apie kitų klaidas.

kaip kairė idėja prarandą aktualumą ir 5 jos atnaujinimo būdai

žmogus negali išgyventi vienas: kad būtų sukurtos gėrybės, o jis pats būtų apsaugotas nuo skirtingų pavojų, vis dar prasminga bendradarbiauti. tokia kooperacija – santykis.

dažna situacija, kai viena iš santykio šalių – stipresnė. stipresnė nebūtinai fiziškai: galbūt turtingesnė, sumanesnė, etc. vakuume abi santykio šalys galėtų pasikliauti viena kitos etika – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų – arba pragmatišku stipresniojo suvokimu, kad jam nenaudinga sunaikinti silpnesnę santykio pusę.

visgi praktika rodo, kad stipresnis dažniausiai randa galimybių, kaip persverti santykį savo naudai. spėju, kad toks elgesys yra prigimtinis: mes esame baigtinės biologinės būtybės, ieškančios būdų, kaip suvartoti kuo mažiau energijos ir iš to gauti didžiausią vertę.

prigimtis yra persipynusi su išmoktu elgesiu. aibė socialinių eksperimentų rodo, kad užtenka valgykloje pakabinti ekraną, transliuoti jame akis, šių žvilgsnį nukreipti į atsitiktinius valgytojus ir jie 75 proc. dažniau nepaliks panaudotų indų.

kad dvi santykio šalys būtų teisingos viena kitos atžvilgiu reikia antstato – susitarimo dėl taisyklių, kuriomis vadovaujantis trečioji šalis padės vienai santykio šaliai arba ribos kitą. toks mąstymas mums davė valstybę ir jos persipynusius amplua: valstybė-sargas apgina nuo neteisybės; valstybė-maitintojas per natūralias monopolijas suteikia gerybes; valstybė-globėjas išlaiko švietimo, sveikatos, rūpybos ir kitus institutus.

kairė ideologija tai atpažįsta ir iš to semia savo stiprybę. manoma, kad valstybės rolėmis skirtingi žmonės naudojasi skirtingai – ir gauna nevienodą vertę. už skirtingas sąnaudas ir naudas reikia ir skirtingai mokėti. tuo tarpu sumokėti pinigai (mokesčiai – tai valstybės paslaugų kaina) yra investuojami atgal į valstybės paslaugas. uždaras ciklas, nuolat augančios viešų paslaugų kokybės pažadas.

bet toks požiūris į kairę (ir social-pažiūrų žmonių savęs supratimas) atsilieka nuo tikrovės: mes neįvertiname, kaip iš tikrųjų pasikeitė atskiro žmogaus galimybės.

dar 70-100 metų ir bet kokia kooperacija nebebus būtinybė. pastebime ar ne, bet Ketvirtos kartos industrinė revoliucija vyksta. jos išskirtinis bruožas – individualizuotų daiktų gamyba masinės gamybos kaštais. technologijų vystymasis mažina bendradarbiavimo neišvengiamybę. naujos energijos konservavimo galimybės, nauji žinių perdavimo metodai ir įrankiai, naujos medicinos perspektyvos – sąrašą pratęskite patys.

artėjame prie etapo, kuomet tradicinė valstybė nebegalės pasiūlyti nieko, ko žmogus negalėtų gauti pasirėmęs technologijomis. galime eiti per kiekvieną valstybės funkciją ir įsitikinsime, kad valstybė taikos sąlygomis nebeturės monopolio jokiame sektoriuje.

apibūdintą situaciją matau kaip galimybę ir kaip grėsmę kairei idėjai.

pradėkime nuo grėsmės. skyriau laiko peržiūrėti LSDP narių tinklalapius, kai kuriuos įrašus Facebook’e, prisiminiau turėtus pokalbius su socialdemokratais. pažangiausia jų siūloma kairioji idėja – progresiniai mokesčiai. po jos seka „dėmesys žmogaus teisėms“.

kad ir kokie jūsų politiniai pomėgiai, tikiuosi, sutiksite, kad mokesčiai yra iš pragmatikos srities – skaičiai lentelėse. jeigu yra ilgalaikė vertė – darome progresiją. bet skaičiavimų nėra, yra tik reklaminiai lozungai. kiek dar laiko lozungai bus pakankamas kairės konkurencinis pranašumas?

žmogaus teisių srityje bent jau socialdemokratų partija ne tik kad neturi pranašumo, bet susiduria su giluminėmis problemomis. Mažvydo Jastramskio sausio 9 d. paskelbtas grafikas rodo, kad su teiginiu „tos pačios lyties asmenų poros turi turėti teisę sudaryti partnerystę“ sutinka arba greičiau sutinka 10 proc. apklausoje dalyvavusių LSDP narių. dar 7 proc. neturi nuomonės. o ir kalbėti apie partnerystę vietoje dalyvavimo pasaulinėje diskusijoje apie ištisą trečios kartos žmogaus teisių paketą – tai savanoriškas konservavimasis praeityje.

taigi matau grėsmę kairei idėjai tapti nebeaktualiai. užstrigusiai lozunguose, kurie beviltiškai atsiliko nuo gyvenimo. ne viskas prarasta, ponai ir ponios: kairieji galėtų pasinaudoti proga ir į santykius pilietis-bendruomenė-valstybė pasižiūrėti kitaip: štai penki galimi kairės idėjos atnaujinimai.

