apie kitų klaidas.

Ramūno Karbauskio bėdos – kas kaltas?

politinės komunikacijos ir krizių valdymo specialistai pastarąsias Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio savaites apibūdina taip: vadovėlinės klaidos, vėluojantys ir neoriginalūs jų sprendimai.

atrodo, viskas prieštarauja LVŽS komunikaciją valdančio Liutauro Ulevičiaus autoriniam ryšių su visuomene vadovėliui.

taip, pirmoji pagunda yra klaidas nurašyti lyg komunikacijos specialisto darbo broką. ir argumentai siūlosi patys: vėlavimas, keisti R. Karbauskio pasisakymai ir dar prieštaringesnis jo elgesys, nesėkmingai maskuotas disonansas tarp organizacijos narių.

bet nepamirškime, kad komunikacijos specialistas dirba ne vienas ir ne sau. jis neatsiejamas nuo personos ar organizacijos.

taip ir šituo atveju: R. Karbauskiui pateikiamos strateginės rekomendacijos; jų įgyvendinimo taktinis planas; bendravimo su auditorijomis protokolai; esminės žinutės.

tačiau laikytis komunikacijos rekomendacijos ar vadovautis asmeniniu sapnininku yra R. Karbauskio sprendimas. sprendimas, kuris priklauso nuo savianalizės gebėjimų, nuo kritinio savęs ir aplinkos vertinimo, nuo įgūdžių gauti ir priimti pastabas.

jeigu, personos manymu, aplinkiniai, jų žinios ir patirtys personą sustiprina, iš rekomendacijų ir kritikos pasiimama naudos. priešingai, jeigu persona įsitikinusi savo kompetencijos pranašumu (objektyviu arba ne), persona atmes viską, kas kyla ne iš jos.

tarp politikų gebėjimas dirbti su aplinka nėra paplitęs įgūdis. daug dažniau Lietuvos politikoje sutinku žmones, kurie pasižymi egocentrizmo ir tiesos monopolio deriniu. tai jiems duoda jėgos būti lyderiais.

kartu tai uždaro lyderį į aido kamerą. nevertinantis, nesugebantis priimti ar panaudoti kitų minčių, lyderis apsistato tokiais palydovais, kurie nuolat atkartoja jo žodžius. į taktą linksinčios galvos, žinoma, motyvuoja, bet įvairiapusės informacijos iškeitimas į nekritišką palaikymą ne man vienam atrodo klaidingas.

negebėdamas iš kitų pasiimti informacijos, lyderis netenka alternatyvių sprendimų. aišku, jis gauna galimybę dar kartą įsitikinti savo teisumu – vadinu tai buldozerio motyvacija.

blogiausia, kad toks lyderio mentalitetas yra skaldantis. jis kritiką supranta kaip puolimą, o abejojančius laiko priešais. toks lyderis bus linkęs su kitaminčiais kovoti, nuo jų atsiriboti; nesugebės pasinaudoti jų teikiama informacija.

pastarosiomis savaitėmis R. Karbauskis elgėsi lyg būtų susilažinęs paneigti esmines krizių valdymo ir politinės komunikacijos taisykles. pralaimėjimų daug, bet aš tikiuosi, kad jie pažadins R. Karbauskį ir jis nesužlugdys nei savo pozicijos, nei elektorato vilčių.

tai 2017 m. neįvyks

jeigu kuo šiais metais ir įsitikinome, tai prognozavimo beviltiškumu. tikiuosi, daugiau žmonių įsitikino, kad rytojaus pažadėti negali niekas. tačiau iš 2017 m. scenarijų galime atmesti mažiausiai tikėtinus elementus – jūsų dėmesiui ir šypsenai septyni „ne“.

ne, karas neprasidės. taip, karų bus ir jų bus daug, bet jie vyks per ekrano atstumą – mūsų tiesiogiai nepalies. štai mano vienintelis argumentas: Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis. o šis pasaulis yra grįstas vartojimu, įmanomu tik taikos metu – karo pramonės gaminiai yra viena ar kita forma eksportuojami. nežinau, ar kada nors karas buvo apie vertybes ir principus, ne apie išteklių (ir žmogus yra išteklius) valdymą – kol bus taip, galime būti abejingi.

ne, Lietuva 2017 m. nebankrutuos. bent jau Vilniaus ekonomikos Lietuva, o dėl kitų Lietuvų jaudinamės pusiau nuoširdžiai. niekaip nedrįstame garsiai pasakyti, kad globaliame Vakarų pasaulyje mažieji mūsų miestai neatsiperka. Estija tai pasakė: turime save matyti kaip vieną didelį miestą. tuo tarpu mes žaidžiame savivaldą ir 2017 m. tikrai neišdrįsime sąžiningai pasižiūrėti į excell lentelę: kokioje teritorijoje koks užimtumas kiek vertės kokiam gyventojų skaičiui gali sukurti.

visgi Lietuva 2017 m. neišsivažinės. dažnesnės ir tankesnės imigracijos į Vakarų pasaulį bangos iš Afrikos, Artimųjų rytų atneša tiek daug pigaus pasirinkimo, kad „lenkų santechnikas“ vien dėl kultūrinio ir išorinio priimtinumo apsimoka tik švaresnių apykaklių darbuose. bet ten mūsų konkurencinis pranašumas yra labai abejotinas, tad liksime čia.

gyvenimas tikrai neblogės. Lietuvos bankas prognozuoja, kad grynoji infliacija 2017 m. bus bemaž tokio dydžio kaip 2016 m. vartojimas bus skatinamas ir mes vienus daiktus keisime kitais. kol dar neišseko „pinigų iš Europos“ srautas, tol pastebėsime gražėjančią infrastruktūrą – ir visai nesvarbu, koks to grožio efektyvumas.

