvos prezidentas, kuriam tokiu tapti nesutrukdė nei atviras netikėjimas nepriklausomybe, nei „vsio zakonno“ praktika.

„vsio zakonno“? jeigu esate iš laimingųjų, kurie tiesiogiai neliudijo šito įžūlaus pasityčiojimo iš teisinės valstybės, primenu, kad tai reiškia „viskas teisėta“. ir ne šiaip teisėta, bet atlikta griežtai laikantis galiojančių formalumų.

tai kurgi įžūlumas? štai kur: „vsio zakonno“ principas leidžia situacijas, kurios yra akivaizdžiai neteisingos, laikyti teisėtomis. atmintyje turėtų iškilti visi privatizavimo atvejai, kada valstybei žalingi sprendimai atlaiko bet kokią juridinę kritiką, nes parašai – vietoje ir laiku. sakydami „vsio zakonno“ turėtumėte galvoti apie tūkstančius žemės perkėlimų – nelogiškus ir nesąžiningus sprendimus, kurie yra absoliučiai teisėti, nes atlikti sekant ydingo įstatymo raide. su „vsio zakonno” turėtų asocijuotis akiplėšiškai draustinyje pamėtyti akmenys ir už kitus gudresnis, akis išpūtęs veikėjas: „tai – pamatų liekanos, galiu statytis vasarnamį, viskas legalu!“.

„vsio zakonno“ – vienas šlykščiausių modernios Lietuvos istorijos etapų: gudresni ir įtakingesni prisidengia nepadoriu formalumu tam, kad padorūs užspringtų įstatymo raide: juk jos buvo laikomasi preciziškai!

„vsio zakonno“ etapu teisingumas buvo žemiau formalaus legalumo, įstatymo tikrasis tikslas, reguliavimu siektinas rezultatas buvo už kadro. ir, taip, kai kada reguliavimas buvo šviesiai tiesiai korupcinis.

ekspertai iš Vakarų ir nacionaliniai filosofai „vsio zakonno“ sutartinai vadino jaunos demokratijos ydomis: suprask, su laiku praeis. visuomenė, pasak jų, bręs, susipras, o „vsio zakonno“ mentalitetu užkrėsti tarybiniai žmonės pavirs dulkėmis – kartu su savo šiukšlina praktika.

jeigu jie skaitė arba girdėjo sausio 21 dienos Lietuvos Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio komentarą, turėtų bent jau įsikąsti į liežuvį. kalbu apie šiuos ministro pirmininko žodžius: „nei Konstitucija, nei įstatymai neįpareigoja ministro pirmininko, kuris nutarė kandidatuoti į prezidentus, atsistatydinti“.

tarsi skaityčiau Ričardo Gavelio plunksnos fantasmagoriją: viskas yra teisėta! iš tikrųjų nėra įstatymo ar straipsnio, kuris S. Skverneliui pasakytų: žmogau, susiprask, kad tau nedera važinėti po Lietuvą kaip ministrui pirmininkui ir kartu agituoti už save prezidento rinkimuose.

tarsi AMB dvasia būtų atgijusi: S. Skvernelis giriasi, koks teisėtas jis yra, nes „nieko nepadarysi, mūsų Konstitucijos garantuojama kiekvienam asmeniui dalyvauti įvairiuose rinkimuose“.

ir jeigu tikitės, kad ministras pirmininkas – neišmanėlis, kuris padarė klaidą, nes nesuvokia įstatymo tikrosios paskirties, klystate: S. Skvernelis pats priduria, kad „ministras pirmininkas negali naudoti pareigų teikiamų galimybių rinkiminėje kampanijoje“. ir tai jis sako po to, kai apie kandidatavimą pranešė lyg mesijas, kirtęs vandenį – priimdamas Rusnės estakados darbus.

nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, pastovūs susitikimai su rinkėjais, periodiškas kontaktas su verslo ir akademinėmis bendruomenėmis, vizitai užsienyje ir užsienio diplomatų vizitai Lietuvoje – visą tai, už ką kiti kandidatai moka patys, S. Skverneliui yra jo, ministro pirmininko, pareigų vykdymas dar ir gaunant algą bei administracinį aparatą. juokas pro ašaras yra įsivaizduojant, kaip S. Skvernelis persijunginėja iš kandidato į premjerą ir iš premjero į kandidatą atgal, o žmonės – iš rinkėjų į gyventojus bei atvirkščiai.

politinė šizofrenija – prisipažįstu, nesitikėjau, kad S. Skverneliui pakaks įžūlumo apie tokią fantazuoti. suprantu, kad tai yra savo tikslo siekiantis ir atkaklus žmogus – nenuspėjau, kad jame taip stipriai įsismelkusi AMB dvasia, ir dar blogiausia savo versija.

politinė komunikacija – melo pramonė?