  1. tiesioginis dalyvavimas. aš įsivaizduoju save periodiškai prisijungiantį prie elektroninės sistemos, kurioje matau detalią valstybės biudžeto išklotinę. matau, kiek lėšų kokiam tikslui kokia institucija sunaudojo, galiu sekti pinigus. smulkmė? taip, bet aš tikiuosi, kad man periodiškai bus leista priimti sprendimą dėl pinigų panaudojimo: investuoti į atominę ar hidroenergiją?; leisti savivaldybėms vykdyti vidaus sandorius ar ne? ir tokius pasirinkimus norėčiau daryti ne kas ketverius metus, bet bent jau kas mėnesį. taip pat tikiuosi, kad kiekvieną iš pasirinkimų lydės išsamios diagramos ir projekcijos, kur toks pasirinkimas gali nuvesti.
  2. trečios kartos teisių gynyba. štai teisė į sveiką aplinką, teisė į darnų vystymąsi. neaišku, kas tai? tai, gerbiami, naujas požiūris, sakantis, kad trumpalaikiai juridinio asmens interesai (net jei tas asmuo yra valstybė) neužgožia ilgalaikių bendruomenės interesų. kol kas jokia partija šios temos sau nepriskyrė, bet jeigu jūs sekate pažangius užsienio politikus ar judėjimus, suprantate, kad tai tik laiko klausimas.
  3. naujas požiūris į Lietuvą. estai keli metai atgal garsiai pasakė, kad Estija pasauliniame kontekste – tik mažas miestas. tai leidžia kitaip elgtis su turimais resursais. tuo tarpu mes kalbame apie regionų vystymą. kiek daug galimybių atvertų požiūris į mus kaip į vieną mažą, bet sutelktą bendruomenę! pasiūlykite kitą mąstymą ir atsivers naujos mobilumo galimybės, galbūt kitaip žiūrėsime į investicijų pritraukimą, į renovaciją, į „specialistų parengimą darbo rinkai“.
  4. atsakomybė. socialdemokratai, bene labiausiai nukentėję nuo švogerizmo skandalų, galėtų siekti politikų teisinės atsakomybės už nekokybiškus sprendimus. nematau jokių ženklų, kad pasitikėjimas partijomis galėtų reikšmingai augti. kodėl nepasinaudojus proga ir LSDP pirmajai nesusivokus, kad visa politinė rinka yra niekinama? kol kitos politinės jėgos reikalauja blaivumo iš elektorato, kairieji galėtų pirmieji blaiviai įvertinti visą milžinišką žalą, kuri pilietį padarė tiesiog gyventoju. klaidų, svetimų ir ypač savų, taisymas yra didžiulė galimybė.
  5. mokestinis raštingumas. ar jūs žinote, kiek reikia pinigų išlaikyti efektyvią sveikatos apsaugos sistemą? o kiek kainuotų sutvarkyti gatves ir apšviesti skverus? kiek išleidžiame atliekų utilizavimui? ministerijos deda pastangas ir traukia biudžetus į dienos šviesą, bet aš vis dar nežinau, kiek kainuoja valstybė. nežinau ir kiek galima surinkti mokesčių – mane pasiekia tik pranešimai apie kažkokiu procentu įvykdytą planą. jeigu mes žinotume tikrąją savo kasdienybės kainą, jeigu mūsų, kaip bendruomenės, finansinės galimybės ir poreikiai būtų aiškesni, esu tikras, mūsų elgesys su savimi ir kitais keistųsi.

tai, ką parašiau, panašiau į kairės idėjos revoliuciją, ne į evoliuciją. ir juk aš esu tas, kuris ragina skubėti iš lėto. bet net aš žinau: kai vėluoja galima ir spurtuoti.

pamaldžių politikų kritika

jeigu per šias Velykas savęs neatjungėte nuo visų informacijos kanalų, tikrai gavote bent kelis palaiminimus iš politikų. likau nemaloniai nustebintas: kiek daug politikų sveikino ne su gamtos atgimimu, ne su moralinio atsinaujinimo galimybe, bet tiesmukai šlovino religinius simbolius.

ilgai abejojau, ar rašyti šitą tekstą. tikrai galima nurašyti sveikinimus kaip banalius ir nesiimti jų vertinti: mes prasmę randame pačiose netikėčiausiose erdvėse ir situacijose. be to, esu mokytas, kad tikėjimas – asmeninis reikalas, privatus ir intymus. kaip nosies krapštymas ar seksas: kiekvieno individualus pasirinkimas, kuris neturėtų būti viešai aptarinėjamas.

ir jeigu ne specifinis sveikintojų statusas – sprendimų priėmėjai – šito teksto nebūtų. bet religines pozicijas politikai demonstruoja tik dažniau ir tai yra priežastis, kodėl visgi pasirinkau su tavim, skaitytojau, pasikalbėti.

nes bažnyčia, kaip institucija, nėra valstybės draugas. ji valdo milžinišką turtą, tačiau nemoka žemės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, turi PVM lengvatas. ir visa tai netrukdo bažnyčiai rinkti pinigus iš žmonių, imti pinigus iš valstybės rezervo fondo. įžūloka.

esu nekartą matęs, kaip bažnyčios atstovai veržiasi į darbo grupes pareikšti poziciją švietimo, sveikatos klausimais. taisyklės, už kurias bažnyčia pasisako, dažnai prieštarauja mokslo pažangai – ir tai nėra didžiausia bėda. blogiausia, kad jie dalyvauja siekdami išlikti svarbūs, tik tiek. daugeliu atveju tokios veiklos sėkmės matas – institucijos įtaka, ne GINI indeksas, ne visuomenės laimės ar gyvenimo kokybės augimas.

o ko dar nesu matęs, tai rinkimai, kuriuose bažnyčia neveiktų kaip komunikacijos kanalas. pamoksluose ir po jų pamokslautojai patardavo klaidžiojančioms avelėms už ką balsuoti ir už ką ne. šiandien dalis tų, už kuriuos buvo agituota, yra pasitraukę arba patraukti nuo politikos dėl neskaidrių veiklų. galbūt jūs turite įrodymų, kad religinė-politinė agitacija buvo nuoširdi, bet aš girdžiu fone skambant 30 auksinių.

jeigu jau pradėjau eiti šituo keliu, neapsiribosiu pastabomis bažnyčiai kaip institucijai. ne mažesnį nerimą kelia viešai dievams atnašaujantys politikai.

labai dažnai įsitikinu, kad politikų reklamuojamas tikėjimas – socialinis antstatas, įtvirtintas ankstyvoje vaikystėje, be galimybės klausti ir abejoti. daugelis jų buvo indoktrinuoti be pasirinkimo – taip, kaip šiandien tėvai kūdikiams užvelka mėgstamos futbolo komandos marškinėlius: tuščiaviduris įprotis, ir tiek. žmonėms, nepretenduojantiems priimti sprendimų valstybės vardu – t.y. nenorintiems naudotis mano teisėmis bei mano resursais, – aš jokių priekaištų neturiu: kad ir kiek tuščios būtų jų praktikos, jos man neaktualios tol, kol nedaro žalos man. viliuosi, ir į mano keistenybes tokie žmonės žiūri atlaidžiai.

politikas – visai kita kategorija. iš jo reikalauju gerokai aukštesnio sąmoningumo ir sąžiningumo: nėra priežasčių bausti save atiduodant teises ir resursus bet kam. todėl kaltinu „tuščiavidurio tikėjimo“ politikus: jūs nepatikimi. nesitikiu iš jūsų brandžių sprendimų ir etiško elgesio, nes jūs nesuprantate patys savęs.

ypatingas tikinčių politikų porūšis – tie, kurių tikėjimas yra iš išskaičiavimo. jie remiasi tuo, kas vadinama Paskalio lažybomis: jeigu netiki ir dievo nėra – nieko neprarandi; jeigu tiki ir dievo nėra – perarandi, bet nedaug; jeigu netiki ir dievas yra – bėdelė. šitoks utilitarizmas man girdėtas: paėmiau kyšį iš įmonės, kuri ir taip turėjo laimėti – jokios žalos nepadariau. greičiausiai nustebsite, kiek daug korupcija įtariamų politikų teisme laikėsi pozicijos, kad padarytas formalus įstatymo pažeidimas, bet reali žala valstybei neatsirado.

neišvengiamai yra ir tokių politikų, kurių religinė pajauta – nuoširdi. tokie įsitikinę, kad tikėjimas suteikia moralinį pranašumą, neva tikėjimas garantuoja etiškumą. jiems šitoks įsitikinimas leidžia turėti tai, ką jie vadina „tvirta pasaulio konstrukcija“. kviečiu įsiklausyti: ar tai nepanašiau į akidangčius, neleidžiančius savęs vertinti kritiškai?

