Temidė: botago nebijo, meduolis nedžiugina

by julius

turėtumėte būti labai atitolę nuo informavimo priemonių, kad nežinotumėte naujienų: aukšto rango teisėjai ir žymūs advokatai matuojasi antrankius korupcijos byloje, o kartu su jais – keli stambūs verslininkai, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, už kontrabandą teisiamas Vilius Karalius. viso – 26 asmenys, o teisininkų bendruomenėje sklinda kalbos, kad nukirsti tik įžūliausi.

šioje situacijoje yra keli epizodai, kurie turėti stebinti ne vien tik mane: teisėjų ir advokatūros reakcijos, „meduolio“ trūkumas bei sisteminių teismų problemų ignoravimas. apie kiekvieną iš jų – paeiliui.

daug kritikos sulaukė Teisėjų taryba ir advokatūra dėl nejautraus formalumo, kurį parodė reaguodamos į kaltinimus ir sulaikymus. žurnalistų kalbinti, teisininkai negailėjo juridinių formuluočių, kalbėjo citatomis apie nekaltumo prezumpciją ir „netolerancijas nusikaltimui“. būdami puikūs oratoriai, teisininkų atstovai pamiršo, kad visuomenės opinija grįsta ne kodeksu, bet emocija. iškart kietai gindami savo institucijas jie pasiekė priešingo: paryškino atotrūkį tarp teismų/advokatų ir likusios visuomenės, neparodė žmogiškumo, kuris provokuotų supratingumą ar atjautimą.

o prie ko čia meduolis? bus daug sakančių, kad teisėjų gyvenimas ir taip saldus: 2019 m. Lietuvos teismų biudžetas sudarė 81 mln. eurų, iš jų beveik 74 mln. – darbo užmokesčio fondas. ataskaitoje nurodoma, kad 2017 m. teismuose dirbo 767 teisėjai – jeigu ir šiaip metais teisėjų skaičius žymiai nekis, atlyginimų vidurkis bus apie 8000 eurų. solidi teisingumo kaina? taip, kol nesužinai, kaip skiriasi atlyginimai apylinkės, apygardos ir aukštesniuose teismuose: štai 2017 m. vidutinis apylinkės teismo teisėjo atlygis į rankas siekė 1700 eurų. tuo tarpu teismuose dirbančių valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių asmenų atlyginimai – jau kuklesni, svyruoja nuo 800 iki 1500 eurų. lyginant su šalies vidutiniu užmokesčiu (jis 2018 m. pabaigoje buvo apie 740 eurų „į rankas“) tai yra daug ar mažai, spręsti pagal kiekvieno individualiai suvokiamą teisingumo vertę.

bet meduolis – ne tik darbo užmokesčio fondas. politikai jau ilgus metus yra ypač nedraugiški teisėjų atžvilgiu, nuo tiesioginio kišimosi į jų darbą iki pažadų „padėti“ teisėjams įvedant tarėjų institutą ar  pačius teisėjus rotuojant. ypač sudėtingas teisėjų darbas visuomenės nepakantumo ir politinės kritikos akivaizdoje ugdo komplikuotas asmenybes. to socialiniai kaštai yra dideli ir juos mokame be išimties, bet ypač gausiai moka patys teisėjai. manau, visi būtume maloniai nustebinti, kiek daug naudos atneštų pakitęs žmonių požiūris į teisėjus – iš visuomenės skaudulio į teisingumo kūrimo instituciją.

ir trečia dalis – tai sisteminės teismų problemos. buvo ne vienas skandalas, kuomet paaiškėdavo ypatingi bylų skirstymo niuansai: procesas buvo labai subjektyvus ir keliantis gausybę abejonių dėl savo sąžiningumo. situaciją turėjo pataisyti elektroninė bylų paskirstymo sistema – atsitiktinį bylų paskyrimą pakeisti asmeniniu turėjo būti galima tik ypatingais atvejais, aiškiai nurodant motyvus.

atrodo, kad tikslas toli gražu nepasiektas – neturiu galimybės nurodyti procentų ir perduodu tik man persakytą informaciją: sistema iš esmės apeinama. bylos skirstomos subjektyviai, nebūtinai kaskart su korupcijos prieskoniu, bet ne atsitiktine, objektyvumą žadančia tvarka. ir tai įvyko ne vakar – šita tęstinė spraga sudaro sąlygas teisingumo procesą jei ne iškreipti, tai rimtai sudrumsti jau ilgą laiką.

žinoma, dangus negriuvo: žmonės į protestus nesirinko, įtariamus teisėjus į pareigybes teikę ir skyrę politikai iš gėdos nenuraudo, o teisėjų ir advokatų savivaldos organai neišsivaikščiojo. nežinau, kodėl: ar dėl abejingumo, ar dėl blaivaus situacijos vertinimo.