„makaronų pramonė“, „opiumas liaudžiai“ – tai tik keli, eterio cenzūrą atlaikantys, epitetai viešųjų ryšių rinkai. bene blogiausių įvertinimų sulaukia politinė komunikacija – jos atstovas esu ir noriu padėti kritikams suprasti, kur iš tikrųjų paslėpti skeletai, o kur kritikuojama pro šalį.

pradėsiu nuo bendro kaltinimo: viešų ryšių specialistai meluoja. jie apgaule nupudruoja produktus, paslaugas ir žmones taip įtikinamai, kad vartotojai negali nevartoti. arba nuperka eterį ir šimtus kartų transliuoja tą patį melą, keičia tik jo makiažą ir kanalus.

„ant popieriaus“ viešieji ryšiai atrodo nekaltai. jų paskirtis – padėti užsakovo žiniai ištrūkti iš informacinio triukšmo. kas nenorėtų būti išgirstas? ypač jeigu turi ką pasakyti – o viešųjų ryšių rinkoje daroma prielaida, kad prekė, paslauga ar persona tikrai turi ką vertingo pasakyti.

teorija vs. praktika

ar kam nors naujiena, kad kasdienybė skiriasi nuo „ant popieriaus“ versijos? ilgai neužtrunka įsitikinti, kad toli gražu ne kiekvienas užsakovas turi ką vertingo pasakyti. visa, kas išsprendžiama pinigais, nėra problema – viešųjų ryšių specialistas klientui sukurs unikalią istoriją ir ras išskirtinę poziciją.

bet kai kūrybiškumas atsiremia į nutylėjimus ar įkvėpimo ieškoma apgaulėje, turime problemą. problemą su sąlyga, kad publika identifikuoja apgaulę. deja, įvairūs tyrimai rodo, kad turime ne problemą, bet didelę bėdą: net akivaizdūs melai praslysta. Facebook eksperimentas pažymėti žinomai klaidingą informaciją atskleidė, kad net trečiosios šalies įsikišimas nebūtinai veikia: jeigu žmogus apsisprendė tikėti, jis ir tikės. kodėl? daug atsakymų yra publikacijoje „Radikalius įsitikinimus turinčių žmonių metakognityvinės klaidos“.

ką užsisako politikai?

į politinės komunikacijos specialistus politikai tradiciškai kreipiasi dviem atvejais: prašydami padėti pristatyti programą rinkėjams arba prašydami pagalbos sukurti programą, kurią rinkėjas ir pasirinktų.

jeigu užduotis – politinės programos pristatymas, komunikacijos specialistas naudosis vartojimo psichologijos žiniomis tam, kad atkreiptų rinkėjo dėmesį į vieną iš galybės informacinių vienetų. gavus dėmesį bus ieškoma būdų, kaip sudominti elektoratą; sužadinti pokyčio troškimą ar poreikį išlaikyti situaciją tokią, kokia ji yra. ciklo pabaigoje – spaudimas atlikti veiksmą: vienu ar kitu būdu palaikyti politiką ar politinę jėgą.

jeigu politinės komunikacijos specialisto prašoma sukurti politinę programą, šis užsiima specifine dėlione. iš vienos pusės naudojami sociologiniai duomenys (demografiniai, socioekonominiai, gyvenimo būdo preferencijos ir t.t.) tam, kad kuo geriau pažintų elektoratą. atrodo, toliausiai šioje srityje nuėjo Remigijaus Šimašiaus vadovautas Liberalų sąjūdis, kuris pasitelkė išorės partnerius jautrių duomenų apie Vilniaus rinkėjus surinkimui ir susisteminimui: liberalams vilniečių baimes, lūkesčiai ir silpnybės buvo prieinami bene geriausiai. iš kitos pusės yra politiko fenotipas ir gebėjimai. pagrindinė užduotis politinės komunikacijos specialistui – rasti geriausią rinkėjo lūkesčių ir politiko galimybių dermę.