mano akimis, žmogus negali sau padaryti nieko blogesnio, negu pareikšti, kad turi visus atsakymus, ypač kai į viską atsakoma paliepimu ne galvoti, o tikėti. paneikite mano hipotezę: arba tokia pozicija veda į tamsuoliškumą, arba ji yra nenuoširdi.

kalbant atvirai, nebūčiau šito teksto parašęs, jeigu nebūčiau perskaitęs eurokomisaro Vytenio Povilo Andriukaičio sveikinimo Velykų proga. jis prašė: „Jis [Kristus] išpildė savo pažadą – prisikėlė, sutiko savo mokinius, virš kelių tūkstančių žmonių matė Jį ir bandymai tai nuneigti nepadėjo. Šiandien daugelis tyrimų patvirtina šio fakto tikrumą“. tyrimai patvirtina, kad Kristus prisikėlė? taip, ir man reikėjo skaityti kelis kartus – galbūt paspausta ne ta raidė, galbūt ES vadovybėje dirbantis politikas netinkamai suformulavo mintį.

perklausiau. daug laiko praėjo nuo bendro darbo ir aš buvau užmiršęs, koks atidus net ir nereikšmingiems žmonėms yra V. P. Andriukaitis. gavau išsamų atsakymą – jis bene ilgesnis už šitą įrašą! bravo, pavyzdys, kaip reikia bendrauti su žmonėmis. pavyzdinga forma, tačiau turinys mane nuliūdino. asmuo, atsakingas už tokią reikšmingą sritį, savo asmenines religines patirtis ne tik kad absoliutina, bet ir skelbia netiesą kaip faktą: ne, mokslas neįrodė nei prisikėlimo, anei zombių egzistavimo.

šį kritišką tekstą pabaigsiu alternatyviu Velykiniu sveikinimu. ieškokime ne stabų, bet stiprybės savyje. abejokime maldininkais ir ateistais vienodai, niekada nebijokime jų paklausti „kodėl?“. kalbėkime argumentais, ne asmeninėmis emocijomis, tikėkime ne į dievus, bet savimi ir vienas kito protu bei sąžine. pamėginkite ir įsitikinsite: šitokiam elgesiui visai nereikia šventinės progos.

mokesčių sistemos pertvarka: bloga pradžia. labai bloga pradžia

šiomis dienomis Finansų ministras Vilius Šapoka turėjo pristatyti mokesčių sistemos reformą. laukėme nekantraudami: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga visomis progomis akcentavo, kokia neteisinga ir todėl keistina yra mokesčių, kompensacijų ir išmokų sistema. apmokestinimą ydingu vadino ir Ramūnas Karbauskis, ir jo komanda.

partiniai spekuliavo, kad rinkėjų galvose mintys dėliojasi taip: sukaupę turto nerimauja dėl prabangos mokesčių, mažiausias pajamas gaunantys tikisi, kad nuo gaunamų pajamų valstybė nuskaičiuos mažiau. ir turėjo tam tvirtą pagrindą: 2015 m. statistika rodo, kad 22,2 proc. Lietuvos gyventojų patiria skurdą. t.y. kas penktam gyventojui mokesčių klausimas yra ne šiaip reikšmingas, bet gyvybiškai svarbus.

šios savaitės pradžioje žiniasklaida prakalbo apie naujus mokesčius. iki šiol neaišku, ar tai buvo tikslinga ar netyčinė dezinformacija, bet į ją sureagavo vyriausybė, pareikšdama, kad naujų mokesčių neįves. šventa tiesa, nes mokesčiai yra keičiami įstatymu – tokį gali priimti ar pakeisti tik Seimas.

tokia mokesčių sistemos reformos įvedimo pradžia ne mane vieną privertė nerimauti, ar nesikartoja eilinė nesėkmingos reformos istorija: daug kalbų, virstančių ne sprendimais, bet chaosu.

kovo 2 d. Finansų ministro spaudos konferencija turėjo atsakyti į visus klausimus – jūsų žiniai trumpa ataskaita.

„žmonės nori daugiau dirbti ir uždirbti“ – pareiškė ministras V. Šapoka. vis dar renkamės darbo valandų didinimą vietoje produktyvumo didinimo? kaipgi sąvoka, nuvalkiota per Socialinio modelio fiasko, pateko į šiuolaikiško Finansų ministro retoriką, nežinau – nuoširdžiai tikiuosi, kad ji nėra mąstysenos atspindys, tik prasto pasirengimo įrodymas.

gerai, uždirbti daugiau noriu ir aš – suklusome, kaip. ką išgirdome, buvo kažkas iš fantastikos srities: konkretūs dydžiai yra antraeilis dalykas. bet jeigu ministrui atvesime konkretų žmogų, jis pažadėjo konkrečiai atsakyti, kaip keisis tos personos mokesčių tarifai.

ministras, atėjęs pristatyti mokesčių sistemos pertvarkos, ją daugiau slepia negu pristato. originalus ėjimas!

bet tai nebuvo vienintelė originali detalė: „realus apmokestinimas nesikeis“, – pareiškė ministras. pakartosiu dar kartą: Finansų ministras pristatė mokesčių sistemos reformą ir pažadėjo, kad realus apmokestinimas nesikeis. visiems viskas aišku?

gal iš tikrųjų mano vieta – paskutiniame suole, nes man nė velnio neaišku. tikėjausi, kad LRT laidoje „Dėmesio centre“ ministras pasistengs labiau. jeigu laidos nematėte, keli įdomesni momentai.

pirmoji įdomybė nutiko pačioje pradžioje, vedėjui paklausus, kokie prioritetai. nepasirodė, kad šitas klausimas V. Šapokai yra parankus. vietoje aiškaus artikuliavimo, jam teko eigoje dėlioti sakinius, kol vedėjas pats apibendrino: skurdas ir dėl to mažinami mokesčiai. „iš esmės taip“, – sutiko ministras. visa scena atrodė komiškai: Edmundas Jakilaitis, lyg atlaidus dėstytojas, vesdamas per klausimus studentą, padeda jam susivokti temoje.

beje, Finansų ministras sulaukė pagalbos ir iš kito laidos dalyvio Gitano Nausėdos, suskubusio ministrui priminti, kaip keitėsi neapmokestinamas pajamų dydis.

matytas žurnalisto, SEB vyriausiojo ekonomisto ir Finansų ministro pokalbis buvo labai galantiškas. mandagu ir supratinga, šiukštu neperklausiant vietose, kuriose vyriausybės narys jautėsi neužtikrintai.

nepaisant to, įspūdžio, kad ministras kontroliuoja situaciją, sukurti nepavyko. dar daugiau – man iškilo abejonė, kiek ministras turi informacijos.

abejoju ir dėl to, ar buvo įmanoma labiau komplikuoti mokesčių sistemos pertvarkos pristatymą. vengdamas skubotų išvadų apsilankiau Finansų ministerijos tinklalapyje – galbūt tai, ko nepavyko pasakyti žodžiu, pateikta tekstu ir vaizdu?

