apie kitų klaidas.

9 nuvylę labiausiai

aš iš tų žmonių, kurie kitiems linkę suteikti pasitikėjimo kreditą. ne išimtis buvo ir 2017 m. – iš žemiau išvardintų aš tikėjausi daug daugiau.

Ramūnas Karbauskis. matyt, visą jo veiklą geriausiai apibūdina epizodas, kuomet Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis nusipirko galingą, degalus ryjantį džipą. visiška smulkmena! yra tiek daug nepamatuojamai svarbesnių situacijų valstybėje – R. Karbauskiui būtų galima nupirkti dar devynis tokius džipus, jeigu jis sutelktų Seimą ir vykdytojus ilgalaikių valstybės problemų sprendimui. aš ir daugelis kitų pasirinktume nematyti jo cherchez la femme peripetijų vardan strateginių sprendimų. tik strateginiai sprendimai pasirodo besą labiau taktiniai – ir neaišku, kiek į R. Karbauskio asmeninių interesų, kiek į bendruomenės interesų taktą.

Vilius Šapoka. vyriausybė, suprantama, vykdo ir bangų nekelia. viskas gerai tol, kol neįvertini, kiek problemiškas mūsuose bendruomenės išlaidų pasidalinimas ir bendruomenės sukuriamos vertės perskirstymas – mokesčiai ir biudžeto skirstymas. Finansų ministerija kiekviename žingsnyje primena, kad jie ne ekonomikos ministerija, ginkite dievai ne politinės ekonomikos! tebūnie, bet savihipnozė „Buhalterijos ministerija“ – štai kas nuvilia.

Aušra Maldeikienė. vargu ar buvo abejojančiu kad ji – sudėtinga asmenybė. bet jos elgesio specifikos buvo galima nematyti susikoncentruojant į jos teiginių turinį. deja, pernelyg greitai jos asmenybė uzurpavo didžiąją transliuojamo turinio dalį. isterija, asmeniškumai ir negebėjimas įvertinti kritikos – labiausiai nuvylė suvokimas, kokį potencialą praradome.

Dalia Grybauskaitė. kur dingo jos principingumas, kai buvo vykdoma darbo ir socialinių santykių reforma? prisiminus, kad prezidentė rasdavo laiko auklėti atskirus valstybės tarnautojus, jos nusišalinimas nuo bene esminėmis turėjusių būti reformų nuvilia skaudžiai.

Edmundas Jakilaitis. sulaukus R. Karbauskio puolimo, kokia buvo jo pirminė reakcija? klausimai atgal. taip, klausimai geri ir teisingi. bet kuom tai skiriasi nuo skardžabarščių – jų pirminės reakcija irgi buvo kontrapuolimas. o buvo tokia gera proga į puolimą atsakyti skaidrumu, parodyti pavyzdį!

Remigijus Šimašius. jis visada buvo labiau apie formą, ne apie turinį. Laisvos rinkos institutas, Teisingumo ministerija – aš asmeniškai turiu 3-4 pavyzdžius paremti savo kritiką. po Liberalų sąjūdžio epizodo įrodymų turime visi: R. Šimašius neigia, kad žinojo apie savo artimiausių ratų neskaidrias veiklas. jau vien mano pažintis su politinėmis partijomis yra pakankama, kad užtikrintai rašyčiau: neįmanoma nežinoti. subliuškusi forma nuvilia taip stipriai todėl, kad už jos nėra turinio, kuris atlaikytų spaudimą.

Liutauras Labanauskas. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas nuvylė ne tiek dėl savo ryšių su farmacininkais ar politikais – ne 2017 m. vaisiai visgi. kilusio medikų judėjimo buvęs vedlys Vytautas Kasiulevičius įrodė, kiek aplaidžiai ir nerūpestingai medikus atstovauja L. Labanauskas.

Vytenis Povilas Andriukaitis. intensyvi komunikacija ir vienas labiausiai matomų politikų tikėjosi pakartoti D. Grybauskaitės sėkmės istoriją. ambicijos bliuško: vos keli pasirodymai nacionaliniame eteryje ir tie patys – kontraversiški. prarastas įdirbis ir matomumas nuvylė ne tiek smarkiai, kaip pasikeitęs požiūris: atrodo, kad tiek Lietuva, tiek socialdemokratų judėjimas jo jau nebedomina.

Lietuvos rytas. ne, aš ne apie Rolando Pakso ir Gedvydo Vainausko „tandemą“ – kai nieko gero nesitiki, tada ir nenusivili. mintyje turiu Ryto puolimus prieš atskirus politikus ir institucijas. dauguma tų puolimų – nuasmeninti, pasirašyti redakcijos vardu. didesnė jų dalis – net ne gudrūs, tiesiog įžūlūs. per dažnai ant provokacijos – užsakomojo straipsnio ribos balansavęs verslas šiais metais, regis, apsisprendė: jie yra nuomonės formavimo biznyje.

man vis kartoja: kelias į laimę grįstas lūkesčių atsisakymu. išmintinga pozicija, nesiginčiju, bet kol kas ji ne man. vis dar laikausi nuomonės, kad vienas iš kito galime (o ir turime) tikėtis daugiau negu minimumas. ne įžūliai reikalauti – pralaiminti strategija, – bet formuoti bendrus tikslus ir pagal galimybes dalyvauti jų įgyvendinimo procesuose.

nelengva, bet po truputį kaip bendruomenė mes suvokiame, kad ieškome ne lengviausių, o prasmingų kelių. ta proga – geresnių 2018!

tegu griūna

taip jau nuskilo, kad Gedimino kalnas ir buvusios pilies laiptinė – Lietuvos simbolis. protingesni įvardins, kad taip kalnas atlieka tris funkcijas: palengvina kultūros perdavimą iš kartos į kartą, cementuoja grupes ir kuria darną bei tarpusavio supratimą.