ne, valdžia apsvaigti neuždraus. ne tik dėl to, kad tai neįmanoma, bet ir todėl, kad tai neapsimoka. svaiginimosi rinkos įdarbina gausybę žmonių – tiek gamybos ir pardavimo, tiek ir gydymo sektoriuose. jau neminint to, kad kažkaip reikia atsipalaiduoti.

garantuoju, kad valdžia nepadarys nieko stebinančio. problemos tos pačios, bet visiškai neoriginalūs jų sprendimai. žmonės apynaujai, o požiūris ir girdėtas, ir bandytas – taigi mėginimas pagal jį sutvarkyti Lietuvą neturėtų stebinti labiau nei įstatymai stebino anksčiau.

nesikeis ir mūsų požiūris į save bei į vienas kitą. ir toliau mes iš kitų reikalausime daugiau, negu iš savęs, o bendru gėriu rūpinsimės išties atsainiai. kritiškai vertinsime viską, su kuo nesutinkame, karštligiškai ginsime savo individualias tikroves.

taigi metai bus normalūs – tokie, kokių nusipelnėme: už tiek daug esame atsakingi patys. ir jeigu 2017 m. mums pavyktų tai suprasti geriau nei kol kas, 2018 m. nusimato puikūs. to mums ir linkiu!

vyriausybės programos ABC

gruodžio 13 d. Seimas tvirtins vyriausybės programą – dokumentą, kurio reikšmė ir paskirtis iki šiol neaiški. nesusipratęs atrodė ir naujasis Seimas, per programos pristatymą skaičiavęs dažniausiai pasitaikančius žodžius; klausinėdamas, kas yra prioritetas nr. 1; kritikuodamas detalumo trūkumą.

Kilo įtarimas, kad retas parlamentaras apskritai perskaitė visą programą. Jeigu ir jūs su Vyriausybės pamatiniu dokumentu nesusipažinote, leiskite nuo jo nuimti paslapties skraistę.

siūlau pradėti nuo supratimo, kas yra vyriausybės programa apskritai. vyriausybės įstatymas to nepaaiškina, bet susivokti padeda 1998 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarime esantys žodžiai: „vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti“.

taigi vyriausybės programa – teisiškai įpareigojančios nuostatos. jeigu tai kažką ir pasako apie formą, tai apie turinį – nedaug. vyriausybės įstatyme parašyta, kad „kai Seimas pritaria vyriausybės programai, vyriausybė privalo per 3 mėnesius patvirtinti šios programos nuostatų įgyvendinimo prioritetines priemones“. reiškia, yra du skirtingo detalumo dokumentai: vyriausybės programa ir programos įgyvendinimo priemonės.

šitą žino dažnas teisininkas ir pateikia kaip vienintelį ir esminį atsakymą į kritiką „programa nepakankamai detali“: detalios turi būti programos įgyvendinimo priemonės.

aš manau, toks atsakymas yra paviršutiniškas ir tik iš dalies teisingas.

svarbiausia yra tai, kad vyriausybės programa ir programos įgyvendinimo priemonės kartu turi būti konkrečiu, nedviprasmišku žemėlapiu visiems asmenims ir visoms institucijoms. tai – ateinančių 4 metų planas. ne bet koks planas, o įpareigojantis.

„Įpareigojantis“ parašiau su šypsena – dar niekas niekada niekaip neatsakė už vyriausybės programos nevykdymą. kaipgi galėtų atsakyti, jeigu vyriausybės programoje dominuoja neapibrėžtas teiginys „sieksime“. akivaizdu, kad programos rengėjai stengėsi kiek galima išvengti įsipareigojimų – siekiama ne konkrečių tikslų, bet geriausio įmanomo rezultato.

tai – esminis šios programos bruožas. gal todėl pirmieji keliolika programos lapų ir atrodo tokie nykūs, kupini nuvalkiotų tiesų ir jau aibę kartų girdėtų teiginių. juos skaitant kyla vienintelis klausimas: ką darysite kitaip, nei buvo daryta? čia programos rengėjai gudriai merks akį ir ragins sulaukti priemonių plano, taip palikdami apsisprendimą: arba balsuojate už, nes norite geresnio gyvenimo visiems, arba jūs blogiečiai.

aklavietė tampa dar tamsesnė, kai perskaitai teiginius, panašius į „bus įtvirtinta kiekvieno Lietuvos piliečio teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“. nežinant, kaip bus pakeista teisinė sistema (o kad atsirastų asmeninis kreipimasis į Konstitucinį Teismą reikės keisti santykius tarp beveik visų teisingumo sistemos dalyvių), neįmanoma objektyviai apsispręsti, pritarti šiam tikslui ar ne.

štai kitas įsipareigojimas: „pertvarkysime mokesčių ir pensijų sistemas ir pagerinsime jų administravimą“. Seimo narys, balsuojantis už tokį teiginį, atveria duris aibei nežinomųjų, už kuriuos jis turėtų atsakyti. nežinau, koks protingas žmogus sutiktų su tokiomis sąlygomis.

tiesą pasakius, visas vyriausybės programos rengimas ir tvirtinimas yra kupinas nesusipratimų.

pradėkime nuo rengimo. programa Seime registruota gruodžio 5 d. kaip manote, per kiek laiko ji buvo rengta? žinia, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su LSDP susitarė dėl programos rengimo, pasirodė spalio 31 d. mėnuo laiko deryboms ir esminio strateginio dokumento rengimui? geriausiu atveju tai reiškia dvi savaites darbo su dokumentu. galbūt dėl to jis atrodo toks netolygus, parašytas skirtingo išprusimo ir skirtingą matymą turinčių žmonių.

tuomet turime kandidatų į ministrus vizitų prezidentūroje etapą. apie ką gali kalbėti kandidatai, neturėdami ne tik konkretaus plano, bet ir patvirtintų gairių?

nepaisant to, vyriausybę turime, abstrakčias gaires – irgi. beliks išlaukti 3 mėnesius ir vyriausybė parengs detalias užduotis kiekvienai ministerijai. Ir nors Seimas šito dokumento netvirtins, jis bus neatsiejamas nuo įstatymų keitimo – tiesioginio Seimo darbo.

