apie kitų klaidas.

spektaklis smėlio dėžėje

eteryje stebime prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus konfliktą. visi dramos elementai, supriešinta kas tik galima: vertybės, etika, lytys, pasaulėžiūra, politinės preferencijos – visgi prezidentė ir premjeras atstovauja gausias žmonių grupes.

su pasimėgavimu stebėdami šitą spektaklį galime pražiūrėti svarbias jo dedamąsias – taip visada nutinka žiūrint iš labai arti ir matant tik tai, kas rodoma. todėl atkreipiu dėmesį į keturis momentus tikėdamasis, kad jie leis iš naujo įvertinti D. Grybauskaitės ir A. Butkevičiaus konfliktą.

pirma, tai yra asmeninis konfliktas. Sakoma, kad privačiai D. Grybauskaitė ir A. Butkevičius apie vienas kitą atsiliepia labai neigiamai. elementarūs pasaulėžiūros ir charakterių skirtumai – mano nuomone, šie du žmonės nesutartų nepriklausomai nuo savo pareigų ar darboviečių. posakis „nesutapo auros“ yra tikslus: viešoje erdvėje D. Grybauskaitės elgesys – A. Butkevičiaus antipodas. ką tai pasako apie asmenybes, leidžiančias savo charakterių skirtumams tapti visuomeninio intereso epicentru, ir ką tai pasako apie visuomenės intereso paviršutiniškumą, net man aišku.

antra, tai yra konfliktas dėl prieigos prie valstybės išteklių. aktuali ne tik pati prieiga, bet jos koncentravimas ir išlaikymas. nematau požymių, kad bent viena pusė turėtų ilgalaikę strategiją, ką daryti su sutelkta jėga – taip dienos pabaigoje lieka poreikis koncentruoti išteklius tam, kad jų netektų kitas.

trečia, konflikto naudos gavėjai nėra plačioji visuomenė. pirmieji laimėtojai – net ne D. Grybauskaitė ar A. Butkevičius, bet jų artimiausios aplinkos. jie pasidalina naujai sutelktus išteklius, „atkovotas“ pareigybes. nuo matomų verslo grupių iki savo finansų srautus pridengusių subjektų – retas iš jų nesigundo galimybe gauti didesnės naudos iš valstybinės sistemos. turiu įtarimą, kad plačioji visuomenė šioje konflikto situacijoje yra įkaitė. juk abejoms konflikto pusėms reikalinga nepatenkinta ir susierzinusi visuomenė – tiek prezidentė, tiek premjeras tokia remiasi.

ketvirta, šitas konfliktas demokratijai suduoda skausmingus smūgius. D. Grybauskaitė įtariama makiavelizmu: slaptos informacijos nutekinimu žurnalistams, žiniasklaidos panaudojimu asmeniniams tikslams, įvairiausių biurokratinių procedūrų pažeidimu, dvigubų standartų ir protekcionizmo taikymu. jeigu minėtus veiksmus ištrauktume iš konteksto, išbrauktume pavardes ir skaitytume kaip nežinomos visuomenės istoriją, tikiu, būtume gerokai kritiškesni. bet didelė visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad D. Grybauskaitės oponentai daro lygiai tą patį – tik mažiau kokybiškai. ir žalingiau – prezidentės oponentų interesai dar mažiau suderinami su rinkėjų interesais. įprastai vadintume „mažesnio blogio“ pasirinkimu, bet visuomenė D. Grybauskaitės elgesį mato daugiau kaip gėrį – tiek, kiek gerai gali būti vertinamas tas, kuris ne tik durniui, bet ir niekam kitam neužleidžia kelio.

norėčiau, kad taip intensyviai aptarinėjamas konfliktas tarp dviejų asmenų nebūtų būti pakeltas iki institucinio konflikto tarp prezidentūros ir vyriausybės. siekiu, kad konfliktą matytume tokį, koks yra: personų ir jų asmeninių ambicijų kova, iš kurios daugiausiai laimi jų rėmėjai. šio konflikto dalyviams valstybė baigiasi ties jais – ir su jais: plačios visuomenės gerovė ir ilgalaikė valstybės raida yra tik kamufliažas.

išdavikas grįžta be skydo

išduotos vertybės, pamintas pasitikėjimas. ir tai nėra patys nuoširdžiausi žodžiai, kurių vertas Bernie Sanders, buvęs pretendentas į demokratų partijos kandidatus JAV prezidento rinkimuose.

jis, konkuruodamas dėl partijos nominacijos su Hillary Clinton, atkreipė amerikiečių dėmesį, kad kandidatai yra priklausomi nuo stambių korporacijų finansavimo. būtent stambūs verslai sumoka už politikų rinkimines kampanijas, perka eterio laiką ir konsultantus, o patiems politikams atseikėja didelius honorarus už konsultavimą.

B. Sanders ne kartą atkreipė dėmesį, kad H. Clinton ilgus metus buvo penima korporacijų, iš esmės kuriančių pajamų nelygybę, pinigais. Citigroup Inc., JPMorgan Chase & Co, Goldman Sachs, Morgan Stanley. pridėkite eilę didžiųjų advokatų kontorų, gynusių šių kompanijų interesus nuo 2008 m. finansų krizės padarinių. nepamirškite tokių žiniasklaidos konglomeratų kaip Comcast, Time Warner ir Viacom – sakoma, kad šitos kontoros rėmė ne tik įnašais, bet ir eteriu, ypač pasistengdamos eterio laiko nesuteikti H. Clinton konkurentams.

bekompromisė B. Sanders pozicija milijonams Amerikoje ir gausybei žmonių visame pasaulyje suteikė vilties, kad JAV demokratijoje ar bent jau prezidento rinkimuose galima sumažinti komercijos elementą. „nušalinti oligarchus nuo politikos“ – toks buvo vienas iš esminių B. Sanders programos punktų, apėmęs skaidrumo mechanizmus, perėjimą nuo privataus rinkimų finansavimo prie viešo ir t.t.