Gedimino kalnas yra simbolis iš praeities: iš ten mes stiprybę semiame. bet ar tikrai?

tikrai: Gedimino kalnas įkūnija supratimą, kad buvome dideli, galingi ir įvairūs. vertikalus simbolis: mes buvome mitybos piramidės viršuje. o paskui nebebuvome: mus skaldė, mus valdė, mus vartojo.

Gedimino kalnas yra karo simbolis. LDK ir Vytautas Didysis buvo karas. šitas simbolis – grubus, kietas, vienišas – yra apie vieną būties stadiją: kovą. fizinę kovą – ją, beje, laimėjome, tik Vytauto karūnos kelionė baigėsi išdavyste ir apgavyste.

ar atkreipėte dėmesį, kad karas yra valstybės stadija, kai pasipriešinimas – tautos reikalas? sėkmė šypsosi geriausiems: gali būti, kad Gedimino kalne rasti vieno iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikai.

kad ir atšviežintas, Gedimino kalnas vis tiek yra konflikto naratyvas. ir tada kyla klausimas: ar konfliktas mus vienija, saisto ir identifikuoja?

noriu tikėti, kad ne. priešingu atveju reikštų, kad tikrasis simbolis yra Pilėnai – visi įmanomi konfliktai viename, – tik padarėme kompromisą dėl problemiško atvaizdavimo.

viliuosi, kad nesame arba-arba situacijoje: galime ir savo istorines patirtis priimti, ir save telkti ties kažkuo, orientuotu į ateitį.

beliko paskutinė dalis, žinoma kaip „vertybės“. ateitis neįmanoma be vertybių, o vertybės neįmanomos be istorijos – su šitaip teigiančiais esu turėjęs vieną-kitą pokalbį. ir su jais sutinku: yra aiškus loginis ryšys tarp istorijos, vertybių ir ateities. bet jis nėra absoliutus: net ir nežinodamas savo istorijos gali būti etiškas ir vertingas bendruomenės narys. suskaičiuokite, kiek aplink jus yra žmogystų, kurios puikiai žino savo istoriją ir nepraleidžia progos deklaruoti tvirtas vertybes – tik nei jums, nei man nesinorėtų būti vienoje ateityje su jomis.

pradėjau skambiai: tegu griūna. krizės gali būti geros priežastys refleksijai. kalną mes atstatysime. dvigubą tokį, jeigu tik norėsime! bet remontuokime jį kaip istorinį fragmentą, paminklą ar muziejų. o simbolių paieškokime kitokių: be nuoskaudų, įgalinančių ir dinamiškų.

I. Šimonytės ir R. Šadžiaus skeletų paieškos

Seime – iniciatyva aiškintis, ar 2009-2012 metais konservatorių Vyriausybė padarė didelio masto žalą skolindamasi iš komercinių bankų už nepagrįstai dideles palūkanas.

šiek tiek netolimos istorijos. 2009-2012 metais Finansų ministerija, vadovaujama Ingridos Šimonytės, pasiskolino 7,5 milijardo eurų. Iniciatyvos autoriai skaičiuoja, kad palūkanos sudarys dar 3,2 milijardo eurų.

dar ne viskas. apeliuojama į 2010 m. ir vėlesnes Valstybės kontrolės išvadas, kad „buvo sudarytos palankios sąlygos komerciniams bankams ir finansinėms institucijoms neviešu būdu įsigyti Vyriausybės vertybinius popierius“.

šalia kaltinimų I. Šimonytei ir jos politiniam tėtušiui Andriui Kubiliui „praskolinus Lietuvą“ skamba ketinimai ištirti, ar nebuvo gauta asmeninės naudos dėl būtent tokios skolinimosi taktikos.

pretekstas tokiam Seimo žingsniui nėra paslaptis tiems, kurie prisimena, kad Latviai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo už palūkanas, nesiekusias 3 proc. Lietuvos 2009-2012 m. skolinimosi vidutinė palūkanų norma – 6,96 proc.

atidūs pastebi, kad pretekstas dar nereiškia priežasties. noras sudoroti konservatorius ir pakirsti I. Šimonytės reputaciją prieš 2019 m. prezidento rinkimus yra verta pastangų priežastis.

bet tai tik žiedeliai, palyginus su dalimi, liekančia už kadro.

2009 m. sprendimai nenutiko iš niekur. prisiminkime: prieš I. Šimonytę Finansų ministerijai vadovavo Rimantas Šadžius, o Vyriausybei – Gediminas Kirkilas.