visgi nenoriu palikti įspūdžio, kad pasiūlyta programa – vien tuščios abstrakcijos. atidžiai skaitydami rasite kertines mintis.

rasite antisisteminę idėją, kurios nori visi balsavę prieš esamą situaciją: „laisvosios rinkos pagrindinio principo (laissez faire – leiskite veikti) ir liberaliosios doktrinos sureikšminimas ir interpretacija pavertė valstybę stambių įtakos grupių įkaite, o teisę – tas grupes aptarnaujančiu instrumentu“.

taip pat rasite ir permainų garantiją: „koalicija – socialinės rinkos ekonomikos šalininkė. tokioje ekonomikoje nėra vietos lupikavimui ir monopolijų dominavimui, žmogaus ir gamtos išteklių išeikvojimui. daug kitų rodiklių, kurie apibrėžia gyvenimo kokybę, Lietuvoje nėra geri. visa tai gali reikšti, kad Lietuva pateko į „vidutinių pajamų spąstus“ – padėtį, kai valstybė jau yra išnaudojusi savo ekonomikos potencialą, o tolesnė plėtra ir investicijos be ryžtingų pastangų, pertvarkant valstybės valdymą, viešųjų investicijų ir švietimo politiką, nėra įmanomos“.

akys tikrai užklius už nupurtančios demagogijos: „mokiniai turi būti motyvuojami pagal savo galimybes inicijuoti visuomenei reikšmingus pokyčius ir konstruktyviai bendradarbiauti juos įgyvendinant“.

pastebėsite ir pažangą: nuo lean metodologijos iki blockchain viešame sektoriuje; nuo Ketvirtosios pramonės revoliucijos iki pažado atverti valstybės informacinius išteklius verslui.

labai tikiuosi, kad pastebėsite stiprų norą didinti viešo sektoriaus pareigas ir atsakomybių apimtis. kaip tai dera su pažadu šį sektorių optimizuoti, nežinau.

atkreipkite dėmesį, kad regionai ir kaimai yra dėmesio centre. strateginį požiūrį šioje vietoje absoliučiai pakeitė istoriniai ir kultūriniai sentimentai. periferija yra gėris pats savaime, ji neturi paklūsti gyvenimo raidai ir pasaulinėms tendencijoms.

mano supratimu, novatoriškumo trūkumas ir yra esminis programos minusas. absoliuti dauguma probleminių situacijų bus sprendžiama jau išmėgintais metodais. vyraujantis požiūris – jau girdėtas, jau skaitytas, kitų valstybių jau išmėgintas. nepasiūlyta nieko nauja, nieko savita, nieko tokio, kas leistų tikėtis proveržio kurioje nors srityje. vietoje to – šūkis „Lokali Lietuva“.

visiems, suskubusiems nusivilti, LVŽS sako, kad šie ketveri metai skirti išsikuopti, „pagaliau susitvarkyti savo namus“. o po to jau darysime šuolį į ateitį. sutinku, kad skubėti reikia iš lėto: į savo pabaigą nė vienas nepavėluosime. bet globaliame pasaulyje vykstantys procesai atsargiųjų nelaukia.

emigracijos stabdymas – tik visa ko švaistymas

gruodį emigruos milijoninis lietuvis – tokia prognozė sukėlė eilinę rašinių „uždaryk mane, Tėvyne, savyje“ , bangą. ketinu jums įrodyti, kad tokios rūpesčio bangos – ne tik nenuoširdžios, bet ir visai nereikalingos.

esminis nuoširdumo indikatorius man – ar turinys sutampa su forma, t. y. darbai su žodžiais. būtent todėl veiklas kaip „sukursime informacinį portalą emigrantams“ vadinu reklaminiais ėjimais. tokių buvo ne vienas ir visų šerdis – rūpesčio demonstravimas prieš kameras.

socialinių santykių reforma turėjo būti įrodymas, kad reklaminis mąstymas visgi išaugo į strateginį. konstatuota, kad Lietuva turi struktūrinę problemą: piliečiai uždirba mažai, bet susimoka už prekes, paslaugas ir Valstybę daug. ir nors sumoka visiems už viską daug, atgal gauna mažai ir nekokybiškai. tokia tai struktūrinė problema.

pasirodo, tik požiūrio klausimas, problema tai ar galimybė. teisingai perskaitėte: alkis ne tik kliūtis, bet ir motyvacija. nuspręsta stagnuojančią būtį pakeisti progresyvia konkurencine aplinka. nuo kaštų ir biurokratijos išlaisvintas darbdavys galės ne tik bet kada parodyti duris darbo jėgai, bet ir matys, kaip savo tikrąjį potencialą suvokę darbuotojai iš jo eina eilėmis. taip darbdavys ir darbuotojas taps lygiomis santykio šalimis, tarpduryje sveikinsis ir vienas kitam šypsosis.

apibendrinu idėją: laisvesnės šalys pradėti ir nutraukti tarpusavio santykius reiškia mažiau socialinių įtampų ir daugiau pinigų visiems. kodėl nutylima, kad bendruomenes skaldo ne absoliučiai visi, bet nevykdomi ir potencialą įšaldantys įpareigojimai, aš suvokiu tiksliai: socialinio modelio kūrėjai sprendė ne Lietuvos struktūrinę, o Lietuvos verslo struktūrų problemą.

nauju Darbo kodeksu sudaromos sąlygos operatyviai pradėti ir baigti santykius leidžia projektuoti pigios darbo jėgos įsivežimą. imtas pavyzdys iš Lenkijos: išvykusius „lenkų santechnikus“ pakeitė virš milijono ukrainiečių.

tiek to nuoširdumo, toks santykis tarp žodžių ir darbų. belieka patikrinti, ar emigracijos stabdymas apskritai yra prasmingas.