ministerijos tinklalapis mane pasitiko pažadu „Pertvarkos – visuomenės gerovei ir ūkio augimui“, kuris apėmė kapotas ministro citatas ir 4 prezentacijas – pasižiūrėkite patys, kiek jose kartojami lozungai padeda suprasti mokesčių sistemos reformos apimtis. rašau atvirai: žodis „profesionalus“ mano matytame kontekste būtų pašaipus.

visgi parašęs tekstą, kurį dabar skaitėte, dar kartą peržiūrėjau interviu su ministru. suprantu, kokia reikšminga yra mokesčių tema, kaip ypatingai svarbu sklandžiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai pristatyti planuojamus žingsnius. mažų mažiausia, ko aš norėčiau, tai kritišku tekstu didinti abejonę esminiais pokyčiais valstybėje.

deja, ministras nepadarė nieko, kad išvengtų šitos kritikos. nepasiruošęs ar neparuoštas – bet kuris karjeros politikas norėtų šitokius pasirodymus ištrinti ne tik iš eterio, bet ir iš atminties.

klausydamasis V. Šapokos girdžiu intelektualų žmogų – nežinau nė vienos priežasties, kodėl jis negalėtų pasimokyti iš šitos nesėkmės. lažinuosi, pamokas išmoks. juk ant kortos – ne tik jo asmeninė reputacija, ministerijos įvaizdis ar vyriausybės kompetencijų pagrindimas. ne, kur kas daugiau: Lietuvos raidai reikšmingi mokesčių politikos sprendimai, lemiantys ne tik politikų karjerą, o žmonių gyvenimus.

kai vietoje priežasčių mes imamės padarinių

nesurenkami mokesčiai – atidžiau tikrinti verslininkus. didelės spūstys – padidinti mokestį už parkavimą. brangus šildymas – kompensuoti daliai nesusimokančių. užmuštas vaikas – stiprinti vaiko teisių apsaugą.  išvykstantys gyventojai – lengvinti darbuotojų rotacijos sąlygas. regionai skursta – jiems atiduoti sostinėje sukuriamą vertę. netenkina studijų kokybė – uždaryti universitetus. piliečiai nepatriotiški – išdalinti tautinius kostiumus.

su jūsų pagalba galėtume sudaryti įspūdingą sąrašą, bet mintį supratote: išvardintais atvejais sprendžiama ne problema, o jos padariniai.

pavyzdžiui, emigracija – tai socialinių ir ekonominių problemų visuma. tikiuosi, visi suprantame, kad, uždraudę išvykti iš Lietuvos, žmonių srautą sustabdysime, bet niekaip nepaveiksime priežasčių, kodėl lietuviai nebenori čia gyventi.

panašiai ir su mokesčiais. spėju, ne visi vengiantys mokėti mokesčius yra iš prigimties blogi žmonės. galbūt jie nemato prasmės prisidėti prie bendro biudžeto, nes iš valstybės atgal negauna adekvačios vertės. ką darome su šia problema? nedaug, labiau taikomės į padarinius: akcentuojame bausmės už nemokėjimą neišvengiamumą.

galėtume imti bet kurią minėtą situaciją ir įsitikinti, kad koncentruojamės į kovą su padariniais vietoje priežasčių šalinimo.

o tai jau bėda: susitelkę į padarinius, save pasmerkiame vargui su vis naujas bėdas generuojančiomis situacijų priežastimis.

kodėl esame tokie netoliaregiški, o kartais – tiesiog alogiški?

mūsų nemoko analizės ir probleminių situacijų sprendimų metodų. kiek galėtumėte išvardinti logikos klaidų, jeigu jūsų paprašyčiau? kolegai, su kuriuo diskutuojate, pasiūlykite minties eigą pavaizduoti popieriuje, schematiškai – jeigu jo neištiks isterija dėl „ribojamo kūrybiškumo“, greičiausiai pats bus nustebintas, kiek spragų yra jo teiginiuose. tą patį, beje, taikykite ir sau – asmeniškai patyriau, sveika.

tragiškai neišnaudojame sutelktinio proto. vyraujančiam individualistiniam problemų sprendimo būdui neturėčiau jokios kritikos, jeigu jis pasiteisintų. „gudresnio už visus“ pozicija tinkama išvengti įsipareigojimų, bet yra absoliučiai klaidinga ieškant efektyviausių sprendimų.

mes prastai kuriame ilgalaikes strategijas. kaip nesėkmingą pavyzdį naudoju energetinės nepriklausomybės strategiją. pastaruoju metu skamba, kad pigiausia energija – sutaupyta energija. tuo tarpu aibe metų save klaidinome tarp renovacijos pastolių, energijos gamybos ir energijos importo „strateginių krypčių“. strategija buvo tiek nesėkminga, kad net supriešino visuomenę.

ar galime ištrūkti iš šito klaidingos minties rato? be abejonės! ir yra bent keli dalykai, ką galime padaryti.

pakeisti būdą, kaip yra teikiami įstatymų pakeitimai ar nauji teisės aktai Seime. su kiekvienu pakeitimu parengiamas ir aiškinamasis raštas. dažniausiai jis būna formalumų ir tuščiažodžiavimo mišinys – atrodo, kad nesuvokiama šito dokumento paskirtis. jeigu aiškinamasis raštas būtų parengtas kaip įžvalgus, atraminis dokumentas, išdėstantis situacijos suvokimą, schematiškai parodantis kaitą ir sprendimo padarinius, gautume visai kitą teisės akto ir jo įgyvendinimo kokybę.

nustoti remtis išimtinai privataus verslo ekspertais. užsienio bankai ir stambusis kapitalas, tikėtina, samdo profesionalus – jų nuomonė vertinga ir ją išgirsti sveika. bet samdomas darbuotojas atstovauja savo darbdavio strateginius interesus ir garantija, kad minėti interesai sutampa su bendruomenės ar valstybės ilgalaikiais siekiais, yra nulinė.

įdarbinti Mokslų akademiją. daugiau negu šimtmetį Congressional Research Service teikia analitines paslaugas JAV senatoriams ir kongresmenams, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės. kodėl mes vis dar taikstomės su tuo, kad Mokslų akademija virsta Lietuvos akademinio proto ir žinių pensionu? pasitelkime juos analizei – galbūt akademikai gebės atskirti, kur yra problema, o kur yra jos padariniai?

suprantu, kad mano siūloma mąstysena nėra įgimta. bet esu tikras, kad ją išmokti ir praktikuoti verta: ilgalaikėje perspektyvoje ji vis dar laiminti.