šitie misteriai pražiopsojo atslenkančią krizę: kaupė viešų finansų problemas ir nuoširdžiai nepersistengė saugodami piliečius nuo perteklinio skolinimosi iš bankų. domina pastaroji situacija? Stasys Jakeliūnas 2010 metais apie tai parašė knygą „Lietuvos krizės anatomija“. Iš esmės tai yra kaltinamasis aktas to meto valstybės vadovams – S. Jakeliūnas knyga dalinasi nemokamai.

ar nustebsite sužinoję, kad I. Šimonytės ir A. Kubiliaus elgesio tyrimo savo parašais paprašė 2008 m. Vyriausybei ypač artimi Irena Šiaulienė, Rimantas Sinkevičius, Antanas Vinkus, Algirdas Butkevičius?

galbūt todėl jų reakcija į Gabrieliaus Landsbergio norą pasidomėti ne tik I. Šimonytės skolinimosi viražais, bet ir R. Šadžiaus aplaidumu buvo ypač neigiama?

jeigu mus iš tikrųjų domina krizės epizodo vertinimas, turime aprėpti bent jau 2007-2012 m. epizodą. ir negalime leisti pilkose zonose gyvenantiems politikams konstruotis asmenines tikroves – eliminuoti sėbrų klaidas ir permesti atsakomybes kitiems.

daugiau to paties!

kandidatai į kandidatus į prezidento pareigybę kelia galvas ir pristato savo lozungus.

galvos – jas matome jau daugybę metų. Robertas Dargis, Visvaldas Matijošaitis, Valentinas Mazuronis, Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis yra gerai atpažįstami veikėjai: jie jau dešimtis metų dalyvauja Lietuvos gyvenime ir formuoja valstybės politiką.

S. Skvernelio kelias jėgos struktūrose sukosi labiau apie sprendimų įgyvendinimą negu jų priėmimą, bet trys metai policijos generalinio komisaro poste leidžia ir jį priskirti prie valstybės gyvenimo formuotojų.

tuo tarpu V. Matijošaičio ir G. Nausėdos įtaką dažnai nuvertiname. ilgą laiką dėmesį koncentravome tik į fragmentuotą ir nevisapusišką jų veiklos atspindį – už kadro visuomet lieka gerokai daugiau.

smagu, kad galvos yra atpažįstamos, tik bėda, kad jos nesiūlo nieko naujo.

štai R. Dargis ir V. Matijošaitis. tai senos kartos verslininkai, kurių verslų epicentre yra kaštų mažinimas. kuo pigiau pagaminai pusfabrikatį – pastatą ar maistą – ir kuo brangiau jį parduoti. „kai esi plaktukas, viskas yra vinis“ – išgirdus R. Dargio mintis apie darbo santykių reformą, man įspūdis vienas: skęsime pasroviui.

G. Nausėda 17 savo karjeros metų praleido kalbėdamas banko vardu. gynė banko interesus, kiekvienai valdžiai rasdavo ir, manau, efektyviai pritaikydavo įvairias spaudimo priemones. asmeniškai G. Nausėdos nepažįstu ir negaliu tvirtinti, kad būtent jis ir negali pasikeisti ar pakeisti savo pasaulėžiūros DNR. bet man kur kas nenuoširdžiau atrodytų ir daugiau klausimų keltų kardinalus pažiūrų pokytis. kad ir toks, kokį girdžiu jo teiginyje: „pastaruoju metu aš labiau pasisakau už socialinius sprendimus, kurie galbūt nukreipti ne tiek į verslo konkurencingumo skatinimą, kiek į socialinės atskirties mažinimą“.

apie V. Mazuronį rašyti prasmės nematau. nevardinsiu kaltinimų jam: kiekvienas iš jų yra įžeidimas mums, nes mes viskam įvykti leidome – pasyviai ar aktyviai, bet leidome. svarbu pasakyti tiek: šis žmogus mėgina kurtis savo tikrovę pagal gana tolimos praeities šablonus. vienintelis kelias, kuriuo jis gali vesti žmones, yra į lygiavertę konkurenciją su trečiojo pasaulio šalimis.

o mes eilę metų vis kartojame ir kartojame tas pačias klaidas. manote, kad vykdome reformas? geriausiu atveju mūsų reformos yra skylių lopymas, o kur kas dažniau – mėginimai taisyti tai, kas po kelių metų tiesiog nebebus aktualu.

apmaudu klausyti kandidatų, kurie mums pavyzdžiu rodo Estiją ir nepasako, kad esminis estų proveržis buvo priimtas radikaliai naujas požiūris: pasaulio mastais esame tik vienas mažas miestas; taip ir turime elgtis su savo ištekliais, t.y. žmonėmis, idėjomis ir kapitalu. tuo tarpu mes svarstome, kad galbūt Skype atsirado Estijoj, nes ten sėkmingesnė viešo transporto schema.

tad kam tas prezidento postas, jeigu nėra fantazijos, gerbiamieji? tiksliau, kam mums prezidentas, kuris tepasiūlys naujas formas nudėvėtiems teiginiams ar gins sprendimus, kurie vos perlipa vakar-šiandien kartelę, bet niekaip nepretenduoja į ateitį.