politikas ar užsakovas?

ar pajutote, kad 1as ir 2as variantai – skirtingi? ir didžiausias skirtumas yra politiko kokybė. jeigu pirmu atveju politikas prašo pagalbos atskleisti jo programos privalumus, tai antru atveju politikas prašo sukurti jį lyg privalumą. antroje situacijoje netgi ne iki galo tikslu rašyti „politikas“ – kur kas geriau tiktų „užsakovas“.

kaip taisyklė, „užsakovai“ moka geriau negu politikai – galbūt dėl to, kad jie į rinkimus žiūri kaip į investiciją. jie tiesiog kapitalizuoja progą ir geriausiai sutaria su tais politinės komunikacijos specialistais, kurie juos, „užsakovus“, administruoja lyg bet kokį kitą viešų ryšių projektą.

kaltinimas

todėl jau įprasta kaltinti antro scenarijaus dalyvius, kad šie devalvuoja politiką. bent akademiniuose ratuose skamba priekaištas, kad dėl nuodingo politinės komunikacijos specialistų darbo į savivaldybes, Seimą, Europos Parlamentą patenka kenksmingos asmenybės – o gal ir į Prezidentūrą?

ne paslaptis, kad 70 Seimo narių renkami daugiamandatėje apygardoje. sąrašas, žinoma, reitinguojamas, bet ten politinių konsultantų „magija“ nepalyginamai mažesnė negu renkantis 71 asmenybę vienmandatėje apygardoje. Jeigu patikrinsite praėjusių Seimo rinkimų vienmandatėse rezultatus, pamatysite, kad taip į valdžią pateko specifinės asmenybės.

rinkėjai be atsakomybės?

ir čia yra didžiausias paradoksas: kiekvienai iš išrinktų „ypatingų“ asmenybių buvo alternatyvų. beveik visose vienmandatėse rinkėjai turėjo galimybę betarpiškai pažinti kandidatuojančius politikus. t.y. ne iš žiniasklaidos, ne iš satelitų rekomendacijų, bet akis į akį.

iš patirties sakau, kad tada „tuščios“ asmenybės, politinės komunikacijos darbuotojų sukonstruoti politikai neturi šansų išlaikyti savo kaukių, kuomet juos testuoja nepagirdyti ir nepamaitinti rinkėjai. dirbtiniai politikai anksčiau ar vėliau prašauna grįsdami ne savo poziciją, bet, svarbiausia, žmonės greitai pajaučia jų ketinimų nenuoširdumą. iki skausmo paprasta: tereikia girdėti ir stebėti. kartu velniškai sudėtinga: reikia nepasiduoti pirminiam „myliu-nemyliu“ impulsui, į aplinką ir save joje pasižiūrėti kritiškai.

rinkėjų abejingumas nėra indulgencija politiniams konsultantams. tai, kad elektoratas su ypatingu lengvumu atsiduoda manipuliacijoms, turėtų kelti nerimą kiekvienam komunikacijos specialistui. ir ne vien dėl moralinių priežasčių, bet ir dėl labai pragmatinių: manipuliacijų intensyvinimo strategija susiveda į biudžetus ir eterį, palaipsniui pašalinama intelektinė kokybė. kai kampanijos buhalteris taps svarbesnis už komunikacijos darbuotoją, ką darys pastarieji? ar jiems užteks valios ir gebėjimų atsukti laiką atgal ir pašalinti ilgametės manipuliavimo praktikos padarinius?

5 paveldėtos melagystės

kalendorių išmetėme, pasilinkėjome laimingesnių metų ir pasižadėjome būti geresni. tada baigėsi šampanas, mišrainė įgavo pernelyg savarankišką kvapą ir pasibeldė tikrovė: per naktį mes dideli neužaugome.

iš praėjusių metų atrinkau penkis juodžiausius melus – jie ne šiaip tvyros šalia, bet lydės mus kasdien. gal paveldėtas melagystes įvardinę garsiai būsime joms bent kažkiek atsparesni?