Ramūno Karbauskio bėdos – kas kaltas?

politinės komunikacijos ir krizių valdymo specialistai pastarąsias Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio savaites apibūdina taip: vadovėlinės klaidos, vėluojantys ir neoriginalūs jų sprendimai.

atrodo, viskas prieštarauja LVŽS komunikaciją valdančio Liutauro Ulevičiaus autoriniam ryšių su visuomene vadovėliui.

taip, pirmoji pagunda yra klaidas nurašyti lyg komunikacijos specialisto darbo broką. ir argumentai siūlosi patys: vėlavimas, keisti R. Karbauskio pasisakymai ir dar prieštaringesnis jo elgesys, nesėkmingai maskuotas disonansas tarp organizacijos narių.

bet nepamirškime, kad komunikacijos specialistas dirba ne vienas ir ne sau. jis neatsiejamas nuo personos ar organizacijos.

taip ir šituo atveju: R. Karbauskiui pateikiamos strateginės rekomendacijos; jų įgyvendinimo taktinis planas; bendravimo su auditorijomis protokolai; esminės žinutės.

tačiau laikytis komunikacijos rekomendacijos ar vadovautis asmeniniu sapnininku yra R. Karbauskio sprendimas. sprendimas, kuris priklauso nuo savianalizės gebėjimų, nuo kritinio savęs ir aplinkos vertinimo, nuo įgūdžių gauti ir priimti pastabas.

jeigu, personos manymu, aplinkiniai, jų žinios ir patirtys personą sustiprina, iš rekomendacijų ir kritikos pasiimama naudos. priešingai, jeigu persona įsitikinusi savo kompetencijos pranašumu (objektyviu arba ne), persona atmes viską, kas kyla ne iš jos.

tarp politikų gebėjimas dirbti su aplinka nėra paplitęs įgūdis. daug dažniau Lietuvos politikoje sutinku žmones, kurie pasižymi egocentrizmo ir tiesos monopolio deriniu. tai jiems duoda jėgos būti lyderiais.

kartu tai uždaro lyderį į aido kamerą. nevertinantis, nesugebantis priimti ar panaudoti kitų minčių, lyderis apsistato tokiais palydovais, kurie nuolat atkartoja jo žodžius. į taktą linksinčios galvos, žinoma, motyvuoja, bet įvairiapusės informacijos iškeitimas į nekritišką palaikymą ne man vienam atrodo klaidingas.

negebėdamas iš kitų pasiimti informacijos, lyderis netenka alternatyvių sprendimų. aišku, jis gauna galimybę dar kartą įsitikinti savo teisumu – vadinu tai buldozerio motyvacija.

blogiausia, kad toks lyderio mentalitetas yra skaldantis. jis kritiką supranta kaip puolimą, o abejojančius laiko priešais. toks lyderis bus linkęs su kitaminčiais kovoti, nuo jų atsiriboti; nesugebės pasinaudoti jų teikiama informacija.

pastarosiomis savaitėmis R. Karbauskis elgėsi lyg būtų susilažinęs paneigti esmines krizių valdymo ir politinės komunikacijos taisykles. pralaimėjimų daug, bet aš tikiuosi, kad jie pažadins R. Karbauskį ir jis nesužlugdys nei savo pozicijos, nei elektorato vilčių.

tai 2017 m. neįvyks

jeigu kuo šiais metais ir įsitikinome, tai prognozavimo beviltiškumu. tikiuosi, daugiau žmonių įsitikino, kad rytojaus pažadėti negali niekas. tačiau iš 2017 m. scenarijų galime atmesti mažiausiai tikėtinus elementus – jūsų dėmesiui ir šypsenai septyni „ne“.

ne, karas neprasidės. taip, karų bus ir jų bus daug, bet jie vyks per ekrano atstumą – mūsų tiesiogiai nepalies. štai mano vienintelis argumentas: Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis. o šis pasaulis yra grįstas vartojimu, įmanomu tik taikos metu – karo pramonės gaminiai yra viena ar kita forma eksportuojami. nežinau, ar kada nors karas buvo apie vertybes ir principus, ne apie išteklių (ir žmogus yra išteklius) valdymą – kol bus taip, galime būti abejingi.

ne, Lietuva 2017 m. nebankrutuos. bent jau Vilniaus ekonomikos Lietuva, o dėl kitų Lietuvų jaudinamės pusiau nuoširdžiai. niekaip nedrįstame garsiai pasakyti, kad globaliame Vakarų pasaulyje mažieji mūsų miestai neatsiperka. Estija tai pasakė: turime save matyti kaip vieną didelį miestą. tuo tarpu mes žaidžiame savivaldą ir 2017 m. tikrai neišdrįsime sąžiningai pasižiūrėti į excell lentelę: kokioje teritorijoje koks užimtumas kiek vertės kokiam gyventojų skaičiui gali sukurti.

visgi Lietuva 2017 m. neišsivažinės. dažnesnės ir tankesnės imigracijos į Vakarų pasaulį bangos iš Afrikos, Artimųjų rytų atneša tiek daug pigaus pasirinkimo, kad „lenkų santechnikas“ vien dėl kultūrinio ir išorinio priimtinumo apsimoka tik švaresnių apykaklių darbuose. bet ten mūsų konkurencinis pranašumas yra labai abejotinas, tad liksime čia.

gyvenimas tikrai neblogės. Lietuvos bankas prognozuoja, kad grynoji infliacija 2017 m. bus bemaž tokio dydžio kaip 2016 m. vartojimas bus skatinamas ir mes vienus daiktus keisime kitais. kol dar neišseko „pinigų iš Europos“ srautas, tol pastebėsime gražėjančią infrastruktūrą – ir visai nesvarbu, koks to grožio efektyvumas.

ne, valdžia apsvaigti neuždraus. ne tik dėl to, kad tai neįmanoma, bet ir todėl, kad tai neapsimoka. svaiginimosi rinkos įdarbina gausybę žmonių – tiek gamybos ir pardavimo, tiek ir gydymo sektoriuose. jau neminint to, kad kažkaip reikia atsipalaiduoti.

garantuoju, kad valdžia nepadarys nieko stebinančio. problemos tos pačios, bet visiškai neoriginalūs jų sprendimai. žmonės apynaujai, o požiūris ir girdėtas, ir bandytas – taigi mėginimas pagal jį sutvarkyti Lietuvą neturėtų stebinti labiau nei įstatymai stebino anksčiau.

nesikeis ir mūsų požiūris į save bei į vienas kitą. ir toliau mes iš kitų reikalausime daugiau, negu iš savęs, o bendru gėriu rūpinsimės išties atsainiai. kritiškai vertinsime viską, su kuo nesutinkame, karštligiškai ginsime savo individualias tikroves.

taigi metai bus normalūs – tokie, kokių nusipelnėme: už tiek daug esame atsakingi patys. ir jeigu 2017 m. mums pavyktų tai suprasti geriau nei kol kas, 2018 m. nusimato puikūs. to mums ir linkiu!

vyriausybės programos ABC

gruodžio 13 d. Seimas tvirtins vyriausybės programą – dokumentą, kurio reikšmė ir paskirtis iki šiol neaiški. nesusipratęs atrodė ir naujasis Seimas, per programos pristatymą skaičiavęs dažniausiai pasitaikančius žodžius; klausinėdamas, kas yra prioritetas nr. 1; kritikuodamas detalumo trūkumą.