šituo retoriniu klausimu ir ketinau baigti tekstą, bet turėjau galimybę aptarti temą su kolega, kurio pastaba buvo taikli: šiandien pasirūpinkime šiandiena, o ateitimi pasirūpinsime kai ji ateis.

nes buitis apibrėžia būtį: alkanas, sušalęs, be saugumo ir teisingumo jausmo tu proveržio nepadarysi. svarbu ne bepilotės mašinos, bet viešo transporto bilietų kainos.

faktas: buitinė tikrovė yra svarbu. žinokite ir tai: sprendimai, apie kuriuos nekalbame, buitį galėtų paversti gerokai kokybiškesne ir jie ilgalaikėje perspektyvoje kainuotų mažiau mūsų pinigų.

nes aš vis dar įsitikinęs: prezidentas, kuris kartu su mumis klaidžios vakarykštės dienos sprendimuose, yra visų mūsų pralaimėjimas, įskaitant ir tą prezidento pareigas eisiančią personą.

PR prieš Konstituciją: LSDP atvejis

po kiekvienų Seimo rinkimų, pasirašant naujos koalicijos sutartį, prasideda ir totalizatorius „kiek išsilaikys ši koalicija?“. gana piktdžiugiškas reikalas: nesėkmės linkima labiau.

šitos koalicijos sudarymas buvo specifinis: Valstiečių ir žaliųjų sąjungos partneriai socialdemokratai į koaliciją norėjo pusėtinai. senoji, pragmatiškai savo atžvilgiu nusiteikusi LSDP gvardija koalicijos norėjo, o su Gintautu Palucku save siejantys socdemai – ne. G. Paluckui tapus partijos pirmininku, nenoras būti koalicijoje tavo esminiu LSDP klausimu. buvo pasakyta: jeigu LSDP lieka koalicijoje, nebelieka LSDP.

patikėsite ar ne, bet ne ši „griūvančio dangaus“ dalis yra įdomiausia. įdomybės prasideda, kai G. Palucko iniciatyva įvyksta partijos skyrių apklausa: trauktis iš koalicijos ar ne?

aplinkos subruzda: kokia demokratiška iniciatyva! ar partija, tiek metų gėdingai imitavusi socialdemokratiją, pradeda praktikuoti demokratijos dalį? liberte, egalite, fraternite – ir absoliuti skyrių dauguma pasisako už koalicijos su LVŽS nutraukimą. kažkas iš „reformuotų socdemų“ dar ir lepteli: kaip buvo pasirašyta sutartis tarp partijų, taip ją ir nutrauksime – suprask, partijos organas šitą reikalą sutvarkys.

bėda, kad „partijos organai“ užmiršo Lietuvos Respublikos Konstituciją. šito dokumento 59 straipsnyje yra sakinys: „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“.

„negali būti varžomi jokių mandatų“ reiškia, kad parlamentarui nei partija, nei Vyriausybė, nei verslo struktūrų sukurti institutai – netgi Prezidentūra negali nurodyti, kaip galvoti ir balsuoti.

jūs galite manimi netikėti. Aš netgi norėčiau, kad jūs aklai netikėtumėte ir mano žodžius tikrintumėte – pavyzdžiui, atsiverstumėte Konstitucinio Teismo oficialią doktriną, kurioje susitarta: „laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant imperatyvaus mandato, teisės atšaukti Seimo narį“.

tai reiškia, kad Seimo nariai, išrinkti kaip LSDP atstovai, gali remti LVŽS nepriklausomai nuo partijos norų ar nurodymų. jie gali būti išmesti iš partijos, jų nuotraukos gali atsirasti socdemų gėdos lentose, bet jie su savo balso teise gali elgtis kaip išmano.

visgi tai, ką parašiau, nėra esamos koalicijos gynyba. kalbu apie teisės viršenybę, kurios net ir tokie sumanūs „pažaiskime demokratiją“ komunikacijos sprendimai neturi paneigti.

tarptautinės politikos parodija: Kataro atvejis

užsienio naujienos į mūsų dėmesio lauką skverbiasi vangiai. man žinomi žiniasklaidos kanalų valdytojai ir redaktoriai į užsienio aktualijas žiūri abejingai. jie sako, kad užsienio naujienų skaitomumas yra tragiškai žemas – ypač kai palygini su paspaudimais, kuriuos gauna skandalinga polytinių pramogų naujiena.

gal ir gerai: skęsdami buityje mes neaprėpiame viso politinio lauko absurdiškumo. nematome gausybės įrodymų, kokia visgi tragikomiška yra politinė scena.

bet jeigu tokiai karčiai šypsenai visgi esate pasiryžę, tuomet atkreipkite dėmesį į Saudo Arabijos ir Kataro konfliktą.

vasarą 7 arabų šalys, kurių priešaky yra Saudo Arabija, nutraukė santykius su Kataru. deklaravo, kad Kataras remia terorizmą, ir iš esmės izoliavo šalį, net ir oro erdvę susiaurino iki vienintelio koridoriaus.

pretekstas ir priežastys čia yra persipynę – jos ir nuobodžios (dujų eksportas), ir intriguojančios (Kataro nacionalinės televizijos „nulaužimas“).