jeigu manote, kad lietuvis turi gyventi Lietuvoje, matyt, toliau skaityti neverta: galva perkais svarstant, kur turi gyventi „amerikietis“. perspėju: emocijas atmesiu, ieškosiu argumentų.

pradėkime nuo to, kad valstybė – teisinė konstrukcija, egzistuojanti dokumentuose, galvose, bet ne gamtoje. socialinis antstatas – atmetus jį lieka klausimas, kur žmogus geriausiai patenkins savo bazinius poreikius, o pasisekus – realizuos save ir bus pripažintas kaip vertingas bendruomenės narys.

pažiūrėkite į emigrantus taip ir pamatysite ne gelbėjimo reikalingą visuomenės dalį, bet savo laisvėmis pasinaudojusius, savo mobilumą suvokusius žmones. ir šalia išvysime savo egoistišką norą, kad jie liktų čia, savo darbu prisidėtų prie mūsų buities, prie busimų pensijų.

puikiai suprantu tokį norą – ir man iš pirmo žvilgsnio gyvenimas šalia pažįstamo lietuviško tipo atrodo lengvesnis nei šalia ukrainiečio, siro ar etiopo. bet mano egoizmas negali riboti kitų laisvės. o ir egoizmo absurdiškumas akivaizdus, kai supranti, kad kaimynas yra ne pasas, bet žmogus, jo etika. prisipažinkite, ir jūs žinote, kuriuos bendrapiliečius iš savo laiptinės mielai išlydėtumėte į emigraciją.

tad nustokime tampyti už rankovės išvykstančius. gana lieti krokodilo ašaras. viešoje erdvėje sklando teiginys, kad valstybei nuo gimimo iki aukštosios mokyklos baigimo užauginti žmogų kainuoja 60 tūkst. eurų. milijonas emigrantų – 60 milijardų eurų. galiu tik pasvajoti, kaip atrodytų Lietuva, jeigu tiek būtume investavę į kokybę: valdymo sistemų, rūpybos sistemų, edukacijos sistemų. esu tikras dėl vieno: į tokią Lietuvą būtų kur kas daugiau priežasčių grįžti.

kairė ir dešinė vienijasi prieš bendrą priešą

ar pastebėjote, kad nėra dienos be „tradicinių partijų“ aimanų, perspėjimų dėl tariamos Ramūno Karbauskio grėsmės, pašaipų iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos?

klampiame negatyvios informacijos sraute užsivelia ir spręsti neskubantys, atidūs skaitytojai. bet jeigu atkreipsite dėmesį į keturias aplinkybes, jos padės suvokti propagandos priežastis ir esmę.

pirma, turite žinoti, kad rinkimų rezultatai pateikiami su nutylėjimu. mums įvardina, kiek procentų kuri partija surinko balsų, bet patogiai nutyli, kad procentas suskaičiuotas ne nuo visų turinčių teisę balsuoti, bet tik nuo atėjusių balsuoti. jeigu būtų pasakyta visa tiesa, tuomet girdėtumėme, kad už TS-LKD balsavo 10,9 proc., už LSDP – 7,3 proc., o už Liberalų sąjūdį – 4,5 visų rinkėjų. pretenzijos bliūkšta, tiesa?

antra, media grupėms naudinga tiražuoti neigiamą informaciją ne tik dėl didesnio paspaudimų skaičiaus. anksčiau ar vėliau ministerijos, valstybės įstaigos, naujieji politikai skelbs media pirkimus ir rašysis bendradarbiavimo sutartis. kas geriau motyvuoja, jeigu ne įrodymas, kokia nepalanki gali būti informacinė terpė viename ar kitame media kanale?

trečia, negatyvios informacijos srautas – gynybinė reakcija. jeigu žymūs apžvalgininkai, rinkimų rezultatų profesionalūs spėliotojai akimirkai nutiltų, kažkas galėtų dar kartą paklausti, ko jų įžvalgos vertos. skambinimas pavojaus varpais užgožia tokius nereikalingus klausimus ir leidžia išsaugoti orų veidą.

ketvirta, mūsų stebimas žinių srautas – ne chaotiški, atsitiktiniai tekstai, bet informacinės atakos. tikslas – vienas: įrodyti, kad LVŽS nėra geresni už likusius. R. Karbauskį ir jo komandą reikia sutepti ta pačia tikrove, kurioje tarpsta „tradiciniai politikai“. siekiama, kad elektoratas galų gale nusiviltų: jie – dar vieni pažadukai, eiliniai gelbėtojai, dar vienas egoistiškas projektas. vos tik rinkėjas atsidus „tokie pat kaip visi“, LVŽS ir R. Karbauskio legenda subliukš.

nepasiduokite šitai schemai – ji nėra jūsų naudai. mano aptartos schemos tikslas nėra iškelti abejones ir raginti vertinti objektyviai, ne: ji skirta išsaugoti egzistuojančią įtakos pasidalinimo tvarką. ir visgi tai, ką parašiau, jokiu būdu nereiškia skatinimo atmesti argumentuotą kritiką R. Karbauskiui ar LVŽS! nenustokime abejoti, tiesiog vietoje anekdotų ir emocijų ieškokime argumentų.

kairės sukūrimas Lietuvoje – 6 žingsniai, kurie pakeistų situaciją

eteryje – kritikos LSDP gausa. didžioji dalis tos kritikos – proginė: jeigu ne LSDP nesėkmingi rinkimų rezultatai, absoliučios daugumos kritikos nebūtų. štai kokią logiką pasiūlė kritikai: LSDP rinkimus pralaimėjo, nes surinko gerokai mažiau balsų negu buvo prognozuota. o surinko mažai balsų, nes buvo nepakankami socialdemokratai.

tačiau atkreipkite dėmesį, kad LSDP logika ir (ne)veikimas pastaruosius 4 metus nelabai kuom skiriasi nuo jų pozicijos dvejus ar trejus rinkimus atgal. socialdemokratijos principų apogėjumi niekaip nepavadinsi 2K – Kirkilo ir Kubiliaus – Vyriausybės projekto. kažin ar nuo LDDP ir LSDP susijungimo socialdemokratijos būta apskritai. ar buvo iki susijungimo irgi niekas nežino.