Kilo įtarimas, kad retas parlamentaras apskritai perskaitė visą programą. Jeigu ir jūs su Vyriausybės pamatiniu dokumentu nesusipažinote, leiskite nuo jo nuimti paslapties skraistę.

siūlau pradėti nuo supratimo, kas yra vyriausybės programa apskritai. vyriausybės įstatymas to nepaaiškina, bet susivokti padeda 1998 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarime esantys žodžiai: „vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti“.

taigi vyriausybės programa – teisiškai įpareigojančios nuostatos. jeigu tai kažką ir pasako apie formą, tai apie turinį – nedaug. vyriausybės įstatyme parašyta, kad „kai Seimas pritaria vyriausybės programai, vyriausybė privalo per 3 mėnesius patvirtinti šios programos nuostatų įgyvendinimo prioritetines priemones“. reiškia, yra du skirtingo detalumo dokumentai: vyriausybės programa ir programos įgyvendinimo priemonės.

šitą žino dažnas teisininkas ir pateikia kaip vienintelį ir esminį atsakymą į kritiką „programa nepakankamai detali“: detalios turi būti programos įgyvendinimo priemonės.

aš manau, toks atsakymas yra paviršutiniškas ir tik iš dalies teisingas.

svarbiausia yra tai, kad vyriausybės programa ir programos įgyvendinimo priemonės kartu turi būti konkrečiu, nedviprasmišku žemėlapiu visiems asmenims ir visoms institucijoms. tai – ateinančių 4 metų planas. ne bet koks planas, o įpareigojantis.

„Įpareigojantis“ parašiau su šypsena – dar niekas niekada niekaip neatsakė už vyriausybės programos nevykdymą. kaipgi galėtų atsakyti, jeigu vyriausybės programoje dominuoja neapibrėžtas teiginys „sieksime“. akivaizdu, kad programos rengėjai stengėsi kiek galima išvengti įsipareigojimų – siekiama ne konkrečių tikslų, bet geriausio įmanomo rezultato.

tai – esminis šios programos bruožas. gal todėl pirmieji keliolika programos lapų ir atrodo tokie nykūs, kupini nuvalkiotų tiesų ir jau aibę kartų girdėtų teiginių. juos skaitant kyla vienintelis klausimas: ką darysite kitaip, nei buvo daryta? čia programos rengėjai gudriai merks akį ir ragins sulaukti priemonių plano, taip palikdami apsisprendimą: arba balsuojate už, nes norite geresnio gyvenimo visiems, arba jūs blogiečiai.

aklavietė tampa dar tamsesnė, kai perskaitai teiginius, panašius į „bus įtvirtinta kiekvieno Lietuvos piliečio teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“. nežinant, kaip bus pakeista teisinė sistema (o kad atsirastų asmeninis kreipimasis į Konstitucinį Teismą reikės keisti santykius tarp beveik visų teisingumo sistemos dalyvių), neįmanoma objektyviai apsispręsti, pritarti šiam tikslui ar ne.

štai kitas įsipareigojimas: „pertvarkysime mokesčių ir pensijų sistemas ir pagerinsime jų administravimą“. Seimo narys, balsuojantis už tokį teiginį, atveria duris aibei nežinomųjų, už kuriuos jis turėtų atsakyti. nežinau, koks protingas žmogus sutiktų su tokiomis sąlygomis.

tiesą pasakius, visas vyriausybės programos rengimas ir tvirtinimas yra kupinas nesusipratimų.

pradėkime nuo rengimo. programa Seime registruota gruodžio 5 d. kaip manote, per kiek laiko ji buvo rengta? žinia, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su LSDP susitarė dėl programos rengimo, pasirodė spalio 31 d. mėnuo laiko deryboms ir esminio strateginio dokumento rengimui? geriausiu atveju tai reiškia dvi savaites darbo su dokumentu. galbūt dėl to jis atrodo toks netolygus, parašytas skirtingo išprusimo ir skirtingą matymą turinčių žmonių.

tuomet turime kandidatų į ministrus vizitų prezidentūroje etapą. apie ką gali kalbėti kandidatai, neturėdami ne tik konkretaus plano, bet ir patvirtintų gairių?

nepaisant to, vyriausybę turime, abstrakčias gaires – irgi. beliks išlaukti 3 mėnesius ir vyriausybė parengs detalias užduotis kiekvienai ministerijai. Ir nors Seimas šito dokumento netvirtins, jis bus neatsiejamas nuo įstatymų keitimo – tiesioginio Seimo darbo.

visgi nenoriu palikti įspūdžio, kad pasiūlyta programa – vien tuščios abstrakcijos. atidžiai skaitydami rasite kertines mintis.

rasite antisisteminę idėją, kurios nori visi balsavę prieš esamą situaciją: „laisvosios rinkos pagrindinio principo (laissez faire – leiskite veikti) ir liberaliosios doktrinos sureikšminimas ir interpretacija pavertė valstybę stambių įtakos grupių įkaite, o teisę – tas grupes aptarnaujančiu instrumentu“.

taip pat rasite ir permainų garantiją: „koalicija – socialinės rinkos ekonomikos šalininkė. tokioje ekonomikoje nėra vietos lupikavimui ir monopolijų dominavimui, žmogaus ir gamtos išteklių išeikvojimui. daug kitų rodiklių, kurie apibrėžia gyvenimo kokybę, Lietuvoje nėra geri. visa tai gali reikšti, kad Lietuva pateko į „vidutinių pajamų spąstus“ – padėtį, kai valstybė jau yra išnaudojusi savo ekonomikos potencialą, o tolesnė plėtra ir investicijos be ryžtingų pastangų, pertvarkant valstybės valdymą, viešųjų investicijų ir švietimo politiką, nėra įmanomos“.

akys tikrai užklius už nupurtančios demagogijos: „mokiniai turi būti motyvuojami pagal savo galimybes inicijuoti visuomenei reikšmingus pokyčius ir konstruktyviai bendradarbiauti juos įgyvendinant“.

pastebėsite ir pažangą: nuo lean metodologijos iki blockchain viešame sektoriuje; nuo Ketvirtosios pramonės revoliucijos iki pažado atverti valstybės informacinius išteklius verslui.

labai tikiuosi, kad pastebėsite stiprų norą didinti viešo sektoriaus pareigas ir atsakomybių apimtis. kaip tai dera su pažadu šį sektorių optimizuoti, nežinau.

atkreipkite dėmesį, kad regionai ir kaimai yra dėmesio centre. strateginį požiūrį šioje vietoje absoliučiai pakeitė istoriniai ir kultūriniai sentimentai. periferija yra gėris pats savaime, ji neturi paklūsti gyvenimo raidai ir pasaulinėms tendencijoms.