  1. kad draudimais kažkas iš esmės sprendžiama.

draudimai trumpuoju laikotarpiu veikia, ilguoju – ne. kadangi šitas tekstas nėra akademinis ir nuorodų į psichologų/neuropsichofarmakologų tyrimus aš nesudėsiu – turėsite arba pasitikėti manimi, arba patys paieškoti mano poziciją paneigiančių faktų. jeigu rasite sau palankią statistiką, atkreipkite dėmesį į periodą ir kitas priemones, naudotas situacijos kontrolei.

ką draudimai padaro – tai leidžia sukurti iliuziją, kad problema išspręsta. draudimai – bene geriausia terpė sudėtingam, nebūtinai teisingam elgesiui nueiti į šešėlį. elgesys, pasislėpęs nuo baudžiamojo valdžios aparato žvilgsnio, pasiduoda blogiausiam, dažnai kriminaliniam, poveikiui.

taip įsisuka klampinančios melo sau ir kitiems spiralės, iš kurių ištrūkę pamatome, kokia milžiniška žala susikaupė. sužaloti likimai, gilus neteisybės jausmas, imunitetas valstybiniam reguliavimui ir netektos pajamos – bent keturi minusai, kurie atsveria bet kokią trumpalaikio periodo naudą.

žmonių elgesys efektyviausiai formuojamas keičiant socioekonominį kontekstą. atrodo, tai supranta ir Lietuvos akademinis pasaulis, bet vis dar neigia sau ir kitiems meluojantys sprendimų priėmėjai.

  1. kad valdžioje yra profesionalai.

valstybės valdymo profesionalas yra žmogus, kuris turi akademinių ir praktinių valstybės administravimo žinių. „Valstybės administravimas“ reikalauja patikslinimo, ir štai jis: tai teisių, pareigų ir išteklių paskirstymas tam tikram žmonių skaičiui taip, kad būtų efektyviausiai pasiekti numatyti tikslai. kiekvienam, skaitančiam šitą tekstą, rekomenduoju patikrinti jo vienmandatėje išrinkto politiko biografiją: kiek jame profesionalo?

spėjimas be pralaimėjimo – absoliuti dauguma liks nusivylusi. gal sumažinam kartelę nuo „profesionalas“ iki „specialistas“? esu perskaitęs aibę Seimo narių rengtų įstatymų projektų aiškinamųjų raštų. jie parodo, kodėl vienas ar kitas gyvenimo aspektas bus reguliuojamas – kodėl ir kaip. mano neišdildomas įspūdis: gėda. ir netgi jaučiu šiokią tokią piktdžiugą: tie niekingai nekokybiški dokumentai amžiams susieti su jais rengusių parlamentarų pavardėmis ir jie Seimo duomenų bazėse yra visam. anksčiau ar vėliau kažkas vis tiek pakels tuos „darbus“, perskaitys Seimo narių nykius, dažnai ypatingai silpnai argumentuotus raštus – anksčiau ar vėliau gėda pasivys.

galbūt ne viskas yra rašytinis žodis? kalbos, debatai, vieši svarstymai – iš akademinio pasaulio žinau vos vienetus, kurie būtų panašiai nekompetentingi, kaip dominuojanti Seimo narių dauguma. žinau, koks apmaudas apima ir kitus išprususius Lietuvos žmones, girdint parlamentaro pasisakymą, su kuriuo vargu ar būtų išlaikytas mokyklinis Lietuvių kalbos egzaminas.

štai kur didysis melas: valstybės valdymas sukonstruotas taip, kad profesionalai ir specialistai dirbtų Seimo aparate, ministerijose ir įstaigose – jiems kryptį turėtų nurodyti politikai, kurių pareiga – politikuoti.

  1. kad politikuoti yra blogai.

žinoma, kad šitam procesui buvo suteikta neigiama prasmė. „fekalijų smulkinimas“ – nežinau, ar tekstas su tikruoju terminu būtų praleistas, – štai ką dabar reiškia „politikavimas“. o ką jis turėtų reikšti, tai esmines batalijas, kur krypsta visuomenę: į laisvę į suvaržymą; į ką investuojame: skalūnų gavybą ar aukštąsias technologijas; ką skatiname – medienos pramonę ar geriausius Europoje sveikatinimo centrus. šitos ir kitos diskusijos dėl ilgalaikės krypties veda prie sutarimo, kur koncentruosime savo išteklius. nėra politikavimo – lieka vienkartinės akcijos, kurios performatuojamos su kiekvienais rinkimais.