LSDP kritikuojantys LSDP nariai tiek ir tepadarė, kad toje partijoje atsirastų socialdemokratinių idėjų. nemačiau jokių ideologinių rezoliucijų, raginančių laikytis socialdemokratijos principų. niekas nekūrė tikrosios kairės flango. įsipatoginęs jaunimas irgi nesipiktina socialdemokratijos stoka. protestai per suvažiavimus? alternatyvūs pasisakymai? alternatyvi programa? jau nekalbu apie balsavimą kojomis – vienetai apsisprendė garsiai pasakyti, kad jiems su butaforine socialdemokratija nėra pakeliui.

esu kalbėjęs su ne vienu padoriu žmogumi, vis dar gniaužiančiu LSDP bilietą. klausiau: kodėl tamsta dar narys? lyg būtų susitarę, visi man kartojo: geriau tokia kairė nei jokios – o ir teigiamų pokyčių oh kiek!

panašiau į savihipnozę nei į tiesą. nė vienas su savimi sąžiningas žmogus, matydamas neteisybę, savo vardu ir garbe jos nepudruos. mano asmeninė patirtis sako vieną: mažesnės blogybės besivaikanti, save ir aplinką apibrėžianti pagal išskaičiavimą persona nėra geriausia įmanoma žmogaus versija. dar daugiau: įtariu, kad toks konformizmas yra viena rimtesnių mūsų (ir ne tik mūsų) visuomenės problemų priežasčių. tačiau mažesnės blogybės apologetai mane įtikinėja, kad aš „nemoku gyventi“, ir užverčia pavyzdžiais, kada konformizmas buvo jų sėkmės pagrindas.

pastaruoju metu radosi dar vienas argumentas, leidžiantis LSDP nariams atmesti kritiką. kairės silpnumą pirštais badyti pradėjo komentatoriai ir politikai iš dešinės. LSDP demagogai mano, kad dešiniųjų kritika kaip tik įrodo kairės efektyvumą. neva juokinga, kad konservatorius aiškina apie socialdemokratiją – ką jis išmano.

pasirodo, jie, demagogai, gal ir priimtų LSDP kritiką iš kitos kairės, bet kadangi jokios kitos kairės kaip ir nėra, tai jų socialdemokratijos supratimo be jų niekas kritikuoti ir negali. štai LSDP korifėjus Vytenis Povilas Andriukaitis sakė, kad LSDP reikia ne kritikos, bet vienybės. susitelkimo tam, kad būtų laimėtas II turas.

II turas jau pralaimėtas. Nepaisant to, LSDP bus reikšminga Seimo frakcija. ką galėtų padaryti tikrieji socialdemokratai šiame procese?

parengti alternatyvią socialdemokratų programą. rinkimai po rinkimų rengiamos merdėjimo strategijos ir kairės jose tiek, kiek susegti lapai kairėje pusėje. jeigu pasirodys, kad kairės alternatyvos pasiūlyti neįmanoma – ką gi, žinosime, kad LSDP yra geriausia kairė kurios esame verti.

atgaivinti SETI. Socialinių ir ekonominių tyrimų institutas turėjo būti akademine Laisvos rinkos instituto atsvara. jis turėjo parengti ištirtus, apskaičiuotus socialdemokratinius sprendimus Lietuvai – kairę grįsti ne lozungais, bet įgyvendinamomis programomis. kiek SETI vystymo planų buvo parengta! gal dar kažkas likę aktualaus?

parengti edukacinę programą. kas Lietuvoje pasakoja apie socialdemokratines vertybes? kas jas gali pristatyti jaunimui, pagrįsti ir paaiškinti jų vertę, jų pranašumą prieš egzistuojančią sistemą? ne partinę agitaciją pravesti, bet apginti kairiąją filosofiją.

sukurti kairiąją frakciją LSDP. frakcijos manifeste turėtų nuskambėti sąžiningumo deklaracija, apimanti įsipareigojimą nepatekti į dviprasmiškas viešų pirkimų, įdarbinimo, dvigubų standartų situacijas. taip pat ir įsipareigojimas LSDP narių etikos pažeidimus kelti Etikos ir procedūrų komitete su reikalavimu šalinti iš partijos ar stabdyti narystę.

atsigręžti į LSDP narius ir įsitikinti, kad jie savo kasdienybėje praktikuoja socialdemokratines vertybes. laikas kalbėti apie pelno, išleidžiamo asmeninei prabangai, grąžinimą jį sukūrusiais fizinei ir intelektinei jėgai. laikas kalbėti apie viešų vertybių perskirstymo alternatyvas.

mums meluojama dėl rinkimų

kelias paskutines savaites intensyviai transliuojami rinkiminiai debatai, šypsosi reklamos ir kandidatai, iš visų pusių kartojantys, kad rinkimai – gyvenimo stebuklas.

mano nuomone, apie rinkimus mums pasakoja kažką tarp fantazijos ir melo.

visų pirma mus įtikinėja, kad balsavimas yra piliečio pareiga. tai yra melas. susitarti, kas valdys bendruomenę, yra teisė – tokia pati, kaip ir dalyvauti toje bendruomenėje. laikausi požiūrio, kad nė vienas iš žmonių negali būti priverstas tapti piliečiu; tapti bet kokios konfesijos išpažinėju; tapti kokios nors ideologijos nešėju.

jeigu sakys, kad nebalsavę negalime kritikuoti valdžios, žinokite, tai irgi yra melas. net jeigu nebalsuojate, išrinktas asmuo gauna teisę valdyti jūsų teises, laisves ir pinigus (mokesčius). jūsų teisės patenka į politiko atsakomybių ir įtakos sferą, taigi turite šimtaprocentinę teisę kritikuoti.