mano supratimu, novatoriškumo trūkumas ir yra esminis programos minusas. absoliuti dauguma probleminių situacijų bus sprendžiama jau išmėgintais metodais. vyraujantis požiūris – jau girdėtas, jau skaitytas, kitų valstybių jau išmėgintas. nepasiūlyta nieko nauja, nieko savita, nieko tokio, kas leistų tikėtis proveržio kurioje nors srityje. vietoje to – šūkis „Lokali Lietuva“.

visiems, suskubusiems nusivilti, LVŽS sako, kad šie ketveri metai skirti išsikuopti, „pagaliau susitvarkyti savo namus“. o po to jau darysime šuolį į ateitį. sutinku, kad skubėti reikia iš lėto: į savo pabaigą nė vienas nepavėluosime. bet globaliame pasaulyje vykstantys procesai atsargiųjų nelaukia.

emigracijos stabdymas – tik visa ko švaistymas

gruodį emigruos milijoninis lietuvis – tokia prognozė sukėlė eilinę rašinių „uždaryk mane, Tėvyne, savyje“ , bangą. ketinu jums įrodyti, kad tokios rūpesčio bangos – ne tik nenuoširdžios, bet ir visai nereikalingos.

esminis nuoširdumo indikatorius man – ar turinys sutampa su forma, t. y. darbai su žodžiais. būtent todėl veiklas kaip „sukursime informacinį portalą emigrantams“ vadinu reklaminiais ėjimais. tokių buvo ne vienas ir visų šerdis – rūpesčio demonstravimas prieš kameras.

socialinių santykių reforma turėjo būti įrodymas, kad reklaminis mąstymas visgi išaugo į strateginį. konstatuota, kad Lietuva turi struktūrinę problemą: piliečiai uždirba mažai, bet susimoka už prekes, paslaugas ir Valstybę daug. ir nors sumoka visiems už viską daug, atgal gauna mažai ir nekokybiškai. tokia tai struktūrinė problema.

pasirodo, tik požiūrio klausimas, problema tai ar galimybė. teisingai perskaitėte: alkis ne tik kliūtis, bet ir motyvacija. nuspręsta stagnuojančią būtį pakeisti progresyvia konkurencine aplinka. nuo kaštų ir biurokratijos išlaisvintas darbdavys galės ne tik bet kada parodyti duris darbo jėgai, bet ir matys, kaip savo tikrąjį potencialą suvokę darbuotojai iš jo eina eilėmis. taip darbdavys ir darbuotojas taps lygiomis santykio šalimis, tarpduryje sveikinsis ir vienas kitam šypsosis.

apibendrinu idėją: laisvesnės šalys pradėti ir nutraukti tarpusavio santykius reiškia mažiau socialinių įtampų ir daugiau pinigų visiems. kodėl nutylima, kad bendruomenes skaldo ne absoliučiai visi, bet nevykdomi ir potencialą įšaldantys įpareigojimai, aš suvokiu tiksliai: socialinio modelio kūrėjai sprendė ne Lietuvos struktūrinę, o Lietuvos verslo struktūrų problemą.

nauju Darbo kodeksu sudaromos sąlygos operatyviai pradėti ir baigti santykius leidžia projektuoti pigios darbo jėgos įsivežimą. imtas pavyzdys iš Lenkijos: išvykusius „lenkų santechnikus“ pakeitė virš milijono ukrainiečių.

tiek to nuoširdumo, toks santykis tarp žodžių ir darbų. belieka patikrinti, ar emigracijos stabdymas apskritai yra prasmingas.

jeigu manote, kad lietuvis turi gyventi Lietuvoje, matyt, toliau skaityti neverta: galva perkais svarstant, kur turi gyventi „amerikietis“. perspėju: emocijas atmesiu, ieškosiu argumentų.

pradėkime nuo to, kad valstybė – teisinė konstrukcija, egzistuojanti dokumentuose, galvose, bet ne gamtoje. socialinis antstatas – atmetus jį lieka klausimas, kur žmogus geriausiai patenkins savo bazinius poreikius, o pasisekus – realizuos save ir bus pripažintas kaip vertingas bendruomenės narys.

pažiūrėkite į emigrantus taip ir pamatysite ne gelbėjimo reikalingą visuomenės dalį, bet savo laisvėmis pasinaudojusius, savo mobilumą suvokusius žmones. ir šalia išvysime savo egoistišką norą, kad jie liktų čia, savo darbu prisidėtų prie mūsų buities, prie busimų pensijų.

puikiai suprantu tokį norą – ir man iš pirmo žvilgsnio gyvenimas šalia pažįstamo lietuviško tipo atrodo lengvesnis nei šalia ukrainiečio, siro ar etiopo. bet mano egoizmas negali riboti kitų laisvės. o ir egoizmo absurdiškumas akivaizdus, kai supranti, kad kaimynas yra ne pasas, bet žmogus, jo etika. prisipažinkite, ir jūs žinote, kuriuos bendrapiliečius iš savo laiptinės mielai išlydėtumėte į emigraciją.

tad nustokime tampyti už rankovės išvykstančius. gana lieti krokodilo ašaras. viešoje erdvėje sklando teiginys, kad valstybei nuo gimimo iki aukštosios mokyklos baigimo užauginti žmogų kainuoja 60 tūkst. eurų. milijonas emigrantų – 60 milijardų eurų. galiu tik pasvajoti, kaip atrodytų Lietuva, jeigu tiek būtume investavę į kokybę: valdymo sistemų, rūpybos sistemų, edukacijos sistemų. esu tikras dėl vieno: į tokią Lietuvą būtų kur kas daugiau priežasčių grįžti.

kairė ir dešinė vienijasi prieš bendrą priešą

ar pastebėjote, kad nėra dienos be „tradicinių partijų“ aimanų, perspėjimų dėl tariamos Ramūno Karbauskio grėsmės, pašaipų iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos?

klampiame negatyvios informacijos sraute užsivelia ir spręsti neskubantys, atidūs skaitytojai. bet jeigu atkreipsite dėmesį į keturias aplinkybes, jos padės suvokti propagandos priežastis ir esmę.

pirma, turite žinoti, kad rinkimų rezultatai pateikiami su nutylėjimu. mums įvardina, kiek procentų kuri partija surinko balsų, bet patogiai nutyli, kad procentas suskaičiuotas ne nuo visų turinčių teisę balsuoti, bet tik nuo atėjusių balsuoti. jeigu būtų pasakyta visa tiesa, tuomet girdėtumėme, kad už TS-LKD balsavo 10,9 proc., už LSDP – 7,3 proc., o už Liberalų sąjūdį – 4,5 visų rinkėjų. pretenzijos bliūkšta, tiesa?

antra, media grupėms naudinga tiražuoti neigiamą informaciją ne tik dėl didesnio paspaudimų skaičiaus. anksčiau ar vėliau ministerijos, valstybės įstaigos, naujieji politikai skelbs media pirkimus ir rašysis bendradarbiavimo sutartis. kas geriau motyvuoja, jeigu ne įrodymas, kokia nepalanki gali būti informacinė terpė viename ar kitame media kanale?