Saudo Arabija šiame konflikte pretendavo į geriečių rolę. jos vadovaujamos koalicijos pareiškimas, kad Kataras finansuoja teroristų tinklus, susilaukė entuziastingo JAV palaikymo: Donald Trump tai įvardino kaip įrodymą, kad jo politika arabų šalių atžvilgiu yra sėkminga. tokia Saudo Arabijos lyderystė buvo sveikinama ir giriama, vadinama ryžtingu pavyzdžiu kitoms šalims.

o tuo pačiu metu JAV šeimos, nukentėjusios nuo 9/11 teroristinių atakų, mėgina išsikovoti teisę Saudo Arabiją paduoti į teismą ir prisiteisti kompensacijas už patirtas traumas bei netektis. Saudo Arabija daro viską, kad 25 tokie skundai būtų atmesti.

prie „daro viską“ reikia priskirti ir 110 milijardų vertės karinį kontraktą tarp JAV ir Saudo Arabijos – nuo THAAD priešraketinės gynybos sistemos iki Blackhawk malūnsparnių. netrukus pasirodė pranešimai, kad JAV už dar 500 mln. parduos žemė-oras raketų ir kitos amunicijos. ne vienas aš matau absurdą: JAV Senatas ketino apkarpyti sandorį, bet 53 prieš 47 laimėjo karo pinigai.

taip, jūs perskaitėte teisingai. šalis, be kurios palaikymo nebūtų 9/11, savo konkurentą ir buvusį vasalą Katarą kaltina terorizmo rėmimu. kad kaltinimas būtų sklandesnis, jį paremia milijardiniais karo technikos pirkimais.

valstybinę užsienio politiką yra pakeitusi reikšmingus finansų srautus valdančių korporacijų politika. tokių korporacijų interesai seniai peržengė „tauta“ ar „valstybe“ apibrėžiamus kontūrus. jų etinė ir vertybinė sistema reikšmingai skiriasi nuo tos, kuria (tariamai) savo gyvenimus įrėminame mes, fiziniai asmenys. gal dėl to nematome, kokia parodija vaidinama tarptautinėje scenoje?

diskusijos strategija: 7 etapai

atostogų režimas leido atidžiau sekti viešas diskusijas. Ne taip dažnai turiu laiko formai ir niuansams – ketinau atsigriebti.

bet įdomios temos ir save intriguojančiai pristatantys pašnekovai dar negarantuoja vertingos diskusijos. dar blogiau: keturios iš penkių diskusijų buvo beprasmės. visa, ką aš gavau, buvo triukšmas – be taisyklių, be pagarbos. diskusijos dalyvius vienijo identiškas tikslas: būti teisiu. ne suprasti ar padėti suprasti – tik apginti savo išankstinę nuostatą. išjuoktas oponentas – vyšnia ant torto, kurios kauliuku paspringti taip troško save garbingai pristatę pašnekovai.

mano pirmoji reakcija buvo tokius veikėjus kritikuoti. kokia beprasmybė ir laiko gaišatis! todėl vietoje ironijos ir kartėlio siūlau loginę seką, kuri jums padės suprasti pašnekovą – jeigu, aišku, to norite.

pradėkime nuo prasivardžiavimo – tai irgi diskusijos forma, kurios klasikinis pavyzdys – „tu idiotas“. jeigu auklėtojai būtų skyrę daugiau dėmesio bent pusvalandžiu, tuomet vietoje prasivardžiavimo naudotume ad hominem argumentus. kritikuotume asmenybes, nes argumentai ir esmė mums dar neįdomu.

tai ir mano dažna klaida: turiu nuolatos prižiūrėti save, kad man nepatinkančių personų žodžius priimčiau atidžiai – juos nuasmeninčiau.

tokia pati nesėkmė yra sukoncentruoti kritiką ties tonu. ne veltui nachalai rašo nachališkai: kai pradėsime piktintis kalbėjimo maniera, argumentai per greitai taps neįdomūs. provokacija, kuriai akivaizdžiai per dažnai pasiduodame.

nepasidavus šiai provokacijai mažėja tikimybė, kad norėsite išvengti pačios diskusijos apskritai. nes nutraukti diskusiją – paprasta: tiesiog pateikite alternatyvią poziciją, pageidautina be argumentų. agresyviai kartokite teiginį tam, kad niekas nesusivoktų paklausti jo įrodymų.

o jeigu jau nusprendėme reaguoti į oponentą ir priešingą nuomonę pagarbiai, tuomet imkimės argumentų. įvertinkime juos atskirai, po vieną ir, pasitelkę įrodymus ar logiką, neikime oponento hipotezę.

rekomenduoju žengti žingsnį toliau: rasti pozicijoje, su kuria nesutinkate, klaidą ir, cituojant tikslią oponento frazę, įrodyti, kodėl neapsirikote suabejodami pasiūlytais teiginiais.

visgi geriausia, ką galime padaryti vardan objektyvumo ir supratimo, tai paneigti oponento pozicijos esmę. ne visi oponento pateikti skaičiai yra klaidingi. tikrai ne visas prielaidas galima ar, juo labiau, būtina paneigti. mūsų tikslas neturi būti pažeminti ar sunaikinti: jeigu mes diskutuojame dėl kažko kitko, negu apginti objektyvią tikrovę nuo klaidingų jos interpretacijų, galbūt problema ne diskusijos metodas, bet mes patys?

ar valstiečiai turi sąjungininkų?

vos pradėjusi darbą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) paskelbė, kad juos supa priešai. nors manome, kad kur kas pavojingiau, kai supa draugai – komfortas užliūliuoja, – bet su kolega nusprendėme paskaičiuoti, ar turi valstiečiai draugų.