o gal girdėjote teoriją, kad jums nebalsuojant už jus išrinks kiti? žinau žmonių, kurie savo balso nenori atiduoti nė vienam prašančiam. pripažįstu tokią teisę. ar geriau balsuoti prieš visus? taip, tai būtų kur kas geriau, jeigu toks balsas būtų įprasmintas. prieš kandidatą balsavus ženkliam rinkėjų skaičiui, siūlau tokiam kandidatui laikinai paneigti teisę būti išrinktam.

dar vienas populiarus melas skamba taip: „yra ką rinkti“. į Seimą siūlosi 1416 kandidatų. rekomenduoju ramia širdimi atmesti visus tuos, kurie jau kažkada buvo išrinkti į Seimą – nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. nebent tikite, kad kažkuri Seimo sudėtis, kad kažkuri Vyriausybė padarė geriausią objektyviai įmanomą darbą.

susipažinau su kandidatų sąrašais – bet tikrai ne su kiekvienu kandidatu – ir radau apie 40 tikrai aukštos kokybės žmonių: ypač išsilavinę, jų etika ir biografijos – nesukompromituotos. nesakau, kad likę yra blogiečiai – sakau, kad jie neturi savybių, reikalingų geriausiu įmanomu būdu išnaudoti mūsų išteklius bei aplinką, kurioje esame.

čia pasirodo vienas bjauriausių melų – neva rinkimai turi įvykti, nes tik taip įmanoma demokratija. ar tikrai? demokratija reiškia mūsų galimybę susitarti dėl savivaldos – savęs valdymo (aš sakyčiau – savęs administravimo). įsivaizduokite, kad ligoninė ieško chirurgo, bet medikų rinkoje – tik okulistai. mes nuoširdžiai tikimės, kad ligoninė nepasamdys okulisto skalpelio darbams, tiesa? nemanau nei gėdos, nei tragedijos pripažinti, kad neturime 141 minties ir moralės lyderio. bet matau didelę bėdą, kad ketiname apsimesti priešingai.

ar ką nors dėl šių melų kaltinu? būtų paprasta strėles nukreipti į žiniasklaidą, skleidžiančią ir įtvirtinančią šituos melus, arba į verslą, sumokantį melagiams. paprasta dar nereiškia prasminga. kaltę turėtume pasidalinti visi piliečiai – savo laiku mes kažko neperskaitėme, kažką nutylėjome, gal nukirtome kampus, o gal situacija pasinaudojome. ne be nuodėmės niekaip nereiškia be atsakomybės – kartu niekaip nereiškia, kad praradę protą ir imunitetą melui.

spektaklis smėlio dėžėje

eteryje stebime prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus konfliktą. visi dramos elementai, supriešinta kas tik galima: vertybės, etika, lytys, pasaulėžiūra, politinės preferencijos – visgi prezidentė ir premjeras atstovauja gausias žmonių grupes.

su pasimėgavimu stebėdami šitą spektaklį galime pražiūrėti svarbias jo dedamąsias – taip visada nutinka žiūrint iš labai arti ir matant tik tai, kas rodoma. todėl atkreipiu dėmesį į keturis momentus tikėdamasis, kad jie leis iš naujo įvertinti D. Grybauskaitės ir A. Butkevičiaus konfliktą.

pirma, tai yra asmeninis konfliktas. Sakoma, kad privačiai D. Grybauskaitė ir A. Butkevičius apie vienas kitą atsiliepia labai neigiamai. elementarūs pasaulėžiūros ir charakterių skirtumai – mano nuomone, šie du žmonės nesutartų nepriklausomai nuo savo pareigų ar darboviečių. posakis „nesutapo auros“ yra tikslus: viešoje erdvėje D. Grybauskaitės elgesys – A. Butkevičiaus antipodas. ką tai pasako apie asmenybes, leidžiančias savo charakterių skirtumams tapti visuomeninio intereso epicentru, ir ką tai pasako apie visuomenės intereso paviršutiniškumą, net man aišku.

antra, tai yra konfliktas dėl prieigos prie valstybės išteklių. aktuali ne tik pati prieiga, bet jos koncentravimas ir išlaikymas. nematau požymių, kad bent viena pusė turėtų ilgalaikę strategiją, ką daryti su sutelkta jėga – taip dienos pabaigoje lieka poreikis koncentruoti išteklius tam, kad jų netektų kitas.

trečia, konflikto naudos gavėjai nėra plačioji visuomenė. pirmieji laimėtojai – net ne D. Grybauskaitė ar A. Butkevičius, bet jų artimiausios aplinkos. jie pasidalina naujai sutelktus išteklius, „atkovotas“ pareigybes. nuo matomų verslo grupių iki savo finansų srautus pridengusių subjektų – retas iš jų nesigundo galimybe gauti didesnės naudos iš valstybinės sistemos. turiu įtarimą, kad plačioji visuomenė šioje konflikto situacijoje yra įkaitė. juk abejoms konflikto pusėms reikalinga nepatenkinta ir susierzinusi visuomenė – tiek prezidentė, tiek premjeras tokia remiasi.

ketvirta, šitas konfliktas demokratijai suduoda skausmingus smūgius. D. Grybauskaitė įtariama makiavelizmu: slaptos informacijos nutekinimu žurnalistams, žiniasklaidos panaudojimu asmeniniams tikslams, įvairiausių biurokratinių procedūrų pažeidimu, dvigubų standartų ir protekcionizmo taikymu. jeigu minėtus veiksmus ištrauktume iš konteksto, išbrauktume pavardes ir skaitytume kaip nežinomos visuomenės istoriją, tikiu, būtume gerokai kritiškesni. bet didelė visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad D. Grybauskaitės oponentai daro lygiai tą patį – tik mažiau kokybiškai. ir žalingiau – prezidentės oponentų interesai dar mažiau suderinami su rinkėjų interesais. įprastai vadintume „mažesnio blogio“ pasirinkimu, bet visuomenė D. Grybauskaitės elgesį mato daugiau kaip gėrį – tiek, kiek gerai gali būti vertinamas tas, kuris ne tik durniui, bet ir niekam kitam neužleidžia kelio.