trečia, negatyvios informacijos srautas – gynybinė reakcija. jeigu žymūs apžvalgininkai, rinkimų rezultatų profesionalūs spėliotojai akimirkai nutiltų, kažkas galėtų dar kartą paklausti, ko jų įžvalgos vertos. skambinimas pavojaus varpais užgožia tokius nereikalingus klausimus ir leidžia išsaugoti orų veidą.

ketvirta, mūsų stebimas žinių srautas – ne chaotiški, atsitiktiniai tekstai, bet informacinės atakos. tikslas – vienas: įrodyti, kad LVŽS nėra geresni už likusius. R. Karbauskį ir jo komandą reikia sutepti ta pačia tikrove, kurioje tarpsta „tradiciniai politikai“. siekiama, kad elektoratas galų gale nusiviltų: jie – dar vieni pažadukai, eiliniai gelbėtojai, dar vienas egoistiškas projektas. vos tik rinkėjas atsidus „tokie pat kaip visi“, LVŽS ir R. Karbauskio legenda subliukš.

nepasiduokite šitai schemai – ji nėra jūsų naudai. mano aptartos schemos tikslas nėra iškelti abejones ir raginti vertinti objektyviai, ne: ji skirta išsaugoti egzistuojančią įtakos pasidalinimo tvarką. ir visgi tai, ką parašiau, jokiu būdu nereiškia skatinimo atmesti argumentuotą kritiką R. Karbauskiui ar LVŽS! nenustokime abejoti, tiesiog vietoje anekdotų ir emocijų ieškokime argumentų.

kairės sukūrimas Lietuvoje – 6 žingsniai, kurie pakeistų situaciją

eteryje – kritikos LSDP gausa. didžioji dalis tos kritikos – proginė: jeigu ne LSDP nesėkmingi rinkimų rezultatai, absoliučios daugumos kritikos nebūtų. štai kokią logiką pasiūlė kritikai: LSDP rinkimus pralaimėjo, nes surinko gerokai mažiau balsų negu buvo prognozuota. o surinko mažai balsų, nes buvo nepakankami socialdemokratai.

tačiau atkreipkite dėmesį, kad LSDP logika ir (ne)veikimas pastaruosius 4 metus nelabai kuom skiriasi nuo jų pozicijos dvejus ar trejus rinkimus atgal. socialdemokratijos principų apogėjumi niekaip nepavadinsi 2K – Kirkilo ir Kubiliaus – Vyriausybės projekto. kažin ar nuo LDDP ir LSDP susijungimo socialdemokratijos būta apskritai. ar buvo iki susijungimo irgi niekas nežino.

LSDP kritikuojantys LSDP nariai tiek ir tepadarė, kad toje partijoje atsirastų socialdemokratinių idėjų. nemačiau jokių ideologinių rezoliucijų, raginančių laikytis socialdemokratijos principų. niekas nekūrė tikrosios kairės flango. įsipatoginęs jaunimas irgi nesipiktina socialdemokratijos stoka. protestai per suvažiavimus? alternatyvūs pasisakymai? alternatyvi programa? jau nekalbu apie balsavimą kojomis – vienetai apsisprendė garsiai pasakyti, kad jiems su butaforine socialdemokratija nėra pakeliui.

esu kalbėjęs su ne vienu padoriu žmogumi, vis dar gniaužiančiu LSDP bilietą. klausiau: kodėl tamsta dar narys? lyg būtų susitarę, visi man kartojo: geriau tokia kairė nei jokios – o ir teigiamų pokyčių oh kiek!

panašiau į savihipnozę nei į tiesą. nė vienas su savimi sąžiningas žmogus, matydamas neteisybę, savo vardu ir garbe jos nepudruos. mano asmeninė patirtis sako vieną: mažesnės blogybės besivaikanti, save ir aplinką apibrėžianti pagal išskaičiavimą persona nėra geriausia įmanoma žmogaus versija. dar daugiau: įtariu, kad toks konformizmas yra viena rimtesnių mūsų (ir ne tik mūsų) visuomenės problemų priežasčių. tačiau mažesnės blogybės apologetai mane įtikinėja, kad aš „nemoku gyventi“, ir užverčia pavyzdžiais, kada konformizmas buvo jų sėkmės pagrindas.

pastaruoju metu radosi dar vienas argumentas, leidžiantis LSDP nariams atmesti kritiką. kairės silpnumą pirštais badyti pradėjo komentatoriai ir politikai iš dešinės. LSDP demagogai mano, kad dešiniųjų kritika kaip tik įrodo kairės efektyvumą. neva juokinga, kad konservatorius aiškina apie socialdemokratiją – ką jis išmano.

pasirodo, jie, demagogai, gal ir priimtų LSDP kritiką iš kitos kairės, bet kadangi jokios kitos kairės kaip ir nėra, tai jų socialdemokratijos supratimo be jų niekas kritikuoti ir negali. štai LSDP korifėjus Vytenis Povilas Andriukaitis sakė, kad LSDP reikia ne kritikos, bet vienybės. susitelkimo tam, kad būtų laimėtas II turas.

II turas jau pralaimėtas. Nepaisant to, LSDP bus reikšminga Seimo frakcija. ką galėtų padaryti tikrieji socialdemokratai šiame procese?

parengti alternatyvią socialdemokratų programą. rinkimai po rinkimų rengiamos merdėjimo strategijos ir kairės jose tiek, kiek susegti lapai kairėje pusėje. jeigu pasirodys, kad kairės alternatyvos pasiūlyti neįmanoma – ką gi, žinosime, kad LSDP yra geriausia kairė kurios esame verti.

atgaivinti SETI. Socialinių ir ekonominių tyrimų institutas turėjo būti akademine Laisvos rinkos instituto atsvara. jis turėjo parengti ištirtus, apskaičiuotus socialdemokratinius sprendimus Lietuvai – kairę grįsti ne lozungais, bet įgyvendinamomis programomis. kiek SETI vystymo planų buvo parengta! gal dar kažkas likę aktualaus?

parengti edukacinę programą. kas Lietuvoje pasakoja apie socialdemokratines vertybes? kas jas gali pristatyti jaunimui, pagrįsti ir paaiškinti jų vertę, jų pranašumą prieš egzistuojančią sistemą? ne partinę agitaciją pravesti, bet apginti kairiąją filosofiją.

sukurti kairiąją frakciją LSDP. frakcijos manifeste turėtų nuskambėti sąžiningumo deklaracija, apimanti įsipareigojimą nepatekti į dviprasmiškas viešų pirkimų, įdarbinimo, dvigubų standartų situacijas. taip pat ir įsipareigojimas LSDP narių etikos pažeidimus kelti Etikos ir procedūrų komitete su reikalavimu šalinti iš partijos ar stabdyti narystę.

atsigręžti į LSDP narius ir įsitikinti, kad jie savo kasdienybėje praktikuoja socialdemokratines vertybes. laikas kalbėti apie pelno, išleidžiamo asmeninei prabangai, grąžinimą jį sukūrusiais fizinei ir intelektinei jėgai. laikas kalbėti apie viešų vertybių perskirstymo alternatyvas.