tačiau B. Sanders išsižadėjo visko ir Demokratų partijos suvažiavime parėmė H. Clinton. perkreiptu veidu ir su kiekvienu žodžiu labiau nuplikdamas jis savo rėmėjus gąsdino Donald Trump baubu ir užmiršo visą kritiką buvusiai oponentei. dar daugiau – jos akivaizdžius trūkumus pridengė neišradingu melu.

vertybinė kapituliacija – ne blogiausia dalis, B. Sanders „pasistengė“ dar labiau. viena iš priežasčių, kodėl B. Sanders  tiek ilgai gadino prarūgusios sistemos gyvenimą – judėjimas „Bernis arba nieko“ („Bernie or bust“). į jį susibūrė amerikiečiai, norintys esminių, jau ne kartą žadėtų permainų: didesnės pajamų lygybės, dėmesio šalies infrastruktūrai, mokslo prieinamumo gerinimui ir t.t. jie puikiai suprato, kad joks kitas kandidatas net nemėgins reikalingų permainų įgyvendinti: ne už tai juos korporacijos išsirenka. ir nedviprasmiškai pagrasino: arba B. Sanders yra demokratų kandidatas, arba nebalsuojame.

B. Sanders turėjo savo nuosekliausiems rėmėjams žinią – bet tikrai ne tokią, kokios jie tikėjosi. jis pareiškė, kad nebalsavimas – tai pasitraukimas iš demokratijos. kapituliacija: pilietis privalo balsuoti už mažesnį blogį.

net turėdamas galimybę, neklausčiau B. Sanders, kuo fiktyvus demokratas prezidento poste yra geriau už jokio demokrato, nes aš atsakymą žinau iš lietuviškų kronikų.

mat ne kartą girdėjau iš neva-socialdemokratų: jau geriau šita LSDP valdžioje, negu jokios kairės valdžioje. ir visada tai reiškia vieną: baimę prarasti postus, atlyginimus, įtaką.

B. Sanders puikiai supranta, kad H. Clinton prezidento kabinete reiškia gausybę darbo vietų demokratų partijos nariams visoje šalyje. gausybę pamaitintų burnų ir dar ištikimesnę paramą.

niekinga? žema? tikrai taip! bet argi gali sistema, kurios sėkmė priklauso nuo jos narių latentinės korupcijos, užauginti tokiam elgesiui atsparų senatorių? ir, atvirkščiai, kokie šansai, kad visą gyvenimą kompromisus su egzistuojančia tvarka daręs asmuo lemiamu momentu pasirinks grįžti ant skydo?

apie liumpeną – Klaidingą Žmogų

tautos šviesuoliai negailestingai išjuokė už išstojimą iš Europos Sąjungos balsavusius britus. tiesą pasakius, turėčiau rašyti ne „išjuokė“, o išsityčiojo. ypatingą pasimėgavimą kėlė žodis „liumpenas“ – trumpinys vokiško termino „lumpenproletariat“, kuriuo K. Marksas apibūdino žemiausią, degradavusį visuomenės sluoksnį.

suprask, esame mes, Teisingi Žmonės, ir yra liumpenas, klaidingus sprendimus priimantys žmonės. kas tie žmonės? iš kur jie? mane šitas klausimas intriguoja – šiame tekste seksiu liumpeno, Klaidingo Žmogaus, pėdsakais.

kodėl Klaidingas Žmogus priima blogus sprendimus – ar jis neturi informacijos, o gal jis yra suklaidintas? nusibraižykite priežasčių-pasekmių žemėlapį – patys įsitikinsite, kad Klaidingas Žmogus kažkada pats pasirinko neišmanėlio kelią. kažkada jis pats nusprendė neperskaityti tų ilgų knygų, neieškoti tų nuobodžių teisės aktų. galutinis sprendimas smegenis sinchronizuoti su televizija, į save dėti blogą maistą ir kvailinančią informaciją iš tikrųjų priklauso konkrečiam žmogui.

gerovės sistema, kurioje manome gyveną, kartu yra ir bukinimo sistema. sotus, saugus ir linksmas gyvenimas nėra neišvengiamai susijęs su asmenine kokybe ar asmeniniu indėliu į visuomenę. komfortą kuriantiems daiktams įsigyti tereikia būti tinkamu darbo sistemos dalyviu – įsilieti į kokią nors struktūrą ir vykdyti instrukcijas. automatizacija ir rutinizacija persmelkia absoliučiai viską.

„mano teisė klysti“, – sako Klaidingas Žmogus. mano teisė nesidomėti, mano teisė nutukti, mano teisė žiūrėti į auksu apipurkštą šūdą per TV ir pasirinkti neužuosti smarvės.

sąmokslo teoretikai įtaria, kad vis mažesnis poreikis save kurti sąmoningai remiamas pramogine informacija. masinės informacijos priemonėms skaitytojas ar žiūrovas yra tik vartotojas, kurio vartojimo aktyvumas tiesiogiai lemia kanalo pelną.

visgi ne tik informacija yra prekė, bet ir elgesio modeliai. Mylėti, balsuoti, norėti ir pirkti – pozicijos įdiegiamos ne už ačiū.

diegiamose pozicijose ir masinėje informacijoje tiesos kriterijus yra pašalinis, o melo – jo yra labai daug. apgaunami kokybišką išsilavinimą turintys, ką jau kalbėti apie Klaidingą Žmogų.

atrodo, kad Klaidingas Žmogus nenori būti geresnis – bet ir mano apibūdinta sistema nėra suinteresuota Klaidingo Žmogaus kokybe, jai aktualiau pačios savęs išsaugojimas ir vartojančių vienetų gausėjimas.

ar kur nors baigiasi Klaidingo Žmogaus teisė eiti neišmanėlio keliu? kol kas geriausias filosofinis atsakymas – baigiasi ten, kur prasideda mano teisės.

bendruomenės ištekliai yra riboti. primityviai padalinę išteklius per capita, dažniausiai pamato, kad tų išteklių negana patenkinti visų poreikius. pvz., jeigu pirmadienį visi nuspręs nueiti pas okulistus, net aklas pamatys, kad okulistų niekaip negana. bet jeigu bendruomenė paskirstys vizitus per 365 dienas, situacija bus kur kas geresnė. taip ir su pinigais, pvz., sveikatos apsaugai: jeigu biudžetą padalintumėm kiekvienam asmeniškai, pamatytume, kad verčiau nesirgti. nelinkiu sirgti ir turint suneštinį sveikatos biudžetą, bet mintis, kad bendra kasa naudojamasi pagal poreikį, kol kas yra sėkmingiausia ekonomiškai.