LSDP lyderis Gintautas Paluckas parašė labai taikliai: grąžinkime politiką į politiką. kitaip tariant – pakilkime nuo trumpalaikio, technokratinio požiūrio į ilgalaikio strategavimo lygmenį.

deja, iš 2018 atsinešame kitokią nuotaiką: vieną 4 metų išgyvenimo žaidynių raundą keičia kitas. kol nenustosime meluoti sau ir kitiems, kad politika gali išgyventi vien su technine specifikacija, situacija nesikeis.

  1. kad Lietuvos viešas sektorius yra prioritetas.

prieš identifikuojant melą verta išsklaidyti kelis nesusipratimus. pradėkime nuo pačio viešo sektoriaus suvokimo. jis paremtas logika, kad tam tikras funkcijas yra racionalu vykdyti ne decentralizuotai, konkuruojant, bet valstybės mastu. kai rašau „racionalu“, neturiu mintyje vien tik „pigiau“ – tai apima ir turinio kokybę. štai pavyzdys: privačios gydymo įstaigos savininkas savo verslo sėkmę vertina pagal sąskaitos balansą. žinoma, savininkas įvertina ir paslaugų kokybę, bet, biudžetinių metų pabaigoje, jis visgi ne šypsenas skaičiuoja, o eurus. tuo tarpu valstybinės gydymo įstaigos neturėtų būti vertinamos pagal tai, kiek uždirbo – jų funkcija yra ne biznį daryti, o gydyti piliečius ir, veikiant vieningoje sistemoje, su kitomis įstaigomis rūpintis sveikos rutinos sklaida. nuo šildymo iki švietimo, nuo viešo transporto iki policijos – visur matome valstybinio sektoriaus būtinybę.

ką mąsto valdantieji? finansų ministras mato minimalios valstybės modelį, jam neprieštaravo nei Saulius Skvernelis, nei Ramūnas Karbauskis – niekas iš valdančiųjų neprieštaravo. neapkrausiu jūsų teorinėmis „minimalios valstybės“ ištakomis, bet priminsiu tokio projekto pabaigą – funkcijas, kurių neatlieka valstybė, piliečiams parduoda privatus sektorius.

negarantuoju, kad švietimo sektorius pasmerktas privatizavimui, bet jo optimizavimo epicentre – finansinis aspektas. gydymo įstaigų tinklo atžvilgiu –irgi panašūs ženklai.

rašydamas šitas eilutes dar kartą peržiūrėjau valdančiųjų reformas. galbūt kažką praleidau – netgi mieliau klysčiau negu būčiau teisus, – ar jūs galite rasti kokybinių įrodymų, kad valdantieji nemeluoja ir viešą sektorių laiko savo prioritetu?

  1. kad Lietuvos pranašumas – pigi darbo jėga.

prisimenate džiaugsmą eteriuose, kad atidarytas baldų gamybos cechas, nauja ferma ar skambučių centras? ir „o kodėl tik vienas?“ atodūsį?

melas: pigus staklių operatorius nėra pranašumas. kiekvienu atveju, kai darbo vieta yra vertingesnė už darbuotoją – tai nėra joks pranašumas. tai yra viso labo laikinumas, kol dėl mokestinių, logistinių, plėtros ar aibės kitų priežasčių bus naudingiau perkelti stakles į kitą pasaulio tašką.

melas yra sakyti, kad Lietuvoje įsikūrę laikini paslaugų teikimo centrai yra pergalė. tokia pat „pergalė“ yra pažangiems studentams įsidarbinti kavos virėjais ir pardavėjais – tai tik atima jų mokymosi laiką, beveik niekaip nesisieja su jų studijomis, nukreipia dėmesį ir dažniau atitolina jaunus žmones nuo ilgalaikių jų tikslų.

lygiai taip pat ir nacionaliniu mastu – laikini pinigų srautai duoda reklamines galimybes politikams (prisiminkite, su kokiu azartu karpomos trumpalaikių darbdavių ofisų juostelės!), bet ilgalaikėje valstybės perspektyvoje yra labiau deviacija negu tikrasis kursas.