norėčiau, kad taip intensyviai aptarinėjamas konfliktas tarp dviejų asmenų nebūtų būti pakeltas iki institucinio konflikto tarp prezidentūros ir vyriausybės. siekiu, kad konfliktą matytume tokį, koks yra: personų ir jų asmeninių ambicijų kova, iš kurios daugiausiai laimi jų rėmėjai. šio konflikto dalyviams valstybė baigiasi ties jais – ir su jais: plačios visuomenės gerovė ir ilgalaikė valstybės raida yra tik kamufliažas.

išdavikas grįžta be skydo

išduotos vertybės, pamintas pasitikėjimas. ir tai nėra patys nuoširdžiausi žodžiai, kurių vertas Bernie Sanders, buvęs pretendentas į demokratų partijos kandidatus JAV prezidento rinkimuose.

jis, konkuruodamas dėl partijos nominacijos su Hillary Clinton, atkreipė amerikiečių dėmesį, kad kandidatai yra priklausomi nuo stambių korporacijų finansavimo. būtent stambūs verslai sumoka už politikų rinkimines kampanijas, perka eterio laiką ir konsultantus, o patiems politikams atseikėja didelius honorarus už konsultavimą.

B. Sanders ne kartą atkreipė dėmesį, kad H. Clinton ilgus metus buvo penima korporacijų, iš esmės kuriančių pajamų nelygybę, pinigais. Citigroup Inc., JPMorgan Chase & Co, Goldman Sachs, Morgan Stanley. pridėkite eilę didžiųjų advokatų kontorų, gynusių šių kompanijų interesus nuo 2008 m. finansų krizės padarinių. nepamirškite tokių žiniasklaidos konglomeratų kaip Comcast, Time Warner ir Viacom – sakoma, kad šitos kontoros rėmė ne tik įnašais, bet ir eteriu, ypač pasistengdamos eterio laiko nesuteikti H. Clinton konkurentams.

bekompromisė B. Sanders pozicija milijonams Amerikoje ir gausybei žmonių visame pasaulyje suteikė vilties, kad JAV demokratijoje ar bent jau prezidento rinkimuose galima sumažinti komercijos elementą. „nušalinti oligarchus nuo politikos“ – toks buvo vienas iš esminių B. Sanders programos punktų, apėmęs skaidrumo mechanizmus, perėjimą nuo privataus rinkimų finansavimo prie viešo ir t.t.

tačiau B. Sanders išsižadėjo visko ir Demokratų partijos suvažiavime parėmė H. Clinton. perkreiptu veidu ir su kiekvienu žodžiu labiau nuplikdamas jis savo rėmėjus gąsdino Donald Trump baubu ir užmiršo visą kritiką buvusiai oponentei. dar daugiau – jos akivaizdžius trūkumus pridengė neišradingu melu.

vertybinė kapituliacija – ne blogiausia dalis, B. Sanders „pasistengė“ dar labiau. viena iš priežasčių, kodėl B. Sanders  tiek ilgai gadino prarūgusios sistemos gyvenimą – judėjimas „Bernis arba nieko“ („Bernie or bust“). į jį susibūrė amerikiečiai, norintys esminių, jau ne kartą žadėtų permainų: didesnės pajamų lygybės, dėmesio šalies infrastruktūrai, mokslo prieinamumo gerinimui ir t.t. jie puikiai suprato, kad joks kitas kandidatas net nemėgins reikalingų permainų įgyvendinti: ne už tai juos korporacijos išsirenka. ir nedviprasmiškai pagrasino: arba B. Sanders yra demokratų kandidatas, arba nebalsuojame.

B. Sanders turėjo savo nuosekliausiems rėmėjams žinią – bet tikrai ne tokią, kokios jie tikėjosi. jis pareiškė, kad nebalsavimas – tai pasitraukimas iš demokratijos. kapituliacija: pilietis privalo balsuoti už mažesnį blogį.

net turėdamas galimybę, neklausčiau B. Sanders, kuo fiktyvus demokratas prezidento poste yra geriau už jokio demokrato, nes aš atsakymą žinau iš lietuviškų kronikų.

mat ne kartą girdėjau iš neva-socialdemokratų: jau geriau šita LSDP valdžioje, negu jokios kairės valdžioje. ir visada tai reiškia vieną: baimę prarasti postus, atlyginimus, įtaką.

B. Sanders puikiai supranta, kad H. Clinton prezidento kabinete reiškia gausybę darbo vietų demokratų partijos nariams visoje šalyje. gausybę pamaitintų burnų ir dar ištikimesnę paramą.

niekinga? žema? tikrai taip! bet argi gali sistema, kurios sėkmė priklauso nuo jos narių latentinės korupcijos, užauginti tokiam elgesiui atsparų senatorių? ir, atvirkščiai, kokie šansai, kad visą gyvenimą kompromisus su egzistuojančia tvarka daręs asmuo lemiamu momentu pasirinks grįžti ant skydo?

apie liumpeną – Klaidingą Žmogų

tautos šviesuoliai negailestingai išjuokė už išstojimą iš Europos Sąjungos balsavusius britus. tiesą pasakius, turėčiau rašyti ne „išjuokė“, o išsityčiojo. ypatingą pasimėgavimą kėlė žodis „liumpenas“ – trumpinys vokiško termino „lumpenproletariat“, kuriuo K. Marksas apibūdino žemiausią, degradavusį visuomenės sluoksnį.

suprask, esame mes, Teisingi Žmonės, ir yra liumpenas, klaidingus sprendimus priimantys žmonės. kas tie žmonės? iš kur jie? mane šitas klausimas intriguoja – šiame tekste seksiu liumpeno, Klaidingo Žmogaus, pėdsakais.