taigi kol kitų sprendimai neeikvoja išteklių, kuriais pretenduoju pasinaudoti ir aš, viskas gerai – gerbiu visų teises klysti. kai klystantis asmuo sunaudoja ar kėsinasi sunaudoti ir man reikalingus išteklius, būtų teisinga pareikalauti liautis, o dar geriau – atkurti nesąžiningai sunaudotus išteklius.

matyt, visi norėtume, kad kitas turėtų „vidinį filtrą“, neleidžianti nesąžiningai pasinaudoti bendrais ištekliais. bėda, kad tas filtras neatsiranda savaime, jis yra sukuriamas, įdiegiamas: tėvų, institucijų.

bet kokių filtrų diegimas nėra lengva veikla. atvirkščiai, tai didelės kontrolės ir savikontrolės reikalaujanti praktika, kuri labai tiesiogiai kertasi su laisve klysti. teisingos ir neteisingos veiklos, pageidautinos ir nepageidautinos pozicijos – už kampo tyko cenzūra ir vis intensyviau ne tik Klaidingo Žmogaus gyvenime dalyvaujanti valstybė.

ir visgi „valstybė“ – tik mirtingi žmonės, savo rankose sukaupę įgaliojimus perskirstyti išteklius. nesena istorija dar pajėgi priminti, kokie tampa žmonės, prievartos būdu klaidingus požiūrius ir sistemas keičiantys teisingais.

„kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį“ – siūlo Klaidingas Žmogus. suprask, ir jūs, į mane pirštu bedantys, esate tokie patys pažeisti ar bent jau pažeidžiami.

juk jūs, Klaidingo Žmogaus kritikai, esate iš tos pačios socialinės terpės, kaip ir Klaidingas Žmogus. jūs, save pavadinę Teisingais Žmonėmis, esate kamuojami tų pačių silpnybių ir charakterio ydų. jums, Teisingi Žmonės, priklauso egzistuojančios sistemos ir jūs jomis mėgaujatės, kad ir gėdydamiesi ar kritikuodami.

nes visas puvėsis, esantis galvose ir elgesyje, yra sisteminis. jo negali lokalizuoti, uždaryti, išpjauti. visi mes esame to dalis: mes palaikome esamą situaciją ir naudojamės ja kai tik galime.

Klaidingi ir Teisingi Žmonės kartu susikūrėme sistemą, kuri ypatingai efektyvi vienoje srityje – mūsų darymo blogesniais, nei galėtume būti. tokia sistema tol bus vertas kritikos, kol kritikos tebūsime verti kiekvienas iš mūsų.

ašaroms nudžiūvus: ši politinė sistema be korupcijos neįmanoma

Liberalų sąjūdžio korupcijos skandalo įkarštyje buvo įprasta girdėti, kokia tai „juoda diena Lietuvos politikai“. visi choru aidėjo apie liberalų svarbą ar jų nuopelnus „konstruktyviai opozicijai“.

aš žinau, kad absoliuti dauguma tokių apgailestavimų – prastai slepiamos krokodilo ašaros. tai – demagogija, tuščiažodžiavimo rūšis, išsiskirianti nenuoširdumu, o dažniau tiesiog būdas išsisukti nuo tiesos.

o tiesa, mano manymu, tokia: esama politinė sistema negali atsispirti korupcijai.

pirmas įrodymas slypi dominuojančiame reiškinio „partija“ apibrėžime. kiek teko susidurti su skirtingomis politinėmis jėgomis, atrodo, kad jų nariai geriausiai suvokią tokį partijos apibrėžimą: interesų konsolidavimas ir jų įgyvendinimas visuomeniniame gyvenime. neseniai vienas liberalas rašė Vilniaus merui, kad reikia ne dviračių takus tiesti, bet rūpintis kelių kokybe – juk liberalų rinkėjas yra ratuotas, jam ir reikia įtikti.

taip partija, kaip institutas, sėkmingai segmentuoja visuomenę ir supriešina pagal skirtingus poreikius. įsitvirtina dviratininkų ir automobilininkų interesų priešprieša, ji atrodo natūrali būsena. bet ir dviratininko, ir automobilio vairuotojo esminiai interesai yra tapatūs: saugi ir kokybiška kelionė iš vieno taško į kitą. tai – visuomenės mobilumo poreikio fragmentai. tuos fragmentus galime priešinti arba juos jungti – jūsų nuomone, kokia strategija dažnesnė? kiekvienas fragmentavimas ir interesų priešinimas yra konkurencinė kova – tik laiko klausimas, kada viena iš supriešintų pusių pasiryš peržengti galiojančias taisykles vardan konkurencinio pranašumo.

ar tikiuosi blogiausio – kad kas nors būtinai pasirinks nusikalstamą veikimą? taip, to tikiuosi, bet juk nusikalstama ar ne labai stipriai priklauso nuo išeities taško. štai automobilininkai, kurių interesus ginantis politikas pamynė dviratininkų interesus, numatytus miesto bendrame plane – ar jie teis tą politiką? vargu: jiems jų interesai yra prioritetas ir tik nuo interesantų daugumos ar mažumos priklauso, politikas bus pasmerktas arba ne.

kodėl tikiuosi blogiausio? nes tam, kad įvyktų geresni scenarijai reikia pagrindo – kitokiam negu egoistiškas elgesys žmogui reikia išmoktų įgūdžių, įgytų ir praktikuojamų savybių. mokėti mokesčius ar užleisti vietą nėra įgimtos žmogaus savybės. visuomene savo naujas ląsteles mokina tam tikros elgsenos – jai naudingos elgsenos. tokia teorija, bet praktika liudija, kad „visuomenė“ tiesiog šlifuoja tai, kas sukuriama šeimoje ir mokykloje, artimose aplinkose. palaikomi grubūs, egoistiški ir primityvūs instinktai, sėkme laikomas turėjimas ir galia. tam, kad elgesyje nebūtų nesąžiningumo, reikia nuolatinių ir aktyvių pastangų, o joms – įrankių. kaip jie pas žmogų turi atsirasti, jeigu jų diegimas yra sukompromituotas?