apgaulė yra nematyti aukštos pridėtinės vertės, sukuriamos Lietuvos mokslo sektorius, sveikatinimo sektorius – dar žalingesnis melas yra neigti neigiamą tendenciją šiose srityse. nutylime apie milžiniškus gėlo vandens išteklius, apie gamtos gydomąją ir rekreacines vertes – nematyti tame intensyvių kapitalizavimo galimybių yra nacionalinio konkurencinio pranašumo sabotažas.

pabaigai

ar šitos saviapgaulės programos – amžinos ir nekintančios? tikrai ne: tereikia pretendentams į oficialias pozicijas užduoti tinkamus klausimus. beje, šiais metais tam turėsime net tris progas: savivaldos, prezidento ir Europos parlamento rinkimus.

kai jums ranką ties kandidatas, paklauskite jo, kokia Lietuvos ilgalaikė perspektyva; kaip jis skirstys piliečių teises, pareigas ir nacionalinius išteklius. į ką jis sutelks investicijas? ir ar kandidato gyvenimo patirtys leidžia tikėti, kad ne brangus komunikacijos specialistas kandidatui surašė prakalbą, bet jo programa yra natūrali asmeninės ir profesinės linijos tąsa.

kumščio prezidentas

dirbo vardan tos Algirdas Mykolas Brazauskas – Žmonių prezidentas, visus vienodai mylėjęs, bet nebūtinai visiems davęs po lygiai. buvo Vilties prezidentas Valdas Adamkus – žinojo, kad „durnas nesupras, o protingas nepadyvys“, bet liko nustebintas durnų/protingų santykiu. tarnavo ir Širdžių prezidentas Rolandas Paksas, savo pralaimėjimu įrodęs, kad ir Lietuva veikia dėmesio ekonomikos amžiuje. savotišką įspaudą paliks Geležinė magnolija Dalia Grybauskaitė – tik neaišku, kiek jis išliks dėl emocinių rūdžių. į darbą pretenduoja naujas personažas – Geležinio kumščio idėją įkūnijantis Saulius Skvernelis.

pravardės ar personažai?

politinė komunikacija sėkmingiausia tada, kada politikas pavirsta nuosekliu personažu – simbolių rinkiniu. simboliai – ne atsitiktiniai, bet atspindintys laikmečio dvasią ir rinkėjų lūkesčius. ir jie ne primesti, bet kyla iš asmenybės vidaus. sėkmingas personažas dėl to ir atrodo natūralus: reklamiškai patraukliai įvynioti jam, kandidatui, įgimtų ypatybių rinkiniai.

ir kai rinkėjas girdi apibendrinimą „Žmonių prezidentas“, jo galvoje atsikuria aibė vaizdinių, išlikusių iš kino, knygų, gyvenimo patirčių. tokias atmintyje įsispaudusias klišes lydi išsaugotos emocinės patirtys: jos sugrįžta vėl išgirdus terminą ar mintyse atkūrus personažą.

personažas poliarizuoja. rėmėjai ir kritikai jį pradeda vertinti vienodai neobjektyviai. personažą palaikantys mato tas savybių kombinacijas, kurias patys vertina ir joms pritaria. jie palaikys politiką ir selektyviai nematys to, ką personažo nepamėgę oponentai vardina kaip klaidas ar trūkumus. ir, atvirkščiai, oponentai negebės matyti nieko vertingo dėl to, kad jau atmetė personažą kaip blogą, nemėgstamą, turintį neigiamą emocinį krūvį.

pavyzdys – Minedas. tai prasto muzikinio skonio apibendrinimas, susidedantis iš žemos kokybės, menkų gebėjimų ir neadekvataus savęs vertinimo. iš personažo „Minedas“ tikimės blogo rezultato ir viskas, ką personažas pagamina – nuo minčių iki veiksmų – vertinama iš anksto neigiamai. „Politikos Minedas“ Algirdas Paleckis ar „Abonentas“ Artūras Zuokas – perskaičius šituos apibendrinimus galėjo aplankyti „viskas aišku“ jausmas: lyg tiksliai žinotumėte, kokių veiksmų ir kalbų tikėtis iš minėtų personažų, netgi jų kalbėjimo toną nujaučiate.

plieninė magnolija vs. Geležinis kumštis?