kodėl Klaidingas Žmogus priima blogus sprendimus – ar jis neturi informacijos, o gal jis yra suklaidintas? nusibraižykite priežasčių-pasekmių žemėlapį – patys įsitikinsite, kad Klaidingas Žmogus kažkada pats pasirinko neišmanėlio kelią. kažkada jis pats nusprendė neperskaityti tų ilgų knygų, neieškoti tų nuobodžių teisės aktų. galutinis sprendimas smegenis sinchronizuoti su televizija, į save dėti blogą maistą ir kvailinančią informaciją iš tikrųjų priklauso konkrečiam žmogui.

gerovės sistema, kurioje manome gyveną, kartu yra ir bukinimo sistema. sotus, saugus ir linksmas gyvenimas nėra neišvengiamai susijęs su asmenine kokybe ar asmeniniu indėliu į visuomenę. komfortą kuriantiems daiktams įsigyti tereikia būti tinkamu darbo sistemos dalyviu – įsilieti į kokią nors struktūrą ir vykdyti instrukcijas. automatizacija ir rutinizacija persmelkia absoliučiai viską.

„mano teisė klysti“, – sako Klaidingas Žmogus. mano teisė nesidomėti, mano teisė nutukti, mano teisė žiūrėti į auksu apipurkštą šūdą per TV ir pasirinkti neužuosti smarvės.

sąmokslo teoretikai įtaria, kad vis mažesnis poreikis save kurti sąmoningai remiamas pramogine informacija. masinės informacijos priemonėms skaitytojas ar žiūrovas yra tik vartotojas, kurio vartojimo aktyvumas tiesiogiai lemia kanalo pelną.

visgi ne tik informacija yra prekė, bet ir elgesio modeliai. Mylėti, balsuoti, norėti ir pirkti – pozicijos įdiegiamos ne už ačiū.

diegiamose pozicijose ir masinėje informacijoje tiesos kriterijus yra pašalinis, o melo – jo yra labai daug. apgaunami kokybišką išsilavinimą turintys, ką jau kalbėti apie Klaidingą Žmogų.

atrodo, kad Klaidingas Žmogus nenori būti geresnis – bet ir mano apibūdinta sistema nėra suinteresuota Klaidingo Žmogaus kokybe, jai aktualiau pačios savęs išsaugojimas ir vartojančių vienetų gausėjimas.

ar kur nors baigiasi Klaidingo Žmogaus teisė eiti neišmanėlio keliu? kol kas geriausias filosofinis atsakymas – baigiasi ten, kur prasideda mano teisės.

bendruomenės ištekliai yra riboti. primityviai padalinę išteklius per capita, dažniausiai pamato, kad tų išteklių negana patenkinti visų poreikius. pvz., jeigu pirmadienį visi nuspręs nueiti pas okulistus, net aklas pamatys, kad okulistų niekaip negana. bet jeigu bendruomenė paskirstys vizitus per 365 dienas, situacija bus kur kas geresnė. taip ir su pinigais, pvz., sveikatos apsaugai: jeigu biudžetą padalintumėm kiekvienam asmeniškai, pamatytume, kad verčiau nesirgti. nelinkiu sirgti ir turint suneštinį sveikatos biudžetą, bet mintis, kad bendra kasa naudojamasi pagal poreikį, kol kas yra sėkmingiausia ekonomiškai.

taigi kol kitų sprendimai neeikvoja išteklių, kuriais pretenduoju pasinaudoti ir aš, viskas gerai – gerbiu visų teises klysti. kai klystantis asmuo sunaudoja ar kėsinasi sunaudoti ir man reikalingus išteklius, būtų teisinga pareikalauti liautis, o dar geriau – atkurti nesąžiningai sunaudotus išteklius.

matyt, visi norėtume, kad kitas turėtų „vidinį filtrą“, neleidžianti nesąžiningai pasinaudoti bendrais ištekliais. bėda, kad tas filtras neatsiranda savaime, jis yra sukuriamas, įdiegiamas: tėvų, institucijų.

bet kokių filtrų diegimas nėra lengva veikla. atvirkščiai, tai didelės kontrolės ir savikontrolės reikalaujanti praktika, kuri labai tiesiogiai kertasi su laisve klysti. teisingos ir neteisingos veiklos, pageidautinos ir nepageidautinos pozicijos – už kampo tyko cenzūra ir vis intensyviau ne tik Klaidingo Žmogaus gyvenime dalyvaujanti valstybė.

ir visgi „valstybė“ – tik mirtingi žmonės, savo rankose sukaupę įgaliojimus perskirstyti išteklius. nesena istorija dar pajėgi priminti, kokie tampa žmonės, prievartos būdu klaidingus požiūrius ir sistemas keičiantys teisingais.

„kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį“ – siūlo Klaidingas Žmogus. suprask, ir jūs, į mane pirštu bedantys, esate tokie patys pažeisti ar bent jau pažeidžiami.

juk jūs, Klaidingo Žmogaus kritikai, esate iš tos pačios socialinės terpės, kaip ir Klaidingas Žmogus. jūs, save pavadinę Teisingais Žmonėmis, esate kamuojami tų pačių silpnybių ir charakterio ydų. jums, Teisingi Žmonės, priklauso egzistuojančios sistemos ir jūs jomis mėgaujatės, kad ir gėdydamiesi ar kritikuodami.

nes visas puvėsis, esantis galvose ir elgesyje, yra sisteminis. jo negali lokalizuoti, uždaryti, išpjauti. visi mes esame to dalis: mes palaikome esamą situaciją ir naudojamės ja kai tik galime.

Klaidingi ir Teisingi Žmonės kartu susikūrėme sistemą, kuri ypatingai efektyvi vienoje srityje – mūsų darymo blogesniais, nei galėtume būti. tokia sistema tol bus vertas kritikos, kol kritikos tebūsime verti kiekvienas iš mūsų.