„išbandymas valdžia“ iš tikrųjų yra sudėtingas – aš kol kas nežinau žmonių, kurie jį išlaikytų sėkmingai. viena vertus, mes sprendimų priėmimą esame atidavę į garsiausiai rėkiančių, geriausiai pinigus mobilizuojančių rankas. iš savo tarpo renkamės nuviliančius garbėtroškas – ir jie daro tai, ko iš jų tikiuosi: priima nekokybiškus, egoistiškus sprendimus.

mes niekaip nepadedame išlaikyti to egzamino valdžia. regis, ne iki galo suvokiame, kiek yra galimybių nusisukti nuo viešo intereso ir bendrus išteklius panaudoti savo ar užsakovo naudai. į atsakingus postus skiriame menkai išsilavinusius, tokius pat kaip ir mes morališkai nenuoseklius žmones – ir nesuteikiame jiems pakankamų paskatų atmesti pagundas.

signatarų rentos – vien ši istorija parodo, koks trumpalaikis mūsų dėkingumas. o ir suvokimas ribotas: Seimo narių darbas neatrodo vertas kažkokio tęstinio, ypatingo įvertinimo.

todėl politinė sistema, tokia, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama, neturi įgimto atsparumo korupcijai. taip pat ir žmonės, kurie toje sistemoje dalyvauja – jie nėra kokybiškai pasirengę atsilaikyti prieš pasiūlymus, ypač jei jie atitinka jų „politinę liniją“. mes, kaip visuomenė, nesusitarėme dėl pakankamų skatinimo ir apsaugos priemonių. žengtas ir kitas pavojingas žingsnis: propaguojamas žemais instinktais grįstas elgesys ir tokio elgesio ambasadoriai pristatomi kaip sektini personažai.

korupcija į tokios sistemos DNR įrašyta taip tvirtai, kaip yra įsišaknijusios žmogiškos ydos mūsų elgesio modeliuose. esu tikras, kad korupcijos skandalai krės šitą politinę sistemą vėl ir vėl – kartų kaita problemos neišspręs. vienintelis dalykas, kas galėtų pretenduoti į sprendimą – nauja santykių tarp piliečių, jų poreikių tenkinimo ir išteklių valdymo sistema.

JAV prezidento rinkimai: geresnis rytojus praėjo vakar

amerikiečiai prezidento rinkimuose rinksis iš demokratės Hillary Clinton ir respublikono Donald Trump. šitos pavardės mažai ką sako? turiu analogiją: įsivaizduokite, kad pasirinkimas yra tarp Vilijos Blinkevičiūtės ir Viliaus Kaikario (jis sviestu užsienio politiką matavo).

H. Clinton skiriamasis bruožas – nenuoširdumas. nuo sąjungininkų iki oponentų, visi išskiria jos dirbtinę šypseną. bet jeigu tokia tėra didžiausia kandidatės yda, gal viskas yra gerai?

didelė dalis rinkėjų mano, kad ir su D. Trump viskas yra gerai. Sistema bloga, situacija bloga – D. Trump tik įgarsina tikrovę. jeigu jums nepatinka – keiskite tikrovę.

H. Clinton esminė idėja – evoliucija, ne revoliucija. ji žada būti Barack Obama politikos tąsa, tačiau jos pasisakymus debatuose sekę abejonių neturi: tokia reforma kaip Visuotinė sveikatos apsauga jai valdant būtų neįmanoma. tik keletas H. Clinton konkurentų jai prilygo nuosaikumu. aišku, ji pateikė savo programą, tačiau man susidarė įspūdis, kad programa nepanaši į žadėtą evoliuciją. ji daug panašesnė į esamos situacijos išsaugojimą atliekant neskausmingas korekcijas. prisitaikant prie gyvenimo ir žiūrint tikrovei į akis.

sąžiningas žvilgsnis į tikrovę – tokia yra pamatinė D. Trump nuostata. Ir tikrovė D. Trump netenkina tiek, kad reikia radikalių sprendimų. jo siūlyti sprendimai įžeidė gausybę meksikiečių, arabų ir juodaodžių: šios trys kategorijos dažnai buvo vardinamos kaip JAV problemų priežastys. visgi man panašiau, kad į visus ir viską respublikonų kandidatas žiūri per piniginio vieneto prizmę. žmogus – išteklius, įrankis ir vartotojas viename. ir nėra nieko blogo konstatuoti, kuris žmogus sukuria vertę, o kuris vertę naudoja. toks ir yra D. Trump pasiūlytos programos tikslas: dienos pabaigoje padidinti JAV vertę ir sumažinti išlaidas.

kas naudosis sukurta verte ir ar bus ji perskirstoma teisingiau – į tai D. Trump nesivėlė, o ir atsakymas yra aiškus: ne. turiu nuojautą, kad visą finansinę struktūrą jis patikės į Alan Greenspan Nr.2 rankas – su koncentracija į užsienio rinkų užkariavimą ir tokį ekonomikos stiprinimą. visgi D. Trump – karys, ne kūrėjas.

vienintelis dalykas, ką, mano nuomone, gali sukurti H. Clinton, yra iliuzijos apie JAV galybę. ar prisimenate, kaip visas pasaulis staiga susivokė, koks milžiniškas yra JAV biudžeto deficitas ir užsienio skola? korporatyvinio stabilumo iliuzija ir „per dideli kad žlugtų“ nuotaika – štai ką H. Clinton puikiai sugebės sukurti.

ir tai nėra mažai. atvirkščiai, kraupi dalis pasaulinės ekonomikos yra pagrįsta įvaizdžiu. JAV, kaip korporacijai, H. Clinton tikrai bus į naudą.