„Plieninė magnolija“ – paradoksas. magnolija yra itin lepus augalas, gležnas ir pažeidžiamas. ar tokiai būsenai gali būti didesnė priešingybė, negu plienas? geležinio kumščio atžvilgiu tokios dviprasmybės nėra: visaip kaip kietas veikėjas!

gal pastebite eskalaciją? jeigu „Plieno magnolija“ liudija griežtumą ir tvirtumą tai „Geležinis kumštis“ yra dar intensyvesnis. kumštis – suspaustas jėgos vienetas – yra tiesioginė agresijos, fizinės jėgos užuomina, visai nesubtilus grasinimas. magnolija valdo griežtumu, reiklumu ir disciplina. kumštis – irgi, bet prievartos elementas ne šiaip jaučiasi – jis yra labai svarbus.

kaip gniaužėsi kumštis?

„mes turime schematiką, nuo ko tai prasidėjo. tai yra noras sukelti tokį chaosą, iš kitos pusės, galiu pasakyti – tai, kas yra daroma, yra nuoseklus planas. pagal tą nutekintą planą ir schemą konservatoriai valdžios nuvertimą nuosekliai vykdo“, – gruodžio pradžioje sakė premjeras S. Skvernelis. taip buvo identifikuotas priešas.

priešo veikimo schema irgi buvo nupaišyta, ji vis dar prieinama paspaudus čia. įrankio tikslas – įgalinti rėmėjus kaip galima geriau palaikyti premjerą kritikos akivaizdoje.

nepamirštame kad S. Skvernelis dirbo policijoje. ilgametis pareigūnas, vėliau sistemos vadovas buvusių kolegų tarpe vis dar turi gerus ryšius ir gausų rėmėjų būrį. pridėkite ir oficialias regalijas: premjeras tikrai gali paskelbti pavojų ir pradėti kovą su juo.

ką jis ir padarė: Valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, karinė žvalgyba buvo paprašyta įvertinti situaciją valstybėje. idealiu atveju turėtų būti atrasti įrodymai, kad dabartinei Vyriausybei ir LVŽS arba bent jau S. Skverneliui skirta kritika – tai priešų interesas susilpninti Lietuvą.

blogiausiu atveju? Pačiu blogiausiu atveju A. Paleckis ir buvęs „Jedinstvo“ lyderis jau sulaikyti. smūgis priešams geležiniu kumščiu jau suduotas.

atrasti įrodymus?

šitą pratimą daro patikėję melu vardan didesnio gėrio. „baltas melas“, – sako įtikėję savo teisumu, matantys kitų klaidas ir, svarbiausia, esantys tikri dėl skirtumo tarp savo teisingų ir kitų smerktinų paskatų.

nenustebčiau, jeigu dabar S. Skvernelis jaučiasi visas kalėdinis ir stebuklingas: galbūt pavyks pradėti teisminį procesą prieš TS-LKD ar bent jau reikšmingai sumažinti konservatorių elektoratą? medaliams vietos ar užteks: kelių postų ir vienos dotacijos užteko persivilioti buvusius LSDP vadus – o jeigu dar pavyks kompromituoti konservatorius?

ir reikalingus įrodymus atrasti yra lengviau, kai taikinyje tokia organizacija kaip konservatoriai. lyg koncentruotas korumpuotų komunistų atspindys, jie per keliasdešimt metų irgi sukaupė tragiškų blogos vadybos ir užgožiančio egoizmo istorijų.

kumštis ar špyga?

sutikite, kombinacijos panašios. rezultatas kažkuria prasme – irgi: konfliktas. kai politinio personažo epicentre – konflikto eskalavimas, gero tikėtis sunku. „priešai puola“ specifika: tokios mobilizacijos sąlygomis nebereikia jokių strateginių, ilgalaikių planų, viskas apsiriboja išgyvenimu. nereikia skaičiavimų ir projektų: priešai už vartų!

visgi nesvarbu, ką gniaužiate, kumštį ar špygą: priešai jau seniai viduje; ir jie tuos vartus pastatė.