prisiminkime, kad LVŽS į Seimą žengė galingai: 56 mandatai ir beveik monopolizuota blaivybės tema. rašydamas „blaivybės tema“, turiu mintyje išvestines ekonomines ir kultūrines potemes, kurios garantuoja placdarmą labai įvairiam politikų ratui.

tokio „konkurencinio pranašumo“ ieško visos partijos. konservatoriai investavo į kryžius ir nacionalizmą, socialdemokratai – į pavargusių pyktį, liberalai – į egoizmą, aibė kitų partijų – į revanšizmą.

faktas, kad valstiečių sėkmė opozicijos nepradžiugins. atkreipkite dėmesį: koalicijos partneriai socialdemokratai kaskart lengviau atsikvepia, kai kairieji valstiečių nariai pralaimi kovą daug konservatyvesniam LVŽS branduoliui. po rinkimų LSDP nariai dalinosi baime, kad LVŽS, jeigu įvykdys kelis pamatinius kairius darbus (pvz., mokesčių progresyvumas), perims LSDP narių bazę. oi kaip tuometinės LSDP vadovybės nežavėjo mintis likti vien tik su žmogaus teisių tema!

patikrinkim, ar LVŽS turi fanų kitose auditorijose.

potenciali auditorija buvo samdomi darbuotojai. jų ir valstiečių sąsaja galėjo būti ilgalaikė ir tiesioginė – Darbo kodeksas ir Socialinis modelis.

jeigu Raimundo Kuodžio ir Romo Lazutkos vertinimai dėl Socialinio modelio yra teisingi, jis teigiamo santykio tarp LVŽS ir atskirų auditorijų nesukurs. atvirkščiai, sukels daugiau nesusipratimų bei konfliktų –permainoms jautrios auditorijos ačiū nepasakys ir ilgalaikėje perspektyvoje.

ar LVŽS susirado draugų tarp stambaus verslo? Darbo kodeksas buvo priimtas intensyviai dalyvaujant stambių finansų srautų valdytojams ir jų atstovams – galbūt jie padėkos LVŽS? praktika rodo, kad tokių struktūrų „padėką“ reikia „išsigryninti“ iš karto – mokesčių sistemos reforma parodys, ar pavyko ką nors išpešti iš to neįspūdingo dokumento priėmimo.

kai vertinu atotrūkį tarp galimybių ant popieriaus ir to, kas buvo padaryta rutuliojant Darbo kodekso ir Socialinio modelio temas, galvoju, kad terminas fiasko yra per griežtas. juk negali niekas garantuoti, kad verslas tikrai nebus džentelmeniškas ir negerbs rankos paspaudimo Tomui Tomilinui: gal gavę daugiau lengvatų dalinsis su darbuotojais daugiau. būtų šlovė, jeigu pasaulio akyse taptume išimtimi iš praktikos gavus daug imti dar daugiau.

ar bus mokesčių reforma palankumo LVŽS katalizatorius? taikiklyje atsidūrę ūkininkai lieka saugūs, tačiau aš turiu abejonių dėl jų palankumo LVŽS: prie ankstesnių valdžių diskusijos apie ūkininkų apmokestinimą baigdavosi greičiau. reformos pristatymas, kurį mačiau Finansų ministerijos svetainėje, nuteikė dvejopai. pavyzdžiui, jaunoms šeimoms žadama nuo 30 iki 75 EUR kasmėnesinių išmokų, ypač skurdžioms – maisto talonai. 20 EUR didesnės pensijos ir iki 36 EUR didesnės šalpos išmokos. nesu tikras, kiek bus kosmetinių ir kiek – sisteminių pokyčių. kol kas nesimato bendro paveikslo, pvz., ar šildymo lengvatos panaikinimas nesueikvos prieaugio, numatyto daliai žmonių. nežinau atsakymo, kaip bus efektyvinama savivalda – ar žinote, kad 2015 m. savivaldybės nepanaudojo 55 proc. socialinėms pašalpoms ir kitoms panašioms išmokoms mokėti skirtų lėšų – per 125 mln. EUR? pinigų pelnyti atskirų auditorijų palankumą yra, bet potencialas nėra garantija.

51136 valstybės tarnautojai – ar jie ir jų artimieji bus atrama LVŽS? pridursiu – būtinoji atrama: valstybė laikosi ne ant laikinų politikų, bet biurokratinio aparato dėka. reformų greitis, kokybė – galima vardinti ir vardinti, kiek daug priklauso nuo dirbančių valstybės vardu. bėda tik tai, kad dažnas valstybės tarnautojas nuolat kamuojamas 2 minčių: darbas yra mažo efektyvumo ir abejotinos prasmės bei mokami pinigai nėra verti kovos su absurdiška politine vadovybe. šios permanentinės mintys valstybės tarnautojus išmokė išgyventi valdžios kaitą. kol kas valstiečiai neatrodo kaip darantys pakankamai, kad pakeistų valstybės tarnautojų mąstyseną ir elgseną.

visų partinių svajonėse sukasi mistinė auditorija, vadinama užsienio lietuviais. visi ten randa visko: nuomonės formuotojų, finansavimo šaltinių, gausų balsų kiekį – emigravęs kontingentas labai įvairus. valstiečiams neprošal geriau įvertinti, kokias žinias apie juos gauna užsienio lietuviai, kiek jie tebepasitiki Lietuvoje likusiais nuomonės formuotojais. ir visada prisiminti, kad užsienio Lietuvių piniginės perlaidos įpareigoja adresatus – taip už vienos auditorijos kainą galima gauti kelias.