bet buvo ir kitas požiūris, kurio esmė: turi rastis naujas susitarimas tarp piliečių, nes dabartinis – nebeteisingas. jį pasiūlė kitas demokratų kandidatas Bernie Sanders, tiesiai šviesiai pasakęs, kad demokratija nebegali būti milijardierių nupirktas šou. tai jis atkreipė dėmesį į H. Clinton honorarus, kuriuos jai už pranešimus mokėjo JAV finansų krizės sukėlėjai: viso 22 mln. dolerių. B. Sanders pasiūlė ištisą sprendimų paketą, kaip reformuoti Wall Street, – 170 ekspertais vadinamų JAV ekonomistų sakė, kad planas yra geriausias iš visų pasiūlytų.

iš tikrųjų B. Sanders yra kokybiškai kitokios politikos šauklys. jis įsitikinęs, kad amerikiečių dabartis gerokai atsilieka nuo geriausios įmanomos jų gyvenimo versijos. B. Sanders nuomone, reikalingi kardinalūs sprendimai, kad situacija pasikeistų. B. Sanders siūlo didinti mokesčius turtingiausiems, perskirstyti didesnę sukuriamos vertės dalį, valstybei prisiimti didesnius įsipareigojimus: užtikrinti nemokamą sveikatos apsaugą ir aukštąjį išsilavinimą.

jeigu B. Sanders toks teigiamas, ypač palyginus su H. Clinton, kodėl amerikiečiai pasirinko ne jį? mano manymu, yra dvi esminės priežastys.

pirma, tai masinės žiniasklaidos veikimas H. Clinton naudai. tarp jos didžiausių rėmėjų – CNN ir MSNBC savininkai. nesunku aptikti įvairių tyrimų, analizuojančių kandidatų buvimo eteryje laiką ir kitus parametrus. štai vieno iš tokių išvada: B. Sanders gavo 6 proc. televizijos eterio palyginus su D. Trump ir 16.5 proc. palyginus su H. Clinton.

antra, turinys. išsirinkus B. Sanders laukia permainos. jis norės ne tik keisti situaciją, bet kad ir rinkėjai keistųsi kartu su aplinka. o paprašyti žmogaus pasikeisti – nėra sudėtingesnio prašymo, patys puikiai tai žinome.

yra ir kitų B. Sanders pralaimėjimo priežasčių. jis senyvas ir neatrodo kaip modelis. rinkimai yra grožio konkursas ir šitame konkurse B. Sanders laimėti nelemta. tačiau jis kovėsi, o Amerika stebėjo, kaip pro šalį praėjo geresnis rytojus.

kiek korumpuota Lietuvos politika?

atsakymas: korumpuota tiek, kiek korumpuoti esame mes patys.

klystate, jei vis dar manote, kad politikas „subręsta“ kur nors kitur, nei jūsų pašonėje. šiandienos politikas, sprendimų priėmėjas – vakar dienos jūsų kaimynas, bendradarbis, kursiokas – tai žmonės iš tokios pačios terpės, kaip ir jūs ar aš.

tų žmonių gyvenimo patirtys – labai panašios į mūsų. kas liūdniausia – jų troškimai irgi tokie patys nuoširdūs ir buitiški: geriau, patogiau, daugiau.

meistrui nereikia įrodinėti, kad jis meistras – senovės japonų patarlę noriu pritaikyti politikams. iš dabartinių aukštų ir aukščiausių pareigūnų atimkite jų vizitines – paskui kelis iš jų paseks visuomenė?

mano spėjimas – absoliuti dauguma akimirksniu neteks įtakos. kodėl? nes statistinis politikas neturi, ką pasiūlyti.

gal aš pernelyg absoliutinu? patikrinkime.

pradėkime nuo Vyriausybės. joje buvo du ministrai, išsiskyrę iš visų kitų: Energetikos ministras Jaroslav Neverovič  ir Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. pastarasis bene vienintelis iš visos Vyriausybės pasiūlė naują požiūrį ir permainas. tuo tarpu J. Neverovič atėjo su kokybiškai nauju vadybos lygiu. visi kiti ministrai – esamai situacijai išsaugoti skirti biurokratai. neturiu nieko prieš juos, kaip žmones: jie yra funkciniai vienetai, užtikrinantys valdžios tęstinumą.

Seimas – nepatingėkite pasitikrinti, koks Seimo narių išsilavinimas. nežinau, ar nustebsite pamatę, kad aukštasis universitetinis – nėra dažna diagnozė, nekalbu apie mokslinį laipsnį. absoliuti dauguma – gyvenimo praktikai, atėję įstatymais įtvirtinti savo patirtą ir sėkmingai išgyventą tikrovę.

iš Seimo norėčiau daugiau negu kasdienybę reguliuojančių įstatymų. jie būtini, bet ne ką mažiau reikalingas strateginis Lietuvos išteklių administravimas.

deja, mūsų kasdienybė, mūsų sudėtinga buitis gamina žmones su kitokiomis savybėmis. mūsų aplinkoje geriausiai tarpsta drąsūs, stiprūs ir vikrūs – situacijos išnaudojimo ekspertai. jie diktuoja madas ir procesų tempus.

tai žmonės, padarę sėkmingus pasirinkimus, žinantys, kur ir kada galima nukirsti kampą: taip daug efektyviau. nes jei netepsi – nevažiuosi, o jaunystėje su kažkuo išgertas butelis juk grįžta apčiuopiama nauda.

ir kas pasakys, kad šitos gyvenimo taisyklės – išgalvotos? taip surėdytas pasaulis – nebesuskaičiuoju, kiek kartų man sakė politikai „gyvename ne utopijoje, o tikrovėje“.

 

mes ir jie – iš tos pačios tikrovės. tik kažkuriuo metu nusprendžiame, kad kaimynas užmirš savo patirtis ir Seimo nario priesaikos momentu pasieks moralines aukštumas ar intelektualines gilumas.

o šventas naivume!

trapūs milžinai

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis įtariamas paėmęs virš 200000 EUR kyšį iš MG Baltic. pirmininkas nusprendžia nebebūti pirmininku – atsisako visų mandatų ir postą perduoda europarlamentarui Antanui Guogai.

pastarasis pirmininku ilgai išbūti nesugebėjo. nemiegotos nakties ar tai brendžio kombinacija LRT eteryje, savotiški pareiškimai socialiniuose tinkluose, kelių partiečių nepasitenkinimas – ir A. Guoga nebe pirmininkas.

prisiminkite, kokį įspūdį apie save buvo sudaręs A. Guoga. oponentai, ir tie kalbėjo su pavydu: kaip gudriai gudrusis Antanas Guoga žaidžia gudrią pokerio partiją..!

per parą gudrusis A. Guoga sugebėjo padaryti visas esmines klaidas. jis sukiršino partiečius, ypatingai neprofesionaliai pasirodė žiniasklaidoje, įsižeidė, pareiškė, kad pasitraukia, tačiau net pareiškime painiojo pasitraukimą ir narystės stabdymą.

vadino jis save „politikos naujoku“ – suprask, tai yra visų jo klaidų priežastis.

pasakyti, kad padariau klaidų, nes esu nepatyręs – rizikingas sprendimas. jeigu neįrodysi, kad iš klaidų gavai vertingą pamoką – tokią vertingą, kad kaina yra mažesnė už neišvengiamą naudą – taip gali save ir visam nurašyti.

partiečių sukiršinimas tada, kai labiausiai reikia demonstruoti vienybę – sako, tokia situacija atrodo negražiai. ne, negražiai tai atrodo tik daliai žmonių, kurie supranta, kad interesai susiduria, auros nesutampa. likusiai daliai tai atrodo neprofesionalu: suvaldyti nesutarimus ar užbėgti jiems už akių buvo įmanoma, bent jau komunikacine prasme.

neprofesionaliu peregaru atsiduoda ir pastarieji A. Guogos kontaktai su žiniasklaida. jeigu parašyčiau „pasirodymai nebuvo kokybiški“, tai būtų objektyvus vertinimas – truputį blogiau už aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką. bet man peršasi mintis, kad iš A. Guogos buvo tikėtasi daug daugiau. kaip gali europarlamentaras, perėjęs eilę mokymų ir samdantis spektrą specialistų, būti toks nekokybiškas, aš sąžiningai nežinau.

įsižeidimas – čia kažkas originalaus. pliusas yra tai, kad asmuo neabejingas savo aplinkai ir tų aplinkų reakcijai. bet pliusą nuo kryžiaus skiria vienas mažas brūkšnelis – mano akimis, A. Guoga peržengė labai storą liniją priimdamas asmeniškai blogiausias kitų žmonių būdo savybes. vienas ryškesnių anti-lyderio bruožų, sakyčiau.

o ir dokumentuose supainioti pasitraukimą su narystės sustabdymu yra kažkas tokio. galbūt nuotraukose A. Guogos kolektyvas atrodo iš tikrųjų geriau, nei dirba?

politikas, save pristatęs naujos kartos simboliu, krizės akivaizdoje atsiskleidė besąs neįgalus. kai tariami geriausieji pasirodo esantys blogesni už vidutiniokus, pradedi tikėti, kad politikais tampa iš tikrųjų neypatingos asmenybės.

Lietuvą sukrėtusio Kalafioro legenda

mane dominanti situacija – primityvi: elementarios daržovės kaina taip šoktelėjo, kad sureagavo visos socioekonominės klasės.

pirmiausia – nemaloniausias momentas. kainą nustačiusią privačią parduotuvę stojo ginti LR Statistikos departamentas. jis, beje, pašaipų objektas yra jau seniai: sakoma, kad jo daromos statistinės išvados gali būti nupirktos arba padiktuotos aukščiausių valdžios institucijų – prisiminkite jų idiotišką legendą „kainos įvedus eurą nepasikeitė“.

kas Lietuvoje nustato kainas? teoriškai – niekas: kaina laisvos rinkos sąlygomis nusistato pati.

bet mes žinome, kad „laisva rinka“ – tik abstrakcija. politinis-reklaminis terminas, kuris apima tris elementus: privataus kapitalo atsiperkamumą, valstybinį reguliavimą ir vartotojų lūkesčius.

kaip šitie elementai suveikė kalafiorų atžvilgiu?

pradėkime nuo mažiausią įtaką turinčios grandies – vartotojų. pirkėjai iš tikrųjų gali nulemti smulkaus ūkininko ar mažos parduotuvės likimą. jei parduotuvės biudžetą suneša 1000 pirkėjų, 100 iš jų netektis yra stiprus signalas, į kurį verslas reaguos. neturi kitos išeities: greičiausiai šalia yra daugiau tokių pat mažų parduotuvių ir jos sugers iš konkurentų išėjusį vartotojų srautą. rinkos savireguliacija veikia.

kaip manote, kodėl tokių smulkių parduotuvių liko tiek nedaug? mums verta atkreipti dėmesį į dvi priežastis. pirma, didelės organizacijos procesai yra taupesni. antra, juo organizacija didesnė, tuo pavienio pirkėjo įtaka jai – mažesnė.

žinau nemažai tradicinių liberalų, kurie bet kokias išorės įtakas verslo organizacijoms laiko žalingas. ypač valstybės reguliavimas, jų nuomone, trukdo nušvisti laisvos rinkos saulei. kol valstybė reguliuos, tol ir bus šešėliai, sako jie.

kaip valstybė reguliuoja kalafiorų kainas? per mokesčius. pelno, pridėtinės vertės, SODRA – visa tai įskaičiuota į kalafioro kainą, sako verslas. suprantama: tai dalis sąnaudų. man atrodo, kad šita sąnaudų dalis yra daugiau ar mažiau stabili, bet verslo nuomonė – kitokia. dauguma mokesčius laiko neteisybe, be to planuoti neleidžiančia neteisybe.

gal dėl to, kad man nereikia planuoti verslo finansinių srautų 25 m. į priekį aš nepateisinamo kaitaliojimo neįžvelgiu – verslo pretenzijos atrodo nepagrįstos.

tačiau sutinku su požiūriu, kad mokesčiai – neteisybė. mano požiūriu, mokestis turi pavirsti vieša nauda. švietimas, sveikata, transportas ir kultūra – bet dažniau matau mokesčius virstant viešomis klaidomis ar privačiu gerbūviu.