birželio mėnesį Vilmorus paskelbti LVŽS reitingai rodo, kad už juos balsuotų 15,7 proc. rinkėjų, o tai vis dar yra nemažas pasitikėjimo procentas. nemažas, bet mažėjantis – galbūt jūs rasite auditorijų, kurios sustabdys LVŽS reitingo kritimą?

sąmokslo teorija: „giluminis valdymas“

prieš metus, gegužę, Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai aplankė Eligijų Masiulį ir pradėjo Liberalų sąjūdžio (LS) demontavimą. metinių proga noriu jums papasakoti sąmokslo teoriją, dar žinomą kaip „giluminis valdymas“.

krata E. Masiulio namuose nebuvo paskutinis smūgis – nusikalstama veika įtariami liberalai Šarūnas Gustainis, Gintaras Steponavičius. užkulisiuose – ten, kur nėra praktikos atsakyti už savo žodžius, – kalbama, kad įtarimai kabo dar virš 2-3 aukšto rango LS narių galvų. beje, tarp jų nėra Remigijaus Šimašiaus: populiari nuomonė, kad „jį ir taip Vilnius suės“. tačiau įtarimai bus pareikšti ar ne, priklauso nuo LS įtakos: jeigu kažkokiu būdu liberalai susigrąžins rinkėjų pasitikėjimą, teisėsauga vėl dalyvaus.

kad ir ką manytumėte apie teisingumo sistemos darbo efektyvumą, prisiminkite: Darbo partija (DP) buvo reiškinys, o beliko tik juridiškai. ir būk tu teistas už kiek tik nori gerų darbų, malonės nesulauksi: pasitikėjimo tiek nedaug, kad rinkėjai politikus mieliau matytų su kalėjimo kombinezonu negu su kostiumu.

tokį mūsų požiūrį į politikus formavo ne atsitiktinumai, bet jų ilgametis „nėra kraujo – nėra nusikaltimo“ elgesys. balansavimas ant (ne)teisingumo ir (ne)teisėtumo ribų politikus padarė juridiškai ir morališkai pažeidžiamus.

prieš pereinant prie „giluminis valdymo“ esmės, reikia pasakyti, kad tiek DP buvo vertas taikinys: turėjo gerai organizuotą informacijos sklaidos periferijoje tinklą, įžūlią poziciją ir „sisteminio elito“ nemėgstantį elektoratą, suteikusį krūvą mandatų Seime ir savivaldybėse. tuo tarpu LS pretendavo tapti jaunų žmonių alternatyva – spėkite, kuriai politinei jėgai dešinio jaunimo uzurpavimas grėsė senatviniu marazmu?

jeigu žinote, kad LS ir DP supo skirtingi didelius finansų srautus valdančių veidai, tuomet nenustebsite, kad tie veidai retai rodydavosi prezidentūros rėmėjų ratuose.

vyrauja nuomonė, kad santykiai tarp prezidentūros rėmėjų ir DP ar LS rėmėjų negerėjo, o pati prezidentė minėtas partijas matė kaip grėsmę. kadangi prezidentūra neturi nei kantrybės, nei laiko jai, buvo pradėtas „giluminis valdymas“: viena partija – eliminuota, o kita bent jau paralyžiuota.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – svarbus „giluminio valdymo“ komponentas. tiksliau, svarbus save išbandantis premjeras Saulius Skvernelis, nes būtent jam numatoma vieta Daukanto aikštėje 2019 m. gegužę. tokiu atveju Dalia Grybauskaitė „imtųsi veiksmo“ ir taptų Vyriausybės vadovė.

2019 m. planuose – ir daugiau permainų Vyriausybėje: turėtų keistis bent jau Aplinkos apsaugos, Sveikatos apsaugos ministrai. iki to laiko tikimasi tarp S. Skvernelio ir Ramūno Karbauskio įkalti tokį pleištą, kad R. Karbauskis liktų išjuoktas ir be rimtesnės įtakos LVŽS, o S. Skvernelis – su racionalumo ir santūrumo aureole.

įdomus niuansas: „giluminio valdymo“ kontekste apie socialdemokratus nekalbama: jų net skaldyti nereikia, o viltis, kad ten tuoj ir valdyti nebebus ko, labai gyva.

būtent „valdyti“ yra raktažodis, kurį, kalbėdami apie D. Grybauskaitę, man kartoja žmonės. „valdyti“, nes aplink – nelabai gabūs ir nelabai gudrūs žmonės: jiems patiems bus daug geriau, kai gaus gyvenimo instrukciją.

pakartot, rokenrol, pakartot rokenrol!

kai valstiečiai nusprendė imtis alkoholio, tauta subruzdo: juk prašėme imtis ne alkoholio, o alkoholikų!

ar jūs atkreipėte dėmesį į „tauta subruzdo“? įžūliai hiperbolizuoju: sujudo pavienės žmonių grupės. bet pavienės nereiškia negausios ar nereikšmingos – įvardinkime jas.