verslo terminais kalbant, mokesčiai – tai mokestis už valstybės valdytojų darbą ir investicijos įgyvendinti jų sprendimus. Jeigu su tokia kokybe mus aptarnautų kavinėje, mes ramia širdimi nemokėtume, ir visi suprastų, kodėl.

ir net jei valstybės tarnautojai ar politikai turėtų ypatingų kompetencijų, jomis pasinaudoti negalėtų. dabar galiojantys teisės aktai ne tik atskiria vieną valdžią nuo kitos, bet ir valdžią nuo verslo.

tuo tarpu verslas kainų atžvilgiu yra tiesmukas: mes turime pasidengti kaštus ir uždirbti. Remigijus Šimašius yra nuoširdžiai pasipiktinęs, kad iš verslo tikimasi daugiau nei pelnas. tokia prigimtis, yra nurodęs jis.

dėl kaštų diskusijos nekyla. preziumuojama, kad verslas juos patiria veikdamas sąžiningai, t.y. į kalafioro kainą nėra įskaičiuotos dvi įmonės savininko jachtos.

štai čia ir visas netobulas grožis! toje laisvos rinkos ir verslo sąvokoje, kuri galioja šiandien, verslas yra absoliučiai laisvas į kaštus įtraukti kad ir visą jachtų flotilę. jeigu vartotojas už tai moka, reiškia, jis sutinka už tai mokėti. laisva valia ir jokios prievartos!

lygiai taip pat ir su pelnu. jeigu pirkėjas sutinka pirkti už milijoną, netgi nesąžininga jam parduoti už šimtą: tai yra kainų dempingas, kartais palydimas Konkurencijos tarybos bauda.

nesakau, kad kalafioras yra kažkuo panašus į heroiną, bet argi toks verslo elgesys neprimena narkotikų prekijo argumentacijos? niekas tau, nelaimėli, dozės per prievartą neparduoda – pats ateini ir dar padėkoji.

viešoje erdvėje girdime, kad tokia praktika – neteisinga. bet jei tie balsai mažiau kalbėtų, o daugiau klausytųsi, galbūt išgirstų, kad mes gyvename ne teisingų/neteisingų, bet teisėtų/neteisėtų praktikų laikmetyje.

dabar galiojantis piliečių santykių modelis leidžia verslui daryti tai, ką jis ir daro. tai yra tavo, mano, visų mūsų kaimynų bendra sutartis, kaip sugyventi. 50+1 proc. ir visi 49 proc. eikite po velnių arba prisitaikykite.

parašiau grubiai ir primityviai, nepaminėjau visų tų gražių iniciatyvų derinti interesus ir lūkesčius, atstovauti socialiai pažeidžiamas grupes – galiu jums atpilti gausybę šabloninių frazių, kurios reiškia vieną: 49 proc. nepasitenkinimo suvaldymą.

51 ir 49 proc. pasirinkau tyčia tam, kad parodyčiau, kokia supaprastinta ir neobjektyvi mūsų tikrovė. dabartinis mūsų sugyvenimo modelis yra toks paviršutiniškas ir toks neefektyvus, kad kartais net baugu, kiek galimybių mes prarandame.

sunku nepastebėti žmogiškos dramos: akivaizdu, kad galime situaciją keisti ir tobulinti santykių tarp piliečių sistemas, bet tai turime daryti arba kolektyviai, arba autoritariškai. Ir daryti, o ne rašinėti „suvokimą budinančius tekstus“.

mano logika absoliučiai neoriginali. netgi nuspėjama: kaip ir turėčiau parašyti „reikia pradėti nuo savęs“.

vadinu tai supainiotų virvelių situacija. arba tu trauki už visų galų iškart, arba nukerti. arba toliau į visą šią situaciją žiūri taip stipriai save apgaudinėdamas, kad viską suvedi į pasipiktinimą dėl kalafioro kainos.

nėra to ministro, kuris neišeitų į blogą?

jeigu paklausčiau, koks ministras tinkamai atliko savo pareigas, ar man tokį įvardintumėte? ar prisimintumėte politiką, kuris užėmė reikšmingas pareigas ir savo darbą atliko 10ukui? tebūnie, bent jau devynetą parašytumėte kam nors ir Nepriklausomos Lietuvos ministrų ar premjerų?

apskritai, jūs prisimenate vyriausybės narį, kurio nebūtų lydėję skandalai, kuris nebūtų buvęs apkaltintas darbu labiau savų naudai nei bendram visuomenės gėriui?

toks klausimas man kilo skaitant žiniasklaidos antraštes apie vėstančią meilę Vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui. staiga paaiškėjo, kad vienas populiariausių politikų darbus vilkina, „politikuoja“ ir nieko vardan Tos gero nenuveikia.

frazės bendrinės, bet aštrios. pasklaidžiau žiniasklaidos archyvus nuo 2000 m.: kokie nuvalkioti šitie bendro pobūdžio kaltinimai! „esi durnas ir nieko nesugebi“ – tokiu, tik korektiškai įvyniotu, kaltinimu buvo taškytasi į kairę ir dešinę. argumentacijos linija nesikeičia: tu poste buvai, o pokyčių nebuvo. tradicinį formatą užbaigia sparnuota be valdžios netveriančio „opozicijos lyderio“ a la „ašara dievo aky – kur tu Lietuvą vedi?“ aimana.

štai tokie „informacijos paketai“ prisegti prie visų ministrų ir premjerų. ir nė vieno gero, nė vieno sąžiningo, nė vieno su pagyrimu. nė vieno be papeikimo!

pasinaudodamas S. Skvernelio pavyzdžiu paklausiu, ką žinote apie vidaus reikalų sistemą. matyt, esminę žinojimo dalį sudaro mūsų asmeninės patirtys – tiek, kiek su sistema susidūrėme. likęs „nuomonės procentas“ – tai antrinių ir kitų -entinių šaltinių perteikiami vaizdiniai, kuriais patikime arba ne.

nevalia pamiršti, kad tie antriniai vaizdiniai nebūtinai atspindi realybę. daug dažniau jų tikslas ir nėra objektyvus atspindys, o tendencingas nuomonės formavimas. bet kokia pretenzija į objektyvumą yra abejotina, nes daugumoje atvejų nuomonė apie konkretų ministrą ir jo valdomą sistemą formuoja žurnalistas, turintis labai paviršutinišką situacijos suvokimą. ką čia suvokimą: 90% ministrams mestų kaltinimų buvo be jokios analizės.