alko-mėgėjai. jie save atskyrė nuo ligonių per gėrimų kainą: ligoniai geria piguvą, o alko-mėgėjai geria prabangiai ir taip ant savo svaigių pečių neša kultūrą. ne, nesišaipau: su tokia potekste buvo parašytas jų manifestas. galvoju, dažnas alko-mėgėjas yra įsitaisęs mažos alkoholizmo rizikos zonoje – ši nustatoma pagal išgertą alkoholio kiekį per savaitę. negluminsiu jūsų detalėmis išskyrus šią: Anglijos Nacionalinė sveikatos sistema pateikia duomenis, kad 6 stiklinės (175 ml) 13 proc. svaigumo vyno ar 5 dideli bokalai (568 ml) alaus arba sidro yra kiekis, dėl kurio susirgti alkoholizmui rizika yra maža.

alko-gamintojai ir alko-pardavėjai. kas gi su džiaugsmu sutiktų pasikėsinimą į pinigų šaltinį? ypač į tokį, kuris ne tik duonai ir sviestui pakankamas, bet ir vieną kitą ikrą leidžia įkąsti.

bet gamintojai ir pardavėjai pasikartojančius pasikėsinimus išgyvena jau ne kartą: tai akcizų padidinimas, tai darbo laiko ribojimas, tai egzodas iš degalinių. visgi didžiausias jų skriaudėjas anaiptol ne valdžia, o galutinis vartotojas ir kintančios gyvensenos mados.

kad vartotojas savo logikos slinktyse nepasimestų, alko-gamintojai ir alko-pardavėjai vardan jo sujungė alkoholį su sportu ir muzika. nieko unikalaus: tabako pramonė seniai įtraukė žaidimo elementus pakeliuose, „įjungiamuose skoniuose“, etc. kaip ir tabakas, taip ir alko investuoja į ateities vartotoją – tą, kuris šiandien dar neturi teisės pirkti alko/tabako gaminių.

nepaisant to, o gal dėl to muzikinių festivalių organizatoriai pranešė, kad dalies festivalių gali nelikti be paramos iš alko-gamintojų. ir tada jie tarė: laisvė rokenrolui!

kiek etiška laisvę sulyginti su įkaušimu? vien tai, kad alkoholis yra kontrolės praradimo įrankis, vargu ar jį padaro laisvės simboliu. greičiausiai laisvės turinys, kokį jį girdime Marcinkevičiaus-Masytės „Laisvėje“ yra kiek platesnis už alko-laisvę.

girdėjau ir tokį argumentą: muzikantai be alko-paramos neišgyvens. juokas labiausiai ima, kada jį kartoja nevaržomos rinkos šalininkai. skaitau ir galvoju: jeigu už tavo muziką blaivas nemokėtų, gal ne toks didelis praradimas, jeigu jos neišgirs išgėręs?

tai, ką parašiau, niekaip nekaičia mano įsitikinimo, kad žmogus yra laisvas daryti su savimi ką tik pageidauja, net ir susinaikinti. jeigu kas nors nori pasitraukti iš visuomenės ar gyvenimo – aš pripažįstu tokią teisę ir tikiuosi, kad man suteikiamas lygiai toks pat ilgas muiluotos virvės galas.

tačiau net ir laisvė nėra egoistiškai besąlyginė. laisvių, kuriomis mes mėgaujamės, ribas matau tokias: dėl mūsų sprendimų neturi nukentėti kiti žmonės, kas kitais žodžiais skamba kaip „vieno žmogaus teisės baigiasi ten, kur prasideda kito“.

kur baigiasi alko-mėgėjo alko-laisvė? mano nuomone, ties padariniais: juos alko-mėgėjas turi prisiimti sau. susirgai, o tavo kondicijai turėjo įtakos alko-pomėgis? tuomet tavo gydymas kompensuojamas ne iš suneštinio biudžeto, o iš asmeninio. atsikratei darbu ir artimaisiais? bėda, bet tu neturi teisės jos spręsti naudodamasis visuomeniniu, suneštiniu biudžetu. tiesiog nebūk skolingas visuomenei, ir tavo sprendimas nedalyvauti dalyje ar visose jos praktikose bus sąžiningas bei gerbtinas.

deja, mano požiūris neveikia: pardavėjai – daiktų, paslaugų, idėjų ar procesų – remiasi mūsų neracionaliais pasirinkimais. taip, tais ne visada subtiliai skatinamais cheminiais procesais smegenyse, kurie priverčia 80 proc. pirkimų parduotuvėse padaryti remiantis emocija, ne skaičiavimu.

šitai žinodami alko pramonės atstovai leidžia sau sakyti: elkitės sąmoningai. juk niekas nedraudžia vartoti kultūringai! niekas, išskyrus patį produktą, gamintojų ir pardavėjų požiūrį bei informacinį spaudimą. matyt, nebereikia stebėtis, kodėl „kova su alkoholiu“ dažniau pralaimima negu laimima.

o vietoje išvados noriu „rokenrolo laisvės“ šaukliams priminti bliuzo legendą Vilijų Važnevičių. neaprašysiu jo biografijos, bet paprašysiu pasitikėti manimi: tai buvo žmogus, patyręs įvairias laisvės ir nelaisvės formas. galiu tik įsivaizduoti jo šypseną: atleisk jiems, jie nesupranta, kad prašo laisvės gyvenimo filosofijai, gimstančiai iš konflikto.