bet kaltinimai mesti, abejonė pasėta – spėkite, ar skaitytojas, gyvenantis labai netobuloje tikrovėje, rinksis ginti „savo poną“ ar juo abejoti?

tikiuosi, nieko nauja neparašiau: „bloga valdžia“ yra dominuojanti linija ir jos formavimo priemonės kaip ir man, taip ir jums yra aiškios.

dabar – apie prielaidas. kodėl mes taip lengvai priimame kritiką ministrams? kodėl mūsų pirminė reakcija – ne abejoti kritika, o jai pritarti?

noriu aptarti 4 priežastis.

visų pirma, kritikuojančio autoritetas. žiniasklaidą mes vadiname „ketvirtąja valdžia“ ne veltui: kažkam ir mano mintys, vien todėl, kad paskelbtos 15min.lt, pasirodys protingesnės ir vertingesnės, nei yra iš tikrųjų. valdinga visažinio poza ir neklystančio teisėjo tonas – žiniasklaida nėra linkusi leisti skaitytojams apsispręsti patiems. ir pats esu sulaukęs pasipiktinimo, kodėl keliu abejones, kodėl sakau, kad tiesa yra kažkur ant monetos briaunos, kodėl nepateikiu konkrečios ir aiškios išvados. taip, žiniasklaidos verslas turi vienos tiesos monopolį.

antra, didelę reikšmę vaidina mūsų pačių požiūris į save. mes turime labai daug priekaištų sau. vis sau kartojame, kad esame didžiavyrių palikuonys; užsieniečiams kartojame, kokie mes protingi ir išsilavinę, kokie mes darbštūs ir gabūs. tikrai turėjote girdėti aplinkinių atodūsius „jei tik sąlygos būtų buvusios tinkamos, dabar gyventume kaip švedai/danai/amerikiečiai“. ir dabar, kai sąlygos lyg ir tinkamos, visi matome milžinišką atotrūkį tarp tikrovės ir tos vizijos, kurios jaučiamės esą nusipelnę. taip kyla sudėtingas konfliktas, kuris niekuo kitu kaip negatyvu ir kaltinimais pavirsti ir negali.

trečia – valdžioje esančios asmenybės. su retomis išimtimis tų personų niekaip nepavadinsi asmenybėmis iš didžiosios raidės. ministrais patapusios personos – iš mūsų laiptinių, mūsų kolegos ir kolegės, mūsų (ne)tiesioginiai pažįstami. todėl taip gerai ir žinome, kad, pradėjus laivui skęsti, ministrais patapę būtų bene paskutiniai, kuriais sektume ir kurių pagalbos prašytume. nevyniosiu į vatą: tai nėra žmonės, kurie keistų situaciją, kurių buvimas ar nebuvimas turėtų istorinę reikšmę. liūdna, bet daugumos ministrų negaliu pavadinti net geresniais už statistinį pilietį: jie tiesiog eilinių gebėjimų ir vertybių žmonės.

ir ketvirta – patys ministrai save daro lengvu taikiniu. kad ir šios vyriausybės programa: gausybė nepamatuojamų abstrakcijų, jokių konkrečių įsipareigojimų.

ką gi, turiu sprendimą, kaip apsaugoti ministrus nuo abejotinų vertinimų, kaip atskirti jų tikruosius darbus nuo panegirikos.

vyriausybės programoje turėtų būti įvardinami konkretūs siektini rodikliai ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo, energetikos ir kitose srityse. tik pamatuojamas konkretumas gali sumažinti spekuliacijas, apkarpyti sparnus ir politikų išsisukinėjimams, ir kritikų neobjektyvumui.

dar kartą atsiverskite šitos vyriausybės programą. kertinė jos mintis – stengtis. visi supranta, kad tokia nuostata veda į neišsprendžiamą ginčą: kas įrodys, kad kažkuri persona nesistengė? o kuri persona gali paneigti, kad visada yra erdvės nuoširdesnėms pastangoms? ir vilkas alkanas, ir avis padvėsusi – kiek dar tokia situacija mus tenkins?

neturėkite jokių dievų ne tik Velykų rytą

pasirodo, kovo 23 d. V.Ž. buvo nuteistas už neapykantos krikščionybei kurstymą. dievas apsaugotas 1500 eurų bauda.

taip, aš nemačiau V.Ž. skelbto turinio – gal jis iš tikrųjų skatino neapykantą ir smurtą. jeigu atvejis toks – blogas žmogus V.Ž., ir tiek.

tačiau ką aš matau aplinkui – tai neslopstantis religijos dalyvavimas visur, kur jai nepriklauso.

dabar, kaip niekada anksčiau, turime puikią galimybę pasižiūrėti iš šono ir įsitikinti: religija yra destruktyvi jėga.

vienintelis su religija susijęs pozityvus dalykas – laisvadieniai. o visa kita vienaip ar kitaip veda į nusistatymą, kad tavo rožinis vienaragis skrenda aukščiau už kito fantazijas.

įsivaizduoju, kaip suaugusiam žmogui sunku abejoti savo religinėmis nuostatomis. juk jį, aplinkos nesuprantantį, tėvai atidavė gniuždančiai propagandos mašinai – religiniam krikštui. ten žmogus apdorojamas beveik negrįžtamai: vardan įskiepyto melo jis pasirengęs paaukoti viską, kas jame yra civilizuota.

prie kryžiaus kalu visus galios ir melo centrus, nepriklausomai nuo jų simbolių ar pavadinimų. visi tie centrai tenori vieno: kontroliuoti kuo daugiau žmonių, dominuoti kito, „neteisingo“ galios centro atžvilgiu.

todėl mano „Velykinė homilija“ tokia: tegu taip, kaip trupa kiaušinio lukštas, sutrupa jūsų išankstinės nuomonės, jums įdiegtos „tiesos“. tegu kiaušinis jums būna žemiško gyvenimo ir mokslo tiesų, bet ne religinių melų simbolis. su laisvadieniu!